Karščio bangos metu kukurūzai šalia vėjo turbinos patyrė mažiau streso nei kituose laukuose.
Mokslininkai, stebėję komercinį vėjo jėgainių parką JAV Vidurio Vakaruose, pastebėjo netikėtą skirtumą: aplink vieną turbiną kukurūzai atrodė atsparesni karščiui. Tai išsiskyrė ypač per laikotarpį, kai aukšta temperatūra ir sausra spartina drėgmės garavimą ir didina augalų šiluminį stresą.
Tyrėjai iš Eimso laboratorijos ir Kolorado universiteto analizavo oro judėjimą ir temperatūros svyravimus virš pasėlių. Tam buvo naudojami anemometrai ir nuotoliniai matavimai, leidžiantys sudaryti detalesnius srautų ir mikroklimato žemėlapius.
Matavimai parodė aiškų turbulentiško oro „pėdsaką“ pavėjui nuo turbinos maždaug 0,4 kilometro atstumu. Įprastai saulė įkaitina augalų lapus, o šiluma kyla aukštyn į santykinai ramesnį orą, tačiau šiuo atveju suaktyvėjęs oro maišymasis pagreitino šilumos mainus tarp augalų ir žemutinės atmosferos.
Nors vėsesnės sąlygos dalį efekto paaiškino, tyrėjai pabrėžė, kad svarbus buvo ne vien temperatūros pokytis. Turbinos sukeltas maišymasis keitė visą apatinio atmosferos sluoksnio dinamiką, o tai gali turėti reikšmės tiek karščio, tiek šalnų rizikai.
Pasak mokslininkų, kai apatiniai oro sluoksniai aktyviau maišosi, šiltesnis oras gali būti „pritraukiamas“ arčiau paviršiaus. Dėl to tam tikromis naktimis sumažėja rizika, kad prie žemės susiformuos labai šaltas, sustingęs oro sluoksnis, kuris ir sudaro sąlygas šalnoms.
Dar vienas ryškus signalas buvo susijęs su drėgme rytais. Zonoje už turbinos rasa nuo kukurūzų lapų garavo greičiau nei įprastai, nes judantis oras greičiau pašalina drėgmės perteklių nuo lapų paviršiaus ir spartina džiūvimą.
Tyrimas taip pat iškėlė hipotezę, kad oro srautas gali padėti augalams efektyviau gauti anglies dioksido. Fotosintezei kukurūzams būtinas pastovus anglies dioksido papildymas, o ramesnėmis sąlygomis virš pasėlių kartais formuojasi tarsi „užsistovėjęs“ sluoksnis, kuris riboja dujų apykaitą.
Mokslininkų vertinimu, vėjo turbina veikia kaip aukštuminis oro maišytuvas: ji „nutempia“ greitesnį viršutinių sluoksnių orą žemyn, link pasėlių ir dirvos paviršiaus. Taip suardomas stagnuojantis sluoksnis, o dujų mainai tarp augalų ir atmosferos tampa intensyvesni.
Šis efektas nereiškia, kad turbiną pastatę ūkininkai automatiškai užsitikrins didesnį derlių, nes derlingumą lemia daugybė veiksnių: dirvožemis, veislė, tręšimas, drėkinimas ir konkretus sezonas. Tačiau tyrimas papildo vis daugiau diskusijų apie tai, kaip atsinaujinančios energetikos infrastruktūra gali keisti vietos mikroklimatą ir kokias papildomas pasekmes tai gali turėti žemės ūkiui.
Autoriai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs ūkininkams regionuose, kur karščio bangos ir temperatūrų svyravimai tampa vis dažnesni. Jie siūlo tęsti matavimus skirtingomis oro sąlygomis ir skirtinguose pasėliuose, kad būtų aiškiau, kada turbinos poveikis gali būti naudingas, neutralus arba nepageidaujamas.
Kitur vėjo energetikos objektai tampa ir savotiškomis „laboratorijomis“ ekosistemoms.
Panašūs ilgalaikiai stebėjimai atliekami ir jūroje, kur vėjo jėgainių konstrukcijos keičia aplinką aplink polius ir akmenų apsaugas. Mokslininkai fiksuoja, kad tokios struktūros gali tapti naujomis buveinėmis įvairioms rūšims, todėl poveikį būtina vertinti ne tik energetikos, bet ir ekologijos požiūriu.
Nors sausumoje ir jūroje procesai skiriasi, bendra išvada ta pati: dideli infrastruktūros objektai keičia vietos sąlygas, o jų poveikis ne visada apsiriboja vien elektros gamyba. Dėl to vis dažniau pabrėžiama, kad planuojant vėjo parkus svarbu vertinti ir mikroklimato, ir biologinės įvairovės, ir ūkinės veiklos sąveikas.