Tag: Kolumbijos universitetas

  • Tyrimas rodo: 6,4–7,8 val. miego siejasi su lėtesniu biologiniu senėjimu

  • Alzheimerio ligą primenanti baltymų struktūra spermoje pasirodė turinti netikėtą funkciją

    Baltymų skaidulos, kurių struktūra siejama su Alzheimerio liga, spermoje gali atlikti visai kitą – ir netikėtai praktišką – vaidmenį. Tyrėjai nustatė, kad vadinamosios amiloidinės skaidulos gali prisijungti prie RNR spermoje ir padėti ją pernešti į spermatozoidą.

    Kaip rašo „ZME Science“, šis atradimas išaugo iš anksčiau atliktų tyrimų apie ŽIV: dar 2007 metais pastebėta, kad tam tikros natūraliai spermoje esančios baltymų skaidulos laboratoriniuose bandymuose gali palengvinti viruso prisitvirtinimą prie ląstelių.

    Naujojo darbo autoriai kėlė klausimą, ar organizmas tokias skaidulas gamina vien dėl „šalutinio“ efekto, ar jos turi biologinę paskirtį. Paaiškėjo, kad šios skaidulos gali veikti kaip RNR „pernešėjai“ – bent jau laboratorinėse sąlygose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tie patys beta-amiloido baltymai, kurie kaupiasi sergančiųjų Alzheimeriu smegenyse. Vis dėlto panaši yra pati skaidulų forma – amiloidas šiuo atveju reiškia specifinį baltymų susilankstymo ir susitelkimo į pluoštus būdą, kuris gali būti ir žalingas, ir funkcionalus.

    Pamokos iš ŽIV tyrimų

    Minėtos spermos skaidulos formuojasi iš prostatos išskiriamo baltymo fragmentų – prostatic acid phosphatase (PAP). Mokslininkai spėjo, kad jos galėtų pernešti ne tik viruso daleles, bet ir pačią RNR, nes RNR molekulės yra neigiamai įkrautos, o PAP skaidulos – teigiamai, tad chemiškai turėtų viena kitą traukti.

    Bandymuose su sintetiniais PAP fragmentais tyrėjai pamatė, kad RNR iš tiesų prisijungia prie skaidulų. Dar daugiau – RNR, sumaišyta su spermoje esančiais baltymų fragmentais, padėjo susidaryti lašeliams, kuriuose laikui bėgant baltymai virto tvirtomis amiloidinėmis skaidulomis su „prikabinta“ RNR.

    Komanda taip pat išskyrė iš žmogaus spermos amiloidų turtingą medžiagą ir aptiko, kad ji nešioja smulkiąsias RNR, ypač transfer RNR fragmentus (tRNR), kurie įprastai svarbūs baltymų gamybai ląstelėse.

    Kaip RNR patenka į spermatozoidą

    Norėdami patikrinti, ar skaidulos iš tiesų patenka į spermatozoidų vidų, o ne tik „prilimpa“ prie jų paviršiaus, mokslininkai prie skaidulų prijungė labai mažas aukso daleles ir jas stebėjo naudodami pažangią trimačio vaizdinimo elektroninę mikroskopiją. Vaizdai parodė skaidulas ląstelių viduje – už išorinės membranos.

    Fluorescenciniais dažais pažymėję skaidulas ir spermatozoidų membranas skirtingomis spalvomis, tyrėjai filmuodami gyvas ląsteles matė, kaip skaidulos kerta membraną ir kaupiasi viduje – kartais per kelias minutes. Panašūs bandymai parodė, kad skaidulas gali pasisavinti ir žmogaus bei pelės spermatozoidai.

    Kitas žingsnis buvo patikrinti, ar tokia pernešta RNR pasiekia embrioną. Laboratorijoje pelės spermatozoidus paveikus RNR „pakrautomis“ amiloidinėmis skaidulomis ir jais apvaisinus kiaušialąstes, ankstyvieji embrionai gavo RNR.

    Siekiant įvertinti, ar pristatyta RNR embrione gali būti panaudota, bandymams pasirinkta RNR, turinti instrukcijas žaliajam fluorescuojančiam baltymui. Tyrėjų teigimu, embrionai, sukurti naudojant amiloidais paveiktus spermatozoidus, pagamino bent 10 kartų daugiau fluorescuojančio baltymo, o tai rodo, kad pristatyta RNR buvo funkcionali.

    Ką tai gali reikšti toliau

    Mokslininkai jau žinojo, kad spermatozoidai bręsdami sėklidės prielipe gali gauti RNR iš mažų pūslelių. Naujasis darbas leidžia manyti, kad papildoma RNR spermatozoidus gali pasiekti ir tiesiogiai iš sėklinio skysčio ejakuliacijos metu.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai nerodo, jog amiloidais pernešama RNR lemia paveldimas savybes ar ligas. Eksperimentuose naudotos laboratorijoje paruoštos skaidulos, embrionai nebuvo stebimi iki gimimo, o aukščiausios raiškos vaizdinimo metodu gauta nedaug neabejotinų pavyzdžių, patvirtinančių skaidulas spermatozoidų viduje.

    Tyrėjai neatmeta, kad ateityje tokios „pernešimo“ sistemos galėtų būti pritaikytos RNR gabenimui biotechnologijose, įskaitant genų redagavimui naudojamas molekules. Tačiau kol kas tai – tik galimybė, nes dar neparodyta nei praktinė genų redagavimo taikymo nauda, nei tokio metodo saugumas.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Molecular Cell“.

  • Mįslė išspręsta: po Naujajame Džersyje drebėjimu slėpėsi iki šiol nežinomas lūžis

    Mįslė išspręsta: po Naujajame Džersyje drebėjimu slėpėsi iki šiol nežinomas lūžis

    Mokslininkai, išanalizavę 2024 metais balandį Naujajame Džersyje įvykusį 4,8 magnitudės žemės drebėjimą, nustatė netikėtą detalę: jį greičiausiai sukėlė ne pagrindinis regiono geologinis lūžis, o iki šiol neidentifikuota mažesnė struktūra.

    Tyrimas rodo, kad įprastai įtariamas Ramapo lūžis, besidriekiantis maždaug 300 kilometrų, dabartinio tektoninių įtempių lauko sąlygomis yra nepalankiai orientuotas slydimui. Tai reiškia, kad jis ne taip lengvai „atsidaro“ per drebėjimą, kaip būtų tikėtasi.

    Naujas lūžis po miškais

    Kolumbijos universiteto komanda, derindama požeminių smūgių sukeliamų seisminių bangų duomenis ir reljefo analizę, aptiko požymių, kad drebėjimo šaltinis buvo maždaug 3,5 kilometro į vakarus nuo epicentro. Šią zoną tyrėjai susiejo su anksčiau žemėlapiuose nefiksuotu lūžiu.

    Svarbų vaidmenį atliko LiDAR technologija, leidžianti labai tiksliai „permatyti“ reljefą net ir ten, kur paviršių dengia tanki augmenija. Būtent taip buvo atpažinti menki, plika akimi sunkiai įžiūrimi paviršiaus nelygumai, būdingi lūžių zonoms.

    Naujai aprašytas lūžis tyrėjų pavadintas Mountainville lūžiu. Jis priskirtas vadinamajam nesubrendusių pamatinių uolienų lūžių tipui, kai kristalinėje uolienoje yra daug atskirų plyšių, bet jie dar nėra susijungę į vieną aiškią pagrindinę slydimo plokštumą.

    Kodėl tai svarbu gyventojams?

    Nors Rytų JAV nėra laikomos tokia aktyvia seisminė zona kaip Vakarų pakrantė, būtent čia gyvena itin daug žmonių, o infrastruktūra daug kur statyta neatsižvelgiant į didesnių drebėjimų scenarijus. Todėl net vidutinio stiprumo drebėjimai gali sukelti pastebimų padarinių, ypač jei židinys yra seklus.

    Tyrėjai pažymi, kad dideli, bet „netinkamai“ orientuoti lūžiai gali ne išlaisvinti, o kaupti įtampas aplinkinėje plutoje. Tokiu atveju rizika persikelia į mažesnius, menkiau žinomus ar visai nežinomus lūžius, kurie gali „pasiduoti“ staiga.

    Kas galėjo suveikti kaip gaidukas?

    Laboratoriniai trinties ir uolienų savybių bandymai leido patikrinti, ar Mountainville lūžis galėtų elgtis taip, kaip rodo 2024 metų drebėjimo signalai. Modeliavimas patvirtino, kad tai tikėtina, tačiau tyrėjai pripažįsta, kad tikslus atitikimas nėra idealus.

    Komanda kelia prielaidą, jog papildomą „pastūmėjimą“ galėjo suteikti vietinis, negilus įtempių pokytis, pavyzdžiui, skysčių slėgio kaita uolienose arba medžiagos pašalinimas tam tikroje zonoje. Taip pat pabrėžiama, kad nevienalytė uolienų sudėtis gali koncentruoti įtampas ir didinti trinties nestabilumą.

    Mokslininkų vertinimu, tokie struktūriškai sudėtingi ir nesubrendę lūžiai gali būti reikšmingesnis pavojus intraplokštinėse, tankiai apgyvendintose teritorijose, nei manyta anksčiau. Dėl to planuojama Mountainville lūžio zoną tirti detaliau, siekiant geriau įvertinti regiono seisminę riziką.