CP v2

Tag: Kompiuterinė tomografija

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Archeologai, tyrinėję senovės romėnų miesto Nidos teritoriją dabartinio Frankfurto apylinkėse, aptiko radinį, kuris gali pakeisti supratimą apie ankstyvąją krikščionybę į šiaurę nuo Alpių. Senoviniame kapinyne rastas vyro kapas, datuojamas maždaug 230–270 metais, o palaidotajam po smakru gulėjo nedidelis sidabrinis amuletas.

    Manoma, kad amuletas buvo nešiojamas ant kaklo dar žmogui esant gyvam, o vėliau įdėtas į kapą kaip asmeninis, simbolinę apsaugą turėjęs daiktas. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinis romėniškos epochos papuošalas, tačiau detalesni tyrimai parodė, kad jo viduje slypi kur kas daugiau.

    Paaiškėjo, kad amulete yra itin plona sidabrinė plokštelė, suvyniota į ritinėlį ir padengta tekstu. Problema buvo ta, kad po beveik dviejų tūkstančių metų metalas tapo trapus, todėl bet koks bandymas ritinėlį išvynioti fiziškai būtų galėjęs jį visiškai sunaikinti.

    Lūžis įvyko pritaikius labai didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir trimatį skenavimą, leidusį perskaityti tekstą jo neatveriant. Mokslininkai sukūrė 3D modelį ir ilgus mėnesius dėliojo užrašą tarsi sudėtingą dėlionę, kol pavyko atkurti aštuoniolika lotyniško teksto eilučių.

    Tyrėjus ypač sudomino tai, kad užrašas buvo lotynų kalba, nes panašiuose to laikotarpio amuletuose dažniau aptinkami graikiški ar hebrajiški įrašai. Inskripcijoje aiškiai minimas Jėzus Kristus kaip Dievo Sūnus, taip pat pateikiamos maldos ir apsauginės formulės, būdingos asmeniniam pamaldumui.

    Didelio dėmesio sulaukė ir frazė Šventas, Šventas, Šventas, kuri, istorikų vertinimu, plačiau įsitvirtino vėlesniais amžiais. Be to, tekste minimas šventasis Titas, apaštalo Pauliaus mokinys, o tai laikoma vienu ankstyviausių žinomų šios figūros paminėjimų tokio tipo asmeniniuose religiniuose tekstuose.

    Dar vienas išskirtinis bruožas tas, kad užrašas yra visiškai krikščioniškas. III amžiaus amuletuose neretai susipindavo kelių religinių tradicijų elementai, tačiau šiuo atveju nepastebėta nuorodų į kitus kultus, o tai leidžia kalbėti apie aiškią ir nuoseklią savininko tapatybę.

    Kontekstas taip pat svarbus: III amžiuje krikščionybė Romos imperijoje dar nebuvo oficialiai pripažinta, o tikintieji kai kuriais laikotarpiais patirdavo spaudimą ir persekiojimus. Todėl amuleto nešiojimas su tokia tiesmuka žinute galėjo būti ne tik tikėjimo, bet ir asmeninės drąsos ženklas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki šiol patikimiausi krikščionių buvimo į šiaurę nuo Alpių įrodymai dažniau buvo siejami su IV amžiumi. Šis radinys leidžia datą pastumti bent keliais dešimtmečiais atgal, o kai kurių tyrėjų vertinimu, galbūt net priartėti prie šimtmečio ribos.

    Tokie atradimai vis dažniau susiję su naujomis technologijomis: pažangus skenavimas ir skaitmeninė rekonstrukcija leidžia „perskaityti“ trapius artefaktus jų nepažeidžiant. Archeologijoje tai tampa viena svarbiausių tendencijų, nes suteikia galimybę analizuoti unikalius radinius, kurių anksčiau tiesiog nebūtų buvę įmanoma saugiai ištirti.

    Šiuo atveju nedidelis sidabrinis amuletas iš Romos laikų kapo virto reikšmingu dokumentu, papildančiu ankstyvosios krikščionybės istoriją Europoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau įvertinti, kokio masto galėjo būti krikščionių bendruomenės šiauriniuose imperijos regionuose ir kaip sparčiai tikėjimas plito už tradicinių centrų ribų.

  • Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrusi Qafzeh urvo dabartinio Izraelio teritorijoje radinius, nustatė vieną seniausių aiškių žmogaus patirto smurto požymių. Analizuotas jauno vyro skeletas, žymimas Qafzeh 25, datuojamas maždaug prieš 100 000 metų.

    Pagrindinis įrodymas – gilus, tiesus įpjovimas kairėje apatinio žandikaulio pusėje, perėjęs ir per dantį. Tyrėjai teigia, kad tokį pažeidimą greičiausiai paliko aštrus akmeninis įrankis, o trauma buvo patirta dar žmogui esant gyvam.

    Žaizda sugijo, vyras išgyveno

    Labiausiai tyrėjus nustebino tai, kad kaulas rodė gijimo požymių. Tai reiškia, kad nukentėjęs vyras po smūgio išgyveno ir dar kurį laiką gyveno, o pats sužalojimas, tikėtina, nesukėlė mirtinos infekcijos.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik smurto rekonstrukcijai, bet ir ankstyvųjų žmonių socialinių ryšių supratimui. Jei žmogus po sunkios veido traumos galėjo išgyventi, tai gali reikšti, kad bendruomenė jį prižiūrėjo, aprūpino maistu ir padėjo atsigauti.

    Kodėl tai laikoma smurto įrodymu?

    Nors teoriškai sužalojimas galėjo įvykti nelaimingo atsitikimo metu, mokslininkai labiau linksta prie konflikto tarp žmonių versijos. Vienas argumentų – žaizdos vieta kairėje veido pusėje, kuri dažnai siejama su sužalojimais per artimą konfrontaciją, ypač jei smogiantis asmuo buvo dešiniarankis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aiškūs pjautiniai sužalojimai iš vidurinio paleolito laikotarpio archeologinėje medžiagoje yra itin reti. Dėl to Qafzeh 25 atvejis gali būti vienas seniausių patikimai dokumentuotų sužalojimų, padarytų aštriu įrankiu.

    Ką dar atskleidė kaulai?

    Atlikus išsamią analizę, pastebėti ir dantų sveikatos požymiai: kariesas bei emalio pažeidimai. Tyrėjai nurodo, kad panašios problemos aptiktos ir kituose Qafzeh urve palaidotuose žmonėse.

    Mokslininkai vis dar aiškinasi, kodėl šios vietovės gyventojai galėjo dažniau turėti dantų ėduonį nei kai kurios kitos pleistoceno laikotarpio populiacijos, įskaitant neandertaliečius. Tarp galimų paaiškinimų minimi mitybos ypatumai, genetika ir specifinės aplinkos sąlygos.

    Šis atradimas paremtas šiuolaikiniais metodais, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir mikroskopinę analizę. Tokios technologijos leidžia tiksliau atskirti gyvenimo metu patirtas traumas nuo vėliau atsiradusių pažeidimų, kurie galėjo susiformuoti palaidojimo ar kasinėjimų metu.

  • Alytuje atidaryta moderni „Affidea“ klinika: 6 mln. eurų investicija ir daugiau nei 60 darbo vietų

    Alytuje duris atvėrė moderni „Affidea“ klinika, įkurta atnaujintame pastate Vilties gatvėje. Į ilgą laiką nenaudotas patalpas investuota 6 mln. eurų, o medicinos centre sukurta daugiau nei 60 darbo vietų.

    Naujoji klinika orientuojasi į diagnostiką, laboratorinius tyrimus ir gydytojų specialistų konsultacijas. Paslaugų spektras papildytas pažangesnėmis galimybėmis, kurios, anot įstaigos atstovų, turėtų sumažinti pacientų poreikį vykti į didžiuosius miestus.

    Platesnės diagnostikos galimybės

    Klinikoje atliekami magnetinio rezonanso tomografijos, kompiuterinės tomografijos, rentgeno ir mamografijos tyrimai. Taip pat teikiami laboratoriniai tyrimai ir įvairių sričių gydytojų konsultacijos.

    Įstaigos vadovė Vilma Žuraulienė teigė, kad kartu sustiprinta specialistų komanda. Pasak jos, prie klinikos prisijungė pulmonologai, neurochirurgai ir gastroenterologai, todėl pacientams siūlomas platesnis paslaugų pasirinkimas.

    Akcentuoja paslaugų prieinamumą

    Klinikos atidaryme dalyvavo Alytaus miesto savivaldybės atstovai. Miesto meras Nerijus Cesiulis pabrėžė, kad atnaujintas ilgai apleistas pastatas ir naujos darbo vietos yra reikšmingos miestui.

    „Kai daugiau nei du dešimtmečius pastatas stovėjo apleistas, buvo sunku įsivaizduoti, kad čia vėl virs gyvenimas. Šiandien matome atsinaujinusią erdvę ir daugiau nei 60 naujų darbo vietų“, – sakė Nerijus Cesiulis.

    „Affidea Lietuva“ direktorius Vitalijus Orlovas teigė, kad įstaigos plėtra buvo planuota pagal pacientų poreikius ir siekį užtikrinti paslaugas su modernia medicinos įranga. Jo teigimu, tikslas yra, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos būtų lengviau pasiekiamos vietoje, nelaukiant ilgose eilėse.

    Įstaiga nurodo, kad siekdama patogesnio pacientų aptarnavimo klinika dirba prailgintomis valandomis, kad tyrimus būtų galima atlikti tiek prieš darbą, tiek po jo. Atidarymo proga lankytojai buvo pakviesti apžiūrėti patalpas ir medicinos įrangą.

  • Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjoje aptiktas Vezuvijaus aukos gipsinis atspaudas: įkalčiai atskleidė, kad jis buvo gydytojas

    Pompėjos archeologiniame parke Italijoje mokslininkai, iš naujo peržiūrėję seniau iškastą medžiagą, nustatė, kad vienas 79 metais per Vezuvijaus išsiveržimą žuvusių žmonių greičiausiai buvo gydytojas. Šią išvadą leido padaryti gipsiniame žmogaus atspaude aptikta dėžutė su įrankiais, atitinkančiais to meto medicinos rinkinį.

    Atrastas atspaudas siejamas su vadinamąja Bėglių daržo vieta, kur 1961 metais vykdytų tyrimų metu buvo rasta 14 žmonių liekanas atkartojančių gipsinių formų. Manoma, kad jie žuvo nuo piroklastinio srauto ar karštų pelenų debesies, bandydami palikti miestą per Porta Nocera kryptį.

    Kaip nustatyta profesija?

    Esminis lūžis įvyko ištyrus nedidelę dėžutę, kuri buvo pasislėpusi gipse ir todėl ilgą laiką liko nepastebėta. Naujų tyrimų metu Pompėjos parko saugyklose aptikta, kad be dėžutės atspaude buvo ir audinio maišelis su bronzinėmis bei sidabrinėmis monetomis, o taip pat keli smulkūs metaliniai instrumentai.

    Turinys buvo tiriamas rentgeno ir kompiuterinės tomografijos metodais, kad objektai nebūtų pažeisti. Tyrėjai pranešė, kad dėžutėje aptikta plokštelė, kuri galėjo būti naudojama medžiagoms ruošti, ir įrankiai, interpretuojami kaip chirurginiai ar procedūroms skirti instrumentai.

    DI ir 3D rekonstrukcijos

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, tyrime pasitelktos pažangios vaizdinimo technologijos, įskaitant kompiuterinės tomografijos duomenų analizę, kurią palengvino DI sprendimai, ir 3D rekonstrukcijas. Tai leido ne tik inventorizuoti dėžutės turinį, bet ir suprasti jos konstrukciją, įskaitant sudėtingesnį užrakinimo mechanizmą su dantytu ratuku.

    Tokie neardomieji metodai tampa vis svarbesni archeologijoje, nes leidžia tirti trapius radinius ir gipsinius atspaudus nepažeidžiant jų struktūros. Pompėjoje, kur gipsiniai atspaudai yra ir moksliniai, ir memorialiniai objektai, tai ypač aktualu.

    Kodėl šis radinys reikšmingas?

    Tyrėjų teigimu, įrankių rinkinys suteikia retą galimybę pažvelgti į kasdienę profesinę praktiką Romos laikų mieste. Jei hipotezė pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių atvejų, kai Pompėjos katastrofos auka identifikuojama ne tik pagal biologinius požymius ar vietą, bet ir pagal su savimi turėtus darbo įrankius.

    Parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis pabrėžė, kad šis žmogus, sprendžiant iš radinių, bėgdamas nešėsi tai, kas galėjo padėti pradėti gyvenimą iš naujo kitur, arba suteikti pagalbą kitiems. Jis taip pat akcentavo, kad atradimas primena apie gydytojo profesijos tęstinumą ir atsakomybę per tūkstantmečius.

    „Jau prieš du tūkstančius metų buvo žmonių, kurie gydytojais buvo ne tik darbo valandomis, bet visada, net bėgdami nuo išsiveržimo, kurį nutraukė viską užliejęs piroklastinis debesis“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Jis nešėsi įrankius, kad galėtų iš naujo kurti gyvenimą kitur ir galbūt padėti kitiems. Šį, atrodytų, nedidelį, bet svarbų atradimą skiriame visiems, kurie ir šiandien šią profesiją atlieka su didele atsakomybe ir tarnyste bendruomenei“, – teigė Gabrielis Zuchtriegelis.

  • DI aptiko kasos vėžį dar iki 3 metų anksčiau: tyrimas atskleidė, kodėl medikai to nemato

    DI aptiko kasos vėžį dar iki 3 metų anksčiau: tyrimas atskleidė, kodėl medikai to nemato

    Kasos vėžys laikomas viena agresyviausių onkologinių ligų, nes dažnai nustatomas per vėlai, kai liga jau būna išplitusi ir gydymo galimybės smarkiai susiaurėja. Mokslininkai vis dažniau ieško būdų, kaip pasinaudojant medicininiais vaizdais aptikti ligą dar iki pirmųjų aiškių simptomų.

    JAV Mayo Clinic ir Teksaso universiteto MD Anderson Cancer Center tyrėjai pristatė radiomika paremtą ankstyvo aptikimo modelį, pavadintą REDMOD. Jis buvo mokomas analizuoti kompiuterinės tomografijos vaizdus ir ieškoti subtilių audinių tekstūros bei struktūros požymių, kurie žmogaus akiai dažnai lieka nepastebimi.

    Modelio mokymui panaudota 969 kasos kompiuterinės tomografijos tyrimų duomenų bazė, o vėliau sistema patikrinta su atskiru rinkiniu. Tyrėjai analizavo 63 žmonių, kuriems vėliau diagnozuotas kasos vėžys, ankstesnius tyrimus ir 430 kontrolinių atvejų, kai vėžio nebuvo.

    REDMOD teisingai pažymėjo 46 iš 63 atvejų, tai sudaro 73 proc., ir, pasak tyrėjų, vidutiniškai leido įtarti ligą maždaug 16 mėnesių iki oficialios diagnozės. Tuo pat metu du radiologai, peržiūrėję tuos pačius anksčiau „švariais“ laikytus vaizdus, ankstyvus požymius atpažino 38,9 proc. atvejų.

    Vis dėlto tyrimas parodė ir riziką: iš 430 kontrolinių atvejų 81 žmogus buvo klaidingai priskirtas prie įtartinų, todėl realiomis sąlygomis tai reikštų papildomus tyrimus ir nerimą pacientams. Tokie klaidingi teigiami rezultatai sveikatos sistemoje gali reikšti didesnį krūvį ir būtinybę aiškiai apibrėžti, kam tokie įrankiai taikomi.

    „Didžiausia kliūtis gelbstint gyvybes nuo kasos vėžio buvo mūsų nesugebėjimas pamatyti ligos tada, kai ji dar išgydoma“, – sakė Mayo Clinic radiologas ir branduolinės medicinos specialistas Ajit Goenka.

    „Šis dirbtinis intelektas gali atpažinti vėžiui būdingą signalą net tada, kai kasa atrodo normali, ir tai padaryti patikimai skirtingose klinikinėse aplinkose“, – sakė A. Goenka.

    Tyrėjų teigimu, modelio stiprybė yra tai, kad jis ieško ne akivaizdaus naviko, o vadinamųjų radiominių dėsningumų. Tai gali būti itin ankstyvi audinių pokyčiai, atsirandantys dar gerokai prieš tai, kai susiformuoja aiškiai matomas darinys arba pasireiškia simptomai.

    Komanda taip pat pažymi, kad sistema panašų rezultatą parodė ir papildomuose duomenų rinkiniuose, gautuose iš skirtingų ligoninių ir naudojant nevienodą įrangą. Kai pacientai turėjo kelis tyrimus skirtingu laiku, REDMOD iš esmės išlaikė stabilų vertinimą, o tai svarbu kuriant ilgalaikio stebėjimo strategijas.

    Praktinis klausimas dabar yra ne tik tikslumas, bet ir taikymo scenarijus: tokie įrankiai greičiausiai būtų naudingiausi didesnės rizikos grupėms. Tai gali būti žmonės, turintys paveldimų genetinių rizikos veiksnių, lėtinį pankreatitą, naujai atsiradusį cukrinį diabetą vyresniame amžiuje ar kitas gydytojų vertinamas aplinkybes.

    Tyrėjai pabrėžia, kad prieš diegiant į klinikinę praktiką būtini perspektyviniai tyrimai, kuriuose sistema būtų tikrinama realiu laiku, o sprendimų nauda vertinama pagal pacientų baigtis. Be to, reikės aiškių taisyklių, kaip sujungti DI signalus su radiologo išvada, laboratoriniais tyrimais ir tolesne diagnostika.

    Kasos vėžio atveju laikas dažnai yra lemiamas, todėl ankstyvo aptikimo technologijos laikomos viena perspektyviausių krypčių. Jei tokie modeliai bus patvirtinti platesniuose tyrimuose, jie galėtų tapti papildomu filtru, padedančiu nepraleisti atvejų, kai liga dar tik pradeda formuotis.