Tag: Kosminės misijos

  • Astronautė Sophie Adenot grįžo po rekordinės misijos TKS: 237 dienos orbitoje ir nusileidimas Ramiajame

    Astronautė Sophie Adenot grįžo po rekordinės misijos TKS: 237 dienos orbitoje ir nusileidimas Ramiajame

    Rekordinė europietės misija

    Prancūzijos astronautė Sophie Adenot po daugiau nei aštuonių mėnesių Tarptautinėje kosminėje stotyje grįžo į Žemę ir taip pasiekė ilgiausios europiečio kosminės misijos rekordą. Europos kosmoso agentūros (ESA) atstovė orbitoje išbuvo 237 dienas, skriejusi maždaug 400 kilometrų aukštyje.

    Po parą trukusios kelionės kapsulė su keturiais įgulos nariais nusileido Ramiajame vandenyne netoli San Diego krantų JAV. Kartu su Adenot į Žemę grįžo rusų kosmonautas Andrejus Fediajėvas ir du JAV astronautai Jessica Meir bei Jackas Hathaway.

    Grįžimas: karštis, tyla ir parašiutai

    Paskutinės nusileidimo minutės įgulai buvo fiziškai intensyvios: kapsulė dideliu greičiu nėrė į atmosferą, o vėliau ją pristabdė parašiutų sistema. Nusileidimo metu, kaip įprasta, ryšys su įgula kuriam laikui nutrūko dėl plazmos sluoksnio, susidarančio kapsulei įkaitus atmosferoje.

    Po iškėlimo iš kapsulės įgula atliko trumpą medicininę patikrą. Vėliau astronautai buvo skraidinami į sausumą JAV, o tolesniame etape planuotas skrydis į NASA Johnsono kosmoso centrą Hiustone.

    Kas laukia po nusileidimo

    ESA medikų komanda perėmė Sophie Adenot sveikatos priežiūrą, nes po ilgo buvimo mikrogravitacijoje organizmui reikia adaptacijos. Tokiais atvejais dažniausiai fiksuojami laikini pokyčiai, susiję su raumenų mase, kaulų tankiu, skysčių pasiskirstymu organizme ir pusiausvyra.

    ESA teigimu, Adenot laukia kelių savaičių reabilitacijos ir fizinio atstatymo programa Europoje. Po jos astronautai paprastai grįžta prie treniruočių, medicininių testų ir misijos rezultatų aptarimo su inžinierių bei mokslininkų komandomis.

    „Po tokios trukmės misijos svarbiausia yra saugus sugrįžimas ir nuoseklus organizmo atsistatymas, kad astronautė galėtų grįžti prie įprasto režimo“, – sakė ESA medicinos komandos atstovas.

    Istoriniai pasiekimai ir ankstesnis rekordas

    Sophie Adenot tapo antrąja prancūze, pasiekusia Karmano liniją, kuri plačiai laikoma riba tarp atmosferos ir kosmoso. Ji taip pat įėjo į istoriją kaip pirmoji prancūzė, atlikusi išėjimus į atvirą kosmosą, kurių per misiją įvykdė tris.

    Iki šiol ilgiausios europiečio kosminės misijos rekordas priklausė italų astronautui Luca Parmitano, 2019–2020 metais orbitoje praleidusiam 201 dieną. Adenot rezultatas šią kartelę kilstelėjo dar aukščiau, sustiprindamas Europos vaidmenį tarptautinėse TKS programose.

  • 10 mėnesių Antarktidoje atskleidė paradoksą: daugiau bendravimo – daugiau konfliktų ir streso

    10 mėnesių Antarktidoje atskleidė paradoksą: daugiau bendravimo – daugiau konfliktų ir streso

    Žmogus laikomas socialia būtybe, tačiau naujas tyrimas iš Antarktidos primena, kad vien tik daugiau kontaktų nebūtinai reiškia geresnę savijautą. Dešimt mėnesių vienoje izoliuočiausių vietų pasaulyje gyvenusių žmonių duomenys parodė netikėtą ryšį tarp bendravimo intensyvumo ir įtampos grupėje.

    Tyrimą, publikuotą mokslo žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, atliko Andrea Cantisani, Jan B. Schmutz ir bendraautoriai. Jie stebėjo žiemojančią komandą Antarktidos stotyje Concordia, kur kelis mėnesius beveik nėra galimybių pakeisti aplinką ar atitrūkti nuo tos pačios mažos grupės.

    Tyrime dalyvavo 12 žmonių, o stebėjimas truko apie 10 mėnesių. Tyrėjai siekė įvertinti, kaip tokiomis sąlygomis keičiasi socialiniai ryšiai, pasitikėjimas, konfliktai ir bendras komandos funkcionavimas.

    Kaip buvo matuojami kontaktai

    Komandos nariai ne tik pasakojo, su kuo leidžia laiką, bet ir nešiojo specialius jutiklius, fiksavusius fizinį artumą su kitais žmonėmis. Tai leido palyginti subjektyvius pasakojimus su realiu kasdienių kontaktų „žemėlapiu“.

    Keturių matavimų metu dalyviai taip pat pildė klausimynus apie vienišumo jausmą, pasitikėjimą, konfliktus ir komandinę dinamiką. Tokia kombinacija svarbi, nes vien skaičiuoti susitikimus neužtenka, reikia matyti ir psichologinį foną.

    Netikėta išvada: daugiau kontakto, daugiau įtampos

    Intuityviai būtų galima manyti, kad nuolatinis buvimas tarp žmonių mažina vienišumą ir stiprina bendrumą. Tačiau tyrėjai aptiko priešingą tendenciją: daugiau ilgalaikių, dažnų kontaktų buvo susiję su didesniu konfliktų skaičiumi, mažesniu pasitikėjimu ir prastesniu savo pačių funkcionavimo vertinimu.

    Tai nereiškia, kad izoliuotis yra sveikiau. Greičiau tai rodo, kad uždaroje aplinkoje, kur stinga privatumo ir pasirinkimo, net ir įprastai neutralus bendravimas gali tapti papildomu krūviu, ypač kai nėra galimybės atsitraukti.

    „Mums reikia ne tik ryšio su kitais, bet ir erdvės bei privatumo, kad galėtume reguliuoti artumą“, – teigė tyrėjai, apibendrindami pagrindinę tyrimo žinutę.

    Ką tai sako apie darbą ir ateities misijas

    Concordia stoties sąlygos laikomos analogiškomis ilgoms kosminėms misijoms: maža grupė, ribota erdvė, menkas kontaktas su išoriniu pasauliu, monotoniška rutina. Dėl to tokie tyrimai padeda planuoti ne tik įrangą, bet ir psichologines bei organizacines priemones, kurios mažina trintį komandoje.

    Vienas pastebėtų reiškinių buvo polinkis skaidytis į mažesnes grupeles, dažnai pagal kultūrinį artumą ar bendrą patirtį. Tai gali trumpuoju laikotarpiu suteikti saugumo, tačiau ilgainiui kelia riziką susilpninti visos komandos komunikaciją ir tarpusavio pasitikėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien kontaktų skaičius neatsako, ar bendravimas buvo palaikantis, neutralus ar konfliktinis. Praktinė pamoka paprasta: gerą savijautą lemia ne tik ryšių „kiekis“, bet ir jų kokybė bei galimybė pačiam nuspręsti, kada būti su žmonėmis, o kada pabūti vienam.

  • Verdantis kosminis kuras nustebino mokslininkus: nulinė gravitacija veikia priešingai nei tikėtasi

    Verdantis kosminis kuras nustebino mokslininkus: nulinė gravitacija veikia priešingai nei tikėtasi

    Ilgėjant kosminėms misijoms ir augant energijos poreikiui, vis svarbesnis tampa patikimas aušinimas ir kriogeninių skysčių valdymas. Tokie skysčiai naudojami ir kaip raketų kuras, ir elektronikos šilumos kontrolei, tačiau mikrogravitacijoje jų virimas gali elgtis visai kitaip nei Žemėje.

    Naujas tyrimas parodė netikėtą efektą: beveik nulinėje gravitacijoje šiluma tam tikromis sąlygomis nuo įkaitusio paviršiaus gali būti pašalinama efektyviau. Vis dėlto kartu paaiškėjo ir rimtas ribojimas, dėl kurio sistemų saugumo atsarga staigiai mažėja.

    Tyrėjai bandymams pasirinko skystą azotą kaip saugų kriogeninių skysčių atitikmenį. Eksperimentai vyko parabolinių skrydžių metu, kai trumpais intervalais sukuriama mikrogravitacija, o rezultatai buvo lyginami su analogiškais bandymais laboratorijoje įprastomis sąlygomis.

    Žemėje burbulai, susidarę kaitinant skystį, dėl plūdrumo lengviau atsiskiria nuo paviršiaus ir kyla į viršų, o šilumą perneša ir konvekcija. Mikrogravitacijoje šie procesai nuslopsta: burbulai tampa mažiau linkę „pabėgti“, todėl prognozuota, kad aušinimas turėtų prastėti.

    Tačiau matavimai atskleidė priešingą vaizdą: burbulai pradėdavo formuotis anksčiau, o šilumos perdavimas iki tam tikros ribos pagerėdavo. Tyrėjų aiškinimu, mikrogravitacijoje burbulai ilgiau išlieka prie kaitinamo paviršiaus, o tarp burbulo ir šildytuvo susidarantis itin plonas skysčio sluoksnis gali padidinti šilumos perdavimo intensyvumą.

    „Iki tam tikro taško virimas tapo efektyvesnis, nors tikėjomės priešingo rezultato“, – sakė vyresnysis tyrimo autorius, Floridos universiteto inžinierius Youngsup Song.

    „Tačiau svarbiausia detalė ta, kad saugumo riba smarkiai krenta: projektuojant realią įrangą reikia vertinti abi šio reiškinio puses“, – pridūrė jis.

    Didžiausia problema išryškėjo viršijus šilumos srauto slenkstį: virimas tapdavo nestabilus, o aušinimas griūdavo greičiau nei Žemėje. Tyrime nurodoma, kad maksimali šilumos apkrova, kurią galėjo atlaikyti skysto azoto aušinimas mikrogravitacijoje, sumažėjo apie 65 proc., palyginti su laboratoriniais bandymais.

    Mechanizmas siejamas su tuo, kad „užsilikę“ burbulai pradeda jungtis tarpusavyje, greičiau sausina paviršių ir sudaro sąlygas šiluminio kontakto praradimui. Kitaip tariant, mikrogravitacija gali padėti šilumos perdavimui tik iki momento, kai burbulų sluoksnis tampa kliūtimi, o ne pagalbininku.

    Tyrimas taip pat pabrėžė paviršių inžinerijos reikšmę. Eksperimentuose naudotas ypač lygus silicio pagrindas su silicio dioksido danga padėjo sumažinti mikronelygumų įtaką, kuri ankstesniuose bandymuose su metalais dažnai iškraipydavo rezultatų interpretaciją ir apsunkindavo vien tik gravitacijos poveikio atskyrimą.

    Praktinė reikšmė siejama su būsimomis sistemomis, kur reikės ilgai išlaikyti kurą žemiau virimo temperatūros ir patikimai aušinti elektroniką. Inžinerinis kelias, kurį mini mokslininkai, yra tikslingas paviršiaus struktūros ir chemijos pritaikymas, kad virimas talpyklose prasidėtų vėliau, o šilumos šalinimas išliktų stabilus.

    Patys autoriai pabrėžia ribotumus: tirta tik viena medžiaga ir trumpi mikrogravitacijos intervalai, todėl rezultatams patvirtinti reikės papildomų bandymų ir modeliavimų. Vis dėlto surinkti duomenys jau dabar padeda tiksliau prognozuoti, kaip elgsis kriogeniniai skysčiai realiose kosminių skrydžių aušinimo ir kuro laikymo sistemose.