CP v2

Tag: Kolibriai

  • Šis paprastas triukas su aliuminio folija gali apsaugoti kolibrius: klaida, kurią daro daugelis

    Karštomis dienomis sode kabantys kolibrių lesyklėlės tirpalai gali sugesti gerokai greičiau, nei daugelis tikisi. Cukraus vanduo, paliktas tiesioginėje saulėje, šyla, o šiluma sudaro palankesnes sąlygas daugintis mikroorganizmams, todėl paukščiams kyla didesnė rizika.

    Praktiškas sprendimas, kurį galima pritaikyti per kelias minutes, yra paprastas: švaria aliuminio folija uždengti lesyklėlės rezervuarą, kuriame laikomas tirpalas. Folija atspindi dalį saulės spindulių, todėl skystis kaista lėčiau ir ilgiau išlieka tinkamas.

    Svarbiausia taisyklė – naudoti tik visiškai švarią, sausą foliją. Folija, kuri turėjo kontaktą su mėsa, riebalais ar lipniais maisto likučiais, netinka, nes menkiausi likučiai gali užteršti aplinką ir pritraukti nepageidaujamus mikroorganizmus.

    Ne mažiau svarbi ir lesyklėlės higiena: ją reikia reguliariai plauti, kad neliktų apnašų ir fermentacijos pėdsakų. Specialistų rekomendacijose dažnai pabrėžiama, kad lesyklėlė turėtų būti valoma karštu vandeniu, o prireikus galima naudoti vandens ir acto tirpalą, po to viską itin gerai išskalaujant.

    Esant karščiams, tirpalą verta keisti dažniau, nes jis genda sparčiau. Jei dienomis laikosi didelė kaitra, saugiausia praktika yra nepalikti to paties cukraus vandens kelioms paroms, net jei lesyklėlė atrodo švari.

    Kur kabinti lesyklėlę?

    Vieta lemia ne tik patogumą stebėti paukščius, bet ir tirpalo kokybę. Geriausia lesyklėlę kabinti daliniame pavėsyje, kur ji nebus kaitinama tiesioginės saulės, tačiau išliks gerai matoma ir lengvai randama.

    Per tanki augalija gali trukdyti kolibriams pastebėti lesyklėlę, o visiškai atvira vieta dažniau reiškia didesnę kaitrą. Subalansuotas sprendimas – pavėsis su aiškiais priskridimo keliais ir bent minimaliu užuovėjos jausmu.

    Ką dar verta žinoti apie nektarą?

    Dažniausiai rekomenduojamas naminis tirpalas – paprastas vandens ir cukraus mišinys, kurio proporcija yra 4 dalys vandens ir 1 dalis cukraus. Toks tirpalas atitinka bazinę idėją, ko kolibriams reikia, ir leidžia išvengti nereikalingų priedų, kurie kartais pasitaiko paruoštuose mišiniuose.

    Norint sode sulaukti daugiau kolibrių, vien lesyklėlės ne visada pakanka. Jiems patrauklūs ir natūralūs nektaro šaltiniai, todėl dažnai siūloma sodinti nektaringus augalus, pavyzdžiui, įvairias šalavijų rūšis, kurios pritraukia paukščius ir kartu pagyvina gėlynus.

  • Mokslininkai nustatė, kad nektare natūraliai yra alkoholio: ką tai reiškia bitėms ir kolibriams

    Gėlių nektare gali būti nedidelių alkoholio kiekių, o jį kasdien gauna ne tik vabzdžiai, bet ir nektaru mintantys paukščiai. Tokią išvadą pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje biologai, ištyrę, kaip nektare susidaro etanolis ir kiek jo realiai suvartoja apdulkintojai.

    Tyrėjai aiškina, kad alkoholis atsiranda natūraliai, kai nektaro cukrus ima fermentuotis. Fermentaciją sukelia mielės, kurios patenka į žiedus iš aplinkos, todėl mažo stiprumo etanolis gali būti gana įprastas reiškinys įvairių augalų nektare.

    Nektaras daugeliui rūšių yra pagrindinis energijos šaltinis, todėl net ir maža etanolio koncentracija gali virsti apčiuopiamu kiekiu per parą. Tyrime minima, kad vienas kolibrių tipas gali gauti apie 0,2 gramo etanolio kilogramui kūno masės per dieną, kai maitinasi natūraliomis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kolibriai turi itin greitą medžiagų apykaitą, todėl alkoholis greičiausiai nesikaupia taip, kaip žmogaus organizme. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar net ir mažos dozės gali subtiliai keisti elgesį, pavyzdžiui, pasirinkimus, dėmesį ar maitinimosi ritmą.

    „Kolibriai panašūs į mažas krosneles: jie viską sudegina labai greitai, todėl neverta tikėtis, kad alkoholis ilgai laikysis jų kraujyje“, – sakė tyrime dalyvavęs aspirantas Aleksejus Maro.

    Tyrėjai atliko eksperimentus, kuriuose paukščiams buvo siūlomas cukraus tirpalas su alkoholiu. Kolibriai noriai gėrė, kai alkoholio koncentracija neviršijo 1 proc. tūrio, tačiau padidinus iki 2 proc. jų apsilankymų lesykloje skaičius sumažėjo maždaug perpus.

    Tokie rezultatai leidžia manyti, kad paukščiai gali reguliuoti suvartojimą ir vengti didesnių koncentracijų. Tai svarbu, nes laukinėje gamtoje etanolio kiekiai greičiausiai dažniau svyruoja žemame diapazone, priklausomai nuo fermentacijos intensyvumo ir nektaro cheminės sudėties.

    Dar vienas tyrimo aspektas buvo biologiniai žymenys, rodantys, kad alkoholis ne tik patenka į organizmą, bet ir yra metabolizuojamas. Kai kurių paukščių plunksnose aptiktas etilgliukuronidas, kuris laikomas etanolio apykaitos produktu, todėl tai rodo panašų skaidymo principą kaip ir žinduoliams.

    Tyrėjai lygino nektaru mintančių rūšių teorinį alkoholio suvartojimą su kitais gyvūnais. Skaičiavimai parodė, kad europinės medunešės bitės galėtų gauti itin mažai etanolio, apie 0,05 gramo kilogramui per dieną, o kai kurie nektaru ar vaisiais mintantys žinduoliai teoriškai galėtų suvartoti daugiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad etanolis nektare veikia ne vienas: augalai ir nektaras turi ir kitų biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, kofeino ar nikotino, kurie gali daryti įtaką apdulkintojų elgesiui. Todėl ateities tyrimai turėtų atsakyti, ar alkoholis veikia kaip papildomas signalas, ar keičia apdulkintojų sprendimus, pavyzdžiui, kokius žiedus rinktis.

    Tyrėjų teigimu, tolesni darbai bus skirti išsiaiškinti, kaip nuolatinis labai mažų alkoholio dozių vartojimas per visą gyvenimą veikia vabzdžius, paukščius ir kitus gyvūnus. Neatmetama, kad skirtingos rūšys gali būti prisitaikiusios detoksikuoti etanolį taip efektyviai, kad žmogui būdingas poveikis būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė.