CP v2

Tag: Konstantinopolis

  • Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Įrašas, kuris ilgai atrodė kaip įbrėžimas

    Hagia Sofijos galerijose, ant marmurinės baliustrados, aptiktas runų įrašas ilgą laiką buvo laikomas atsitiktiniais akmens pažeidimais. Tik išsamesni tyrimai parodė, kad tai skandinaviškas runinis užrašas, paliktas viduramžių laikais.

    Viena žinomiausių inskripcijų, pasak tyrėjų, greičiausiai mini vardą Halvdan. Toks įrašas svarbus ne tik dėl paties teksto, bet ir dėl vietos: viršutinės galerijos istoriškai nebuvo lengvai prieinamos kiekvienam miesto gyventojui ar keliautojui.

    Kas galėjo palikti runas?

    Tiksliai nustatyti, kas buvo Halvdan, neleidžia pats užrašas, nes jame nėra duomenų apie kilmę ar kelionės tikslą. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad Konstantinopolyje nuo IX–XI amžių lankėsi daug skandinavų, kurie į miestą patekdavo prekybos ir upių keliais per Rytų Europą iki Juodosios jūros.

    Viena tikėtinų versijų sieja užrašo autorių su varangais – skandinavų kariais, tarnavusiais Bizantijos imperatoriui. Ypač išskiriama Varangų gvardija, elitarinis dalinys, kuris šaltiniuose minimas kaip imperatoriaus apsaugos branduolys ir ilgainiui tapo Bizantijos kariuomenės simboliu.

    Ne vienas vardas ir ne viena epocha

    Halvdan nėra vienintelis Hagia Sofijoje aptinkamas skandinaviškas pėdsakas. Tyrimuose minimi ir kiti vardai, kuriuos mokslininkai sieja su runiniais įrašais, pavyzdžiui, Árni, taip pat Arinbarðr.

    Skirtingų įrašų datavimas leidžia manyti, kad tokie ženklai galėjo atsirasti ne vienu metu, o per kelis šimtmečius, tikėtina, XI ar net XII amžiuje. Tai sustiprina prielaidą, kad skandinavų ryšiai su Bizantija buvo ilgalaikiai, o ne vienkartinis epizodas.

    Istorikai pabrėžia, kad runos savaime neįrodo vikingų karinio antpuolio prieš Hagia Sofiją ar miesto užkariavimo. Greičiau tai ženklas, kad Konstantinopolis viduramžiais buvo traukos centras, sutelkęs prekybą, politiką ir karo tarnybą, todėl į jį atvykdavo žmonės iš labai tolimų Europos regionų.

    Pati Hagia Sofija yra vienas ryškiausių istorinių sluoksnių pavyzdžių: pastatyta VI amžiuje kaip Bizantijos šventovė, vėliau tapo mečete, buvo paversta muziejumi, o šiandien vėl veikia kaip mečetė. Runų įrašai, nors ir sunkiai pastebimi, laikomi reikšmingu skandinavų ir Bizantijos pasaulių kontaktų liudijimu, todėl yra saugomi ir matomi lankytojams.

  • Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie pietinių Kroatijos krantų, netoli Mljeto salos, archeologai baigė vieno įspūdingiausių pastarojo meto povandeninių tyrimų etapų. Iš ankstyvųjų viduramžių laikų datuojamo bizantiško laivo nuolaužų iškelta daugiau kaip 600 gramų aukso, o toks kiekis Viduržemio jūroje laikomas išskirtiniu.

    Tarp radinių minimos auksinės monetos, prabangios diržų sagties detalės, inkrustuotos brangakmeniais ir perlais, bei ypač dėmesį patraukęs auksinis signetinis žiedas. Tyrėjai nurodo, kad žiede pavaizduotas Bizantijos imperatorius, todėl tai vargu ar galėjo būti eilinio pirklio daiktas.

    Kas slypėjo laive?

    Tyrimų komanda, dirbusi kelis sezonus, nuosekliai dokumentavo radavietę ir iškėlė ne tik brangenybes. Tarp nuolaužų aptikta amforų, keramikos, girnų akmenų, žvejybos reikmenų ir net stalo žaidimų detalių, leidžiančių spręsti apie kasdienį kelionės gyvenimą.

    Išlikusios konstrukcijos dalys rodo, kad laivas galėjo būti apie 18 metrų ilgio ir gabenti iki 60 tonų krovinį. Vis dėlto amforų rasta gerokai mažiau, nei tikėtasi tokio dydžio prekybiniame laive, todėl stiprėja versija, kad pagrindinis reiso tikslas buvo ne masinių prekių gabenimas, o žmonių ir ypač brangaus krovinio transportavimas.

    Kelionė, kuri baigėsi katastrofa

    Radinių analizė leidžia spėti, kad laivas nuskendo VII amžiuje arba VIII amžiaus pradžioje – laikotarpiu, kai Bizantijos imperija išgyveno politinius sukrėtimus ir karinius konfliktus. Būtent tuo metu Viduržemio jūros maršrutai tapo pavojingesni, o dideliems kroviniams ir svarbiems keleiviams reikėjo geresnės apsaugos.

    Mokslininkai neatmeta, kad laivas galėjo išplaukti iš Konstantinopolio ir keliauti link Ravenos – svarbaus Bizantijos atramos taško Italijoje. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, nuolaužos taptų itin reikšmingu liudijimu apie tuometines elito keliones ir ryšių tinklą, jungusį Rytus su Vakarais.

    Kodėl šis radinys toks svarbus?

    Tokio turtingumo ankstyvųjų viduramžių laivų nuolaužos yra reta sėkmė, nes brangūs metalai dažnai būdavo išgraibstomi dar senovėje arba vėlesniais laikais. Šiuo atveju radiniai leidžia ne tik vertinti Bizantijos juvelyrikos meistrystę, bet ir kelti klausimus, kas tiksliai plaukė laivu ir kokia misija buvo patikėta.

    Archeologams šis objektas tampa savotiška laiko kapsule: iš vienos pusės, ji padeda atkurti konkretaus reiso aplinkybes, iš kitos – suteikia naujų duomenų apie prekybos, diplomatijos ir valdžios elitų judėjimą Viduržemio jūros baseine pereinamuoju laikotarpiu tarp vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių.

    Radinių konservavimas ir detalesnė analizė tęsiami, o galutinės išvados priklausys nuo papildomų tyrimų, įskaitant datavimą, metalų sudėties analizę ir ikonografinius palyginimus. Mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas papildomas fragmentas gali padėti tiksliau nustatyti laivo kilmę, maršrutą ir jo keleivių statusą.