Lietuvoje „tinginiai“ dažniausiai asocijuojasi su varške, saldžiu padažu, sviestu ir džiūvėsėliais. Prancūzijoje panašios formos patiekalas neretai keliauja į visiškai kitą pusę: quenelles dažniau pateikiami kaip sotus, nesaldus valgis su padažu.
Šis patiekalas ypač siejamas su Liono apylinkėmis, kur quenelles laikomi vietinės virtuvės klasika. Pavadinimas siejamas su būdinga ovalia forma, kuri tradiciškai suformuojama dviem šaukštais, todėl patiekalas atrodo tvarkingai ir „restoraniškai“.
Skirtingai nei lietuviškoje versijoje, varškė čia nėra būtina, o namuose dažnai pasirenkama paprastesnė bulvių bazė. Tokie kukuliai ypač gerai sugeria padažą, todėl skonis labiausiai priklauso ne nuo priedų gausos, o nuo teisingos tekstūros.
Svarbiausia taisyklė – bulvės turi būti gerai nusausintos ir kiek įmanoma sausesnės. Jei masėje liks per daug vandens, ją teks „gelbėti“ miltais, tačiau kuo daugiau miltų, tuo quenelles bus sunkesni ir mažiau purūs.
Virtas bulves verta dar šiltas pertrinti per spaudyklę ar labai smulkiai sutrinti, o tada trumpai atvėsinti, kad masė sutvirtėtų. Praktikoje tai padeda išlaikyti formą ir sumažina riziką, kad verdant kukuliai ims irti.
Verdant svarbu nepersistengti su temperatūra: vanduo turėtų tik lengvai judėti, o ne smarkiai burbuliuoti. Quenelles geriausia virti dalimis, kad jie nesusispaustų puode ir tolygiai išvirtų.
Patiekti rekomenduojama iš karto, kol kukuliai karšti ir elastingi. Prie jų tinka gausus padažas, o skonį galima paryškinti smulkintais žalumynais, pavyzdžiui, laiškiniais česnakais, petražolėmis ar čiobreliu.