CP v2

Tag: Koralų rifai

  • Nuo karščiui atsparių koralų iki saigų: mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų gelbsti rūšis

    Nuo karščiui atsparių koralų iki saigų: mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų gelbsti rūšis

    Ateities vandenynas jau čia

    Jungtinių Arabų Emyratų rytinėje pakrantėje Šardžos jūrų mokslo tyrimų centras modeliuoja sąlygas, kurios, mokslininkų vertinimu, vis dažniau taps įprastos pasaulio vandenynuose. Tyrimų talpyklose atkuriamas šiltesnis, rūgštesnis vanduo ir mažesnis deguonies kiekis, kad būtų galima stebėti, kaip į stresą reaguoja jūrų gyvūnai.

    Centro vadovas profesorius Stephenas Widdicombe pabrėžia, kad vandenynai yra kertinė Žemės gyvybės sistema: juose telkiasi didžioji dalis planetos gyvenamosios erdvės. Tačiau klimato kaita, tarša ir intensyvi žmogaus veikla didina spaudimą ekosistemoms, kurios nuo lėto pokyčio gali pereiti prie staigių lūžių.

    Tyrėjai daug dėmesio skiria jūrų vėžliams, kurių veido žvynelių raštas yra unikalus, tarsi piršto atspaudas. Jūrų biologas Jonas Lapeyra kas savaitę fotografuoja vėžlius maždaug vieno kilometro ruože, o individams atpažinti pasitelkia dirbtinis intelektas.

    „Dirbtinis intelektas mums, o ypač šiam projektui, tapo tikru lūžio tašku“, – sakė J. Lapeyra.

    Kai tas pats vėžlys vėl pasirodo, mokslininkai gali sudaryti jo judėjimo ir buveinių naudojimo istoriją, įvertinti rizikas bei tinkamai planuoti apsaugą. Per šešis mėnesius 95 proc. J. Lapeyros asmeniškai užfiksuotų vėžlių buvo jaunikliai, o tai laikoma teigiamu signalu populiacijos atsinaujinimui.

    Koralai, kurie išgyvena karštį

    Ne mažiau svarbi kryptis yra koralų rifai. Omano įlankos koralai jau dabar patiria tokias temperatūras, kurios daugelyje kitų regionų sukeltų masinį rifų baltėjimą, todėl ši teritorija tampa natūralia laboratorija ateities scenarijams suprasti.

    Centro tyrimų ir inovacijų vadovas profesorius Henrikas Stahlas pažymi, kad vietos stebėjimai leidžia prognozuoti, kas gali laukti rifų kitose pasaulio dalyse. Praktinėje dalyje atliekama ir atkūrimo veikla: smulkūs koralų fragmentai pritvirtinami prie vadinamųjų darželių konstrukcijų jūros dugne, kad palankiomis sąlygomis užaugtų iki didesnių kolonijų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien rūšies apsauga be buveinės apsaugos dažnai nepasiteisina. Todėl atkūrimo projektai derinami su vandens kokybės stebėsena, taršos mažinimo priemonėmis ir platesniais jūrų teritorijų valdymo sprendimais.

    Saigos, šuliniai ir nykstantis vanduo

    Vidurinėje Azijoje grėsmės gyvūnijai persikelia į milžiniškas sausumos erdves. Uzbekistano Ustiurto plynaukštėje daugiau kaip 600 000 hektarų apimantis Saygachiy kompleksinis kraštovaizdžio draustinis saugo dalį migruojančių saigų arealo, o inspektoriai teigia, kad per kelerius metus pavyko suformuoti nuolatinę vietinę populiaciją.

    Draustinio vyriausiasis inspektorius Ortiqbekas Saydullayev pasakoja, kad darbas čia tęsiasi visus metus: žiemą, kai sniegas užkloja augmeniją, gyvūnams tiekiami pašarai, o vasarą į girdyklas pumpuojamas vanduo. Pasak jo, draustinio teritorijoje įrengti 83 šuliniai, tačiau saigos migruoja ir per valstybių sienas, todėl vien vietinių priemonių nepakanka.

    Kita to paties regiono problema išryškėja Karakalpakstane, kur Sudočjės ežerų sistema, kadaise susijusi su Aralo jūra, patiria nuolatinį vandens mažėjimą. Draustinio specialistai sako, kad mažėjant prietakai didėja druskingumas, o tai keičia buveines ir gali priversti gyvūnus bei paukščius trauktis.

    „Vandens lygis ežeruose kasmet krenta, o mažėjant prietakai didėja druskingumas. Tai veikia gyvūniją ir gali priversti ją palikti teritoriją“, – sakė Tokhtamuradas Aymuradovas.

    Vietos pareigūnai taip pat pabrėžia, kad Sudočjė laikoma vienintele vieta Uzbekistane, kur peri flamingai. Jei vandens lygio kritimas nesustos, ežerai gali prarasti veisimosi funkciją ir likti tik trumpu sustojimu migracijos metu.

    Kalnuose populiacijos auga, bet rizikos lieka

    Pietų Uzbekistano Kugitango kalnuose Surkhano valstybinis gamtos rezervatas saugo markhorą, laukinę ožką su spiralės formos ragais, ir Bucharos urialą, laukinę avį. Rezervatas įkurtas 1986 metais, kai abiejų rūšių populiacijos buvo smarkiai sumažėjusios, o dabar du kartus per metus vykdomos gyvūnų apskaitos.

    Rezervato atstovai nurodo, kad 2025 metų lapkritį suskaičiuota 981 markhoras ir 137 Bucharos urialai. Šiuos duomenis papildo 32 fotospąstai, kurie fiksuoja gyvūnus visą parą ir padeda tyrėjams geriau suprasti elgseną, populiacijų dinamiką bei migracijos kelius.

    Vis dėlto technologijos nepakeičia tiesioginės apsaugos: reindžeriai ir mokslininkai vis dar praleidžia ilgas valandas kalnuose, ypač vakarais, kai gyvūnai suaktyvėja. Nors markhorų skaičius auga, išlieka brakonieriavimo, buveinių fragmentacijos ir konkurencijos su naminiais gyvuliais grėsmės.

    Skirtingose vietose taikomos priemonės rodo bendrą tendenciją: rūšių atkūrimas vis dažniau remiasi ilgalaikiu lauko darbu, duomenų rinkimu ir technologijomis, įskaitant DI. Tačiau galutinis išbandymas yra buveinės, nes net griežčiausia apsauga nekompensuos vandens praradimo ar spartėjančių klimato pokyčių.

  • 60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    60 metų laikyti mirusiais koralai netikėtai atgijo: prie Benino aptiko gyvybės kupinus rifus

    Vakarų Afrikos pakrantėje, prie Benino, mokslininkai aptiko netikėtą vaizdą: koralų bendrijas, kurios dar nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio buvo laikytos sunykusiomis. Nauji tyrimai rodo, kad gilesniame vandenyje esantys koralai gali išlikti kur kas ilgiau, nei manyta.

    Tyrime aprašoma, kad koralų struktūros yra maždaug 54 metrų gylyje ir priklauso vadinamosioms mezofotinėms ekosistemoms. Tai prieblandos zonos rifai, kur šviesos pakanka tik minimaliai, tačiau jos užtenka koralams ir su jais susijusiai gyvybei.

    Kuo šis atradimas svarbus?

    Koralų rifai visame pasaulyje patiria vis stipresnį spaudimą dėl šylančių vandenynų ir dažnėjančių balinimo epizodų. Pastaraisiais metais fiksuojami masiniai balinimo įvykiai rodo, kad net trumpalaikės karščio bangos jūroje gali sukelti ilgalaikių padarinių rifų būklei.

    Gilesni rifai dažnai laikomi potencialiomis užuovėjomis, nes temperatūros svyravimai ten gali būti mažesni, o šilumos pikai ateina vėliau. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokios ekosistemos nėra stebuklingas draudimas nuo klimato kaitos, o greičiau papildoma galimybė išsaugoti biologinę įvairovę.

    Kaip pavyko rasti rifus?

    Ankstesnės ekspedicijos šeštajame dešimtmetyje aptiko galimas koralų formacijas, tačiau tuometiniai metodai buvo netikslūs, todėl padaryta išvada, kad rifai negyvi. Dabartinė komanda pasitelkė modernesnę šoninio skenavimo sonaro įrangą ir detalesnius dugno žemėlapius.

    2025 metais nuo balandžio iki gruodžio mėnesio identifikuotos dvi kietadugnės buveinės atkarpos, apimančios apie 7 kilometrus. Lemiamas momentas atėjo nuleidus povandenines kameras ir nuotoliniu būdu valdomą aparatą, kurie patvirtino, kad bent viena zona yra apaugusi gyvais koralais.

    „Tai nebuvo lengva lauko kampanija: ilgos dienos jūroje, techninės bėdos ir daug nežinomybės. Tačiau sonare pamatę struktūras, panašias į rifų požymius, supratome, kad esame arti“, – sakė okeanografas Gérard Zinzindohoué.

    Ką tiksliai mokslininkai pamatė?

    Užfiksuotas ne vientisas ištisinis rifas, o atskiros kietadugnės dėmės smėlingame dugne, kuriose susiformavo koralų sodai. Tokia mozaikinė struktūra būdinga ir kitoms mezofotinėms buveinėms, kur kolonijos įsitvirtina tik ten, kur yra tinkamas pagrindas.

    Pagrindinę bendrijos dalį sudaro minkštieji, paparčius primenantys aštuonspinduliai koralai, taip pat užfiksuoti ir juodieji koralai, garsėjantys ilgaamžiškumu. Kartu nufilmuotos žuvys, kurios slėpėsi ir maitinosi tarp koralų struktūrų, tačiau rūšių nustatymas dar laikomas preliminariu.

    „Aš vis dar prisimenu pirmuosius vaizdus: jaudulys ir netikėjimas, nes po tiek metų galvojimo apie šį rifą staiga prieš akis atsirado kažkas realaus“, – sakė Gérard Zinzindohoué.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į ribotumus: vizualiai detaliai apžiūrėta tik viena iš dviejų sonaru pažymėtų zonų, o mėginiai nebuvo renkami, todėl dalis identifikacijų paremta tik vaizdo medžiaga. Nepaisant to, toks „pirmas žvilgsnis“ gali tapti svarbiu atspirties tašku planuojant detalesnius biologinės įvairovės tyrimus ir apsaugos priemones.

    Gilesni šelfo buveinių plotai patiria vis didesnę žmogaus veiklos įtaką, įskaitant dugninę žvejybą, o klimato kaita keičia sąlygas net ten, kur anksčiau atrodė saugiau. Todėl tikslios tokių mezofotinių koralų buveinių žinios tampa viena svarbiausių prielaidų jas suprasti ir, jei įmanoma, apsaugoti.

  • Mokytoja investavo visas santaupas į negyvenamą salą prie Zanzibaro: kaip ji tapo gamtos rezervatu

    Vokietijos švietimo ir vystymo specialistė Sybilla Riedmiller 1991 metais, plaukdama netoli Zanzibaro krantų, aptiko negyvenamą Chumbe salą, apsuptą seklumų koralų rifo. Pamačiusi, kad rifas ir salos ekosistema tuo metu buvo palyginti mažai paliesta žmogaus veiklos, ji nusprendė investuoti asmenines santaupas ne į poilsį ar nekilnojamąjį turtą, o į gamtos apsaugą.

    Tuo laikotarpiu Tanzanijos pakrančių koralų rifai patyrė didelį žvejybos spaudimą, o kai kur buvo taikomi ypač žalingi metodai, pavyzdžiui, sprogmenys. Tokia praktika per trumpą laiką gali sunaikinti koralų struktūras ir žuvų buveines, o ekosistemų atsikūrimas trunka dešimtmečius.

    Riedmiller pasirinko modelį, kuris tuo metu regione dar nebuvo įprastas: gamtos apsaugą finansuoti per riboto masto ekoturizmą ir švietimo programas. Idėja buvo paprasta, bet ambicinga: lankytojų pajamos turi padengti rifo apsaugą, o ne skatinti masinį srautą, kuris pats taptų grėsme.

    1991–1994 metais buvo derėtasi su Zanzibaro valdžia dėl oficialaus statuso, o 1994 metų gruodžio 24 dieną Chumbe koralų rifas paskelbtas teritorija, kurioje draudžiama žvejyba ir kitas gamtos išteklių naudojimas. Valdymo atsakomybė atiteko organizacijai Chumbe Island Coral Park, kuri tapo praktiniu vietos apsaugos įgyvendintoju.

    Saugoma zona apėmė apie 30 hektarų koralų rifo ir su juo susijusių jūrinių buveinių, o pačioje saloje formuotas miško rezervatas. Chumbe dažnai minimas kaip vienas ankstyvų pavyzdžių, kai saugomą jūrinę teritoriją prižiūri privatus sektorius, veikiantis pagal aiškias valdžios nustatytas taisykles.

    Vienas svarbiausių projekto sprendimų buvo vietos bendruomenės įtraukimas. Buvę žvejai buvo apmokyti ir įdarbinti reindžeriais, kad prižiūrėtų, kaip laikomasi draudimo žvejoti ir kitų taisyklių.

    Jų vietinių vandenų pažinimas padėjo veiksmingiau stebėti teritoriją, o patiems žmonėms atsirado alternatyvus pajamų šaltinis. Toks perėjimas nuo išteklių eksploatavimo prie jų apsaugos tapo viena iš priežasčių, kodėl taisyklių laikymasis ilgainiui galėjo tapti ne vien formalus, bet ir socialiai priimtinas.

    Vėliau saloje buvo įkurtas edukacijos centras ir nedidelė ekologiška apgyvendinimo infrastruktūra, orientuota į mažą lankytojų skaičių. Tokiuose projektuose dažnai akcentuojami sprendimai, mažinantys poveikį gamtai, pavyzdžiui, saulės energijos naudojimas, lietaus vandens surinkimas ar nuotekų valymas.

    Ekoturizmo veikla Chumbe saloje startavo 1998 metais, o jos tikslas buvo generuoti stabilias pajamas apsaugai ir aplinkosauginiam švietimui. Tai ypač svarbu jūrinėms saugomoms teritorijoms, nes vien statusas popieriuje neapsaugo nuo brakonieriavimo ar nelegalių žvejybos praktikų, jei nėra finansavimo priežiūrai.

    Švietimas tapo ne mažiau svarbia dalimi nei fizinė apsauga: į salą pradėtos kviesti vietos mokyklų grupės, kurios praktiškai susipažįsta su koralų rifų, jūros žolių pievų ir miško ekosistemomis. Programose dalyvaujantys mokytojai gali perkelti žinias į pamokas žemyne, taip plečiant poveikį už salos ribų.

    Chumbe istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kad gamtos apsauga gali veikti kartu su kruopščiai ribojamu turizmu, kai prioritetas teikiamas ekosistemų būklei, vietos žmonių įtraukimui ir ilgalaikiam finansavimui. Toks modelis šiandien tampa dar aktualesnis, kai koralų rifams visame pasaulyje grėsmę kelia ne tik tiesioginė žmogaus veikla, bet ir klimato kaita.

  • 15-metis sukūrė roboto vėžlį BURT: DI padeda aptikti povandenines grėsmes iki 96 proc. tikslumu

    Kanadoje 15-metis Evanas Budzas pristatė biologiškai įkvėptą povandeninį robotą-vėžlį BURT, skirtą jautrių vandens ekosistemų stebėsenai. Idėja gimė stebint vėžlius, kurie vandenyje juda tyliai ir taupiai, todėl jaunuolis siekė panašų principą pritaikyti technologijai.

    Skirtingai nei dauguma įprastų povandeninių dronų, kurie dažnai naudoja triukšmingus sraigtus, BURT kuriamas taip, kad vandenyje judėtų minkštais pelekais. Tokia konstrukcija turėtų sumažinti trikdymą vietos gyvūnijai ir leisti dirbti ten, kur koralų rifai ar augmenija yra ypač pažeidžiami.

    BURT remiasi kameromis, jutikliais ir duomenų apdorojimu, o grėsmių atpažinimui pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Viešai skelbta, kad sistema gali identifikuoti tokius požymius kaip koralų blukimas, plastiko atliekos ar invazinės rūšys, o aptikimo tikslumas nurodomas iki 96 proc.

    Tokios užduotys paprastai reikalauja daug žmogaus darbo: surinktos povandeninės vaizdo medžiagos peržiūros, rūšių identifikavimo ir pokyčių fiksavimo laike. DI čia gali tapti praktiniu įrankiu, nes automatizuoja pasikartojančią analizę ir greičiau atkreipia dėmesį į galimus problemų židinius.

    Jūrų ir gėlavandenių ekosistemų monitoringas tampa vis aktualesnis dėl klimato kaitos, taršos ir biologinės įvairovės nykimo. Koralų rifų būklė dažnai vertinama pagal vizualius požymius, todėl patikimas ir mažai trikdantis stebėjimo būdas gali padėti laiku pastebėti pokyčius.

    Be to, biomimetika, kai technologijos kuriamos remiantis gamtos sprendimais, pastaraisiais metais vis plačiau taikoma robotikoje. Tylesnis judėjimas ir mažesnė mechaninė intervencija svarbūs ne tik gyvūnų gerovei, bet ir duomenų kokybei, nes mažiau išbaidyta fauna reiškia natūralesnį vaizdą kameroms.

    Jei tokio tipo robotas galėtų veikti ilgiau autonomiškai, mokslininkai realiu laiku gautų daugiau duomenų apie taršos židinius ar staigius ekosistemų pokyčius. Praktikoje tai reikštų greitesnį reagavimą, pavyzdžiui, aptikus plastiko sankaupas, invazinių rūšių plitimą ar staigų rifų būklės blogėjimą.

    Nors viešai pateikiama informacija labiau primena prototipo pristatymą, pats krypties pasirinkimas atitinka bendrą tendenciją: mažesni, pigiau surenkami ir DI įgalinti jutiklių tinklai pamažu papildo tradicines ekspedicijas ir mokslinius tyrimus. Tokie projektai taip pat rodo, kad prasmingos inovacijos gali gimti ne tik laboratorijose, bet ir iš asmeninės smalsumo bei praktiško poreikio spręsti realias problemas.

    „Skirtingai nei tradiciniai povandeniniai dronai su triukšmingais sraigtais, šis robotas imituoja gamtą ir juda tyliau, todėl gali dirbti jautriose vietose jų netrikdydamas“, – sakė projekto pristatyme cituojami šaltiniai.

  • Šie SPF kremų ingredientai kai kur draudžiami: prieš kelionę patikrinkite sudėtį ir taisykles

    Kur ribojami kai kurie SPF

    Kelionėse į paplūdimius vis dažniau svarbu ne tik SPF skaičius, bet ir kremo sudėtis. Dalis šalių ir regionų įvedė ribojimus tam tikriems cheminiams UV filtrams, nes jie siejami su neigiamu poveikiu jūrų ekosistemoms, ypač koralų rifams.

    Tokie sprendimai dažniausiai taikomi vietovėse, kur turizmas intensyvus, o rifai pažeidžiami. Dėl to keliautojams verta iš anksto pasitikrinti, ar pasirinktas produktas atitinka vietos taisykles, nes kai kur ribojamas ne tik naudojimas, bet ir įvežimas ar prekyba.

    Kas kelia didžiausias abejones?

    Reguliavimas paprastai nukreiptas ne prieš apsaugą nuo saulės apskritai, o prieš konkrečias medžiagas, kurios dažniausiai priskiriamos cheminiams filtrams. Skirtingose vietovėse draudžiamų ar ribojamų ingredientų sąrašai gali skirtis, tačiau dažniausiai minimi oxybenzone, octinoxate ir octocrylene.

    Mokslinėje literatūroje šios medžiagos aptariamos dėl galimo indėlio į koralų „balimą“, kai koralai netenka simbiotinių dumblių, padedančių jiems gauti maisto medžiagų. Nors poveikio mastas ir realios koncentracijos gamtoje vertinamos nevienodai, kai kurios valdžios institucijos taiko atsargumo principą.

    Pavyzdžiai: Palau, Tailandas, Havajai

    Viena pirmųjų plačiau nuskambėjusių krypčių buvo Palau, kur 2020 metais įsigaliojo taisyklės, ribojančios tam tikrų UV filtrų turinčių priemonių įvežimą ir prekybą. Tokiose vietose keliautojai gali susidurti su griežtesne kontrole, ypač saugomose gamtos teritorijose.

    Ribojimai taikomi ir kai kuriuose Tailando nacionaliniuose parkuose, kur draudžiami produktai su oxybenzone, octinoxate, 4-MBC ir butylparabenu. JAV Mergelių salose draudimas apima ir naudojimą bei turėjimą, o Maui apygardoje Havajuose be recepto akcentuojami mineraliniai filtrai.

    Ką rinktis, kad nekiltų problemų?

    Planuojant kelionę į vietoves su rifais ar saugomas pakrantes, verta turėti mineraliniais filtrais paremtą priemonę. Dažniausiai kaip alternatyva įvardijami produktai su cinko oksidu arba titano dioksidu.

    Ekspertai prognozuoja, kad ribojimų geografija gali plėstis, todėl vieno sezono įpročiai kitąmet jau gali netikti. Prieš išvykstant patikimiausia peržiūrėti vietos aplinkosaugos institucijų ar parko administracijos taisykles ir atidžiai perskaityti etiketę.