CP v2

Tag: Kompiuterinė tomografija

  • Skausmas gali būti nepakeliamas: inkstų akmenligė dažnai prasideda nepastebimai

    Skausmas gali būti nepakeliamas: inkstų akmenligė dažnai prasideda nepastebimai

    Kas yra inkstų akmenligė?

    Inkstų akmenligė prasideda tada, kai šlapime susidaro kristalai, o jų koncentracija tampa per didelė. Iš pradžių jie būna labai smulkūs, todėl žmonės neretai tai vadina inkstų smėliu, tačiau laikui bėgant kristalai gali sulipti į didesnius akmenis.

    Šie akmenys, judėdami šlapimo takuose, gali sukelti itin stiprų skausmą ir kitus simptomus. Liga klastinga tuo, kad daliai žmonių ilgą laiką jokių aiškių požymių nebūna, kol akmuo nepradeda slinkti ir neužkemša šlapimo nutekėjimo.

    Kokie simptomai įspėja?

    Dažniausias signalas yra staigus, labai stiprus skausmas juosmens srityje, kuris gali plisti į apatinę pilvo dalį ar kirkšnį. Tokia inkstų kolika dažnai užklumpa netikėtai, o skausmas gali būti toks intensyvus, kad žmogus neranda patogios padėties.

    Ne visada skausmas būna tipiškas: kartais pasireiškia bukas maudimas nugaroje ar juosmenyje, kurį lengva supainioti su stuburo problemomis. Kartu gali atsirasti deginimas šlapinantis, dažnesnis noras šlapintis, šlapimo spalvos pakitimai ar matomas kraujas.

    Inkstų koliką neretai lydi pykinimas ir vėmimas. Ypač pavojinga situacija, kai akmuo blokuoja šlapimo nutekėjimą ir tuo pačiu prisideda infekcija, tuomet rizika sveikatai sparčiai didėja.

    Kada būtina skubi pagalba?

    Skubiai kreiptis į medikus reikėtų, jei kartu su skausmu atsiranda karščiavimas, šaltkrėtis, ryškus silpnumas arba žmogus negali pasišlapinti. Taip pat pavojingas nuolat stiprėjantis ar nepraeinantis skausmas, ypač jei jis derinasi su infekcijos požymiais.

    Tokiais atvejais delsimas gali būti pavojingas, nes užsilaikęs šlapimas ir infekcija gali greitai komplikuotis. Gydymo taktika priklauso nuo akmens dydžio, vietos, inkstų funkcijos ir bendros paciento būklės.

    Kas didina riziką?

    Dažniausiai akmenys sudaryti iš kalcio oksalato arba kalcio fosfato, rečiau iš šlapimo rūgšties ar struvito, o itin retai iš cistino. Ne visada pavyksta rasti vieną konkrečią priežastį, tačiau žinoma, kad įtakos turi šlapimo sudėtis, genetika ir kasdieniai įpročiai.

    Riziką gali didinti sutrikęs šlapimo nutekėjimas, per mažas natūralių „stabdžių“, tokių kaip citratai, kiekis šlapime, taip pat kai kurios ligos. Tarp jų minimi prieskydinių liaukų veiklos sutrikimai ar uždegiminės žarnyno ligos, o kai kuriais atvejais reikšmę turi ir plonosios žarnos operacijos.

    Prie akmenligės gali prisidėti ir netinkamai vartojami papildai, ypač kai savarankiškai pasirenkamos per didelės vitamino C dozės. Atsargumo reikia ir dėl kalcio bei vitamino D papildų, jei jie vartojami be aiškių medicininių indikacijų ir kontrolės.

    Kaip nustatoma diagnozė?

    Įtarus inkstų akmenligę, dažniausiai pradedama nuo gydytojo konsultacijos ir simptomų įvertinimo. Dažnas pirmasis žingsnis yra šlapimo takų echoskopija, kuri gali parodyti dalį akmenų bei užsilaikiusio šlapimo požymius.

    Jei situacija ūmi arba reikia tikslesnio įvertinimo, dažnai pasirenkama kompiuterinė tomografija be kontrasto. Papildomai atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai, kurie padeda įvertinti inkstų funkciją, uždegimą ir galimus rizikos veiksnius.

    Pasikartojančios akmenligės atvejais gydytojai neretai rekomenduoja išsamesnį ištyrimą, įskaitant paros šlapimo surinkimą. Tai leidžia įvertinti, kiek išsiskiria oksalatų, natrio, citratų ir kitų medžiagų, kurios susijusios su akmenų formavimusi.

    Ką daryti, kad nepasikartotų?

    Pašalintas akmuo dar nereiškia, kad problema negrįš, nes akmenligė dažnai linkusi kartotis. Vienas svarbiausių prevencijos veiksnių yra pakankamas skysčių vartojimas, kad šlapimas nebūtų pernelyg koncentruotas.

    Urologijos gairėse dažnai akcentuojamas tikslas pasiekti didesnį paros šlapimo kiekį, todėl daugeliui žmonių tai reiškia įprotį per dieną reguliariai išgerti apie 2,5–3 litrus skysčių, dažniausiai vandens. Kiekis turėtų būti derinamas individualiai, ypač jei yra širdies ar inkstų ligų, kai skysčiai ribojami.

    Svarbu ne išgerti daug vienu kartu, o gerti tolygiai visos dienos metu, ypač per karščius ar sportuojant. Dehidratacija didina kristalų susidarymo riziką, todėl skysčių režimas yra viena praktiškiausių ir veiksmingiausių priemonių.

    Mitas, kad dėl kalcio akmenų reikia visiškai atsisakyti pieno produktų, dažnai nepasitvirtina. Esant dažniausiems kalcio oksalato akmenims, pakankamas kalcio kiekis su maistu gali net padėti, nes žarnyne suriša oksalatus ir mažina jų pasisavinimą.

    Tuo pačiu atsargiau vertinami papildai, nes perteklinis kalcio ar vitamino D vartojimas kai kuriais atvejais gali didinti akmenų riziką. Mitybos rekomendacijos paprastai derinamos pagal akmenų sudėtį, todėl svarbu žinoti, kokio tipo akmenys susidarė.

    Kasdienėje mityboje dažnai rekomenduojama daugiau daržovių, vaisių ir pilno grūdo produktų, o druskos perteklių riboti, nes didelis natrio kiekis gali didinti kalcio išsiskyrimą su šlapimu. Individualiai gali būti aptariamas ir oksalatų gausių produktų kiekis, tačiau universali vienoda dieta tinka ne visiems.

    Geriausias kelias mažinti pasikartojimo tikimybę yra gydytojo parinkta prevencijos strategija, paremta tyrimais. Jei akmenligė kartojasi, svarbu ne tik malšinti simptomus, bet ir ieškoti priežasties, kuri skatina akmenų susidarymą.

  • Egipte iš naujo įvertinta 45 mln. metų krokodilo kaukolė: detalė priminė Didįjį Sfinksą

    Egipte iš naujo įvertinta 45 mln. metų krokodilo kaukolė: detalė priminė Didįjį Sfinksą

    Mokslininkai, pasitelkę kompiuterinės tomografijos tyrimus, iš naujo ištyrė beveik prieš šimtmetį Egipte rastą krokodilo kaukolę ir nustatė, kad ji priklauso iki šiol neaprašytai genčiai. Fosilija datuojama maždaug 45 milijonų metų senumu ir padėjo pakoreguoti dalį krokodilų evoliucinio medžio.

    Radavietė siejama su Mokattam geologine formacija – tuo pačiu kalkakmeniu, iš kurio išskobtas Didysis Sfinksas Gizoje. Tyrėjų dėmesį patraukė simboliška detalė: kaip ir Sfinkso atveju, kaukolei trūksta snukio galo, todėl atradimas įgavo ir kultūrinį atspalvį.

    Naujoji gentis ir rūšis pavadinta Herugavialis cairensis, taip pagerbiant egiptiečių dievą Heru ir išryškinant ryšį su Kairu. Tyrimo autoriai – mokslininkai iš Egipto, Jungtinės Karalystės, Švedijos ir Vokietijos – rezultatus paskelbė žurnale Royal Society Open Science.

    Kaukolė dar 1927 metais buvo priskirta genčiai Tomistoma, į kurią įtraukiamas ir šiandien gyvenantis netikrasis gharialas, pasižymintis ilgu, siauru snukiu. Vis dėlto nauji vaizdiniai duomenys atskleidė aiškius anatominius skirtumus, kurių anksčiau nebuvo įmanoma tiksliai įvertinti.

    Tarp išskirtinių bruožų mokslininkai nurodė pakilusias ir labiau išsikišusias akiduobes bei kitus kaukolės sandaros požymius, rodančius kitokius giminystės ryšius. Dėl to rūšis perkelta į naują gentį, o beveik šimtmetį galiojusi klasifikacija iš esmės pakeista.

    Tyrimo bendraautoriai pabrėžė, kad panašumas tarp pradingusio fosilijos snukio galo ir Sfinkso nosies tapo viena iš idėjų, inspiravusių naują pavadinimą. „Būtent ši sąsaja padėjo pasirinkti pavadinimą, kuris nurodo ir į vietą, ir į Egipto kultūrinį kontekstą“, – sakė vienas iš tyrimo vadovų.

    Mokslininkų vertinimu, prieš maždaug 45 milijonus metų didelė šiandieninio Egipto ir aplinkinių teritorijų dalis buvo užlieta sekliais vandenimis. Herugavialis, kaip spėjama, gyveno greta mažiausiai dar dviejų ilgasnukių krokodilų rūšių, o tai rodo, kad regione egzistavo turtinga ir įvairi pusiau vandens roplių fauna.

    Naujoji rūšis priskiriama grupei, kurios šiais laikais yra išlikę tik keli atstovai, tarp jų Indijos gharialas ir netikrasis gharialas. Fosilijų duomenys leidžia manyti, kad jų giminaičiai kadaise buvo paplitę kur kas plačiau, o mokslinėje literatūroje aprašyta daugiau nei 40 susijusių rūšių.

    Tyrėjai taip pat aptarė, kad Viduržemio jūros regione tinkamas buveines galėjo sumažinti klimato vėsimas ir krintantis jūros lygis, o vėlesni šiltesni laikotarpiai kai kuriose vietovėse galėjo skatinti biologinės įvairovės atsigavimą. Vis dėlto norint tiksliau atsakyti, kaip šie krokodilų giminaičiai plito ir kodėl vėliau regione išnyko, būtini papildomi radiniai ir platesnė fosilijų analizė.

  • Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Ką atskleidė netikėtas radinys?

    Mokslininkai ištyrė priešispaninio laikotarpio apatinį pirmąjį nuolatinį krūminį dantį su žadeito įdėklu ir padarė išvadą, kad dantis buvo modifikuotas žmogui dar esant gyvam. Tokia interpretacija paremta danties vidinių audinių pokyčiais, kurie paprastai susiformuoja tik gyvame organizme.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Archaeological Science: Reports ir nagrinėja unikalų atvejį majų odontologijos istorijoje. Pasak autorių, tai pirmasis dokumentuotas žadeito įdėklo atvejis krūminio danties kramtomajame paviršiuje.

    Kaip nustatyta, kad procedūra atlikta gyvam?

    Dantis priklauso Gvatemaloje esančio Universidad Francisco Marroquín Popol Vuh muziejaus priešispaninei osteologinei kolekcijai. Tyrėjai rado tiksliai suformuotą ertmę vietoje, kur susikerta keturi pagrindiniai krūminio danties kauburėliai, o žadeito gabalėlis buvo tvirtai pritvirtintas cementuojančia medžiaga.

    Gyvybingumo požymiams įvertinti pasitelkta kūginio pluošto kompiuterinė tomografija. Vaizduose nustatyta pulpos kameros distrofinė kalcifikacija, laikoma biologiniu atsaku į dirgiklius ir galinčia rodyti, kad dantis buvo gyvas, kai įdėklas buvo įtvirtintas.

    „Ertmė ideali“, – sakė dantų antropologė Elma Vega-Lizama, viena iš tyrimo bendraautorių.

    Kodėl tai svarbu majų istorijai?

    Iki šiol geriausiai žinomos majų dantų modifikacijos dažniausiai siejamos su priekiniais dantimis, pavyzdžiui, kandžiais ar iltiniais. Tokie pakeitimai dažnai aiškinami estetika, statusu ar tapatybe, nes buvo lengvai matomi.

    Šiuo atveju pasirinktas galinis dantis, todėl vien dekoratyvinė funkcija tyrėjams atrodo mažiau tikėtina. Krūminio danties kramtomasis paviršius paprastai nėra matomas, tad procedūra galėjo turėti kitą paskirtį.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad įdėklas galėjo būti susijęs su gydymu ar skausmo mažinimu, nors galutinai to patvirtinti nepavyksta. Straipsnyje pabrėžiama, kad neįmanoma užtikrintai įrodyti, ar įdėklas buvo panaudotas užpildyti karieso pažeidimui.

    Mokslininkai taip pat primena, kad Mesoamerikos populiacijose kariesas ir pūliniai buvo gana paplitę, tačiau aiškių bandymų gydyti šias būkles archeologiniuose radiniuose randama nedaug. Tyrime atkreipiamas dėmesys, jog majai turėjo patirties gręžiant dantis, o daugeliu atvejų gręžimas nepasiekdavo pulpos.

    Autorių teigimu, šis dantis yra išskirtinis pavyzdys, praplečiantis supratimą apie majų odontologines žinias ir jų taikymo įvairovę. Jie ragina ir toliau tyrinėti retesnes dantų intervencijas senovės Mesoamerikoje, nes tokie radiniai gali pakeisti nusistovėjusias interpretacijas.

  • Po kaklo traumos kaklo gali ir neskaudėti: 7 signalai, kad galėjo būti pažeistos nugaros smegenys

    Po kaklo traumos kaklo gali ir neskaudėti: 7 signalai, kad galėjo būti pažeistos nugaros smegenys

    Nugaros smegenys perduoda signalus tarp galvos smegenų ir viso kūno, o jas saugo slanksteliai ir stuburo kanalas. Vis dėlto po avarijos, kritimo ar sportinės traumos kaklo srityje gali įvykti lūžis, slankstelio pasislinkimas ar disko pažeidimas, sukeliantis spaudimą nugaros smegenims.

    Svarbu tai, kad pavojingi neurologiniai sutrikimai ne visada prasideda stipriu kaklo skausmu. Kartais pirmieji požymiai pasireiškia rankose ar kojose, o žmogus jaučia ne skausmą, bet neįprastus jutimus ar silpnumą.

    Po kaklo ar galvos traumos nerimą turėtų kelti naujai atsiradęs rankų, pirštų, pėdų ar kojų tirpimas, dilgčiojimas, deginimas, sumažėjęs jautrumas. Taip pat svarbūs signalai yra raumenų silpnumas, miklumo praradimas, daiktų slydimas iš rankų ar netikėtas nevikrumas.

    Neurologiniai pažeidimai gali pasireikšti ir pusiausvyros sutrikimais, pasikeitusiu ėjimu, koordinacijos problemomis. Jei po traumos darosi sunku tiksliai atlikti smulkius judesius, pavyzdžiui, užsisegti sagas ar suimti smulkius daiktus, tai gali reikšti rimtesnį sutrikimą nei paprastas patempimas.

    Elektrinio impulso pojūtis

    Vienas labiau atpažįstamų simptomų yra Lhermitte’o požymis, kai lenkiant galvą į priekį staiga trumpam pajuntamas tarsi elektros impulsas, nubėgantis nuo kaklo žemyn per stuburą. Kartais šis pojūtis gali plisti ir į rankas ar kojas, trukti vos kelias sekundes.

    Šis požymis nėra vienos konkrečios ligos diagnozė ir gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių, įskaitant kaklinės stuburo dalies suspaudimą, degeneracinius pakitimus, disko išvaržą ar uždegiminius procesus. Tačiau po traumos toks simptomas yra priežastis kreiptis į gydytoją ir nebandyti jo aiškintis savarankiškai.

    Kodėl simptomai gali stiprėti vėliau?

    Po traumos būklė ne visada apsiriboja pirmąja minute. Pirminį pažeidimą gali sustiprinti vėliau atsirandantis patinimas, kraujavimas ar uždegiminiai procesai, todėl neurologiniai simptomai gali ryškėti per kelias valandas ar net ilgiau.

    Ypač klastingas gali būti vadinamasis centrinis nugaros smegenų sindromas, kai dėl kaklo per didelio atlošimo labiau nusilpsta rankos nei kojos. Tokiais atvejais žmogus gali iš pažiūros vaikščioti, tačiau rankose atsiranda ryškus silpnumas, sutrinka griebimas ir smulkioji motorika.

    Kitas svarbus perspėjantis ženklas yra šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės sutrikimai, kurie gali rodyti rimtesnį nervinių struktūrų pažeidimą. Jei tokie simptomai atsiranda po traumos, būtina skubi medicininė apžiūra.

    Ką daryti po įtariamos traumos?

    Įtarus kaklo ar stuburo traumą negalima savarankiškai judinti nukentėjusiojo ar bandyti „pramankštinti“ kaklo. Saugiausia kviesti pagalbą ir iki medikų atvykimo kiek įmanoma riboti galvos bei kaklo judesius.

    Gydytojas vertina raumenų jėgą, jutimus, refleksus, koordinaciją ir eiseną, o prireikus skiriami vaizdiniai tyrimai. Kompiuterinė tomografija dažniau padeda nustatyti kaulų lūžius, o magnetinio rezonanso tyrimas leidžia įvertinti nugaros smegenis, diskus, raiščius, patinimą ar galimą spaudimą.

    Esminė taisyklė paprasta: po kaklo traumos stipraus skausmo nebuvimas nereiškia, kad viskas gerai. Naujas tirpimas, silpnumas, koordinacijos sutrikimai ar šlapinimosi problemos yra signalai neatidėlioti medicininės apžiūros.

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Archeologai, tyrinėję senovės romėnų miesto Nidos teritoriją dabartinio Frankfurto apylinkėse, aptiko radinį, kuris gali pakeisti supratimą apie ankstyvąją krikščionybę į šiaurę nuo Alpių. Senoviniame kapinyne rastas vyro kapas, datuojamas maždaug 230–270 metais, o palaidotajam po smakru gulėjo nedidelis sidabrinis amuletas.

    Manoma, kad amuletas buvo nešiojamas ant kaklo dar žmogui esant gyvam, o vėliau įdėtas į kapą kaip asmeninis, simbolinę apsaugą turėjęs daiktas. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinis romėniškos epochos papuošalas, tačiau detalesni tyrimai parodė, kad jo viduje slypi kur kas daugiau.

    Paaiškėjo, kad amulete yra itin plona sidabrinė plokštelė, suvyniota į ritinėlį ir padengta tekstu. Problema buvo ta, kad po beveik dviejų tūkstančių metų metalas tapo trapus, todėl bet koks bandymas ritinėlį išvynioti fiziškai būtų galėjęs jį visiškai sunaikinti.

    Lūžis įvyko pritaikius labai didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir trimatį skenavimą, leidusį perskaityti tekstą jo neatveriant. Mokslininkai sukūrė 3D modelį ir ilgus mėnesius dėliojo užrašą tarsi sudėtingą dėlionę, kol pavyko atkurti aštuoniolika lotyniško teksto eilučių.

    Tyrėjus ypač sudomino tai, kad užrašas buvo lotynų kalba, nes panašiuose to laikotarpio amuletuose dažniau aptinkami graikiški ar hebrajiški įrašai. Inskripcijoje aiškiai minimas Jėzus Kristus kaip Dievo Sūnus, taip pat pateikiamos maldos ir apsauginės formulės, būdingos asmeniniam pamaldumui.

    Didelio dėmesio sulaukė ir frazė Šventas, Šventas, Šventas, kuri, istorikų vertinimu, plačiau įsitvirtino vėlesniais amžiais. Be to, tekste minimas šventasis Titas, apaštalo Pauliaus mokinys, o tai laikoma vienu ankstyviausių žinomų šios figūros paminėjimų tokio tipo asmeniniuose religiniuose tekstuose.

    Dar vienas išskirtinis bruožas tas, kad užrašas yra visiškai krikščioniškas. III amžiaus amuletuose neretai susipindavo kelių religinių tradicijų elementai, tačiau šiuo atveju nepastebėta nuorodų į kitus kultus, o tai leidžia kalbėti apie aiškią ir nuoseklią savininko tapatybę.

    Kontekstas taip pat svarbus: III amžiuje krikščionybė Romos imperijoje dar nebuvo oficialiai pripažinta, o tikintieji kai kuriais laikotarpiais patirdavo spaudimą ir persekiojimus. Todėl amuleto nešiojimas su tokia tiesmuka žinute galėjo būti ne tik tikėjimo, bet ir asmeninės drąsos ženklas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki šiol patikimiausi krikščionių buvimo į šiaurę nuo Alpių įrodymai dažniau buvo siejami su IV amžiumi. Šis radinys leidžia datą pastumti bent keliais dešimtmečiais atgal, o kai kurių tyrėjų vertinimu, galbūt net priartėti prie šimtmečio ribos.

    Tokie atradimai vis dažniau susiję su naujomis technologijomis: pažangus skenavimas ir skaitmeninė rekonstrukcija leidžia „perskaityti“ trapius artefaktus jų nepažeidžiant. Archeologijoje tai tampa viena svarbiausių tendencijų, nes suteikia galimybę analizuoti unikalius radinius, kurių anksčiau tiesiog nebūtų buvę įmanoma saugiai ištirti.

    Šiuo atveju nedidelis sidabrinis amuletas iš Romos laikų kapo virto reikšmingu dokumentu, papildančiu ankstyvosios krikščionybės istoriją Europoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau įvertinti, kokio masto galėjo būti krikščionių bendruomenės šiauriniuose imperijos regionuose ir kaip sparčiai tikėjimas plito už tradicinių centrų ribų.

  • Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrusi Qafzeh urvo dabartinio Izraelio teritorijoje radinius, nustatė vieną seniausių aiškių žmogaus patirto smurto požymių. Analizuotas jauno vyro skeletas, žymimas Qafzeh 25, datuojamas maždaug prieš 100 000 metų.

    Pagrindinis įrodymas – gilus, tiesus įpjovimas kairėje apatinio žandikaulio pusėje, perėjęs ir per dantį. Tyrėjai teigia, kad tokį pažeidimą greičiausiai paliko aštrus akmeninis įrankis, o trauma buvo patirta dar žmogui esant gyvam.

    Žaizda sugijo, vyras išgyveno

    Labiausiai tyrėjus nustebino tai, kad kaulas rodė gijimo požymių. Tai reiškia, kad nukentėjęs vyras po smūgio išgyveno ir dar kurį laiką gyveno, o pats sužalojimas, tikėtina, nesukėlė mirtinos infekcijos.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik smurto rekonstrukcijai, bet ir ankstyvųjų žmonių socialinių ryšių supratimui. Jei žmogus po sunkios veido traumos galėjo išgyventi, tai gali reikšti, kad bendruomenė jį prižiūrėjo, aprūpino maistu ir padėjo atsigauti.

    Kodėl tai laikoma smurto įrodymu?

    Nors teoriškai sužalojimas galėjo įvykti nelaimingo atsitikimo metu, mokslininkai labiau linksta prie konflikto tarp žmonių versijos. Vienas argumentų – žaizdos vieta kairėje veido pusėje, kuri dažnai siejama su sužalojimais per artimą konfrontaciją, ypač jei smogiantis asmuo buvo dešiniarankis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aiškūs pjautiniai sužalojimai iš vidurinio paleolito laikotarpio archeologinėje medžiagoje yra itin reti. Dėl to Qafzeh 25 atvejis gali būti vienas seniausių patikimai dokumentuotų sužalojimų, padarytų aštriu įrankiu.

    Ką dar atskleidė kaulai?

    Atlikus išsamią analizę, pastebėti ir dantų sveikatos požymiai: kariesas bei emalio pažeidimai. Tyrėjai nurodo, kad panašios problemos aptiktos ir kituose Qafzeh urve palaidotuose žmonėse.

    Mokslininkai vis dar aiškinasi, kodėl šios vietovės gyventojai galėjo dažniau turėti dantų ėduonį nei kai kurios kitos pleistoceno laikotarpio populiacijos, įskaitant neandertaliečius. Tarp galimų paaiškinimų minimi mitybos ypatumai, genetika ir specifinės aplinkos sąlygos.

    Šis atradimas paremtas šiuolaikiniais metodais, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir mikroskopinę analizę. Tokios technologijos leidžia tiksliau atskirti gyvenimo metu patirtas traumas nuo vėliau atsiradusių pažeidimų, kurie galėjo susiformuoti palaidojimo ar kasinėjimų metu.

  • Alytuje atidaryta moderni „Affidea“ klinika: 6 mln. eurų investicija ir daugiau nei 60 darbo vietų

    Alytuje duris atvėrė moderni „Affidea“ klinika, įkurta atnaujintame pastate Vilties gatvėje. Į ilgą laiką nenaudotas patalpas investuota 6 mln. eurų, o medicinos centre sukurta daugiau nei 60 darbo vietų.

    Naujoji klinika orientuojasi į diagnostiką, laboratorinius tyrimus ir gydytojų specialistų konsultacijas. Paslaugų spektras papildytas pažangesnėmis galimybėmis, kurios, anot įstaigos atstovų, turėtų sumažinti pacientų poreikį vykti į didžiuosius miestus.

    Platesnės diagnostikos galimybės

    Klinikoje atliekami magnetinio rezonanso tomografijos, kompiuterinės tomografijos, rentgeno ir mamografijos tyrimai. Taip pat teikiami laboratoriniai tyrimai ir įvairių sričių gydytojų konsultacijos.

    Įstaigos vadovė Vilma Žuraulienė teigė, kad kartu sustiprinta specialistų komanda. Pasak jos, prie klinikos prisijungė pulmonologai, neurochirurgai ir gastroenterologai, todėl pacientams siūlomas platesnis paslaugų pasirinkimas.

    Akcentuoja paslaugų prieinamumą

    Klinikos atidaryme dalyvavo Alytaus miesto savivaldybės atstovai. Miesto meras Nerijus Cesiulis pabrėžė, kad atnaujintas ilgai apleistas pastatas ir naujos darbo vietos yra reikšmingos miestui.

    „Kai daugiau nei du dešimtmečius pastatas stovėjo apleistas, buvo sunku įsivaizduoti, kad čia vėl virs gyvenimas. Šiandien matome atsinaujinusią erdvę ir daugiau nei 60 naujų darbo vietų“, – sakė Nerijus Cesiulis.

    „Affidea Lietuva“ direktorius Vitalijus Orlovas teigė, kad įstaigos plėtra buvo planuota pagal pacientų poreikius ir siekį užtikrinti paslaugas su modernia medicinos įranga. Jo teigimu, tikslas yra, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos būtų lengviau pasiekiamos vietoje, nelaukiant ilgose eilėse.

    Įstaiga nurodo, kad siekdama patogesnio pacientų aptarnavimo klinika dirba prailgintomis valandomis, kad tyrimus būtų galima atlikti tiek prieš darbą, tiek po jo. Atidarymo proga lankytojai buvo pakviesti apžiūrėti patalpas ir medicinos įrangą.

  • Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjos archeologiniame parke Italijoje mokslininkai, iš naujo peržiūrėję seniau iškastą medžiagą, nustatė, kad vienas 79 metais per Vezuvijaus išsiveržimą žuvusių žmonių greičiausiai buvo gydytojas. Šią išvadą leido padaryti gipsiniame žmogaus atspaude aptikta dėžutė su įrankiais, atitinkančiais to meto medicinos rinkinį.

    Atrastas atspaudas siejamas su vadinamąja Bėglių daržo vieta, kur 1961 metais vykdytų tyrimų metu buvo rasta 14 žmonių liekanas atkartojančių gipsinių formų. Manoma, kad jie žuvo nuo piroklastinio srauto ar karštų pelenų debesies, bandydami palikti miestą per Porta Nocera kryptį.

    Kaip nustatyta profesija?

    Esminis lūžis įvyko ištyrus nedidelę dėžutę, kuri buvo pasislėpusi gipse ir todėl ilgą laiką liko nepastebėta. Naujų tyrimų metu Pompėjos parko saugyklose aptikta, kad be dėžutės atspaude buvo ir audinio maišelis su bronzinėmis bei sidabrinėmis monetomis, o taip pat keli smulkūs metaliniai instrumentai.

    Turinys buvo tiriamas rentgeno ir kompiuterinės tomografijos metodais, kad objektai nebūtų pažeisti. Tyrėjai pranešė, kad dėžutėje aptikta plokštelė, kuri galėjo būti naudojama medžiagoms ruošti, ir įrankiai, interpretuojami kaip chirurginiai ar procedūroms skirti instrumentai.

    DI ir 3D rekonstrukcijos

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, tyrime pasitelktos pažangios vaizdinimo technologijos, įskaitant kompiuterinės tomografijos duomenų analizę, kurią palengvino DI sprendimai, ir 3D rekonstrukcijas. Tai leido ne tik inventorizuoti dėžutės turinį, bet ir suprasti jos konstrukciją, įskaitant sudėtingesnį užrakinimo mechanizmą su dantytu ratuku.

    Tokie neardomieji metodai tampa vis svarbesni archeologijoje, nes leidžia tirti trapius radinius ir gipsinius atspaudus nepažeidžiant jų struktūros. Pompėjoje, kur gipsiniai atspaudai yra ir moksliniai, ir memorialiniai objektai, tai ypač aktualu.

    Kodėl šis radinys reikšmingas?

    Tyrėjų teigimu, įrankių rinkinys suteikia retą galimybę pažvelgti į kasdienę profesinę praktiką Romos laikų mieste. Jei hipotezė pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių atvejų, kai Pompėjos katastrofos auka identifikuojama ne tik pagal biologinius požymius ar vietą, bet ir pagal su savimi turėtus darbo įrankius.

    Parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis pabrėžė, kad šis žmogus, sprendžiant iš radinių, bėgdamas nešėsi tai, kas galėjo padėti pradėti gyvenimą iš naujo kitur, arba suteikti pagalbą kitiems. Jis taip pat akcentavo, kad atradimas primena apie gydytojo profesijos tęstinumą ir atsakomybę per tūkstantmečius.

    „Jau prieš du tūkstančius metų buvo žmonių, kurie gydytojais buvo ne tik darbo valandomis, bet visada, net bėgdami nuo išsiveržimo, kurį nutraukė viską užliejęs piroklastinis debesis“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Jis nešėsi įrankius, kad galėtų iš naujo kurti gyvenimą kitur ir galbūt padėti kitiems. Šį, atrodytų, nedidelį, bet svarbų atradimą skiriame visiems, kurie ir šiandien šią profesiją atlieka su didele atsakomybe ir tarnyste bendruomenei“, – teigė Gabrielis Zuchtriegelis.

  • DI aptiko kasos vėžį dar iki 3 metų anksčiau: tyrimas atskleidė, kodėl medikai to nemato

    DI aptiko kasos vėžį dar iki 3 metų anksčiau: tyrimas atskleidė, kodėl medikai to nemato

    Kasos vėžys laikomas viena agresyviausių onkologinių ligų, nes dažnai nustatomas per vėlai, kai liga jau būna išplitusi ir gydymo galimybės smarkiai susiaurėja. Mokslininkai vis dažniau ieško būdų, kaip pasinaudojant medicininiais vaizdais aptikti ligą dar iki pirmųjų aiškių simptomų.

    JAV Mayo Clinic ir Teksaso universiteto MD Anderson Cancer Center tyrėjai pristatė radiomika paremtą ankstyvo aptikimo modelį, pavadintą REDMOD. Jis buvo mokomas analizuoti kompiuterinės tomografijos vaizdus ir ieškoti subtilių audinių tekstūros bei struktūros požymių, kurie žmogaus akiai dažnai lieka nepastebimi.

    Modelio mokymui panaudota 969 kasos kompiuterinės tomografijos tyrimų duomenų bazė, o vėliau sistema patikrinta su atskiru rinkiniu. Tyrėjai analizavo 63 žmonių, kuriems vėliau diagnozuotas kasos vėžys, ankstesnius tyrimus ir 430 kontrolinių atvejų, kai vėžio nebuvo.

    REDMOD teisingai pažymėjo 46 iš 63 atvejų, tai sudaro 73 proc., ir, pasak tyrėjų, vidutiniškai leido įtarti ligą maždaug 16 mėnesių iki oficialios diagnozės. Tuo pat metu du radiologai, peržiūrėję tuos pačius anksčiau „švariais“ laikytus vaizdus, ankstyvus požymius atpažino 38,9 proc. atvejų.

    Vis dėlto tyrimas parodė ir riziką: iš 430 kontrolinių atvejų 81 žmogus buvo klaidingai priskirtas prie įtartinų, todėl realiomis sąlygomis tai reikštų papildomus tyrimus ir nerimą pacientams. Tokie klaidingi teigiami rezultatai sveikatos sistemoje gali reikšti didesnį krūvį ir būtinybę aiškiai apibrėžti, kam tokie įrankiai taikomi.

    „Didžiausia kliūtis gelbstint gyvybes nuo kasos vėžio buvo mūsų nesugebėjimas pamatyti ligos tada, kai ji dar išgydoma“, – sakė Mayo Clinic radiologas ir branduolinės medicinos specialistas Ajit Goenka.

    „Šis dirbtinis intelektas gali atpažinti vėžiui būdingą signalą net tada, kai kasa atrodo normali, ir tai padaryti patikimai skirtingose klinikinėse aplinkose“, – sakė A. Goenka.

    Tyrėjų teigimu, modelio stiprybė yra tai, kad jis ieško ne akivaizdaus naviko, o vadinamųjų radiominių dėsningumų. Tai gali būti itin ankstyvi audinių pokyčiai, atsirandantys dar gerokai prieš tai, kai susiformuoja aiškiai matomas darinys arba pasireiškia simptomai.

    Komanda taip pat pažymi, kad sistema panašų rezultatą parodė ir papildomuose duomenų rinkiniuose, gautuose iš skirtingų ligoninių ir naudojant nevienodą įrangą. Kai pacientai turėjo kelis tyrimus skirtingu laiku, REDMOD iš esmės išlaikė stabilų vertinimą, o tai svarbu kuriant ilgalaikio stebėjimo strategijas.

    Praktinis klausimas dabar yra ne tik tikslumas, bet ir taikymo scenarijus: tokie įrankiai greičiausiai būtų naudingiausi didesnės rizikos grupėms. Tai gali būti žmonės, turintys paveldimų genetinių rizikos veiksnių, lėtinį pankreatitą, naujai atsiradusį cukrinį diabetą vyresniame amžiuje ar kitas gydytojų vertinamas aplinkybes.

    Tyrėjai pabrėžia, kad prieš diegiant į klinikinę praktiką būtini perspektyviniai tyrimai, kuriuose sistema būtų tikrinama realiu laiku, o sprendimų nauda vertinama pagal pacientų baigtis. Be to, reikės aiškių taisyklių, kaip sujungti DI signalus su radiologo išvada, laboratoriniais tyrimais ir tolesne diagnostika.

    Kasos vėžio atveju laikas dažnai yra lemiamas, todėl ankstyvo aptikimo technologijos laikomos viena perspektyviausių krypčių. Jei tokie modeliai bus patvirtinti platesniuose tyrimuose, jie galėtų tapti papildomu filtru, padedančiu nepraleisti atvejų, kai liga dar tik pradeda formuotis.