CP v2

Tag: Kompostinė

  • Žiemą kompostas gali sustoti: 7 triukai, kad kompostinė nepavirstų šlapia koše

    Žiemą kompostas gali sustoti: 7 triukai, kad kompostinė nepavirstų šlapia koše

    Žiemą sode gyvenimas sulėtėja, tačiau virtuvės atliekų srautas nesustoja: daržovių lupenos, kavos tirščiai ir kitos organinės liekanos į kompostinę keliauja kasdien. Bėda ta, kad žema temperatūra smarkiai pristabdo skaidymo procesus, o lietus, šlapdriba ir atodrėkiai gali komposto krūvą per daug sudrėkinti.

    Specialistai pabrėžia, kad žiemą svarbiausia ne bandyti išgauti greitą kompostą, o išlaikyti teisingą krūvos pusiausvyrą. Jei masė tampa per šlapia, joje ima trūkti oro, o tuomet vietoje irimo prasideda rūgimas, atsiranda nemalonus kvapas ir prarandama dalis maistinių medžiagų.

    Kas nutinka kompostui per šalčius?

    Kompostavimas yra biologinis procesas, kurį vykdo mikroorganizmai, o jų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo temperatūros. Artėjant prie 0 laipsnių, aktyvumas krenta, todėl atliekos skyla lėčiau, o didelė dalis krūvos gali tiesiog „užmigti“ iki pavasario.

    Vis dėlto kompostinė neturi būti palikta likimo valiai. Net jei skaidymas vyksta vangiai, tinkamai prižiūrima krūva nepermirks, neišsikvėpins ir nesusispaus į tankų sluoksnį, kurį pavasarį bus sunku atgaivinti.

    Kaip apsaugoti nuo lietaus ir šlapdribos?

    Dažna klaida žiemą yra atvira kompostinės viršutinė dalis, kai krituliai tiesiogiai mirko krūvą. Perteklinė drėgmė išstumia orą, todėl kompostas tampa sunkus, sulimpa ir praranda porėtumą.

    Praktiškas sprendimas yra viršų pridengti tentu ar kita vandeniui atsparia danga, kad krituliai nepatektų tiesiai į vidų. Svarbu neapsukti ir neuždaryti kompostinės visiškai sandariai, nes krūvai reikia oro cirkuliacijos.

    Jei prognozuojami didesni šalčiai, viršutinį sluoksnį papildomai galima apšiltinti šiaudais, lapais ar senais audiniais. Tokia izoliacija padeda sulaikyti dalį šilumos ir mažina staigių temperatūros svyravimų poveikį.

    Smulkinimas ir sliekai: kas veikia žiemą?

    Žiemą ypač pasiteisina atliekų smulkinimas, nes mažesni gabaliukai turi didesnį paviršiaus plotą ir lengviau skyla, kai tik sąlygos tampa palankesnės. Dėl to kai kurie žmonės naudoja elektrinius virtuvės kompostuotojus, kurie susmulkina maisto likučius ir sumažina jų tūrį.

    Visgi svarbu suprasti, kad po tokio įrenginio gauta masė dar nebūtinai yra paruoštas kompostas daržui ar gėlynams. Ji vis tiek turi pereiti įprastą kompostavimo etapą lauke arba kitoje talpoje, kad stabilizuotųsi ir susiformuotų brandus kompostas.

    Dar viena kryptis yra vermikompostavimas, kai organiką perdirba sliekai. Tačiau žiemą jiems būtinos stabilios sąlygos, nes veiksmingam darbui reikalinga maždaug 10–25 laipsnių temperatūra, todėl lauke neapsaugotoje dėžėje per šalčius jie gali nebeišgyventi.

    Vermikompostuojant verta atidžiau atsirinkti, kas keliauja į dėžę, nes ne visos atliekos sliekams tinkamos. Pavyzdžiui, citrusinių vaisių likučiai dėl rūgštingumo dažnai nerekomenduojami, o žiemą, kai procesai ir taip lėtesni, tokios klaidos pasekmės gali būti ryškesnės.

    Norint, kad kompostinė sėkmingai peržiemotų, naudinga nuolat palaikyti pusiausvyrą tarp drėgnų virtuvės atliekų ir sausų, struktūrą kuriančių medžiagų, tokių kaip sausi lapai, smulkintos šakelės ar kartonas. Tai padeda išlaikyti oro tarpelius, sumažina kvapus ir palengvina pavasarinį komposto „įsijungimą“.

  • Nepalikite komposto žiemai be priežiūros: užtenka patikrinti vieną rodiklį

    Nepalikite komposto žiemai be priežiūros: užtenka patikrinti vieną rodiklį

    Žiemą kompostinė dažnai atrodo tarsi sustingusi, tačiau prizmės viduje procesai gali vykti ir toliau. Svarbiausias signalas, ar organinės atliekos dar skyla, yra ne prizmės paviršius, o temperatūra giliau, kur aktyviausiai dirba mikroorganizmai.

    Šaltuoju metų laiku kompostavimas natūraliai sulėtėja, nes krintant oro temperatūrai mažėja bakterijų ir grybų aktyvumas. Vis dėlto tai nereiškia, kad kompostas „miršta“: jei viduje išlieka bent kelių laipsnių šiluma, skaidymas dažnai tęsiasi, tik lėtesniu tempu.

    Kokia temperatūra laikoma normali?

    Praktikoje dažnai orientuojamasi į maždaug 25–65 laipsnių šilumos intervalą, nors žiemą jį išlaikyti sudėtinga, ypač mažose krūvose. Mažesnės prizmės greičiau praranda sukauptą šilumą, todėl jų viduje temperatūra krenta sparčiau.

    Jei matuojant randate mažiau nei 25 laipsnius, tai dar nereiškia, kad kompostas nebeaktyvus. Daugeliu atvejų svarbiausia, kad prizmės viduje temperatūra išliktų aukščiau nei apie 5 laipsnius, tuomet mikroorganizmų veikla gali nenutrūkti visiškai.

    Kada temperatūra tampa problema?

    Žiemos šaltis ne visada apsaugo nuo per didelio įkaitimo, nes skaidantis organikai išsiskiria šiluma. Jei komposto viduje temperatūra peržengia 65 laipsnių ribą, tai gali rodyti perkaitimą, o ne „idealiai“ veikiančią kompostinę.

    Per aukšta temperatūra gali reikšti, kad krūva pernelyg tanki, trūksta oro, o skaidymas vyksta netolygiai. Tokiais atvejais dažniau praverčia ne „dar daugiau šilumos“, o geresnė struktūra: pakankamai anglingų medžiagų ir daugiau oro tarpų.

    Kaip teisingai pamatuoti?

    Patikimiausia naudoti kompostui skirtą termometrą su ilgesniu zondu, kad matavimas pasiektų prizmės centrą. Įprastas trumpas termometras dažnai parodo tik paviršiaus situaciją, kuri žiemą būna klaidinanti.

    Zondą įkiškite iš viršaus arba iš šono ir palaikykite apie minutę, kol rodmuo stabilizuosis. Vieno matavimo nepakanka: verta patikrinti dar bent du skirtingus taškus, nes prizmės kraštai paprastai būna šaltesni už vidurį.

    Reguliari temperatūros kontrolė leidžia suprasti, ar kompostas dar „dirba“, jo neišardant ir nepermaišant per šalčius. Žiemą svarbiausia įvertinti tendenciją: lėtesnis skaidymas yra normalus, o ryškūs nukrypimai padeda laiku pastebėti perkaitimą ar visišką proceso sustojimą.

  • Kompostinė dvokia ir aplink knibžda muselės? Viena vasaros klaida, kurią daro daugelis

    Kompostinė dvokia ir aplink knibžda muselės? Viena vasaros klaida, kurią daro daugelis

    Vasarą kompostinė dažniau ima skleisti aitrų kvapą, o aplink ją pradeda suktis muselės. Dažniausia priežastis paprasta: į krūvą patenka per daug šlapių, azoto turtingų atliekų, o oro lieka per mažai.

    Kai komposte pradeda trūkti deguonies, vietoj „gerųjų“ aerobinių mikroorganizmų įsigali anaerobiniai procesai. Tuomet užuodžiamas amoniako ar supuvusių kiaušinių kvapas, o pati masė susispaudžia į sunkiai praleidžiantį orą gumulą.

    Dažniausiai tai nutinka įmetus storą sluoksnį ką tik nupjautos žolės arba gausiai supylus virtuvės atliekų, pavyzdžiui, daržovių ir vaisių lupenų, kavos tirščių. Situaciją dar labiau blogina mėsa, pieno produktai ir riebalai, kurie lėtai skyla ir stipriai vilioja kenkėjus.

    Kaip greitai panaikinti kvapą

    Pirmas žingsnis yra atkurti oro patekimą: kompostą reikia permaišyti šakėmis, pasiekiant ir gilesnius sluoksnius. Taip išardomi suspausti žolės gumulai, o masė vėl pradeda „kvėpuoti“.

    Tuomet būtina subalansuoti mišinį sausomis, anglies turtingomis medžiagomis. Tinka sausi lapai, šiaudai, smulkintos šakelės, taip pat suplėšytas nedažytas kartonas ar popierius, nes jie sugeria drėgmės perteklių ir sudaro porėtą struktūrą.

    Kaip dėti žolę ir virtuvės atliekas

    Šviežiai nupjauta žolė neturėtų keliauti į kompostą storu sluoksniu, nes greitai sušunta ir ima pūti. Geriausia ją berti plonai ir iš karto perkloti sausa frakcija, kad komposte išliktų tinkamas drėgmės ir oro balansas.

    Jei žolės daug, verta ją pradžiovinti 2–4 dienas, ypač per karščius. Virtuvės atliekas patartina susmulkinti ir nepalikti viršuje, o įmaišyti giliau, kad kvapas nevilio­tų vabzdžių.

    Muselės kompostinėje: kas veikia

    Šilta ir drėgna kompostinės aplinka ypač patinka vaisinėms muselėms, kurios greitai dauginasi ant fermentuojančių likučių. Dažniausiai jų antplūdis reiškia, kad atliekos paliekamos viršutiniame sluoksnyje ir nėra uždengiamos.

    Praktiškiausias sprendimas yra kiekvieną naują virtuvės atliekų porciją užkasti ir uždengti žeme, subrendusiu kompostu arba sausais lapais. Papildomai gali padėti paprasta gaudyklė: į indelį įpilamas obuolių actas, įlašinama keli lašai indų ploviklio ir indelis uždengiamas plėvele su mažomis skylutėmis.

    Ilgalaikei tvarkai svarbi ir vieta: pilka­šėlis dažnai geresnis nei kaitri saulė, nes kompostas mažiau perdžiūsta. Drėgmę verta tikrinti ranka: masė turėtų būti kaip išgręžta kempinė, drėgna, bet nevarvanti.

  • Kompostinėje tvoskia per karščius? 5 triukai, kad neliktų kvapo ir vaisinių muselių

    Kompostinėje tvoskia per karščius? 5 triukai, kad neliktų kvapo ir vaisinių muselių

    Karščio bangos dažnai paverčia kompostinę nemalonaus kvapo židiniu, o aplink ją ima suktis vaisinės muselės. Pagrindinė priežastis paprasta: per daug drėgnų, azoto turinčių atliekų ir per mažai oro, todėl vietoje įprasto irimo prasideda pūvimas.

    Kai į kompostą suverčiama daug šviežiai nupjautos žolės ar virtuvės atliekų, masė greitai susispaudžia ir nebepraleidžia deguonies. Tuomet ima vyrauti anaerobiniai procesai, todėl atsiranda aitrus amoniako ar net supuvusių kiaušinių primenantis kvapas.

    Pirmas žingsnis, jei kompostinė jau dvokia, yra prapurenti ir atstatyti oro patekimą. Kompostą verta permaišyti šakėmis iki pat dugno, suskaldyti sulipusius gumulus ir įmaišyti sausų medžiagų, pavyzdžiui, sausų lapų, šiaudų ar smulkintų šakelių.

    Ne mažiau svarbu sureguliuoti vadinamąją žalių ir rudų atliekų pusiausvyrą. Žaliai masei priskiriama šviežia žolė, daržovių ir vaisių likučiai, kavos tirščiai, o rudosios medžiagos yra sausi lapai, šiaudai, popierius be spalvoto spaudo ar suplėšytas kartonas.

    Per karščius šviežiai nupjautą žolę geriau dėti ne storu sluoksniu, o plonai ir iškart užberti sausomis medžiagomis, kad ji nepradėtų rūgti. Jei žolės labai daug, ją pravartu 2–4 dienas pradžiovinti, nes sausesnė masė mažiau susispaudžia ir lengviau praleidžia orą.

    Dar viena klaida, kuri greitai sukelia dvoką ir pritraukia kenkėjus, yra netinkamos atliekos. Į kompostą nerekomenduojama mesti mėsos, pieno produktų ir riebalų, nes jie skyla lėčiau, skleidžia stiprų kvapą ir vilioja graužikus bei vabzdžius.

    Kad kompostinė neperkaistų ir nepradėtų perdžiūti, svarbi ir jos vieta. Pilna saulė gali išsausinti viršutinius sluoksnius, o giliau palikti per drėgną masę, todėl geriausia rinktis pusiau pavėsį ir prireikus per kaitrą kompostą lengvai sudrėkinti.

    Drėgmę paprasta įvertinti rankoje suspaudus saują komposto: jis turėtų priminti gerai išgręžtą kempinę, būti drėgnas, bet nevarvėti. Jei masė per šlapia, padeda sausi lapai ar šiaudai, o jei per sausa, galima įpilti nedaug vandens ir permaišyti.

    Vaisinėms muselėms kompostinė ypač patraukli, kai ant viršaus lieka neuždengtos vaisių žievės ar kiti saldūs likučiai. Kad jų būtų mažiau, virtuvės atliekas verta užkasti giliau ir uždengti žemės, subrendusio komposto arba sausų lapų sluoksniu, kad kvapas nesklistų.

    Jei muselių jau prisiveisė, gali padėti paprasta gaudyklė su obuolių actu ir keliais lašais indų ploviklio. Tačiau svarbiausia vis tiek pašalinti priežastį, tai yra neuždengtas atliekas, nes be to vabzdžiai greitai sugrįš.

    Ilgalaikei prevencijai verta reguliariai vėdinti kompostą, ypač kaitros laikotarpiais. Praktikoje tai reiškia permaišymą kas 1–2 savaites arba bent jau prabadymą ilgesne lazda, kad deguonis pasiektų gilesnius sluoksnius.

    Jei naudojamas uždaras plastikinis komposteris, reikėtų patikrinti, ar neužsikimšusios ventiliacijos angos. Net ir nedidelis oro judėjimo sutrikimas per karščius gali greitai pakeisti kompostavimo procesą ir sukelti nemalonius kvapus.

  • Kompostinę pasistatėte neteisingai? Už šią klaidą gali grėsti iki 115 eurų bauda

    Kompostinę pasistatėte neteisingai? Už šią klaidą gali grėsti iki 115 eurų bauda

    Kompostinė daugeliui sodininkų tampa paprastu būdu sumažinti atliekų kiekį ir gauti natūralių trąšų. Tačiau net ir toks, atrodytų, nekaltas sprendimas gali baigtis kaimynų skundu, patikrinimu ir bauda, jei kompostinė įrengiama ar naudojama netinkamai.

    Dažniausios bėdos kyla tada, kai kompostinė pradeda skleisti kvapus, vilioja graužikus ar vabzdžius, o turinys tampa biologiškai pavojingas. Tokiais atvejais problema paprastai būna ne pati kompostavimo idėja, o netinkamos atliekos ir prasta priežiūra, dėl kurios kompostas ima pūti, o ne irti.

    Atstumai, kurių verta laikytis

    Prieš statant kompostinę svarbiausia įvertinti vietą sklype ir atstumus iki kaimynų bei pastatų. Praktikoje ginčai dažniausiai kyla tada, kai kompostinė įrengiama per arti tvoros, tako ar gyvenamųjų patalpų langų, nes net ir tvarkingai prižiūrima ji gali kelti diskomfortą.

    Lenkijoje galiojančios taisyklės numato, kad kompostinė turi būti laikoma ne arčiau kaip 2 metrai nuo kaimyninio sklypo ribos, kelio ar pėsčiųjų tako. Taip pat rekomenduojama išlaikyti bent 5 metrų atstumą nuo gyvenamosioms patalpoms skirtų pastatų langų ir durų.

    Didesnės talpos kompostinėms reikalavimai griežtesni: kai talpa siekia nuo 10 iki 50 kubinių metrų, jos vieta turi būti dar toliau nuo sklypo ribos, kelių ir gyvenamųjų pastatų angų. Tokie atvejai labiau būdingi ūkiams ar dideliems sklypams, tačiau principas tas pats: kuo didesnė apimtis, tuo didesnė galima tarša ir rizika aplinkiniams.

    Kada įsikiša institucijos?

    Jei kompostinė kelia nuolatinį kvapų ar sanitarinį nepatogumą, kaimynai dažnai kreipiasi į atsakingas institucijas. Patikrinimų metu vertinama, ar laikomasi vietos tvarkos taisyklių, ar atliekos tvarkomos pagal paskirtį ir ar nėra pažeidžiami švaros bei viešosios tvarkos reikalavimai.

    Net ir tada, kai kompostinė prižiūrima, tačiau pastatyta netinkamoje vietoje, gali būti pareikalauta ją perkelti ar pašalinti. Be to, skirtingos savivaldybės gali taikyti papildomas taisykles, todėl prieš įsirengiant kompostinę verta pasitikrinti vietinius reikalavimus.

    Ką mesti į kompostą griežtai draudžiama

    Didžiausia klaida, kuri greitai paverčia kompostinę problema, yra netinkamos atliekos. Į kompostą nereikėtų mesti mėsos, pieno produktų ir riebalų, taip pat stipriai sūdytų ar smarkiai perdirbtų maisto likučių, nes jie lėtai skyla, skleidžia kvapą ir vilioja gyvūnus.

    Į kompostą taip pat netinka plastikas, stiklas, metalai ir spalvotas popierius. Atskirą riziką kelia piktžolės ir probleminiai augalai, nes jų sėklos ar šaknų dalys gali išgyventi ir vėliau išplisti daržuose bei gėlynuose.

    Dar vienas dažnai pamirštamas aspektas yra gyvūnų ekskrementai ir pelenai. Jie gali užteršti kompostą ir pabloginti jo kokybę, o kai kuriais atvejais sukelti papildomų sanitarinių problemų.

    Už taisyklių nesilaikymą Lenkijoje minima 500 zlotų bauda, kuri pagal įprastą kursą sudaro apie 115 eurų. Nors reali sankcija priklauso nuo situacijos ir vietos taisyklių, saugiausias kelias yra įrengti kompostinę tinkamoje vietoje ir kompostuoti tik tam tinkamas atliekas.

  • Kompostinė smirda tarsi pelkė? 5 greiti žingsniai, kurie per kelias dienas sutvarko problemą

    Kompostinė smirda tarsi pelkė? 5 greiti žingsniai, kurie per kelias dienas sutvarko problemą

    Kompostinė neturėtų skleisti supuvusio maisto ar pelkės kvapo. Tinkamai prižiūrimas kompostas dažniausiai kvepia švelniai, žemiškai, primena miško paklotę. Aitrus dvokas paprastai reiškia, kad irimo procesas sutriko ir vietoj kompostavimo prasidėjo pūvimas.

    Dažniausia priežastis – per didelė drėgmė ir per mažai oro. Kai organinės atliekos susispaudžia į vientisą, šlapią masę, viduje ima vyrauti bedeguonės sąlygos, o tuomet susidaro nemalonų kvapą skleidžiantys junginiai. Kvapas sustiprėja, jei kompostinė stovi po atviru dangumi ir ją nuolat merkia lietus.

    Problemą dažnai sukelia didelis kiekis šlapių atliekų vienu metu: šviežiai nupjauta žolė, daržovių ir vaisių lupenos, kavos tirščiai, sušlapę lapai. Tokia masė greitai sukrenta, užkemša oro tarpus ir pradeda kaisti bei rūgti. Ne mažiau svarbi ir pusiausvyra tarp azoto turinčių žaliųjų atliekų ir anglies turinčių rudųjų medžiagų.

    Kaip greitai panaikinti kvapą?

    Jei kompostas dvokia, dažniausiai jį dar galima išgelbėti, tačiau geriau nedelsti. Pirmas žingsnis – komposto masę gerai išpurenti ir permaišyti, kad į vidų patektų daugiau oro. Tai padeda perjungti procesą iš pūvimo į aerobinį irimą, kuris kvapą paprastai sumažina greičiausiai.

    Antras žingsnis – sugerti drėgmės perteklių ir atlaisvinti struktūrą, įmaišant sausų rudųjų medžiagų. Tam tinka sausi lapai, smulkintos šakelės, nedažytas kartonas ar popierius, šiaudai, pjuvenos. Sausa frakcija ne tik sugeria vandenį, bet ir sukuria oro tarpus, todėl kompostui lengviau kvėpuoti.

    Jei kompostas labai šlapias, dalį jo verta trumpam paskleisti šalia kompostinės, kad lengvai pradžiūtų, o tada vėl sudėti sluoksniais. Praktikoje tai dažnai greitesnis sprendimas nei bandymas „užgesinti“ problemą vien papildomomis sausomis medžiagomis. Papildomai gali padėti įmaišyti subrendusio komposto arba paprastos sodo žemės – taip įnešama mikroorganizmų, kurie stabilizuoja irimo procesą.

    Ko neįmesti į kompostą?

    Net ir gerai vėdinamas kompostas pradės skleisti smarvę, jei jame atsiras netinkamų atliekų. Mėsos, žuvies, pieno produktų ir riebių maisto likučių geriau atsisakyti, nes jie skyla kitaip nei augalinės atliekos ir greitai ima dvokti. Be to, tokios atliekos gali privilioti graužikus ir vabzdžius.

    Atsargiai reikėtų elgtis ir su dideliais vienos rūšies žaliųjų atliekų kiekiais, ypač žole. Ji linkusi susispausti, perkaisti ir pradėti fermentuotis, todėl žolę būtina permaišyti su sausomis medžiagomis. Taip pat nerekomenduojama mesti sergančių, pelėsio ar grybinėmis ligomis užkrėstų augalų, jei komposte neužtikrinama pakankamai aukšta temperatūra patogenams sunaikinti.

    Kvapas paprastai nemažėja akimirksniu, tačiau, atkūrus oro patekimą ir sumažinus drėgmę, pagerėjimas dažniausiai juntamas per kelias dienas. Ilgalaikė taisyklė paprasta: atliekas dėkite sluoksniais, reguliariai permaišykite ir pasirūpinkite, kad kompostinė būtų apsaugota nuo perteklinio lietaus. Taip kompostas bręs stabiliai, o sode gausite kokybišką, kvapo nekeliantį dirvožemio gerinimo priedą.

  • Kompostinė dvokia kaip pelkė? Vienas triukas greitai sustabdo puvimą ir pelėsį

    Kompostinė dvokia kaip pelkė? Vienas triukas greitai sustabdo puvimą ir pelėsį

    Tinkamai prižiūrimas kompostas paprastai kvepia drėgna žeme ir miško paklote, tačiau aitrus, supuvusio maisto ar pelkės kvapas signalizuoja, kad skaidymasis vyksta neteisingai. Dažniausia priežastis – per didelė drėgmė ir per mažai oro, todėl vietoje aerobinio irimo prasideda puvimas.

    Tokios sąlygos susidaro, kai į kompostinę vienu metu suverčiama daug šlapių atliekų: šviežiai nupjauta žolė, daržovių lupenos, kavos tirščiai, šlapi lapai. Masė susispaudžia, oras nebecirkuliuoja, o po lietaus atvira kompostinė dar labiau permirksta.

    Kas iš tiesų sukelia smarvę?

    Nemalonų kvapą dažniausiai sukelia disbalansas tarp vadinamųjų žaliųjų ir rudųjų medžiagų. Žaliosios atliekos turi daug azoto ir vandens, o rudosios suteikia anglies, sugeria drėgmės perteklių ir palaiko purią struktūrą.

    Kai rudųjų medžiagų per mažai, kompostas virsta šlapia tyre, viduje ima trūkti deguonies. Tuomet suaktyvėja anaerobiniai procesai, kurie ir sukuria aštrų puvimo kvapą, o ilgainiui skatina pelėsio židinius.

    Kaip greitai išgelbėti permirkusį kompostą?

    Pirmas žingsnis – atkurti oro patekimą: kompostą reikia gerai permaišyti ir išpurenti, ypač jei jis ilgai nebuvo vartytas. Jei masė labai šlapia, dalį jos verta trumpam paskleisti šalia kompostinės, kad apdžiūtų, ir tik tada sluoksniuoti atgal.

    Toliau būtina įmaišyti sausų, struktūrą gerinančių medžiagų, kurios sugeria drėgmę ir sukuria oro tarpus. Tam tinka sausi lapai, smulkintos šakelės, šiaudai, pjuvenos, taip pat nespausdintas kartonas ar popierius, suplėšytas į smulkesnius gabalus.

    Padėti gali ir sauja subrendusio komposto arba paprastos sodo žemės, nes joje yra mikroorganizmų, kurie greičiau „perkrauna“ procesą į teisingą kryptį. Kvapas paprastai nemažėja akimirksniu, tačiau po kelių dienų, kai krūva pradeda džiūti ir kvėpuoti, pokytis jaučiamas aiškiai.

    Ko vengti, kad neatsirastų pelėsis?

    Kad kompostinė nepradėtų dvokti, svarbu ne tik drėgmė, bet ir tai, kas į ją patenka. Mėsa, žuvis, pieno produktai ir riebūs maisto likučiai dažnai sukelia itin greitą dvoką, be to, gali privilioti graužikus ir vabzdžius.

    Problema yra ir dideli kiekiai vien žolės: ji greitai kaista, susispaudžia ir pradeda fermentuotis, todėl ją reikia visada maišyti su sausomis rudosiomis medžiagomis. Taip pat atsargiai reikėtų vertinti sergančius augalus su ryškiais pelėsio ar grybelinių ligų požymiais, nes nepakankamai įkaitusiame komposte ligų sukėlėjai gali išlikti.

    Praktiškas sprendimas – kompostinę saugoti nuo liūčių ir nuolat palaikyti sluoksniavimo principą: šlapesnes virtuvės bei žaliąsias atliekas visada užberti sausu sluoksniu. Taip išvengiama užmirkimo, krūva išlieka puresnė, o kompostas skyla tolygiai ir be nemalonių kvapų.