Tag: Koraliniai rifai

  • Mokslininkai ištyrė Bikaro ir Bokako atolus – vienas atokiausių ir beveik žmogaus nepaliestų vietų

    Ramiajame vandenyne esančiuose Bikaro ir Bokako atoluose mokslininkai atliko vienus rečiausių išsamių tyrimų vietose, kurios iki šiol buvo beveik nepaliestos žmogaus. Šie du atokūs atolai, priklausantys Ratak salynui Maršalo Salose, yra negyvenami ir išsiskiria itin turtingomis rifų ekosistemomis.

    Apie ekspediciją rašo „Popular Mechanics“. Tyrimai vyko vadovaujant Havajų universiteto jūrų ekologui Alanui Friedlanderui, kuris yra „National Geographic“ programos „Pristine Seas“ vyriausiasis mokslininkas.

    Nors Maršalo Salų gyventojai apie Bikaro ir Bokako atolus žinojo ištisas kartas, iki šios ekspedicijos čia nebuvo atlikta kompleksinė mokslinė analizė. Vietos bendruomenėms rifų būklė yra gyvybiškai svarbi, nes nuo jos priklauso ekosistemų atsparumas ir jūros ištekliai.

    Galimybė išsamiai tirti atolus atsirado 2023 metais, kai Maršalo Salų jūrų išteklių valdyba pakvietė mokslininkus prisidėti prie šių saugomų teritorijų pažinimo. Komanda prieš kelionę gavo tradicinį Utyriko bendruomenės palaiminimą, o atokumas – apie 116 km iki artimiausio gyvenamo atolo nuo Bikaro ir maždaug 385 km iki Bokako – padėjo šioms vietoms išlikti beveik nepaveiktoms.

    Ekspedicijos tikslai ir metodai

    Friedlanderio komandos tikslas buvo įvertinti ekosistemas nuo sausumos buveinių iki koralinių rifų ir atviro vandenyno. Tai apėmė biologinės įvairovės ir ekosistemų struktūros analizę, išsaugojimo būklės vertinimą bei skirtingų atolių palyginimą.

    Tyrimo autoriai, kurių darbas publikuotas žurnale „Frontiers in Marine Science“, pažymėjo, kad šie atolių rifai yra vieni geriausiai išsilaikiusių tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Ankstesnės ekspedicijos buvo apėmusios tik atskirus elementus – pavyzdžiui, paukščių kolonijas, jūrinių vėžlių populiacijas ar seklumų rifus.

    Duomenims rinkti taikyta įvairi metodika: nardymai su akvalangu, foto ir vaizdo fiksavimas, giliavandenių kamerų naudojimas bei povandeninis aparatas. Tokiu būdu buvo registruojama rūšių sudėtis ir jų gausa.

    Ką rado Bikare ir Bokake

    Pirmoji stotelė buvo Bikaras – pusmėnulio formos atolas. Jo sausumoje tyrėjai pastebėjo polinezines žiurkes, kurios laikomos žmogaus atnešta rūšimi, tačiau kartu fiksuota, kad vietiniai organizmai čia vis tiek klesti.

    Virš salos gausu jūrinių paukščių: minimi mėlynveidžiai padūkėliai, didieji fregatiniai paukščiai, rudosios nodės ir baltosios žuvėdros. Pakrantėse taip pat maitinasi migruojantys paukščiai, ieškantys smulkių bestuburių smėlyje.

    Bikaro paplūdimiuose mokslininkai suskaičiavo 132 žaliųjų jūrinių vėžlių lizdavietes. Rifuose gausu žuvų, tarp jų – liucianai ir gruperiai, taip pat aptinkamos milžiniškos tridaknės – moliuskai, prisidedantys prie vandens filtravimo ir rifų ekosistemų stabilumo.

    Dar atokesnis Bokakas, apibūdinamas kaip itin mažai žmogaus veiklos paliestas, pasižymi sausesniu, savaną primenančiu kraštovaizdžiu su žolynais ir heliotropais. Tyrėjai nurodo, kad aplinkiniai vandenys čia dar turtingesni: rifus daugiausia dengia koralai, o bendroji žuvų biomasė – didesnė.

    Nardymo metu Friedlanderiui pavyko sutikti kuprotųjų papūgžuvų būrį – tai nykstanti rūšis, kuri, kaip ilgą laiką manyta, šiame regione buvo beveik išnykusi. Šis radinys laikomas reikšmingu ženklu, kad atokios ekosistemos gali išlaikyti retas populiacijas.

    Komanda taip pat pastebėjo neįprastą reiškinį mitybos grandinėje: rifuose ryklių ir kai kurių plėšrių žuvų bendra biomasė viršijo jų grobio biomasę. Tokia „apversta“ piramidė rodo aukščiausių plėšrūnų gausą ir, pasak tyrėjų, gali padėti efektyviau paskirstyti energiją bei maistines medžiagas visoje rifo ekosistemoje.

    Bikinio atolas – visai kitokia istorija

    Po Bikaro ir Bokako ekspedicija tyrė ir Bikinio atolą, kuris istoriniu požiūriu smarkiai skiriasi nuo „pirminių“ teritorijų. 1946–1958 metais čia vyko JAV branduoliniai bandymai, prasidėję operacija „Crossroads“, o vietos gyventojai buvo evakuoti, išvykdami su keliais drabužių komplektais ir nesuprasdami, kad visam laikui grįžti nebegalės.

    Aprašyme pabrėžiama, kad iš tolo Bikinį supa lyg „koralo miestai“, tačiau iš arti dalis struktūrų virsta negyvais „skeletais“. Vis dėlto mokslininkai aptiko ir gyvų koralų plotų, įsitvirtinusių ant mirusių rifų, o aplink juos knibždėjo žuvys – tai įvardijama kaip gamtos atsparumo įrodymas.

    Nors Bikaro ir Bokako atokumas sumažina tiesioginį žmogaus poveikį, jie nėra visiškai apsaugoti nuo globalių procesų. Šylant vandeniui kyla koralų blukimo rizika, kai koralai praranda simbiotinius dumblius, suteikiančius jiems spalvą ir dalį maisto.

    Be to, regione vis dar minimas taršos šaltinis – branduolinių bandymų laikų likutinė radiacija, o vandenyno srovės į net atokiausias vietas atneša šiukšles, kurios ilgainiui skyla į mikroplastiką. Dėl to, anot teksto, imamasi gamtosaugos priemonių ir ieškoma būdų, kaip ilgainiui geriau apsaugoti šiuos unikalius plotus.

  • Maršalo salų Bikar ir Bokak atolai stebina: rykliai sudaro iki 33,9 proc. žuvų biomasės

    Maršalo salų Bikar ir Bokak atolai stebina: rykliai sudaro iki 33,9 proc. žuvų biomasės

    Šiaurinėje Maršalo salų dalyje esantys Bikar ir Bokak atolai mokslininkams tapo tarsi „laiko kapsulė“ – vietomis, kur jūrų ekosistemos iki šiol išliko neįprastai mažai paveiktos žmogaus veiklos.

    Didžiausias šių atolų „sąjungininkas“ – jų atokumas. Bikar nuo artimiausio gyvenamo atolo skiria daugiau nei 100 kilometrų, o Bokak – beveik 400 kilometrų, todėl intensyvi žvejyba, pakrančių urbanizacija ir vietinė tarša čia paliko gerokai mažesnį pėdsaką nei daugelyje kitų Ramiojo vandenyno vietų.

    2023 metais čia surengta plataus masto mokslinė ekspedicija, kurios metu tirti ne tik koraliniai rifai, bet ir paplūdimiai, augalija, paukščių kolonijos bei gilesnės vandenyno zonos. Tyrimo užkulisius ir rezultatus mokslininkai aprašė žurnale „Frontiers in Marine Science“.

    Surinkti duomenys atskleidė itin turtingą gyvybę aplink abu atolus – ypač išsiskyrė stambių plėšrūnų gausa. Priekinėje Bikar rifo dalyje rykliai sudarė 26,8 proc. visos žuvų biomasės, o Bokak atole – net 33,9 proc.

    Ką parodė tyrimai po vandeniu

    Ekspedicijos metu pavyko užfiksuoti 266 rifinių žuvų grupes, priklausančias 38 šeimoms. Toks biologinės įvairovės mastas rodo, kad atokiose vietovėse rifai vis dar gali išlikti artimi natūraliai būklei.

    Norėdami pažvelgti giliau, tyrėjai pasitelkė povandenines transporto priemones ir tyrė vandenis iki 275 metrų gylio. Ten identifikuotos 138 žuvų grupės, dar 79 užfiksuotos naudojant giliavandenius vaizdo įrašymo įrenginius.

    Įdomu tai, kad 14 stebėtų žuvų grupių anksčiau nebuvo fiksuotos Maršalo salose. Mokslininkai neatmeta, jog dalis stebėjimų gali reikšti ir iki šiol mokslui nežinomas rūšis, nors tai dar reikalautų detalesnių tyrimų.

    Paukščiai, vėžliai ir skirtingi atolų „charakteriai“

    Gyvybė klesti ne tik po vandeniu. Tyrėjai aprašė 17 jūrinių paukščių rūšių, taip pat užfiksavo gausius vėžlių maitinimosi ir perėjimo pėdsakus.

    Vien Bikar atole suskaičiuotos 132 įdubos, sietinos su vėžlių kiaušinių dėjimu. Tai leidžia manyti, kad ši vietovė vėžliams yra ypač svarbi veisimosi teritorija.

    Abu atolai skiriasi ir savo ekologiniais „akcentais“: Bikar labiau išsiskiria vėžlių perėjimo aktyvumu, o Bokak – didesne rifinių žuvų biomasė ir didesniais rifais, kuriuose dominuoja koralai.

    Net ir atokumui yra ribos

    Nors atolai itin izoliuoti, jie nėra visiškai apsaugoti nuo žmogaus įtakos. Tyrėjai, be kita ko, fiksavo įveistų polinezinių žiurkių buvimą – tai vienas iš ženklų, kad net atokiausios salos gali susidurti su invazinėmis rūšimis.

    Dar didesnę grėsmę kelia globalūs procesai: šylantys vandenys, koralų balimas ir vandenynų rūgštėjimas. Vis dėlto Bikar ir Bokak būklė išlieka išskirtinė daugelio tropinio Ramiojo vandenyno teritorijų fone.

    Mokslininkai teigia, kad rezultatai pagrindžia pirmosios nacionalinės jūrinės saugomos teritorijos Maršalo salose sukūrimą. Bikar ir Bokak „sanktuarijos“ apima apie 48 tūkst. kvadratinių kilometrų vandenyno ir aplinkinių ekosistemų, o ateityje svarstoma, ar apsaugą reikėtų plėsti.

  • Ramiajame vandenyne aptiktos dvi beveik nepaliestos atolų ekosistemos – Bikar ir Bokak

    Ramiajame vandenyne aptiktos dvi beveik nepaliestos atolų ekosistemos – Bikar ir Bokak

    Ramiajame vandenyne mokslininkai ištyrė dvi itin atokias koralines salas, kur jūrinės ekosistemos išlikusios beveik nepaliestos tiesioginio žmogaus poveikio. Kalbama apie Bikar ir Bokak atolus, esančius Maršalo Salose.

    Kaip skelbia „ScienceAlert“, šie atokūs kampeliai išsiskiria tuo, kad iki šiol leidžia pamatyti, kaip gali atrodyti tropinė jūrinė sistema, kai joje palyginti mažai vietinių žmogaus veiklos pėdsakų.

    Tai svarbu platesniame kontekste: pasaulio vandenynai sparčiai keičiasi dėl rūšių nykimo, koralų būklės prastėjimo, taršos, rūgštėjimo ir šylančio vandens. Dėl to vietų, kur ekosistemos būtų išlikusios artimos natūraliai būklei, lieka vis mažiau.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atolai tampa tarsi „etalonais“, leidžiančiais palyginti, ką kitos rifų sistemos jau prarado, ir geriau suprasti, kokių priemonių reikia apsaugai bei atkūrimui.

    Nacionalinis jūrų draustinis Maršalo Salose

    Naujas tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Frontiers in Marine Science“. Jame aprašomi 2023 metų ekspedicijos duomenys, surinkti tiriant Bikar ir Bokak atolų aplinką – nuo sausumos iki giliavandenių zonų.

    Šie atolai pernai buvo paskelbti pirmuoju nacionaliniu jūrų draustiniu Maršalo Salose. Pasak mokslininkų, apsaugos statusas svarbus todėl, kad Bikar ir Bokak ekosistemos yra vienos iš geriausiai išlikusių šiame regione.

    Prie unikalumo prisideda ir geografija: Bikar yra daugiau nei 100 kilometrų nuo artimiausio gyvenamo atolo, o Bokak – dar toliau, beveik 400 kilometrų nuo žmonių gyvenamų vietovių.

    Ką parodė ekspedicija: žuvys, rykliai ir vėžliai

    Ekspedicijų metu užfiksuota 266 rifinių žuvų taksonai iš 38 šeimų. Tyrėjai nurodė, kad Bokak atole stebėta didesnė žuvų biomasė.

    Išskirtinis radinys – rykliai: jie sudarė didžiausią priekinio rifo zonos biomasės dalį. Bikar atole rykliai sudarė 26,8 proc., o Bokak atole – 33,9 proc. šios zonos biomasės.

    Naudodami povandeninius aparatus mokslininkai taip pat dokumentavo 138 žuvų taksonus didesniame gylyje – iki 275 metrų. Dar 14 grupių, anot tyrėjų, galėjo būti anksčiau Maršalo Salose nefiksuoti įrašai, o giliavandenės kameros užfiksavo papildomas 79 žuvų grupes dar didesniuose gyliuose.

    Be žuvų, fiksuotos ir paukščių bei vėžlių populiacijos: atoluose dokumentuota 17 jūrinių paukščių rūšių, taip pat 71 vėžlių išlipimas į krantą ir 132 lizdavietės duobės, daugiausia – Bikare.

    Net ir atokiose vietose – žmogaus pėdsakai

    Tyrėjai pabrėžia, kad „santykinai nepažeistas“ nereiškia visiškai „pristininis“. 2023 metų tyrimų metu tiek Bikar, tiek Bokak atoluose buvo aptiktos įvežtinių polinezinių žiurkių populiacijos.

    Be to, net ir didelis atokumas neapsaugo nuo globalių procesų: šylančių vandenų, koralų blukimo bei vandenyno rūgštėjimo. Kitaip tariant, atstumas nuo žmonių sumažina dalį vietinio spaudimo, bet neištrina istorinių ir pasaulinių poveikių.

    Ekspedicija pateikė ir ryškų kontrastą: vos po kelių dienų nuo Bokak tyrimų komanda persikėlė į Bikini atolą, žinomą kaip JAV branduolinių bandymų vieta XX amžiaus viduryje. Lauko dienoraštyje vienas ekspedicijos dalyvių aprašė slogų įspūdį ir nurodė, kad sprogdinimai sunaikino tris salas, o radioaktyvi tarša iki šiol daro atolą negyvenamą.

    Mokslininkų teigimu, tokios vietos kaip Bikar ir Bokak – reta proga detaliai įvertinti, kaip veikia tropinės jūrinės ekosistemos, kai jose gausu plėšrūnų, aktyvios paukščių kolonijos, vyksta vėžlių perėjimas ir išlieka sudėtinga rifų struktūra.

  • Mokslininkai Indijos vandenyne aptiko beveik 1,6 km koralą – gal tai vienas organizmas

    A part of the coral structure. Photo: Justin Gilligan / Queensland Museum.

    Dive after dive, marine researcher JP Hobbs followed an enormous expanse of coral along the underwater slopes of the Cocos (Keeling) Islands in the Indian Ocean. Each time he ran out of air before reaching its end, he marked his position and returned to continue mapping.

    After 12 dives, the team had traced a formation extending 1.56 kilometers (0.97 miles) — roughly the length of 100 buses parked end to end.

    It is one of the largest coral formations ever documented. But there’s an even stranger question: could all of it be one living organism?

    The big boy coral

    The formation consists of rose coral (Pachyseris), a genus known for its distinctive layered, ridged structures. It stretches across depths ranging from 14 to 65 meters (46 to 213 feet).

    According to the Queensland Museum’s announcement, the formation averages 36.5 meters (120 feet) wide and covers approximately 56,940 square meters — nearly 5.7 hectares, or about eight soccer fields.

    And that’s just what was mapped, it might extend even farther. Researchers identified additional sections another 200 to 300 meters beyond the main formation.

    Photo: Justin Gilligan / Queensland Museum.

    The coral wasn’t exactly a new find. Local dive operator Dieter Gerhard first noticed extensive stretches of it more than 30 years ago. But nobody had established just how far they reached.

    Hobbs, from Adelaide University, worked with scientists from Queensland Museum and James Cook University to map the formation over several months. He used GPS to track his progress between dives.

    Only after 12 dives did the researchers establish its extraordinary extent.

    Is it one animal or a thousand?

    This is where things get funky.

    Corals are animals. They might resemble underwater plants or rocks, but they’re animals. Each colony consists of tiny creatures called polyps, which build hard calcium carbonate skeletons around themselves.

    A colony can begin with a single polyp that reproduces asexually, creating genetically identical copies. Over time, those polyps can build an enormous interconnected structure.

    In principle, a single coral organism could therefore contain millions of polyps.

    But appearances can deceive, especially when it comes to corals.

    Separate coral colonies can grow alongside one another until they appear continuous. Some can even fuse. In fact, researchers have documented naturally occurring coral chimeras — colonies containing tissues from genetically distinct individuals.

    So where does this leave our Cocos coral?

    The formation might be one enormous genetic individual. It might consist of numerous separate colonies growing together. Or it could be a more complicated mixture of fused colonies.

    Researchers are now conducting genetic tests to distinguish between these possibilities.

    For now, it’s just not clear yet.

    Not the only stunning coral in the news

    Remarkably, several corals have made headlines recently.

    In November 2024, a National Geographic expedition discovered a massive Pavona clavus coral in the Solomon Islands, measuring approximately 34 by 32 meters. Scientists estimated that it was around 300 years old.

    Then, in February 2026, a mother-and-daughter team of citizen scientists documented an even larger formation on Australia’s Great Barrier Reef.

    That coral stretched 111 meters and covered almost 4,000 square meters. Its discovery raised similar questions about whether the structure represented one genetic individual.

    The Cocos coral formation covers roughly 14 times that area, although researchers have not yet established whether the two formations are biologically comparable.

    These discoveries suggest that some extraordinary coral structures may have been hiding in plain sight, overlooked because researchers had never systematically mapped their full extent.

    They also raise another question: how do these giants survive?

    Coral reefs face growing pressure from warming oceans. According to NOAA, approximately 84.4% of the world’s coral reef area experienced bleaching-level heat stress during the global event that began in 2023.

    Some giant colonies may occupy relatively sheltered environments, although deeper water doesn’t necessarily protect corals from extreme temperatures.

    For the Cocos formation, scientists have yet to establish its age, long-term health, or history of bleaching.

    And perhaps its most intriguing secret remains unresolved.

  • Prie Mozambiko aptiko 5 000 metų miškus po vandeniu: jų vaidmuo jūroje stebina

    Prie Mozambiko aptiko 5 000 metų miškus po vandeniu: jų vaidmuo jūroje stebina

    Prie Mozambiko, netoli Bazaruto salyno Indijos vandenyne, mokslininkai aprašė neįprastą reiškinį: po vandeniu susiformavusias struktūras, kurios primena rifus, tačiau jų pagrindas nėra koralai. Tai senovinių pakrančių miškų ir šlapynių liekanos, tūkstančius metų gulėjusios dugne ir šiandien tapusios svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams.

    Tyrėjų teigimu, šios vadinamosios durpių struktūros susidarė iš kadaise sausumoje augusios augalijos. Kai organinės liekanos kaupėsi deguonies stokojančiose šlapynėse, jos irti pradėjo labai lėtai, todėl ilgainiui virto durpėmis, turtingomis organinių medžiagų.

    Kaip miškai atsidūrė po vandeniu?

    Prieš maždaug 5 000 metų kylantis jūros lygis užliejo dalį tuometinių pakrančių plotų, o miškai ir šlapynės atsidūrė po vandeniu. Vėliau nuosėdos užklojo šias organines sankaupas, tačiau bangos ir srovės kai kuriose vietose smėlį nuplovė ir atidengė kietesnius durpių klodus.

    Taip dugne atsirado natūralios platformos su plyšiais, nelygumais ir iškyšomis, kurios jūrų gyvūnams veikia panašiai kaip uolėtas substratas. Radiokarboninis 22 mėginių datavimas parodė, kad aptiktų sluoksnių amžius siekia nuo maždaug 300 iki 5 000 metų, o cheminės analizės patvirtino sausumos augalijos kilmę.

    Kodėl tai svarbu ekosistemai?

    2023 metais narai ir tyrėjai lygino tris durpių rifus su netoliese esančiu koraliniu rifu, fiksuodami žuvis, bestuburius ir didesnius gyvūnus. Durpių rifuose suskaičiuota nuo 26 iki 36 smulkių žuvų rūšių, o tirtame koraliniame rife nustatytos 54 rūšys.

    Vis dėlto dalis bendrumų buvo ryški: tiek durpių, tiek koraliniuose rifuose stebėta daug sutampančių rūšių, įskaitant ir didesnius gyvūnus, pavyzdžiui, ryklius, rajų būrio žuvis ir vėžlius. Tyrėjai pabrėžė, kad tokios vietos ypač svarbios jaunikliams, nes dugno nelygumai suteikia priedangą nuo plėšrūnų ir padeda rasti maisto.

    „Tai rodo, kad senovinių sausumos ekosistemų liekanos gali tapti reikšminga šiuolaikinės jūrų aplinkos dalimi“, – teigė tyrėjai, aprašę radinius mokslinėje publikacijoje.

    Rifai be koralų ir jų ateitis

    Ant durpių neauga gyvi koralai, tačiau paviršių dengia dumbliai ir jūržolės, plyšiuose slepiasi dygliuotieji omarai, o kietesnėse vietose įsitvirtina austrės ir kiti filtratoriai. Kartu mokslininkai atkreipė dėmesį, kad dugne gyvenantys bestuburiai durpių ir koraliniuose rifuose beveik nesutampa, vadinasi, durpių rifai palaiko savitą bendriją.

    Šios struktūros yra labai sekliai, maždaug 2–4 metrų gylyje, todėl dalis jų atoslūgio metu gali atsidurti net virš vandens. Dėl to jos patiria stiprią saulės kaitrą, temperatūrų svyravimus, audras ir ciklonus, o bangos gali jas užnešti smėliu, vėl atidengti ar net ardyti kraštus.

    Nors durpių rifai nėra tokie stabilūs kaip kai kurie koraliniai rifai, jų reikšmė gali augti, jei kitos buveinės prastės dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos. Tyrėjai mano, kad panašios struktūros gali egzistuoti ir kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Pietryčių Azijos, Vakarų Afrikos ar Karibų regionuose.

  • El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    Ypač stiprus El Ninjas šiemet vis aiškiau persipina su klimato kaita ir didina ekstremalių orų riziką skirtinguose žemynuose. Vienur tai reiškia užsitęsusias sausras ir pašarų stygių, kitur staigias liūtis, potvynius bei laikinai uždaromas turistines zonas.

    El Ninjas yra natūralus reiškinys, kylantis tada, kai rytinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje neįprastai sušyla jūros paviršius. Toks svyravimas paprastai kartojasi kas kelerius metus, tačiau šiltesni vandenynai ir šiltesnė atmosfera sudaro sąlygas, kad jo pasekmės būtų aštresnės ir brangesnės.

    Rifams ir miškams daugėja rizikų

    Kylant vandens temperatūrai, koralai patiria šiluminį stresą ir prasideda balimas, kuris gali baigtis masiniu rifų nykimu. Mokslininkai pabrėžia, kad pastaraisiais metais fiksuojami plataus masto balimo epizodai sutampa su rekordine šiluma vandenynuose, o El Ninjas prie to prisideda papildomu impulsu.

    Rifų nykimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai: žuvininkystė, pakrančių apsauga nuo audrų bei turizmas daugelyje regionų remiasi sveikais rifais. Tuo pat metu sausrų ir karščių fone didėja gaisrų tikimybė tropikuose, o tai apsunkina pastangas stabdyti miškų nykimą.

    Sausra ir liūtys smogia skirtingoms šalims

    Centrinėje Amerikoje, ypač vadinamajame Sausajame koridoriuje, sausra apsunkina žemdirbių ir gyvulininkystės ūkių padėtį. Kai ilgai nėra lietaus, menksta ganyklos, trūksta pašarų, o gyvuliai praranda svorį ir didėja ūkių nuostoliai.

    Kitose vietovėse El Ninjas siejamas su priešingu kraštutinumu: trumpu laikotarpiu iškrenta itin daug kritulių, kyla upės, prasideda staigūs potvyniai. Dėl to gali būti ribojamas eismas, vykdomos evakuacijos, o turistams laikinai uždaromi takai ir apžvalgos aikštelės, kai infrastruktūra tampa nesaugi.

    Pietų Amerikoje smarkios liūtys gali sukelti staigius upių patvinimus ir sutrikdyti kasdienį gyvenimą pasienio regionuose. Tokiomis aplinkybėmis parkų ir savivaldybių sprendimai uždaryti dalį lankytinų objektų dažnai yra prevenciniai, siekiant apsaugoti žmones nuo srovių, nuošliaužų ir staigių vandens lygio šuolių.

    Kodėl poveikis toks platus?

    El Ninjas keičia, kur ir kaip vandenynas atiduoda šilumą atmosferai, o tai per atmosferos cirkuliaciją veikia orus toli už Ramiojo vandenyno regiono ribų. Šie ryšiai gali lemti, kad vienur sezonas tampa sausesnis ir karštesnis, o kitur drėgnesnis, su didesne audrų ir potvynių tikimybe.

    Sinoptikai ir klimatologai pabrėžia, kad El Ninjas pats savaime negarantuoja konkretaus scenarijaus kiekviename regione, tačiau padidina tam tikrų ekstremumų tikimybę. Klimato kaita šią riziką dar labiau sustiprina, nes šiltesnė atmosfera greičiau sausina dirvožemį, bet kartu gali sukaupti daugiau drėgmės, kuri vėliau iškrenta intensyvesnėmis liūtimis.

    Artėjant El Ninjo pikui, valdžios institucijos daugelyje šalių ragina gyventojus ir verslą ruoštis galimiems sutrikimams, nuo vandens tiekimo ribojimų iki potvynių prevencijos. Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia priemonė mažinti žalą yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas ir prisitaikymo investicijos, ypač žemės ūkyje, vandens ūkyje ir pakrančių apsaugoje.

  • Žemėje gimsta naujos ekosistemos: mokslininkai atskleidė netikėtą kaitos variklį

    Žemėje gimsta naujos ekosistemos: mokslininkai atskleidė netikėtą kaitos variklį

    Mokslininkai perspėja, kad dėl sparčiai kintančio klimato Žemėje formuojasi nauji ekosistemų deriniai, kurių anksčiau istorijoje nebuvo. Tokie vadinamieji nauji ekologiniai dariniai atsiranda, kai rūšys keičia paplitimo ribas, o įprastos bendrijos persitvarko į netikėtas kombinacijas.

    Iki šiol daug gamtosaugos ir buveinių atkūrimo projektų rėmėsi siekiu grąžinti aplinką į istorinę būklę. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad dabartinių pokyčių tempas yra išskirtinis: tai, kas anksčiau vyko per šimtmečius ar net tūkstantmečius, dabar gali įvykti per kelis dešimtmečius.

    Net jei artimiausiais metais temperatūrų augimas būtų stabilizuotas, ekosistemų persitvarkymas nesustotų iš karto. Gamtinės sistemos dar ilgai reaguos į jau įvykusius pokyčius, nes rūšių migraciją, dauginimąsi ir konkurenciją lemia lėtesni biologiniai procesai.

    Didžiausia problema išryškėja tada, kai vietos klimatas ir kitos sąlygos pasikeičia taip, kad dalis rūšių nebegali išlikti ankstesnėse buveinėse. Tokiais atvejais net kruopščiai suplanuotos priemonės, skirtos išsaugoti istorinę būklę, gali neduoti norimo rezultato ir net trukdyti susiformuoti naujai, stabiliai funkcionuojančiai sistemai.

    „Vietoj klausimo, kaip grąžinti praeitį, svarbiau klausti, kokios sąlygos leis ekosistemai veikti po 20, 50 ar 100 metų“, – sakė tyrėja Tina Heger.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia atsisakymo saugoti nykstančias rūšis ar automatiškai laikyti visus pokyčius teigiamais. Nauji ekosistemų deriniai gali ir padidinti atsparumą, ir susilpninti biologinę įvairovę, todėl kiekvieną situaciją būtina vertinti pagal konkrečias vietos sąlygas.

    Vienas dažnai minimų pavyzdžių yra koraliniai rifai, kuriuos veikia šylantys vandenynai. Šilumai jautresni koralai nyksta, o jų vietą kai kur užima atsparesnės rūšys, tuo pat metu tropinės žuvys plečia arealus į vėsesnius vandenis, kur susiduria su kitomis bendrijomis ir keičia visą buveinių struktūrą.

    Mokslininkai ragina gamtosaugą vis dažniau grįsti ne vien praeities atkartojimu, bet ir prisitaikymu prie prognozuojamų pokyčių. Toks požiūris apima ir socialinę dimensiją, nes kraštovaizdžio kaita žmonėms siejasi su netekties jausmu, neužtikrintumu ir būtinybe iš naujo apibrėžti, ką reiškia saugoti gamtą sparčiai šylančiame pasaulyje.

  • Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Didžiojo barjerinio rifo vandenyse gyvenantis jūrų agurkas Holothuria whitmaei, dar vadinamas „juoduoju teatfish“, gali būti vienas ilgaamžiškiausių bestuburių planetoje. Naujas genetiniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad ši rūšis potencialiai išgyvena ilgiau nei 120 metų, nors iš pažiūros yra neįspūdinga ir dažnai laikoma delikatesu.

    Tyrimą atliko Australijos jūrų mokslo instituto mokslininkų komanda, kuri tą pačią populiaciją stebėjo su ilga pertrauka. Mokslininkai naudojo DNR atitikmenų paiešką, nes įprasti žymėjimo metodai jūrų agurkams praktiškai netinka: fizinės žymos dažnai nukrenta per kelias savaites ar mėnesius.

    Kaip DNR padėjo suskaičiuoti metus

    Pirmieji audinių mėginiai iš kelių Didžiojo barjerinio rifo vietų buvo surinkti 2000 metais, o dalis jų ilgai saugoti. 2024 metų rugsėjį komanda grįžo į vieną iš pirminių vietų prie Lizard Island ir rado 53 šios rūšies individus, kuriuos vėl išmatavo, pasvėrė ir paėmė mažus audinių mėginius.

    Vėliau DNR buvo palyginta su 2000 metais surinkta medžiaga. Paaiškėjo, kad 31 iš 52 sėkmingai ištirtų 2024 metų individų buvo identiški genetiniai atitikmenys anksčiau paimtiems mėginiams, vadinasi, bent apie 60 proc. tirtų gyvūnų buvo ne jaunesni nei 24 metų.

    Keisčiausia dalis: jie ne paaugo, o susitraukė

    Dar įdomiau tai, kad 2000 metais identifikuoti individai jau tada buvo dideli ir suaugę, maždaug 26–42 centimetrų ilgio. Po 24 metų dauguma jų ne tik nepadidėjo, bet pagal matavimus vidutiniškai buvo apie 21 proc. lengvesni ir apie 14 proc. trumpesni.

    Tiksli priežastis kol kas neaiški, tačiau jūrų agurkai gali kisti priklausomai nuo sąlygų ir maisto, o kūno masė jiems nėra toks stabilus rodiklis kaip, pavyzdžiui, daugeliui žuvų. Tyrėjai neatmeta, kad įtakos galėjo turėti besikeičiančios aplinkos sąlygos ir ilgalaikis stresas rifų ekosistemoms.

    Ką reiškia 120 metų ir kodėl tai svarbu

    Išgyvenamumo duomenys leido įvertinti suaugusių individų mirtingumą, kuris, mokslininkų skaičiavimu, yra itin mažas. Remiantis modeliavimu, apie 1 proc. populiacijos galėtų išlikti gyvi iki maždaug 123 metų amžiaus, o tai šią rūšį paverčia pirmuoju žinomu jūrų agurku, peržengiančiu šimtmečio ribą.

    Tokie skaičiai turi ir praktinę reikšmę, nes Holothuria whitmaei yra vertinama maistui, o dėl pergaudymo kai kuriose vietovėse jos ištekliai smuko dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Ilgaamžiškumas dažnai reiškia lėtą populiacijos atsinaujinimą, todėl intensyvi žvejyba gali palikti pasekmes dešimtmečiams.

    „Mūsų rezultatai rodo pagrindą iš naujo įvertinti daugelio holoturijų rūšių apsaugą ir išteklių valdymą, o tai ypač skubu „teatfish“ grupės rūšims“, – rašoma tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą: tiek 2000, tiek 2024 metais tyrimo vietoje praktiškai neaptikta jauniklių. Tai gali reikšti, kad naujos kartos į populiaciją įsilieja retai, o tokia dinamika dar labiau didina riziką rūšiai, kai suaugę individai masiškai išgaudomi.

    Ekologiškai jūrų agurkai rifams svarbūs kaip nuosėdas perdirbantys ir maistines medžiagas pernešantys organizmai, prisidedantys prie dugno „valymo“ ir medžiagų apytakos. Rifuose, kuriuos jau veikia šiltėjantys vandenys ir kiti klimato kaitos sukelti stresoriai, papildomas spaudimas pašalinant tokius gyvūnus gali silpninti ekosistemų atsparumą.

  • Palau saloje išnaikino invazines žiurkes: po metų netikėtai atsigavo rifai ir žuvų gausa

    Vienoje mažoje Palau valstybės saloje po invazinių žiurkių išnaikinimo užfiksuotas netikėtas, bet mokslininkams labai reikšmingas pokytis: jau po metų netoliese esantys koraliniai rifai pradėjo atsigauti, o žuvų biomasė pastebimai išaugo. Tyrėjai šį efektą sieja su sugrįžusiomis jūrinėmis paukščių kolonijomis, kurios vėl ėmė pernešti maistines medžiagas iš vandenyno į sausumą.

    Pašalinus graužikus, saloje greičiau atsigavo perinčios ir ant žemės lizdus darančios paukščių rūšys, kurioms žiurkės buvo viena pagrindinių grėsmių. Kai paukščių daugiau, į aplinką grįžta ir daugiau guano, o lietūs dalį azoto ir fosforo junginių nuplauna į pakrančių vandenis. Tokia natūrali maistinių medžiagų apytaka gali stiprinti rifų produktyvumą ir maisto grandinę.

    Ekologai pabrėžia, kad tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip sausumos gamtos atkūrimas salose gali turėti tiesioginį poveikį jūrinėms ekosistemoms. Žuvų populiacijos į pokytį sureagavo greičiau, nei buvo tikėtasi, o didėjanti biomasė rodo, kad rifo sistema jau gauna daugiau „kuro“ augimui ir atsistatymui. Tokie rezultatai svarbūs regionams, kuriuose rifai patiria šilimo, taršos ir pergaudymo spaudimą.

    Invazinės žiurkės laikomos viena didžiausių pasaulio salų biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Jos naikina kiaušinius ir jauniklius, o kai kurioms rūšims pakanka kelių sezonų, kad perėjimo sėkmė smuktų iki kritinės ribos. Mažėjant paukščių, mažėja ir maistinių medžiagų srautas, kuris salose natūraliai „sujungia“ jūrą ir sausumą.

    Šis ryšys ypač svarbus tropinėse salose, kur dirvožemiai dažnai būna skurdūs, o koraliniai rifai jautriai reaguoja į bet kokius balanso pokyčius. Kai paukščiai nebegrįžta perėti, ilgainiui silpsta ne tik sausumos augalija, bet ir pakrančių ekosistemų produktyvumas. Todėl invazinių rūšių kontrolė dažnai vertinama kaip viena efektyviausių gamtos atkūrimo priemonių salose.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad salų atkūrimo projektai dažnai planuojami siekiant apsaugoti paukščius ar endemines rūšis, tačiau reali nauda gali apimti ir žvejybai bei rifų būklei svarbius procesus. Kai atstatoma natūrali mitybinių medžiagų apykaita, pagerėja sąlygos rifų organizmams, o tai gali stiprinti visą ekosistemą.

    Panašūs projektai kituose regionuose jau yra parodę, kad pašalinus invazinius žinduolius salos gali per kelerius metus žymiai sužaliuoti, o paukščiai sugrįžta į anksčiau prarastas perėjimo vietas. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad kiekvienu atveju būtina ilgalaikė stebėsena: svarbu įvertinti, ar teigiamas efektas išlieka, ir ar neatsiranda naujų invazinių rūšių rizikų.

  • Karibų Redondos saloje išnaikinus invazines žiurkes ir ožkas gamta atsigavo stebėtinai greitai

    Maža Karibų jūros sala Redonda dar visai neseniai atrodė beveik kaip dykuma: augmenija buvo nuniokota, o vietinės rūšys traukėsi. Situaciją ilgą laiką blogino invazinės žiurkės ir sulaukėję ožiai, kurie naikino augalus ir trikdė natūralias mitybos grandines.

    2016 metais pradėta atkūrimo programa siekė pašalinti šias invazines rūšis, o 2017 metais gamtosaugininkai pranešė, kad žiurkių ir laukinių ožkų saloje nebeliko. Nuo tada pokyčiai, kaip teigiama specialistų, tapo matomi gerokai greičiau, nei buvo tikėtasi.

    Kas pasikeitė per kelerius metus

    Iki 2023 metų salos augalijos biomasė, skaičiuojama tyrėjų vertinimu, išaugo daugiau nei 2 000 proc. Atsikurianti augmenija ėmė stabilizuoti dirvožemį, todėl mažėjo erozija ir į jūrą nuplaunamų nuosėdų kiekis, kuris anksčiau galėjo žaloti aplink esančius rifus.

    Kartu su augalais į Redondą grįžo ir gyvūnija. Skelbiama, kad saloje vėl fiksuojama apie 15 antžeminių paukščių rūšių, o kai kurių endeminių roplių gausa išaugo kelis kartus.

    Retos driežų rūšies šuolis

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Redondos antžeminis drakonas, reta saloje gyvenanti driežų rūšis. Nurodoma, kad nuo 2017 metų jos populiacija padidėjo 13 kartų, o tai tapo aiškiu ženklu, kaip greitai ekosistema gali atsitiesti pašalinus pagrindinius trikdžius.

    Ekspertai pabrėžia, kad invazinių rūšių kontrolė salose dažnai duoda išskirtinai apčiuopiamą efektą, nes izoliuotose ekosistemose net vienas įvežtas plėšrūnas ar augalėdis gali pakeisti visą pusiausvyrą. Redondos atvejis rodo ir tai, kad atsikūrus augmenijai pradeda veikti teigiama grandinė: daugiau slėptuvių, daugiau maisto, geresnės perėjimo vietos paukščiams.

    Apsauga apima ir jūrą

    Atkūrimo darbai neapsiribojo vien sausuma: Redondai suteiktas naujas saugomos teritorijos statusas apima ir aplinkines jūrines buveines. Po apsauga patenka koraliniai rifai, jūros žolynai ir kitos ekosistemos, kuriose, specialistų vertinimu, gali gyventi mažiausiai 30 retų ar nykstančių rūšių.

    Gamtosaugininkai taip pat svarsto tolimesnius žingsnius, įskaitant kai kurių vietinių rūšių sugrąžinimą, jei bus užtikrinta, kad invazinės rūšys neatsinaujins. Tokiose salose tai paprastai reiškia ilgalaikę stebėseną, griežtesnę biologinės saugos kontrolę ir greitą reakciją į bet kokius naujus įsiveisimo požymius.