Tag: Kosminės šiukšlės

  • Tyrimas: vienas branduolinis sprogimas orbitoje per kelias dienas galėtų išjungti 99 proc. palydovų

    Vienas branduolinis sprogimas pakankamai dideliame aukštyje galėtų per kelias dienas išjungti beveik visus Žemosios Žemės orbitos (LEO) palydovus – rodo naujas modeliavimas.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, šiuo metu Žemojoje Žemės orbitoje skrieja daugiau nei 13 000 palydovų, nuo kurių priklauso orų prognozės, ryšys, duomenų perdavimas, palydovinis internetas ir kitos kasdienės paslaugos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad palydovai yra ypač pažeidžiami: branduolinė detonacija kosmose gali sukurti dirbtinę spinduliuotės juostą, kuri kenkia elektronikai ir ilgą laiką „apšaudo“ pro ją skrendančius aparatus.

    Tokio įvykio pasekmės būtų ne vien momentinės – sutrikus palydovų darbui išaugtų ir susidūrimų rizika, o tai reikštų ilgalaikius ryšio bei navigacijos trikdžius ir dar didesnį kosminių šiukšlių kiekį.

    Ne mokslinė fantastika: tai jau buvo nutikę

    Nors scenarijus skamba kaip iš filmo, branduoliniai bandymai dideliame aukštyje istorijoje jau vyko. Šaltojo karo metais JAV ir SSRS atliko 18 didelio aukščio branduolinių sprogdinimų – nuo viršutinių atmosferos sluoksnių iki kosmoso.

    Didžiausias iš jų – „Starfish Prime“ bandymas – įvyko 1962 metais: 1,4 megatonos galios užtaisas sprogdintas maždaug 400 kilometrų aukštyje virš Ramiojo vandenyno.

    Tuomet keli palydovai buvo išjungti, o po metų valstybės sutarė sustabdyti antžeminius bandymus, pasirašius Dalinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartį.

    Modeliavimas: dauguma palydovų „kristų“ per dvi savaites

    Naujame darbe (jis dar neperėjo recenzavimo) Viskonsino universiteto Medisone ir Prinstono universiteto tyrėjai simuliavo 1 megatonos sprogimą 500 kilometrų aukštyje virš Pietų Atlanto, netoli regiono, vadinamo Pietų Atlanto anomalija.

    Ši anomalija siejama su neįprastai silpnu Žemės magnetiniu lauku, todėl, kaip teigiama, ji gali sustiprinti pasekmes: radioaktyvios dalelės „įkalinamos“ erdvėje ir virsta juosta, per kurią palydovai nuolat praskrieja skriedami aplink Žemę.

    Simuliacijoje, kurioje įtraukti 13 300 aktyvių Žemosios Žemės orbitos palydovų (šių metų sausio duomenys), po pirmos dienos neveiktų apie 25 proc. visos grupės.

    Po trijų dienų išjungtų palydovų dalis pasiektų 78 proc., po savaitės – 98 proc., o po 15 dienų – 99,4 proc.

    Net ir darant prielaidą, kad palydovai turėtų sustiprintą apsaugą nuo spinduliuotės, per 30 dienų būtų išjungta 99,3 proc. aparatų.

    Kitoje hipotetinėje situacijoje – naudojant gerokai silpnesnį, 100 kilotonų užtaisą – 99 proc. palydovų neutralizavimas truktų apie metus.

    Spinduliuotė – ne vienintelis pavojus

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad pirmiesiems palydovams praradus valdymą ir galimybę manevruoti, kosmose didėtų susidūrimų rizika. Skaičiuojama, kad per pirmuosius dvejus metus galėtų įvykti maždaug 20 susidūrimų.

    Per dešimtmetį tokie susidūrimai galėtų sukurti apie 3 900 naujų kosminių šiukšlių fragmentų, o vėlesnėse perspektyvose šiukšlių daugėjimas galėtų tęstis ir už simuliacijos ribų.

    Tai reiškia, kad net ir bandant atkurti infrastruktūrą vien „pakeisti“ prarastus palydovus nepakaktų: nauji aparatai turėtų išgyventi likusią spinduliuotę ir gerokai pavojingesnę šiukšlių aplinką.

    Tyrėjų teigimu, galimas staigus orbitinės infrastruktūros praradimas ir ilgalaikiai sutrikimai dar kartą parodo, kodėl branduolinių ginklų dislokavimo ir naudojimo kosmose prevencija yra kritiškai svarbi.

  • NASA astronautas iš TKS užfiksavo virš Vakarų Afrikos sudegusias rusų raketos nuolaužas

    NASA astronautas Chrisas Williamsas, būdamas Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), nufotografavo įspūdingą „ugnies kamuolį“ naktiniame danguje virš Vakarų Afrikos. Kadruose matyti, kaip į Žemės atmosferą grįžtančios nuolaužos sužimba ryškia liepsna ir išsiskaido į mažesnes dalis.

    Kaip rašo „Live Science“, nuotraukos darytos 2026 metų balandžio 27 dieną iš TKS kupolo – į Žemę nukreiptų langų modulio, skirto stebėjimams. Vėliau astronautas vaizdais pasidalijo socialiniame tinkle „X“.

    Williamsas pasakojo, kad objektą pamatė stotei skrendant virš Vakarų Afrikos: švytinti uodega ilgėjo, o po to, jo teigimu, „suskydo į mažesnių gabalėlių lietų“. Iš pradžių astronautas manė stebintis į atmosferą įskrendančią orbitinę šiukšlę ar byrėjančio palydovo fragmentus.

    Vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai buvo sudegusios rusų „Sojuz“ raketos, kuri į kosmosą iškėlė krovininį erdvėlaivį „Progress 95“, liekanos. Pats „Progress 95“ tą pačią dieną sėkmingai pristatė atsargas į TKS.

    Kas iš tiesų matyti nuotraukose

    Po krovininio erdvėlaivio išleidimo į žemąją orbitą raketos dalys, kaip įprasta, ima kristi atgal Žemės link. Patekusi į viršutinius atmosferos sluoksnius, konstrukcija dėl trinties smarkiai įkaista, ima irti ir galiausiai dauguma fragmentų išgaruoja.

    Tokie reginiai iš Žemės dažnai primena meteorus, tačiau vis dažniau danguje sušmėžuoja žmogaus sukurtų objektų „ugniniai pėdsakai“. Straipsnyje primenama, kad panašus „Sojuz“ raketos sugrįžimo sukeliamas švytėjimas buvo stebėtas ir 2023 metų rugpjūtį virš Australijos.

    Kodėl „ugninių kamuolių“ gali daugėti

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad žmonijos paliktų objektų orbitoje per pastaruosius dešimtmečius smarkiai padaugėjo, o tai reiškia ir daugiau sugrįžimų į atmosferą. Dalis jų virsta įspūdingais reginiais, kai nuolaužos sudega dideliame aukštyje.

    Tačiau mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, kokį poveikį viršutinei atmosferai gali turėti išgaruojančios metalo dalelės. Pasak straipsnyje minimų įžvalgų, kai kurie tyrėjai svarsto, ar toks „metalinės taršos“ augimas gali turėti įtakos, pavyzdžiui, ozono sluoksniui ar kitiems atmosferos procesams, nors galutinių išvadų dar ieškoma.

    Rizika, apie kurią primena ankstesni atvejai

    Didžioji dalis kosminių nuolaužų sudega maždaug 80 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, tačiau ne viskas visada visiškai išnyksta. Kuo daugiau objektų grįžta į atmosferą, tuo didesnė ir tikimybė, kad pavieniai fragmentai gali pasiekti paviršių.

    Straipsnyje primenamas 2024 metų kovo atvejis, kai Floridoje į gyvenamąjį namą įlėkė, kaip tuomet buvo įtarta, iš TKS išmestos baterijų sistemos liekanos. Tokie incidentai išlieka reti, bet jie pabrėžia, kodėl kosminių šiukšlių tema tampa vis aktualesnė.

    Šįkart Williamsui pavyko užfiksuoti reiškinį iš unikalios perspektyvos – iš orbitos, kur aiškiai matyti, kaip ryškus blyksnis virsta ilgu liepsnojančių fragmentų „traukinu“. Nors reginys įspūdingas, jis kartu primena ir augantį žmonijos „pėdsaką“ Žemės orbitoje.

  • ESA vadovė: dėl NASA biudžeto karpymų ir privačių palydovų keičiasi Žemės stebėjimo politika

    Europos kosmoso agentūros (ESA) Žemės stebėjimo programų direktorė Simonetta Cheli sako, kad politinis klimatas, lemiantis Žemės stebėjimo iš kosmoso programas, pastebimai kinta. Tam įtakos turi ir JAV sprendimai mažinti NASA biudžetą, ir sparčiai daugėjantys privatūs palydovai orbitoje.

    Interviu „Live Science“ ji pabrėžė, kad palydoviniai duomenys leidžia objektyviai vertinti planetos būklę: nuo miškų kirtimo ir oro kokybės iki vandenynų pokyčių bei ledynų tirpsmo. Tokia informacija ypač svarbi klimato kaitos kontekste, kai ekstremalūs orai ir aplinkos degradacija tampa vis labiau matomi ir išmatuojami.

    S. Cheli vadovauja ESA Žemės stebėjimo programoms ir taip pat yra ESA Žemės stebėjimo centro ESRIN Fraskatyje (Italija) vadovė. Pasak jos, per kelis dešimtmečius Europa šioje srityje gerokai sustiprėjo: nuo priklausomybės nuo partnerių misijų iki plataus nuosavų palydovų tinklo.

    Ji teigia, kad tarptautinis bendradarbiavimas išlieka būtinas, tačiau politiniame lygmenyje jis darosi sudėtingesnis. Viena ryškiausių detalių – pasikeitęs institucijų dalyvavimas tarptautinėse klimato konferencijose, kur anksčiau bendros delegacijos buvo įprastos.

    Europa plečia Žemės stebėjimo misijas

    S. Cheli primena, kad ESA pirmąją Žemės stebėjimo misiją ERS-1 paleido 1991 metais, o šiandien vien ESRIN valdo daugiau nei 20 misijų ir planuoja dar daugiau nei 40. Pastaruoju metu agentūra taip pat vykdo naujų palydovų paleidimus, skirtus skirtingiems tikslams – nuo augalijos būklės stebėsenos iki temperatūrų sausumoje ir jūroje matavimo.

    Kalbėdama apie tarptautinę partnerystę, ESA atstovė akcentuoja, kad bendri tikslai ir duomenų dalijimasis yra esminiai sprendžiant klimato ir aplinkos stabilumo klausimus. Jos teigimu, tokie reiškiniai kaip Grenlandijos ledo pokyčiai turi pasekmių visam pasauliui, todėl „nacionaliniu lygmeniu vieniems“ problemų išspręsti neįmanoma.

    NASA finansavimas ir politiniai pokyčiai

    Paklausta apie NASA biudžeto karpymus, įskaitant Žemės stebėjimo kryptį, S. Cheli teigė, kad tai Europai atveria daugiau galimybių ir didina jos svorį. Jos vertinimu, ESA jau ir anksčiau kai kuriose srityse buvo priekyje, pavyzdžiui, renkant su emisijomis susijusius duomenis.

    Vis dėlto ji pabrėžia, kad techninis bendradarbiavimas su JAV partneriais, pasak jos, išlieka geras, nors politiniame lygmenyje situacija tapo „subtilesnė“. Tai reiškia, kad praktiniai duomenų ir operacijų ryšiai dažnai išsaugomi net ir keičiantis politinėms nuostatoms.

    Privačių palydovų bumas kelia naujų rizikų

    Vienas didžiausių iššūkių, apie kuriuos kalba ESA vadovė, – sparčiai augantis privačių palydovų skaičius. Pasak jos, dėl tankėjančios orbitos dažnėja vengimo manevrai, kai mokslinius palydovus tenka perkelti dėl susidūrimo rizikos.

    Ji pažymi, kad techninis koordinavimas su kitais veikėjais kol kas veikia, tačiau ateičiai, jos nuomone, būtinas aiškus teisinis reguliavimas. ESA atstovė pabrėžia, kad kosmose „žaidėjai“ jau seniai nebėra vien valstybinės agentūros – vis didesnį vaidmenį turi privačios kompanijos, todėl bendros taisyklės tampa kritiškai svarbios.

    Kalbėdama apie tvarumą, S. Cheli pabrėžė, kad ESA tikslas – ne tik naudoti palydovinius duomenis Žemei saugoti, bet ir mažinti kosminių misijų poveikį: nuo kosminių šiukšlių politikos iki sprendimų, užtikrinančių, kad pasibaigus misijai palydovai nepaliekami orbitoje.

    Be to, didėjant duomenų srautams, svarbų vaidmenį, pasak jos, įgauna pažangi skaičiavimo infrastruktūra. Ji pateikė pavyzdį, kad vien pagal Europos „Copernicus“ programą kasdien gaunama apie 500 terabaitų duomenų, todėl galingi superkompiuteriai tampa būtini norint informaciją apdoroti greitai ir efektyviai.

  • Paslaptingos blizgančios metalinės kulės krenta iš dangaus: pareigūnai įspėja, ką daryti

    Paslaptingos blizgančios metalinės kulės krenta iš dangaus: pareigūnai įspėja, ką daryti

    Didėjant raketų startų ir palydovų skaičiui, vis dažniau primenama apie kosminių šiukšlių riziką: dalis konstrukcijų po misijų į atmosferą grįžta nekontroliuojamai. Dauguma nuolaužų sudega, tačiau atsparesni elementai kartais pasiekia Žemės paviršių ir gali kelti realų pavojų žmonėms.

    2026 metų liepos pradžioje Australijoje, Forrest Beach paplūdimyje netoli Ingham, rasta šešios paslaptingos metalinės kulės. Australijos kosmoso agentūra patvirtino, kad, tikėtina, tai raketos slėginiai bakai ar panašūs komponentai, galėję išlikti po skrydžio pabaigos ir sugrįžti į Žemę.

    Teritorija buvo nedelsiant aptverta, nustatant maždaug 50 metrų atitvėrimo zoną. Tarnybos pabrėžia, kad tokie radiniai gali būti užteršti degalų likučiais, cheminėmis medžiagomis ar turėti aštrių, pažeidžiančių briaunų, todėl smalsumas čia gali baigtis trauma.

    Specialistų patarimas paprastas: radus keistą metalinį sferinį ar cilindrinį objektą paplūdimyje, lauke ar miške, jo liesti nereikia. Saugiausia atsitraukti, įspėti šalia esančius žmones ir pranešti vietos tarnyboms, kurios susisieks su atsakingomis institucijomis ir, jei būtina, su kosmoso agentūromis.

    Australija panašių atvejų yra turėjusi ir anksčiau: 1979 metais į šalies teritoriją krito JAV stoties Skylab nuolaužos. Pastaraisiais metais šalyje taip pat rasta įvairių kosminių aparatų fragmentų, kurie, ekspertų teigimu, neretai išlieka dėl naudojamų medžiagų ir konstrukcijų ypatybių.

    „Tokius elementus dažnai gamina iš titano arba naudoja kompozitinius slėginius bakus, kurie atlaiko itin aukštas temperatūras“, – sakė „Aerospace Corporation“ atstovas Marlonas Sorge.

    Dėl šios priežasties dalis komponentų sulėtėja kitaip nei smulkesnės nuolaužos, gali kristi santykinai vientisi ir atsidurti ten, kur jų niekas nesitiki. Ekspertai pabrėžia, kad nors statistiškai didžioji dalis nuolaužų nukrenta į vandenynus, net ir reta išimtis gali sukelti incidentą apgyvendintoje vietovėje.

    Tarptautinė praktika numato, kad apie tokį radinį informuojamos atsakingos institucijos, o pagal kosmoso teisės principus už paleidimą atsakinga valstybė turi būti nustatyta ir įtraukta į procesą. Tai svarbu ne tik saugumui, bet ir tam, kad būtų tinkamai ištirtas objekto kilmės kelias bei užkirstas kelias panašiems atvejams ateityje.

    Pastaruoju metu kosmoso sektorius sparčiai auga, todėl vis dažniau kalbama apie griežtesnius reikalavimus: kontroliuojamą sugrįžimą į atmosferą, aktyvią deorbitaciją ir projektavimą taip, kad aparatai po misijos kuo daugiau sudegtų atmosferoje. Australijos atvejis primena, kad kosmoso veikla nesibaigia misijos pabaiga, o atsakomybė už saugų utilizavimą tampa tokia pat svarbi kaip ir pats paleidimas.

  • Kinų raketos dalis pralėkė virš Lenkijos 29 tūkst. km per val.: ką užfiksavo kameros

    Kinų raketos dalis pralėkė virš Lenkijos 29 tūkst. km per val.: ką užfiksavo kameros

    Virš Lenkijos danguje vėl pastebėtas kosminės raketos konstrukcijos elementas. Šįkart, remiantis stebėtojų pateiktais duomenimis, tai buvo kelių tonų masės kinų raketos „Zhuque-2E“ pakopos dalis, kurią užfiksavo stebėjimų tinklo „Skytinel“ kameros.

    Apie galimą objekto praskriejimą iš anksto perspėjo Lenkijos kosmoso agentūra POLSA, stebinti orbitinių objektų trajektorijas ir galimas rizikas. Agentūra nurodė, kad vertinamas ir deorbitacijos scenarijus, tačiau vėliau pranešta, jog kritimo virš šalies tikimybė nepasitvirtino.

    „Gavę POLSA įspėjimą pradėjome tikslingai sekti objektą ir sujungėme kelių stočių matavimus į vieną trajektoriją“, – sakė „Skytinel“ atstovai.

    „Skytinel“ duomenimis, skrydis virš Lenkijos vyko maždaug 150 kilometrų aukštyje. Palyginimui, Tarptautinė kosminė stotis dažniausiai skrieja apie 400 kilometrų aukštyje, todėl tokie objektai dažniau fiksuojami ne kaip ryškus „kūnas danguje“, o kaip greitas, trumpas pėdsakas kamerų įrašuose.

    Skaičiuojama, kad apie 5 tonas sveriantis elementas judėjo maždaug 29 000 kilometrų per valandą greičiu. „Skytinel“ tikslina, kad užfiksuotas praskriejimo laikas buvo 2026 metų spalio 18 dieną nuo 06:13:00 iki 06:14:25 Lenkijos laiku.

    Trajektorijos žymėjimai rodo, kad objektas virš šalies pasirodė pietuose, ties regionu netoli Bielsko-Bialos, ir judėjo šiaurės kryptimi, link Švedijos pakrantės. Toks maršrutas atitinka žemosios Žemės orbitos objektams būdingą greitą praskriejimą per kelias dešimtis sekundžių ar porą minučių.

    POLSA nurodė tęsianti situacijos stebėseną ir galutinę informaciją žadėjo pateikti 2026 metų spalio 19 dieną, kai bus surinkti ir patikrinti visi matavimai. Tokiais atvejais institucijos vertina orbitos parametrus, atmosferos pasipriešinimo įtaką ir tai, ar objektas gali pradėti nekontroliuojamai leistis.

    Ekspertai pabrėžia, kad kosminių šiukšlių ir raketų pakopų grįžimai į atmosferą tampa vis dažnesni dėl augančio paleidimų skaičiaus. Dauguma fragmentų sudega atmosferoje, tačiau stebėjimo tinklai ir nacionalinės agentūros vis dažniau viešai skelbia įspėjimus, kad visuomenė žinotų apie neįprastus reiškinius danguje ir sumažėtų dezinformacijos rizika.

  • Rusijos „Kosmos 2612“ priartėjo prie „ICEYE“ iki 26 metrų: kas vyksta orbitoje?

    Įtampa Žemės orbitoje auga: Rusijos karinis palydovas Kosmos 2612 priartėjo prie komercinio „ICEYE“ palydovo maždaug 26 metrų atstumu. „ICEYE“ radarinių nuotraukų duomenys yra svarbūs Ukrainos žvalgybai, todėl toks manevras vertinamas kaip kryptingas ir rizikingas.

    Palydovai žemojoje Žemės orbitoje skrieja maždaug 7,6 kilometro per sekundę greičiu, todėl net nedidelė klaida gali baigtis susidūrimu. Įprastai operatoriai stengiasi palaikyti saugos atstumus, matuojamus kilometrais, o ne metrais.

    Artimas priartėjimas kosmose nebūtinai reiškia ataką, tačiau jis gali būti signalas apie ketinimą sekti, trikdyti ar spausti kitą operatorių. Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie vadinamąsias artumo operacijas, kai palydovai priartėja prie kitų objektų stebėjimui ar testams.

    Kas gali grėsti palydovui?

    Ekspertai pabrėžia, kad teoriškai egzistuoja keli poveikio scenarijai, pradedant mažiau pastebimais ir baigiant atvira agresija. Dalis jų susiję su elektroninėmis priemonėmis, galinčiomis apsunkinti ryšį su antžeminėmis stotimis arba trukdyti jutikliams.

    Ne mažiau svarbus ir netiesioginis spaudimas: jei „ICEYE“ būtų priverstas dažniau manevruoti vengdamas rizikos, tai kainuotų degalus ir trumpintų palydovo eksploatacijos laiką. Kartu būtų prarandami stebėjimo langai, o tai ypač jautru, kai duomenų reikia realiu laiku.

    Blogiausias scenarijus būtų fizinis susidūrimas. Toks įvykis žemojoje orbitoje sukurtų didelį kiekį nuolaužų, kurios galėtų kelti pavojų kitiems palydovams ir netgi skatinti grandininį nuolaužų daugėjimą, vadinamą Kesslerio sindromu.

    Kodėl tai svarbu ne tik Ukrainai?

    Žemoji orbita yra vis labiau užpildyta: joje veikia didelės komercinės palydovų grupės, ryšio ir stebėjimo sistemos, taip pat skrieja Tarptautinė kosminė stotis. Dėl to bet koks incidentas gali turėti platesnių pasekmių nei vieno palydovo praradimas.

    „ICEYE“ žinomas dėl radarinių sintetinio diafragmos radaro vaizdų, leidžiančių stebėti Žemės paviršių naktį ir esant debesuotumui. Tokios galimybės karo sąlygomis tampa kritinės, nes leidžia stebėti technikos judėjimą ir infrastruktūros pokyčius.

    Didėjant palydovų vaidmeniui gynyboje, ryšyje ir ekonomikoje, artimi priartėjimai vis dažniau tampa ne tik techniniu, bet ir politiniu klausimu. Tarp valstybių stiprėja diskusijos, kaip apibrėžti priimtinas elgesio normas orbitoje ir kaip mažinti eskalacijos riziką.

    Ko tikėtis toliau?

    Praktikoje daug kas priklausys nuo to, ar priartėjimas kartosis ir ar bus fiksuojami papildomi veiksmai, pavyzdžiui, bandymai trikdyti ryšį arba provokuoti manevrus. Operatoriai tokiais atvejais paprastai analizuoja orbitos duomenis ir koreguoja skrydžio planus, kad sumažintų riziką.

    Augant palydovų skaičiui ir konkurencijai kosmose, ekspertai vis dažniau ragina stiprinti skaidrumą ir informacijos apsikeitimą apie rizikingus manevrus. Tai laikoma viena iš priemonių, galinčių padėti išvengti incidentų, kurių pasekmės būtų juntamos visam pasauliui.

  • Sovietų palydovas „Meteor 2-7“ vėl byra į gabalus: ekspertai įspėja dėl pavojingos grandinės

    Sovietų palydovas „Meteor 2-7“ vėl byra į gabalus: ekspertai įspėja dėl pavojingos grandinės

    Senojo Sovietų Sąjungos palydovo „Meteor 2-7“ būklė kelia vis didesnį nerimą: stebėjimai rodo, kad jis Žemės orbitoje ir vėl skyla į daugybę fragmentų. Nors aparatas neveikia dešimtmečius, jo irimo procesas didina susidūrimų tikimybę ir prisideda prie sparčiai augančios kosminių šiukšlių problemos.

    „Meteor 2-7“ į kosmosą buvo paleistas 1981 metais ir iki šiol skrieja žemojoje Žemės orbitoje. Tokie nebevaldomi objektai laikomi vienu didžiausių rizikos veiksnių, nes jų judėjimo neįmanoma tiksliai koreguoti, o konstrukcijų senėjimas didina netikėtų gedimų ir skilimo tikimybę.

    Pastebėti dešimtys nuolaužų

    Kosminės erdvės stebėjimu užsiimanti bendrovė „LeoLabs“ pranešė užfiksavusi, kad palydovui praskrendant virš jų radarų tinklo vietos Vakarų Australijoje, paskui objektą tįso dešimtys atskirų fragmentų. Tai reiškia, kad orbitoje atsirado papildomų nuolaužų, kurios gali pavojingai priartėti prie kitų aparatų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tai nėra pirmas kartas, kai „Meteor 2-7“ skyla. Orbitalinių šiukšlių ekspertas Jimas Shellas socialiniame tinkle X priminė, kad panašus įvykis buvo registruotas ir 2004 metų kovo mėnesį, maždaug 855 kilometrų aukštyje.

    Kodėl fragmentacija tokia pavojinga?

    Kuo daugiau nuolaužų atsiranda orbitoje, tuo didesnė susidūrimų rizika, o kiekvienas susidūrimas gali sukurti dar daugiau fragmentų. Toks procesas gali virsti grandinine reakcija, kai naujos nuolaužos sukelia naujus susidūrimus ir dar labiau apsunkina saugų skrydį orbitoje.

    Ši rizika aktuali ne tik seniems Šaltojo karo laikų palydovams. Pastaraisiais mėnesiais fiksuota ir kitų objektų fragmentacija, įskaitant seną JAV palydovą USA 32 bei atskirus komercinių ryšių palydovų atvejus, o tai rodo bendrą tendenciją: orbitoje daugėja tiek aparatų, tiek gedimų scenarijų.

    Sprendimai dar tik bręsta

    Todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę aktyviai mažinti kosminių šiukšlių kiekį: nuo griežtesnių taisyklių dėl palydovų utilizavimo iki technologijų, kurios leistų pašalinti didžiausią grėsmę keliančius objektus. Vis dėlto praktinis įgyvendinimas sudėtingas, nes reikia tarptautinio suderinimo, patikimos technikos ir aiškių atsakomybių.

    „Meteor 2-7“ istorija tampa priminimu, kad net prieš kelis dešimtmečius paleisti, seniai neveikiantys aparatai šiandien gali tapti realia grėsme šiuolaikinei infrastruktūrai kosmose. Kiekvienas naujas skilimas didina spaudimą greičiau pereiti nuo diskusijų prie realių priemonių, kurios sumažintų susidūrimų tikimybę.

  • Londono „Foundational“ pritraukė 9,6 mln. eurų: žada milimetriniu tikslumu sekti palydovus ir šiukšles

    Londono „Foundational“ pritraukė 9,6 mln. eurų: žada milimetriniu tikslumu sekti palydovus ir šiukšles

    Londone įsikūręs kosmoso technologijų startuolis „Foundational“ išėjo iš vadinamojo slaptojo režimo ir paskelbė pritraukęs 9,6 mln. eurų ikisėklinę investiciją. Bendrovė kuria infrastruktūrą, kuri, jos teigimu, leistų gerokai tiksliau nustatyti palydovų ir kitų objektų padėtį orbitoje, įskaitant kosmines šiukšles.

    Į finansavimo etapą įsitraukė keli ankstyvos stadijos rizikos kapitalo fondai, tarp jų „Inflection“, „BACKED“, „Final Frontier“, „Adjacent“ ir „Type One Ventures“. Startuolis pinigus planuoja skirti antžeminių stočių tinklui plėsti, kosmose naudojamos įrangos gamybai integruoti ir duomenų platformai toliau vystyti.

    Ką tiksliai kuria „Foundational“?

    „Foundational“ veiklos pagrindas – palydovų lazerinio nuotolio matavimo technologija, dažnai vadinama SLR. Šis metodas veikia siunčiant lazerio impulsus iš antžeminės stoties į palydove esantį atšvaitą ir išmatuojant laiką, per kurį šviesa sugrįžta atgal.

    Tokiu būdu, priklausomai nuo sistemos konfigūracijos ir sąlygų, galima pasiekti itin aukštą matavimo tikslumą, kurį įmonė apibūdina kaip milimetrinį. Startuolis siekia, kad ši technologija taptų ne paviene, brangiai prižiūrima infrastruktūra, o masteliuojama komercinė paslauga.

    Bendrovė teigia sujungianti tris grandis į vieną vertikaliai integruotą sistemą: palydovuose montuojamus atšvaitus, automatizuotas antžemines lazerines stotis ir programinę platformą, kuri apdoroja bei pateikia klientams duomenis. „Foundational“ taip pat tikina, kad jų sprendimas gali būti iki 30 kartų pigesnis už senesnės kartos analogus ir pritaikytas darbui įvairiomis oro sąlygomis.

    Kodėl tikslus sekimas tampa kritinis?

    Žemojoje Žemės orbitoje daugėja tiek veikiančių palydovų, tiek neveikiančių aparatų ir jų fragmentų, o tai didina susidūrimų riziką. Kuo tankesnė orbita, tuo svarbiau operatoriams ir institucijoms turėti kuo tikslesnius duomenis apie objektų padėtį ir trajektorijų pokyčius.

    Tikslus sekimas reikalingas ne vien kosmoso saugumui: nuo palydovinės infrastruktūros priklauso ryšiai, navigacija, Žemės stebėjimas ir laiko sinchronizacija, kuri svarbi finansų bei logistikos sistemoms. Dėl to didėja poreikis sprendimams, kurie padėtų patikimiau stebėti orbitos situaciją ir planuoti manevrus, mažinančius susidūrimų tikimybę.

    Kas žinoma apie komandą ir klientus?

    „Foundational“ įkurta 2025 metais, o įmonės vadovas ir vienas įkūrėjų Hira Virdee anksčiau dirbo su lazerinio sekimo technologijomis, kurios buvo vystomos ir komercializuojamos per „Lumi Space“. Startuolis pabrėžia, kad jo sprendimas remiasi ilgalaikiais moksliniais darbais ir praktine patirtimi diegiant lazerinio matavimo sistemas.

    Pasak bendrovės, tarp jos klientų ir partnerių yra Europos kosmoso agentūra, Jungtinės Karalystės valstybės institucijos, aviacijos ir kosmoso pramonės gamintojai, taip pat mokslinių tyrimų organizacijos ir vadinamojo NewSpace sektoriaus įmonės. „Foundational“ ambicija – sukurti atsparų pasaulinį tinklą, kuris nuolat teiktų tikslius padėties duomenis palydovų operatoriams, draudikams ir valdžios institucijoms.

    „Beveik viskas orbitoje ir stebėtinai daug dalykų ant žemės priklauso nuo to, ar tiksliai žinome, kur kas yra. Dabartinės matavimo technologijos nebeatitinka naujos kosmoso eros poreikių ir DI paremtų fizinių sistemų navigacijos iššūkių“, – sakė „Inflection“ vienas iš vadovų Alexander Lange.

    „Kiekvieną kartą atsiskaitydami kortele, tikrindami žemėlapį ar skambindami telefonu remiamės palydovine infrastruktūra, tačiau palydovų padėties nustatymo technologijos nepasivijo kosmoso ekonomikos augimo. Lazerinis nuotolio matavimas yra aukso standartas, bet iki šiol buvo pernelyg brangus ir sudėtingas masiškai taikyti“, – sakė „Foundational“ vadovas Hira Virdee.

  • Asteroidas Apofis pralėks rekordiškai arti, bet mokslininkus neramina viena žmogaus klaida

    Asteroidas Apofis pralėks rekordiškai arti, bet mokslininkus neramina viena žmogaus klaida

    2029 metų balandžio 13 dieną pro Žemę itin arti pralėks asteroidas 99942 Apofis. Skaičiuojama, kad jo praskriejimo atstumas sieks apie 32 000 kilometrų, tad tai bus vienas ryškiausių tokio dydžio asteroidų praskriejimų šiuolaikinėje stebėjimų istorijoje.

    Apofis yra maždaug 370 metrų skersmens dangaus kūnas, tačiau naujausi skaičiavimai rodo, kad susidūrimo su Žeme 2029 metais rizikos nėra. Vis dėlto tyrėjai įspėja apie kitą, mažiau akivaizdžią grėsmę, kuri gali pakenkti mokslui.

    Grėsmė ne Žemei, o tyrimams

    Asteroidui artėjant prie Žemės, planetos gravitacija turėtų pastebimai paveikti jo sukimąsi ir paviršių. Mokslininkai tikisi fiksuoti galimus nuošliaužų požymius, drebėjimus ir kitus procesus, kurie padėtų geriau suprasti asteroidų sandarą.

    Tačiau publikuotame tyrime pabrėžiama, kad prieš pat praskriejimą Apofis gali atsidurti regione, kuriame skraido geostacionariosios orbitos objektai ir jų nuolaužos. Nors tikimybė nedidelė, modeliavimas parodė realų scenarijų, kai žmogaus sukurta šiukšlė praskrieja ypač arti arba net atsitrenkia į asteroidą.

    „Svarbiausia pabrėžti, kad toks smūgis reikšmingai nepakeistų asteroido orbitos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Alessandro Rossi.

    Tyrėjų teigimu, labiausiai tikėtina pasekmė būtų nedidelis krateris ir į kosmosą išmestas medžiagos debesis. Tai savaime nebūtų katastrofa, tačiau galėtų supainioti duomenis, nes mokslininkams būtų sunkiau atskirti, kas Apofį pakeitė labiau: Žemės gravitacija ar netikėtas susidūrimas.

    Stebės dvi misijos

    Apofio praskriejimą planuoja stebėti dvi kosminės misijos: Europos kosmoso agentūros RAMSES ir NASA OSIRIS-APEX. Tikslas yra užfiksuoti, kaip per labai trumpą laiką kinta asteroido sukimasis, forma, paviršiaus savybės ir galimi seisminiai signalai.

    Tyrėjai pažymi, kad net ir nedidelis išorinis poveikis prieš šiuos matavimus galėtų sumažinti galimybę vienareikšmiškai interpretuoti rezultatus. Kitaip tariant, žmonijos paliktos nuolaužos gali atimti iš mokslininkų retą progą aiškiai pamatyti, kaip Žemė „permodeliuoja“ praskriejantį asteroidą.

    Ką atskleidžia ši problema

    Šis atvejis primena, kad apie aukštų orbitų, ypač geostacionariosios, smulkių nuolaužų populiaciją vis dar žinoma per mažai. Dideli objektai paprastai sekami, tačiau mažesni fragmentai dažnai lieka nepastebimi, nors jų judėjimas dideliu greičiu gali turėti neprognozuojamų pasekmių.

    Mokslininkai tikisi, kad iki 2029 metų bus sustiprintos stebėjimo priemonės ir duomenų bazės, kad aukštų orbitų aplinka būtų įvertinta tiksliau. Tai svarbu ne tik asteroidų tyrimams, bet ir bendrai kosmoso infrastruktūros saugai, nes geostacionarioji orbita yra kritinė ryšio ir meteorologinių palydovų zona.

  • Kinija kelia palydovus prieš kosmines šiukšles: konstelacija Gande stebės grėsmes iki 2030

    Kinija kelia palydovus prieš kosmines šiukšles: konstelacija Gande stebės grėsmes iki 2030

    Kosminės šiukšlės tampa vis didesniu iššūkiu, nes žemojoje Žemės orbitoje sparčiai daugėja palydovų ir raketų nuolaužų. Kuo tankesnė orbita, tuo didesnė susidūrimų tikimybė, o net ir mažas fragmentas, skriejantis dideliu greičiu, gali apgadinti veikiančią įrangą.

    Kinija pradėjo kurti palydovų sistemą Gande, kurios tikslas yra nuolatinė kosminių šiukšlių stebėsena. Projektas pavadintas senovės Kinijos astronomo Gan De garbei, o pirmasis konstelacijos palydovas jau iškeltas į orbitą kaip platesnės misijos dalis.

    Paleidimas įvyko naudojant komercinę raketą Kinetica-1, skirtą mažiems ir vidutinio dydžio palydovams. Per vieną misiją į orbitą buvo iškelti penki palydovai, o visi aparatai pasiekė numatytas trajektorijas.

    Gande konstelacija kuriama etapais: pirmajame numatyta 14 palydovų, vėliau jų skaičius turi augti iki 50. Galutinis tikslas yra 120 palydovų sistema, kuri, pagal projekto planus, turėtų būti pilnai parengta iki 2030 metų.

    Tokio tipo sprendimai svarbūs dėl augančios rizikos orbitoje: nuolaužos ir neveikiantys objektai virš Žemės juda maždaug 7,9 kilometro per sekundę greičiu. Skaičiuojama, kad orbitoje gali būti daugiau nei 1 000 000 maždaug 1 centimetro ir didesnių fragmentų, kurių didelė dalis yra sudėtingai aptinkami, bet pavojingi.

    Projektą įgyvendina Pekine veikianti privati bendrovė „ATmoto Technology“. Skelbiama, kad pirmasis palydovas turi specializuotą borto kompiuterį, kurio darbas paremtas dirbtinis intelektas metodais, leidžiančiais automatizuoti stebėseną ir sumažinti nuolatinės žemės operatorių kontrolės poreikį.

    Kosminių šiukšlių stebėjimas tampa vis labiau konkurencinga ir strategiškai svarbia sritimi, nes nuo tikslių duomenų priklauso susidūrimų prevencija ir saugus palydovų valdymas. Kuo daugiau atsiranda privačių ir valstybių sistemų, tuo didesnė tikimybė, kad bus galima greičiau aptikti rizikas ir laiku koreguoti orbitas.