Tag: Kolumbinės

  • Daugiamečiai augalai, kuriuos verta sodinti rudenį: nuo bijūnų iki eleborų

    Daugiamečiai augalai, kuriuos verta sodinti rudenį: nuo bijūnų iki eleborų

    Ruduo – palankus metas sodinti dalį daugiamečių augalų: iki šalčių jie spėja įsišaknyti, o pavasarį greičiau startuoja ir pražysta. Tai ypač tinka šalčiui atsparesnėms rūšims, kurios gerai ištveria žiemos sąlygas.

    Kaip rašoma „Deccoria“, rudeniniam sodinimui dažnai renkamasi tokie augalai kaip amsonija, kolumbinė (orlik), eleboras (ciemiernik) ar bijūnas. Šie daugiamečiai paprastai gerai pakelia vėsesnius orus, o dalis jų natūraliai „mėgsta“ šaltą periodą prieš pavasarinį vegetacijos startą.

    Rudenį dirva dar būna išlaikiusi vasaros šilumą – tai skatina šaknų augimą, be to, dažnesni krituliai sumažina laistymo poreikį. Vis dėlto svarbu parinkti vietą pagal konkretaus augalo poreikius: saulę, pusšešėlį ar pavėsį.

    Didžiausia rizika žiemą dažnai būna ne pats šaltis, o užmirkimas – stovintis vanduo ir per didelė drėgmė gali sukelti šaknų puvinį. Todėl verta vengti įdubų, kur kaupiasi šaltas oras ir tirpsmo vanduo, o prireikus pasirūpinti geresniu drenažu.

    Kokie daugiamečiai tinka sodinti prieš žiemą?

    Prie rudenį sodinamų, šalčiui atsparių augalų priskiriama amsonija (Amsonia), kolumbinė (Aquilegia), eleboras (Helleborus) ir bijūnas (Paeonia). Taip pat minimi snieguolės (Galanthus) bei kai kurios našlaitinių (Viola) rūšys, tačiau pastaruoju atveju svarbu įvertinti konkrečios veislės atsparumą šalčiui.

    Tekste pabrėžiama, kad bijūnai gerai ištveria žiemą ir jiems netgi reikalingas šaltas periodas, kad pavasarį formuotųsi pumpurai. Snieguolės įvardijamos kaip vienos ankstyviausių pavasario pranašių, tačiau jos prasčiau toleruoja karštį ir didelę drėgmę.

    Dirvos paruošimas: svarbiausia – drenažas

    Prieš sodinant rekomenduojama kruopščiai pašalinti piktžoles, ypač daugiametes, kad pavasarį nereikėtų vargti ravint tarp jaunų ūglių. Taip pat verta supurenti dirvą – tekste minima maždaug 25 cm gylio perkasa, padedanti šaknims lengviau skverbtis gilyn.

    Sunkią, molingą dirvą siūloma pagerinti rupesniu smėliu, smulkiu žvyru ir perpuvusiu kompostu – tai padeda išvengti užmirkimo. Lengvą, smėlingą dirvą, priešingai, rekomenduojama praturtinti kompostu ar mėšlu, kad geriau sulaikytų drėgmę ir maisto medžiagas.

    Net jei ruduo lietingas, pasodinus daigą patariama jį gausiai palieti. Tai svarbu tam, kad šaknys gerai susigulėtų su dirva ir augalas sklandžiau prigytų.

    Kaip apsaugoti naujai pasodintus augalus žiemą?

    Šviežiai pasodinti daugiamečiai pirmą žiemą būna jautresni, nes dar neturi pilnai išsivysčiusios šaknų sistemos. Tačiau uždengti jų per anksti nereikėtų: esant teigiamai temperatūrai po danga augalai gali pradėti „kaisti“, didėja grybinių ligų rizika, o priedangose gali slėptis graužikai.

    Siūloma priedangą (pavyzdžiui, baltą agrodangą) naudoti tik tada, kai dirvos paviršius lengvai pašąla. Papildomai aplink augalo pagrindą galima supilti nedidelį kauburėlį iš pušų žievės, komposto ar pjuvenų – tai padeda apsaugoti šaknies kaklelį ir atsinaujinimo pumpurus.

    Jei vieta linkusi kaupti vandenį, augalus patariama sodinti į kiek pakeltą lysvę, kad tirpsmo vanduo nubėgtų į šonus. Ypač jautriems puvimui augalams duobės dugne gali būti klojamas 5–10 cm smulkaus žvyro ar keramzito sluoksnis.

    Taip pat perspėjama nedengti augalų storu šlapių lapų ar nupjautos žolės sluoksniu – sušlapę jie sudaro nepralaidžią „plutą“, kuri riboja oro patekimą ir gali skatinti puvimą. Jei augalas turi rudeninių stiebų, jų siūloma neskubėti nupjauti (nebent jie buvo pažeisti) – sausi stiebai ir lapai gali tapti natūralia apsauga iki pavasario.