Tag: Kolagenas

  • Mango – kuklus citrinos varžovas: ką duoda vitaminui C, žarnynui ir odai

    Mango – kuklus citrinos varžovas: ką duoda vitaminui C, žarnynui ir odai

    Mango dažniausiai siejamas su saldžiu skoniu ir sultingu minkštimu, tačiau tai ne tik desertas. Po šio vaisiaus odele slypi nemažai organizmui svarbių medžiagų, tarp jų – vitaminas C.

    Remiantis JAV žemės ūkio departamento (USDA) duomenimis, 100 gramų šviežio mango vidutiniškai suteikia apie 36 mg vitamino C. Palyginimui, tokio pat kiekio citrinoje jo yra apie 53 mg.

    Nors vitaminas C mango vaisiuje citrinos „neaplenkia“, mango išsiskiria kitų maistinių medžiagų deriniu. Vitamino C vaidmuo svarbus imuninei sistemai: jis dalyvauja imuninių ląstelių veikloje ir padeda jas apsaugoti nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto vien mango suvalgymas nėra „skydas“ nuo peršalimo – straipsnyje pabrėžiama, kad didžiausią reikšmę turi bendra, subalansuota mityba ir pakankamas įvairių maistinių medžiagų kiekis.

    Kuo mango naudingas odai

    Viena iš ryškiausių mango savybių – karotenoidų, įskaitant beta karoteną, kiekis. Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris padeda palaikyti normalią odos ir gleivinių būklę.

    Gleivinės veikia kaip svarbi apsauginė barjerinė sistema, todėl jų gera būklė reikšminga ir bendrai organizmo apsaugai. Mango minimas ir kaip vaisius, galintis prisidėti prie odos būklės palaikymo, nors „jaunystės vaisiaus“ etiketė būtų per drąsi.

    Dar vienas svarbus aspektas – vitaminas C reikalingas kolageno gamybai. Kolagenas yra baltymas, svarbus audinių struktūrai ir tvirtumui, taip pat susijęs su žaizdų gijimu.

    Tekste taip pat aptariami mango polifenoliai, tarp jų – mangiferinas, kuriam priskiriamos antioksidacinės savybės. Minima, kad laboratoriniai tyrimai rodo ir galimą priešuždegiminį potencialą, tačiau tai nereiškia, jog mango veikia kaip vaistas.

    Žarnynas ir skaidulos: ką rodo tyrimas

    Mango gali būti naudingas ir virškinimo sistemai, nes suteikia skaidulų. Skaidulos padeda reguliuoti tuštinimąsi ir palaiko žarnyno mikrobiotos funkcijas.

    Įdomi detalė – 2018 metais žurnale „Molecular Nutrition & Food Research“ publikuotas tyrimas apie lėtinius vidurių užkietėjimus. Jame dalyviai keturias savaites kasdien suvalgydavo po 300 gramų mango, o tyrėjai fiksavo tuštinimosi dažnio ir konsistencijos pagerėjimą.

    Rezultatai buvo palankesni nei grupėje, kuri gavo panašų kiekį vien skaidulų. Tiesa, pabrėžiama, kad tai buvo nedidelis bandomasis tyrimas, todėl reikalingi didesni tyrimai, kad nauda būtų patvirtinta plačiau.

    Kiek mango valgyti ir kam svarbus saikas

    Mango gali būti kasdienės mitybos dalis, tačiau svarbu saikingos porcijos. 100 gramų mango yra apie 60 kcal, be to, jame yra natūralių cukrų.

    Renkantis produktą, straipsnyje siūloma teikti pirmenybę šviežiam vaisiui – jis suteikia ne tik vitaminų, bet ir skaidulų. Tuo metu sultyse ar nektaruose skaidulų paprastai gerokai mažiau, o kai kuriuose produktuose gali būti ir pridėtinio cukraus.

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, rekomenduojama mango porciją įskaičiuoti į bendrą per dieną suvartojamų angliavandenių kiekį. O jautresnį virškinimą turintiems asmenims didesnės porcijos gali sustiprinti virškinimo diskomfortą.

    Apibendrinant, mango nėra stebuklinga priemonė imunitetui ar senėjimui sustabdyti. Tačiau vitaminų, skaidulų ir antioksidantų derinys gali būti vertinga įvairios mitybos dalis.

  • 60 tūkst. metų senumo radinys: ochroje aptiko stambios antilopės baltymo pėdsakų

    60 tūkst. metų senumo radinys: ochroje aptiko stambios antilopės baltymo pėdsakų

    Archeologai aptiko maždaug 60 tūkst. metų senumo molekulinius pėdsakus, galinčius papildyti žinias apie ankstyvųjų žmonių kasdienybę. Nuosėdose, kuriose buvo ochros – natūralaus mineralinio pigmento – rasta baltymo likučių.

    Kaip nurodoma žurnale „Proceedings of the Royal Society B“, tyrėjai identifikavo kolageno tipo I pėdsakus sluoksnyje, kuriame gausu ochros. Tokie organinių medžiagų pėdsakai archeologinėje aplinkoje, ypač iš tokio senumo laikotarpio, išlieka itin retai.

    Tyrimas atliktas Kilpdrift Complex archeologinėje vietovėje, esančioje De Hoop gamtos rezervate. Ši teritorija laikoma svarbia, nes joje išlikę daug vidurinio akmens amžiaus žmonių veiklos ženklų.

    Didžiausia staigmena – baltymo kilmė: analizės parodė, kad jis priklausė elandui (Taurotragus oryx), vienai didžiausių Afrikos antilopių. Šis radinys kelia naujų klausimų, kaip Homo sapiens naudojo gyvūninės kilmės medžiagas ir kokią vietą jos užėmė kasdieniame gyvenime.

    Kaip identifikavo baltymus

    Mokslininkai pasitelkė paleoproteomiką – metodą, leidžiantį atpažinti senovinius baltymus, išlikusius archeologinėje medžiagoje. Tyrėjai paėmė nuosėdų mėginius, išskyrė baltymų likučius ir juos išanalizavo taikydami skysčių chromatografiją su masių spektrometrija.

    Gauti baltymų fragmentai buvo lyginami su duomenų bazėmis ir specialiai parengta referencine kolageno baze. Taip ir pavyko nustatyti, kad biologinė medžiaga greičiausiai yra susijusi su elandu.

    Ką tai gali reikšti ochros naudojimui

    Radimas paskatino iš naujo grįžti prie diskusijų apie ochros paskirtį. Tyrėjai svarsto dvi pagrindines galimybes, kodėl antilopės baltymas atsidūrė pigmento turinčiose nuosėdose.

    Pirmoji hipotezė – žmonės galėjo sąmoningai maišyti ochrą su gyvūninės kilmės medžiagomis, kad gautų specifinių savybių turintį mišinį. Tokie priedai galėjo keisti pigmento konsistenciją ar sukibimą su paviršiumi.

    Antroji versija teigia, kad toje vietoje galėjo būti elandų odos, padengtos ochra. Pigmentas galėjo būti naudojamas odų apdorojimui, konservavimui ar paruošimui tolesniam panaudojimui.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad dabartiniame etape neįmanoma vienareikšmiškai nuspręsti, kuri interpretacija teisinga. Jie taip pat atkreipia dėmesį, kad pats baltymo aptikimas nėra tiesioginis įrodymas, jog ochra buvo naudojama ritualiniams tikslams.

  • „BasicLab Dermocosmetics“ kūrėjos pristatė „DailyCode“: naujas kolageno šotas žada daugiau odai

    „BasicLab Dermocosmetics“ kūrėjos pristatė naują papildų ženklą „DailyCode Supplements“ ir pirmąjį produktą „Collagen Shot Premium+“. Gamintojos teigia, kad tai didelės dozės žuvies kolageno gėrimas, skirtas odos stangrumui, plaukams ir nagams palaikyti.

    Kolagenas yra vienas svarbiausių organizmo struktūrinių baltymų, sudarantis reikšmingą jungiamojo audinio dalį. Su amžiumi natūrali kolageno gamyba mažėja, todėl dažniau pastebimas odos elastingumo kritimas, raukšlelės, taip pat gali prastėti sąnarių komfortas.

    Pastaraisiais metais kolageno papildai tapo itin populiarūs, tačiau specialistai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo daugelio veiksnių. Svarbūs yra bendra mityba, baltymų kiekis racione, vitamino C pakankamumas, rūkymas, UV poveikis ir miego kokybė.

    „DailyCode Supplements“ nurodo, kad vienoje dienos porcijoje yra 13 000 miligramų hidrolizuoto žuvies kolageno. Hidrolizuotas kolagenas reiškia, kad baltymas suskaidytas į mažesnius peptidus, kurie paprastai lengviau panaudojami organizme.

    Formulėje taip pat įvardijamas vitaminas C, siejamas su normalia kolageno sinteze, vitaminas E, padedantis apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, ir hialurono rūgštis. Gamintojos teigia, kad žaliavos parinktos pagal šiandienos vartotojų poreikį aiškesnei sudėčiai ir skaidrumui.

    Nors dalis tyrimų rodo, kad kolageno peptidai gali prisidėti prie odos drėkinimo ir elastingumo rodiklių gerėjimo, papildai nėra vaistas ir poveikis nėra momentinis. Specialistai rekomenduoja vertinti dozes, sudėtį, vartojimo trukmę, o turint lėtinių ligų, nėštumo ar vartojant vaistus, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Menopauzė keičia odą greičiau nei manėte: 5 požymiai ir klaidos, kurios sendina

    Menopauzė keičia odą greičiau nei manėte: 5 požymiai ir klaidos, kurios sendina

    Kodėl oda keičiasi po menopauzės?

    Menopauzė yra natūralus moters gyvenimo etapas, tačiau mažėjantis estrogenų kiekis pastebimai veikia odą. Estrogenai dalyvauja kolageno gamyboje, odos drėgmės palaikyme ir audinių regeneracijoje, todėl hormonų pokyčiai neretai matomi ir jaučiami gana greitai.

    Pokyčių stiprumas skiriasi: įtakos turi genetika, saulės poveikis, rūkymas, mityba, lėtinės ligos ir kasdienė odos priežiūra. Vis dėlto dermatologai išskiria kelias labai dažnas kryptis, kuriomis oda keičiasi menopauzės laikotarpiu.

    Dažniausi pokyčiai: nuo sausumo iki plonėjimo

    Vienas dažniausių nusiskundimų yra odos sausumas. Mažėja sebumo išsiskyrimas, kinta epidermio lipidų sudėtis, silpnėja gebėjimas sulaikyti vandenį, todėl oda greičiau praranda drėgmę ir tampa jautresnė aplinkos dirgikliams.

    Ne visada pirmasis signalas būna raukšlės. Dažniau moterys pirmiausia pastebi tempimą, šiurkštumą, matinį vaizdą, pleiskanojimą ar niežulį, o diskomfortas gali pasireikšti ne tik veide, bet ir ant rankų, kojų ar dekoltė srityje.

    Menopauzės pradžioje dažnai greitėja stangrumo praradimas, nes lėtėja kolageno sintezė ir keičiasi elastinės skaidulos. Medicinos literatūroje nurodoma, kad per pirmuosius kelerius metus po menopauzės kolageno kiekis odoje gali sumažėti maždaug 30 proc., vėliau mažėjimas paprastai sulėtėja.

    Dėl lėtesnės odos atsinaujinimo kaitos epidermis gali plonėti, oda tampa trapesnė, o smulkūs įtrūkimai ar nubrozdinimai gali gyti ilgiau. Dėl to tai, kas anksčiau tiko, vėliau gali pradėti erzinti, ypač jei naudojami intensyvūs šveitikliai ar stipriai veikiančios priemonės.

    Ką daryti kasdien, o kada kreiptis į gydytoją?

    Didžiausia klaida yra bandyti odą prižiūrėti taip pat, kaip prieš dešimtmetį. Jei oda tapo sausesnė ir reaktyvesnė, pirmenybę verta teikti švelniam prausimui, trumpesnėms ir ne per karštoms maudynėms, reguliariam drėkinimui ir barjerą stiprinančioms priemonėms.

    Dažnai rekomenduojami ingredientai, kurie padeda sulaikyti drėgmę ir atkurti barjerą: glicerinas, hialurono rūgštis, keramidai. Jei norisi įtraukti retinolį ar kitas retinoidų grupės priemones, tai verta daryti palaipsniui, ypač esant sausai ar jautriai odai, o stipresnius sprendimus aptarti su dermatologu.

    Dar vienas svarbus aspektas yra saulės apsauga, nes ultravioletiniai spinduliai spartina atraminių skaidulų irimą ir skatina fotostarėjimą. Kasdienė plataus spektro apsauga, dažnai su SPF ne mažesniu nei 30, svarbi ne tik dėl raukšlių, bet ir dėl pigmentinių dėmių bei netolygaus atspalvio ryškėjimo.

    Po menopauzės oda neretai prasčiau toleruoja kvapus, dideles aktyviųjų medžiagų koncentracijas ar kelių stiprių produktų derinimą vienu metu. Jei anksčiau naudotas kremas staiga pradeda graužti, atsiranda paraudimas, deginimas ar pasikartojantis bėrimas, tai gali būti ne alergija, o susilpnėjusios odos barjero reakcija.

    Vis dėlto ne kiekvienas pokytis turi būti aiškinamas menopauze. Greitai didėjantis, kraujuojantis ar keičiantis formą odos darinys, negyjanti žaizdelė, labai varginantis niežulys ar nuolat pasikartojantys bėrimai yra priežastis kreiptis į gydytoją ir neatidėlioti apžiūros.

  • Palikite puodą per naktį: taip sultinys tampa sodresnis ir turtingesnis kolagenu

    Ilgai ant mažos kaitros verdamas sultinys laikomas vienu patikimiausių būdų išgauti gilesnį skonį ir sodresnę tekstūrą. Vietoj įprastų 3–4 valandų dalis žmonių renkasi sultinį palikti virti per naktį, kad ryte gautų tamsesnį, aromatingesnį ir natūraliai tirštesnį nuovirą.

    Esminė taisyklė paprasta: sultinys neturi smarkiai virti, jis turi tik vos vos burbuliuoti. Toks lėtas virimas padeda kaulams, mėsai ir daržovėms palaipsniui atiduoti skonį, o riebalai ir baltymai mažiau išsitaško, todėl skystis gali išlikti skaidresnis.

    Kitas dažnai minimas triukas yra šaukštas obuolių acto pačioje pradžioje, pilant tik šaltą vandenį. Nedidelis rūgštingumas gali padėti efektyviau ištraukti iš kaulų ir jungiamojo audinio dalį medžiagų, dėl kurių sultinys tampa sodresnis, tačiau acto skonis įprastai neišryškėja, nes ilgai verdant jis išgaruoja.

    Svarbu atkreipti dėmesį į saugumą ir techniką. Jei sultinys paliekamas ant viryklės, kaitra turi būti minimali, o puodas uždengtas taip, kad garai galėtų lengvai pasišalinti, bet skystis per greitai neišgaruotų.

    Patogiausia alternatyva daugeliui yra lėtaeigė viryklė, kuri stabiliai palaiko temperatūrą ilgą laiką. Jei verdate ant dujinės ar indukcinės viryklės, verta įsitikinti, kad kaitra tikrai nešokinėja, o ryte sultinį reikėtų perkošti ir greitai atvėsinti, jei nebus valgomas iš karto.

    Tokiam sultiniui dažniausiai naudojami jautienos kaulai ar šonkaulių dalys, taip pat vištiena, antis ar kita paukštiena, o aromatą suteikia morkos, petražolių šaknys, salieras, poras ir paskrudintas svogūnas. Druską daugelis rekomenduoja dėti pabaigoje, nes per naktį nugaruojant vandeniui skonis natūraliai koncentruojasi.

    Jei norite skaidraus rezultato, sultinį pradėkite nuo šalto vandens, nugraibykite susidariusias putas dar prieš užvirus ir venkite intensyvaus virimo. Ryte sultinį perkoškite per smulkų sietelį, o jei planuojate laikyti, atvėsinkite ir laikykite šaldytuve, kad jis išliktų saugus ir gaivus.

  • Daugelis vengia šio produkto, bet iš jo išeina tvirta natūrali galerta su kolagenu

    Galerta daugeliui vis dar kelia prieštaringas emocijas, tačiau pastaraisiais metais ji vėl grįžta į virtuvę kaip paprastas, sotus ir taupus patiekalas. Ypač dažnai ją žmonės verda šaltuoju sezonu, kai norisi šilto, ilgai verdamo sultinio ir aiškiai pažįstamų skonių.

    Vienas natūraliausių būdų gauti tvirtą, nesukietėjusį į gumą patiekalą yra naudoti vištų pėdutes. Jose gausu jungiamojo audinio, kuris ilgai verdant į sultinį išskiria natūraliai stingstančias medžiagas, todėl atvėsinta masė sustingsta be papildomos želatinos.

    Kaip veikia natūralus stingimas

    Ilgai kaitinant žemoje temperatūroje, jungiamasis audinys ir kaulai sultiniui suteikia daugiau struktūros, o atvėsus jis tampa standus. Būtent todėl svarbu ne virti sultinį smarkiai burbuliuojant, o kaitinti ramiai, kad jis neištįžtų ir netaptų drumstas.

    Kolagenas maiste pirmiausia yra baltymų ir aminorūgščių šaltinis, todėl jo poveikis nėra momentinis ar kosmetinis. Vis dėlto toks patiekalas gali būti vertinga raciono dalis, jei mityba įvairi, o porcijos derinamos su daržovėmis ir pakankamu skysčių kiekiu.

    Ką verta žinoti prieš verdant

    Prieš gaminant vištų pėdutes svarbu kruopščiai nuvalyti ir, jei reikia, pašalinti likusius plunksnų šerelius. Prieskonius verta dėti kiek ryškiau nei į įprastą sultinį, nes atšaldžius skonis visada tampa švelnesnis.

    Dažnas sprendimas yra derinti pėdutes su vištienos šlaunelėmis ar kita mėsa, kad galertoje būtų daugiau aiškių mėsos gabalėlių. Patiekiant tinka klasikiniai priedai, pavyzdžiui, krienai ar nedidelis kiekis acto, o dėl vaizdo dažnai įdedama virtų morkų ir žalumynų.

  • Po 40-ties šie įpročiai sendina odą: dermatologai pataria, ką pakeisti jau šiandien

    Po 40-ties šie įpročiai sendina odą: dermatologai pataria, ką pakeisti jau šiandien

    Saulė sendina greičiau nei manote

    Daugelis apsauginį kremą nuo saulės prisimena tik atostogų metu, tačiau ultravioletiniai spinduliai odą veikia visus metus. Net debesuotą dieną dalis UVA spindulių pasiekia žemės paviršių, o pro langų stiklą jie taip pat gali patekti į patalpas ir automobilį.

    Būtent UVA spinduliai siejami su vadinamuoju fotosenėjimu, kai ilgainiui silpnėja kolageno ir elastino struktūros, oda praranda stangrumą. Po 40 metų natūralūs odos atsikūrimo procesai lėtėja, todėl dažniau išryškėja pigmentinės dėmės ir gilėja raukšlės.

    Kasdienis plataus spektro apsaugos naudojimas, ypač veidui, kaklui ir dekoltė zonai, laikomas vienu veiksmingiausių žingsnių lėtinant matomą senėjimą. Specialistai primena, kad apsauga reikalinga ne tik vasarą, o priemonę verta atnaujinti, jei daug laiko praleidžiama lauke.

    Cukrus ir miegas: nematomi odos priešai

    Didelis cukraus kiekis racione veikia ne vien svorį ar savijautą, bet ir odos būklę. Kai kraujyje padaugėja gliukozės, ji gali jungtis su odos baltymais, o šis procesas siejamas su kolageno skaidulų standėjimu ir mažesniu elastingumu.

    Dėl to oda ilgainiui gali atrodyti papilkėjusi, prarasti spindesį, ryškėti smulkios raukšlelės. Subalansuotas meniu, kuriame mažiau itin perdirbtų produktų ir saldumynų, dažnai duoda pastebimų rezultatų net be brangių procedūrų.

    Ne mažiau svarbus ir miegas. Miego trūkumas bei ilgalaikis stresas didina kortizolio lygį, o tai gali skatinti uždegiminius procesus ir silpninti odos barjerą, todėl rytais dažniau matomas paburkimas, tamsesni paakiai ir pavargęs veidas.

    Per stiprios priemonės ir pamirštos zonos

    Pamačius ryškesnes raukšles, dažna klaida yra kasdien griebtis agresyvių šveitiklių, stiprių rūgščių ar intensyviai odą sausinančių priemonių. Brandesnė oda dažnai gamina mažiau natūralių lipidų, todėl jai lengviau prarasti drėgmę ir sudirgti.

    Pažeidus apsauginį barjerą, oda gali parausti, perštėti, šerpetoti, o diskomfortas dažnai tik sustiprina senėjimo požymius. Praktikoje tai reiškia, kad po 40 metų ypač vertinama švelni higiena, nuoseklus drėkinimas ir barjerą atstatančios priemonės.

    Dar viena dažna detalė yra priežiūra tik iki smakro linijos. Kaklo, dekoltė ir rankų oda paprastai plonesnė, turi mažiau riebalinių liaukų, todėl senėjimo požymiai šiose vietose gali išryškėti greičiau, net jei veido oda prižiūrima kruopščiai.

    Vanduo, alkoholis ir laikysena

    Skysčių trūkumas dažnai pirmiausia matomas odoje: ji tampa sausesnė, praranda elastingumą, labiau išryškėja smulkios raukšlelės. Situaciją gali pabloginti alkoholis, nes jis skatina skysčių netekimą, o daliai žmonių sukelia ir veido paburkimą.

    Prie odos išvaizdos prisideda ir laikysena. Ilgas žiūrėjimas žemyn į telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį gali ryškinti horizontales kaklo linijas, o veidui ilgainiui labiau matomas gravitacijos poveikis.

    Specialistai pataria nepamiršti paprastų įpročių: telefoną laikyti akių lygyje, daryti pertraukas, o kasdienes veido priežiūros priemones paskirstyti ir kaklui bei dekoltė. Tokie pokyčiai kainuoja mažai, tačiau ilgainiui gali duoti apčiuopiamą efektą.

  • Į sultinį įpylė šaukštą acto dar prieš kaitinimą: rezultatas nustebino net patyrusius

    Nors actas sultinyje daugeliui skamba neįprastai, šis triukas paremtas paprasta virtuvės chemija. Nedidelis kiekis rūgšties gali padėti išgauti skaidresnį, švaresnio skonio sultinį, ypač jei jis verdamas iš mėsos su kaulais.

    Esmė paprasta: į didelį puodą dar prieš įjungiant kaitrą įpilamas maždaug vienas valgomasis šaukštas acto. Dažniausiai renkamasi obuolių arba vyno actą, o vandens kiekis įprastai siekia apie 3–4 litrus.

    Kas vyksta puode?

    Rūgštis šiek tiek sumažina vandens pH, todėl baltymai, kurie pradžioje išsiskiria iš žalių produktų, greičiau sukimba į stambesnes daleles. Dėl to ant paviršiaus susidarančias nuosėdas paprasčiau nugriebti, o skystis rečiau tampa drumstas.

    Kartu rūgštesnė terpė gali paspartinti kolageno virtimą želatina, todėl sultinys įgauna sodresnę tekstūrą. Tai aktualu verdant iš kaulų, sąnarių ar kremzlių, kai siekiama tirštesnio, labiau sustingstančio sultinio.

    Dažniausia klaida: per stiprus virimas

    Net ir įpylus acto, skaidrumą lengva sugadinti per intensyviu virimu. Kai sultinys smarkiai burbuliuoja, riebalai ir baltymų dalelės susmulkinami į smulkų debesį, kuris skystyje išsilaiko ilgai ir suteikia drumstumo.

    Praktikoje patariama sultinį užvirinti lėtai, o paskui kaitrą sumažinti iki vos matomo, ramaus virimo. Dažniausiai toks virimas trunka apie 3–4 valandas, o druska dedama pabaigoje, kad būtų lengviau kontroliuoti skonį.

    Kiek acto dėti ir ar jausis skonis?

    Dažniausiai pakanka vieno valgomojo šaukšto 3–4 litrams vandens, o toks kiekis ilgo virimo metu paprastai nepalieka ryškaus rūgštumo. Svarbu nepadauginti, nes per didelė rūgštis gali išbalansuoti skonį ir užgožti natūralų sultinio aromatą.

    Taip pat verta prisiminti bazinę taisyklę: mėsą, kaulus ir daržoves geriausia dėti į šaltą vandenį. Tuomet sultinys išsiverda tolygiau, o skaidrumą išlaikyti lengviau.

  • Ši jautienos dalis guliašui daro stebuklą: mėsa tokia minkšta, kad tirpsta burnoje

    Ruošiant guliašą dažnai kyla klausimas, kokią mėsą rinktis, kad ji būtų sultinga ir minkšta net be sudėtingų triukų. Mitybos rekomendacijose raudona mėsa dažnai minimas kaip produktas, kurį verta riboti, tačiau visiškai jos atsisakyti nebūtina. Svarbu dažnis, porcijos dydis ir pasirinkta dalis.

    Jautiena išsiskiria visaverčiais baltymais, geležimi, cinku ir vitaminais, ypač B12, todėl saikingai gali būti subalansuotos mitybos dalis. Vis dėlto kasdienis jos vartojimas daugeliui nėra geriausias pasirinkimas, o guliašą dažniausiai gaminame kaip retesnį, lėto virimo patiekalą. Būtent tuomet verta rinktis dalį, kuri geriausiai atsiskleidžia ilgai troškinant.

    Guliašui tinka ne tik sprandinė

    Guliašui dažnai renkamasi sprandinė, mentė ar krūtinėlė, nes šios dalys turi daugiau riebalų ir suteikia patiekalui sodrumo. Jei norisi liesesnio varianto, galima rinktis kumpio ar išpjovos tipo gabalus, tačiau jie jautresni pervirimui ir greičiau sausėja. Lėtam troškinimui geriausiai tinka mėsa su daugiau jungiamojo audinio.

    Vienas iš patikimiausių pasirinkimų yra jautienos kulninė, dar vadinama blauzdos dalimi. Ji turi ryškų skonį ir marmurinę struktūrą, o svarbiausia, joje gausu kolageno. Troškinant kolagenas virsta želatina, todėl padažas tampa tirštesnis, o mėsa įgauna tą minkštumą, kurio visi tikisi iš gero guliašo.

    Kolagenas ir laikas daro savo

    Kulninė paprastai būna iš priekinės arba galinės kojos dalies, todėl jos tekstūra iš pradžių gali atrodyti kietesnė. Tačiau ilgas, lėtas virimas yra būtent tai, ko jai reikia. Dažniausiai rekomenduojama troškinti bent 2–3 valandas, o norint itin švelnaus rezultato, procesas gali trukti ir ilgiau.

    Geriausią efektą duoda pastovi, nedidelė kaitra ir pakankamai skysčio, kad mėsa troškintųsi, o ne keptų. Tokia technika ne tik suminkština skaidulas, bet ir išryškina skonį, todėl net paprastos daržovės ir prieskoniai patiekale tampa ryškesni. Be to, kulninė tinka ne vien guliašui, ji dažnai naudojama sultiniams, nes suteikia jiems natūralaus tirštumo.

    Kaip išsirinkti ir ko vengti

    Perkant verta ieškoti gabalo su aiškiais raumenų skaidulų sluoksniais ir šviesesniais jungiamojo audinio intarpais. Pernelyg liesas gabalas guliaše dažniau pritrūksta sultingumo, o per dideli, nelygūs kubai gali išsitroškinti nevienodai. Patogiausia pjaustyti vienodo dydžio gabalėliais, kad visi pasiektų vienodą minkštumą.

    Dažna klaida yra skubėti ir kelti kaitrą, tikintis, kad mėsa greičiau suminkštės. Praktikoje nutinka priešingai: baltymai greičiau sutraukiami, o jungiamasis audinys nespėja tinkamai suirti. Kantrybė ir lėtas virimas čia svarbesni už bet kokį prieskonių mišinį.

  • Sovietmečiu buvo delikatesas, dabar primiršome: jautienos šoninė su garstyčių padažu nustebins

    Jautienos šoninė, dar vadinama pilvo dalimi, sovietmečiu daugeliui buvo vienas įperkamesnių, bet vertinamų gabalų. Ši mėsa yra skaidulėta, su nedideliu riebalų ir plėvių kiekiu, todėl geriausiai atsiskleidžia lėtai ruošiama. Tinkamai troškinant ji tampa sultinga ir minkšta, o ne kieta, kaip dažnai nutinka paskubėjus.

    Šis gabalas artimas tiems, kurie virtuvėje ieško ne brangiausios nugarinės, o sodraus skonio ir universalumo. Iš jautienos šoninės dažnai gaminami troškiniai, guliašai, plėšyta jautiena, o kai kuriose virtuvėse iš jos kepamas bavette tipo kepsnys. Esminė taisyklė paprasta: kuo ilgesnis ir švelnesnis karštis, tuo geresnė tekstūra.

    Mitybos požiūriu tai baltymų šaltinis, tačiau kartu tai ir riebesnė jautienos dalis. Maždaug 100 gramų porcijoje gali būti apie 20 gramų baltymų ir apie 17 gramų riebalų, todėl sotumo jausmas ateina greitai. Ši mėsa taip pat siejama su kolagenu, kuris ypač vertinamas ilgai verdamuose sultiniuose ir troškiniuose.

    Pastaraisiais metais grįžta vadinamųjų pamirštų pjūvių mada: žmonės dažniau renkasi ne tik filė, bet ir dalis, kurios reikalauja technikos, tačiau atsilygina skoniu. Tam įtakos turi lėto gaminimo įranga, didesnis dėmesys maisto švaistymo mažinimui ir noras išnaudoti visą žaliavą. Jautienos šoninė į šią kryptį pataiko idealiai, ypač jei ruošiama su aromatingu padažu.

    Vienas iš klasikinių būdų išgauti minkštumą yra troškinimas garstyčių padaže su svogūnais, sultiniu ir prieskoniais. Garstyčios suteikia lengvo aštrumo, o ilgai kaitinant skoniai suapvalėja ir tampa švelnūs. Dažniausiai mėsa pirmiausia nuvaloma ir nusausinama, supjaustoma juostomis, patepama garstyčiomis ir suformuojama taip, kad prieskonis liktų viduje.

    Puode ar troškintuve įkaitinami riebalai, pakepinami svogūnai, tuomet dedama mėsa ir žolelės, o viskas užpilama sultiniu bei nedideliu kiekiu vyno. Svarbu, kad skystis apsemtų mėsą, o kaitra būtų nedidelė, nes būtent lėtas troškinimas per kelias valandas suminkština skaidulas. Jei skystis išgaruoja, įpilama dar sultinio arba karšto vandens.

    Kai mėsa jau minkšta, dažnai pridedama morkų ir troškinama, kol suminkštėja daržovės. Pabaigoje padažas derinamas druska ir pipirais, o skoniui subalansuoti tinka šaukštelis medaus. Jei padažas per skystas, jis sutirštinamas miltais, prieš tai juos atskirai išmaišius su trupučiu karšto padažo.

    Patiekiant tokia jautiena geriausiai dera su bulvėmis, kruopomis ar virtiniais, nes jie sugeria sodrų padažą. Tai patiekalas, kuris reikalauja laiko, bet ne sudėtingų įgūdžių, todėl tinka ir savaitgalio pietums, ir didesniam puodui kelioms dienoms. Svarbiausia nepagailėti troškinimo laiko ir leisti mėsai pasiekti tą būdingą, šaukštu yrantį minkštumą.