Dauguma gyvūnų, kilus gaisrui, stengiasi sprukti kuo toliau. Tačiau Australijos šiaurinėse savanose stebėtas priešingas elgesys: kai kurie plėšrieji paukščiai liepsnas naudoja kaip progą lengviau susimedžioti grobį.
Tokias išvadas pateikė mokslininkų komanda, aprašiusi stebėjimus, atliktus per kontroliuojamus, palyginti nedidelio intensyvumo deginimus. Tyrimas paskelbtas kaip išankstinė publikacija bioRxiv, todėl dar nėra praėjęs recenzavimo.
Tyrėjų teigimu, ugnis grobį daro labiau pastebimą ir lengviau pagaunamą: vabzdžiai ir smulkūs stuburiniai priversti judėti iš degančios teritorijos, o plėšrūnams atsiveria trumpas, bet ypač palankus medžioklės langas.
„Gaisrai, panašu, pritraukia plėšriuosius paukščius, nes grobį tampa lengviau pamatyti ir pagauti“, – rašė tyrimo autoriai.
Stebėjimų metu dažniausiai prie ugnies būriuodavosi juodieji pesliai ir baltakrūčiai kregždūnai: jų gausa deginimų metu buvo atitinkamai 23 ir 20 kartų didesnė nei tada, kai ugnies nebuvo. Vidutiniškai plėšrieji paukščiai grobį gaudė maždaug 10 kartų dažniau per kontroliuojamus deginimus.
Didžioji dalis grobio buvo vabzdžiai, ypač žiogai, tačiau fiksuoti ir atvejai, kai juodieji pesliai sučiupdavo rupūžes, gyvatę, o viena mažoji plėšriųjų paukščių rūšis pasigavo driežą. Tyrėjai pastebėjo, kad paukščiai dažniau medžioja priešais ugnies frontą, ne visai išdegusioje zonoje, kur grobis yra išbaidomas.
„Atrodė, kad plėšrieji paukščiai dažniausiai ieško grobio priešais judančią ugnį, kur gyvūnai greičiausiai yra išstumti iš slėptuvių“, – teigė mokslininkai.
Kas yra kontroliuojami deginimai?
Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su vietos reindžeriais, kurie ankstyvuoju sausu sezonu savanose degina nedidelius plotus, kad sumažintų degių medžiagų sankaupas. Tokia praktika siejama su ilgametėmis vietinių bendruomenių žiniomis apie kraštovaizdžio priežiūrą ugnimi.
Šie mažesnio intensyvumo deginimai skiriasi nuo didelių, nekontroliuojamų gaisrų: jie paprastai juda lėčiau, dega vėsiau ir palieka daugiau prieglobsčio gyvūnams. Būtent tokiomis sąlygomis plėšrieji paukščiai, panašu, išmoksta išnaudoti situaciją savo naudai.
Ar paukščiai patys platina ugnį?
Viešojoje erdvėje jau anksčiau aptarinėti pasakojimai apie vadinamuosius ugnies vanagus, kai kai kurie plėšrieji paukščiai esą perneša degančias šakas ir taip gali prisidėti prie ugnies plitimo. Vis dėlto naujajame darbe tokio elgesio tyrėjai nefiksavo, o dėmesį sutelkė į medžioklę šalia liepsnų.
Pasak autorių, šiuo metu svarbiausia yra atskirti, kas yra sistemingai patvirtintas elgesys, o kas dar remiasi pavieniais liudijimais. Jie pabrėžia, kad reikėtų daugiau struktūruotų stebėjimų ir natūralių miškų gaisrų metu, nes tokie gaisrai daug kuo skiriasi nuo kontroliuojamų deginimų.
Ką keičia dažnėjantys gaisrai?
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita siejama su dažnesniais ir intensyvesniais gaisrais daugelyje regionų, įskaitant Australiją. Tai kelia klausimą, ar plėšrieji paukščiai, išnaudojantys mažesnio intensyvumo deginimus, gebės prisitaikyti prie vis ekstremalesnių sąlygų.
Kita vertus, šiandien turimi duomenys pirmiausia rodo aiškų ryšį: ten, kur ugnis yra kontroliuojama ir prognozuojama, daliai plėšriųjų paukščių ji tampa ne grėsme, o labai efektyvia medžioklės strategija.