CP v2

Tag: Kolonoskopija

  • Vėžį aptiks be kolonoskopijos? Ženevos mokslininkų testas išmatose pasiekė 90 proc.

    Vėžį aptiks be kolonoskopijos? Ženevos mokslininkų testas išmatose pasiekė 90 proc.

    Žarnyno mikrobiota, tai yra virškinamajame trakte gyvenančių mikroorganizmų visuma, seniai siejama ne tik su virškinimu, bet ir su imuninės sistemos veikla, uždegimu bei kai kurių ligų rizika. Sergant storosios žarnos vėžiu, daliai pacientų nustatomi būdingi bakterijų sudėties pokyčiai, tačiau ilgą laiką tai buvo sunku pritaikyti diagnostikai dėl didelio mikrobiotos kintamumo.

    2025 metais Ženevos universiteto komanda žurnale „Cell Host & Microbe“ paskelbė tyrimą, kuriame pasiūlė tikslesnį požiūrį: analizuoti ne vien bakterijų rūšis, o jų porūšius. Tai svarbu, nes tos pačios rūšies skirtingi porūšiai gali turėti nevienodą poveikį organizmui ir skirtingai sietis su ligos procesais.

    Remdamiesi porūšių katalogu, mokslininkai mikrobiotos duomenis susiejo su klinikine informacija ir pasitelkė mašininį mokymąsi. Praktinis tikslas buvo sukurti modelį, kuris, ištyręs išmatų mėginį, įvertintų, ar bakterijų „parašas“ panašus į stebimą sergant storosios žarnos vėžiu.

    Skelbiama, kad toks metodas aptiko apie 90 proc. storosios žarnos vėžio atvejų, o tai priartėja prie kolonoskopijos jautrumo, dažnai nurodomo apie 94 proc. Vis dėlto tai nereiškia, kad išmatų testas jau dabar gali pakeisti endoskopinį tyrimą, nes kolonoskopija leidžia apžiūrėti žarnyną, paimti biopsijas ir neretai iškart pašalinti polipus.

    Realistiškesnis scenarijus yra platesnės apimties patikra: pirmiausia atliekamas neinvazinis testas, o tik gavus įtartiną rezultatą žmogus nukreipiamas kolonoskopijai. Toks modelis galėtų sumažinti sveikatos sistemos apkrovą ir paskatinti tikrintis tuos, kurie dėl baimės ar nepatogumo tyrimą atidėlioja.

    Ženevos tyrimas įsilieja į platesnę kryptį, kur mikrobiomas vertinamas kaip kliniškai perspektyvus biomarkeris. 2025 metais žurnale „Nature Medicine“ paskelbtoje didelės apimties analizėje, apėmusioje 3 741 išmatų metagenomą iš 18 kohortų, teigiama, kad vien metagenominiais duomenimis paremti modeliai gali patikimai atskirti sergančiųjų ir sveikųjų mėginius.

    Storosios žarnos vėžys išlieka viena didžiausių onkologijos problemų pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2022 metais užregistruota apie 1,9 mln. naujų atvejų ir daugiau nei 900 000 mirčių, todėl ankstyvas nustatymas yra esminis veiksnys, galintis lemti gydymo sėkmę.

    Gydytojai primena, kad ankstyvos stadijos dažnai nesukelia aiškių simptomų, todėl dėmesio verta nepaaiškinama mažakraujystė, kraujas išmatose, užsitęsę tuštinimosi įpročių pokyčiai, pilvo skausmai, neplanuotas svorio kritimas ir nuolatinis nuovargis. Tokius požymius svarbu įvertinti mediciniškai, o ne nurašyti stresui ar mitybai.

    Mokslininkams dar reikia klinikinių tyrimų, kad būtų aišku, kuriuose ligos etapuose testas veikia geriausiai ir ar jis patikimai aptinka ikivėžinius pakitimus. Jei šie metodai bus patvirtinti, išmatų mėginys ateityje gali tapti informatyvesniu patikros įrankiu ir padėti vėžį nustatyti anksčiau, kai gydymo galimybės yra geriausios.

  • 3 metus kovoja su vėžiu: aktorė Hanna Bieluszko prabilo apie atkrytį ir sistemos spragas

    3 metus kovoja su vėžiu: aktorė Hanna Bieluszko prabilo apie atkrytį ir sistemos spragas

    Balandžio pradžioje paviešinta, kad aktorė Hanna Bieluszko jau kurį laiką kovoja su onkologine liga, o jos gydymui ir reabilitacijai pradėta rinkti parama. Aktorė geriausiai žinoma iš teatro scenos, taip pat yra vaidinusi keliuose televizijos projektuose.

    Iki šiol ji viešai nebuvo detalizavusi diagnozės, tačiau naujausiame interviu atskleidė, kad 2023 metais jai buvo nustatytas storosios žarnos vėžys. Pasak aktorės, pirmieji signalai buvo bendras silpnumas ir prastėjanti savijauta, dėl kurios ji kreipėsi į medikus.

    Po pirminių tyrimų gydytojai nustatė ryškią mažakraujystę, o ieškant jos priežasties buvo atlikta kolonoskopija. Tyrimas, kaip pasakojo Bieluszko, padėjo aptikti pakitimus storojoje žarnoje, kurie vėliau patvirtinti kaip piktybiniai.

    Tuomet buvo atlikta operacija, o po jos, aktorės teigimu, ji kuriam laikui grįžo į įprastą gyvenimą ir darbą. Vis dėlto po maždaug dvejų metų, būnant nuolatinėje gydytojų priežiūroje, ji sužinojo apie ligos atsinaujinimą, dėl kurio vėl prireikė operacijos ir chemoterapijos.

    Interviu metu aktorė kalbėjo ir apie komplikacijas bei patirtus sunkumus, akcentuodama ne pavienes pavardes, o pačios sistemos trūkumus. Ji pasakojo, kad vienu metu skausmai tapo nepakeliami, prireikė skubios pagalbos ir dar vienos operacijos, o situacija atskleidė gydymo tęstinumo spragas.

    „Raitausi iš skausmo, mane išveža greitoji, ir vėl atsiduriu operacinėje. Paaiškėjo, kad viduje buvo komplikacija ir kad ankstesnė operacija nebuvo atlikta taip, kaip turėjo“, – sakė Hanna Bieluszko.

    Aktorė teigė, kad po vienos iš operacijų kurį laiką buvo be sąmonės, o šeimai buvo perduota itin sunki informacija apie ligos išplitimą. Ji taip pat atvirai prabilo apie kasdienius iššūkius, kai sveikimas priklauso ne tik nuo medicininių sprendimų, bet ir nuo to, kaip greitai pavyksta užtikrinti reikalingą priežiūrą.

    Storosios žarnos vėžys yra viena dažniausių onkologinių ligų Europoje, o rizika didėja su amžiumi. Specialistai pabrėžia, kad liga neretai vystosi tyliai, todėl itin svarbi ankstyva diagnostika ir profilaktiniai patikrinimai, ypač vyresniems nei 50 metų žmonėms ar turintiems šeiminę riziką.

    Dažniausi įspėjamieji simptomai gali būti užsitęsę tuštinimosi pokyčiai, pasikartojantis viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, taip pat nepilno pasituštinimo jausmas. Dėmesį turėtų atkreipti kraujas išmatose, neaiškios kilmės mažakraujystė, pilvo skausmai, pūtimas ir neplanuotas svorio kritimas.

    Gydymo taktika paprastai priklauso nuo ligos stadijos ir naviko išplitimo. Dažniausiai taikomas chirurginis gydymas, o prireikus skiriama chemoterapija, spindulinė terapija, taip pat vis plačiau naudojamos taikinių terapijos ir imunoterapija, parenkama pagal naviko molekulinius požymius.

    Kai kuriems pacientams prireikia stomos, o sudėtingesniais atvejais gali būti reikalinga specializuota mitybos pagalba, įskaitant parenterinį maitinimą. Bieluszko pasakojo, kad jos atveju buvo nuspręsta formuoti stomą, o mitybos užtikrinimas tapo papildomu kasdieniu išbandymu.

    „Noriu, kad jokia liga nebūtų gėdos priežastis ir kad niekam netektų sveikimo kelio grįsti pažintimis ar bandymais pergudrauti sistemą“, – sakė Hanna Bieluszko.

    Medikai primena, kad užsitęsę virškinamojo trakto simptomai neturėtų būti nurašomi nuovargiui ar stresui, ypač jei kartu nustatoma mažakraujystė. Laiku atlikti tyrimai, įskaitant slapto kraujo testą ir kolonoskopiją, daugeliu atvejų leidžia ligą aptikti anksčiau, kai gydymo rezultatai būna geriausi.

  • Iki 80-ies tai turi beveik visi: kas yra divertikuliozė ir kada žarnynas siunčia pavojingus signalus?

    Iki 80-ies tai turi beveik visi: kas yra divertikuliozė ir kada žarnynas siunčia pavojingus signalus?

    Senstant keičiasi ne tik oda ar plaukai, bet ir virškinamasis traktas. Gydytojai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje storosios žarnos sienelėje dažnai atsiranda smulkių maišelio formos išsigaubimų, vadinamų divertikulais.

    Šių išsigaubimų gausėjimas vadinamas divertikulioze. Dažniausiai ji nesukelia jokių nusiskundimų ir aptinkama atsitiktinai, pavyzdžiui, atliekant kolonoskopiją ar kitus žarnyno tyrimus dėl visai kitos priežasties.

    Kuo skiriasi divertikuliozė ir divertikulitas?

    Divertikuliozė reiškia, kad divertikulai yra susiformavę, tačiau nėra uždegimo. Kai vienas ar keli divertikulai užsidega arba prisideda infekcija, būklė vadinama divertikulitu ir ji jau laikoma divertikuline liga.

    Simptomai gali skirtis, tačiau dažniausiai minimi pilvo skausmas, pūtimas, pakitęs tuštinimasis, kartais pakyla temperatūra. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad daliai žmonių nusiskundimai būna banguojantys: tai sustiprėja, tai trumpam praeina.

    „Pavadinimai panašūs, todėl žmonės juos painioja: divertikuliozė yra kišenėlės, o divertikulitas yra uždegimas“, – aiškina gastroenterologai, pacientams paprastai pabrėždami būtent šį skirtumą.

    Kas didina riziką ir kodėl tai susiję su skaidulomis?

    Tiksli priežastis, kodėl divertikulai apskritai susiformuoja, nėra iki galo aiški, tačiau dažnai akcentuojamas padidėjęs spaudimas storosios žarnos viduje. Vakarų šalyse divertikuliozė nustatoma dažniau, o viena iš galimų priežasčių siejama su mažesniu skaidulų kiekiu mityboje.

    Medicinos rekomendacijose dažnai kartojama, kad suaugusiam žmogui per parą vertėtų gauti apie 25–30 gramų skaidulų. Skaidulos neišgydo jau susiformavusių divertikulų, tačiau gali padėti sureguliuoti tuštinimąsi ir mažinti situacijas, kai žarnynui tenka dirbti didesniu spaudimu.

    Prie rizikos veiksnių taip pat priskiriamas nutukimas, mažas fizinis aktyvumas ir rūkymas. Specialistai pabrėžia, kad paprastai veikia ne vienas, o keli tarpusavyje susiję veiksniai, įskaitant ir bendrą gyvenimo būdą.

    Kada būtina kreiptis į medikus?

    Didžioji dalis divertikulito atvejų būna lengvi ir gydomi ambulatoriškai: laikinai koreguojant mitybą, skiriant skausmą malšinančius vaistus, o antibiotikai parenkami pagal individualią situaciją. Vis dėlto sunkesniais atvejais gali prireikti gydymo ligoninėje, o komplikacijų metu – ir chirurginės pagalbos.

    Ypač svarbus signalas yra kraujas išmatose, net jei skausmo nėra. Gydytojai pabrėžia, kad kraujavimas iš apatinės virškinamojo trakto dalies gali būti susijęs su divertikulais, tačiau jis taip pat gali rodyti ir kitas rimtas būkles, todėl delsti nepatariama.

    Divertikuliozė ir jos komplikacijos dažniausiai patvirtinamos vaizdiniais tyrimais, pavyzdžiui, kompiuterine tomografija ar kolonoskopija. Specialistai primena, kad savidiagnostika šiuo atveju pavojinga, o ilgiau užsitęsus pilvo skausmui, karščiavimui ar atsiradus kraujui išmatose reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą.