CP v2

Tag: Kosminės šiukšlės

  • Mokslininkai perspėja: 1,7 mln. palydovų gali praskaidrinti nakties dangų ir trikdyti astronomiją

    Mokslininkai perspėja: 1,7 mln. palydovų gali praskaidrinti nakties dangų ir trikdyti astronomiją

    Į orbitą veržiasi megažvaigždynai

    Europos pietinė observatorija perspėja, kad planai per artimiausius metus į Žemės orbitą iškelti iki 1 700 000 palydovų gali turėti itin neigiamų pasekmių astronomijai. Naujas tyrimas skaičiuoja, kaip dideli ir ryškūs palydovų žvaigždynai didintų dangaus šviesumą ir apsunkintų antžeminių teleskopų darbą.

    Šiuo metu orbitoje jau yra apie 14 000 palydovų, o jų skaičius pastaraisiais metais smarkiai augo dėl komercinių ryšio projektų. Tačiau, mokslininkų teigimu, dabar matomas augimas tėra pradžia, jei reguliuotojai leis įgyvendinti ambicingiausius planus.

    Kodėl palydovai trukdo stebėjimams

    Pagrindinė problema astronomams yra ryškūs palydovų pėdsakai dangaus nuotraukose: palydovui kertant stebimą lauką, jis palieka šviesią juostą, kuri gali sugadinti kadrą ir uždengti silpnus tolimų objektų signalus. Didėjant palydovų skaičiui, tokių pėdsakų tikimybė auga, o dalis stebėjimų tampa mažiau patikimi arba visai netinkami.

    ESO astronomas Olivier Hainaut, vadovavęs tyrimui, pabrėžė, kad dabartinis poveikis dar yra valdomas, tačiau planuojamas šuolis iki 1 700 000 palydovų reikštų kokybinį lūžį.

    „Kai palydovas kerta stebimą vaizdą, jis palieka ryškų pėdsaką ir užgožia tai, kas yra už jo“, – sakė Olivier Hainaut.

    „Pastaraisiais metais tai vyksta, bet dar galima su tuo susitvarkyti. Tačiau jei nuo 14 000 pereisime prie 1 700 000, problemos taps labai rimtos“, – pridūrė jis.

    Ryškesnis dangus ir poveikis aplinkai

    Tyrime išskiriamas ir projektas „Reflect Orbital“, kuriuo siekiama į orbitą kelti didelius palydovus su veidrodžiais, galinčiais nukreipti saulės šviesą į Žemę ir taip suteikti apšvietimą naktį. ESO vertinimu, net ir tada, kai veidrodžiai nėra nukreipti į stebėtoją, sklaida gali padaryti tokius objektus itin ryškius, o tai reikštų papildomą šviesos taršą.

    Mokslininkai nurodo, kad ryškūs palydovų žvaigždynai gali paveikti ne tik profesionalią astronomiją. Didėjanti dirbtinė dangaus šviesa siejama su poveikiu žmogaus ir gyvūnų biologiniams ritmams bei ekosistemoms, o kosminių paleidimų mastas kelia klausimų dėl energijos sąnaudų ir aplinkos pėdsako.

    Be to, didžiulė palydovų koncentracija didina ir susidūrimų riziką, o tai gali skatinti kosminių šiukšlių grandininę reakciją, dar vadinamą Keslerio sindromu. Tokiu atveju naujų susidūrimų sukeliamų nuolaužų daugėjimas galėtų apsunkinti saugų naudojimąsi tam tikromis orbitomis.

    ESO ir partneriai ragina svarstyti ribą, kuri leistų išsaugoti mokslinių stebėjimų galimybes, ir siūlo siekti, kad orbitoje būtų ne daugiau kaip 100 000 palydovų. Taip pat akcentuojama, kad palydovai turėtų būti projektuojami taip, kad būtų kuo mažiau matomi plika akimi ir mažiau ryškintų nakties dangų.

    Sprendimai dėl dalies didžiausių projektų priklauso reguliuotojams, tarp jų ir JAV Federalinei ryšių komisijai. ESO teigimu, būtent reguliavimo institucijos dabar turės įvertinti, kaip suderinti komercinius planus su mokslo, aplinkos ir visuomenės interesu išsaugoti tamsų dangų.

  • Prie Žemės aptiktas keistas dirbtinis objektas 1998 KY26: į jį nukreipta „Hayabusa2“ misija

    Pastaraisiais metais daugėja pranešimų apie mažus, greitai besisukančius kūnus, kurie trumpam priartėja prie Žemės. Vienas tokių objektų, kataloge žymimas kaip 1998 KY26, išsiskiria ryškumu ir sukimosi dinamika, todėl dalis tyrėjų svarsto, ar tai gali būti technogeninės kilmės kūnas.

    Objektas buvo pastebėtas naudojant Europos pietinės observatorijos instrumentus, įskaitant Very Large Telescope (VLT), o pradiniai matavimai rodo, kad jo skersmuo gali siekti apie 11 metrų. Stebėjimai taip pat fiksavo greitą sukimąsi ir didesnį nei įprasta atspindį, kas nėra dažnas požymis natūraliems, porėtiems nuolaužiniams asteroidams.

    Naujesnėje mokslinėje analizėje iškelta hipotezė, kad dalį neįprastų požymių galima aiškinti tuo, jog tai gali būti žmogaus sukurtas objektas. Kaip vienas galimų paaiškinimų minimas Sovietų Sąjungos zondas „Fobos-1“, paleistas 1988 metais į Marso palydovo Fobo tyrimų misiją, bet netrukus praradęs ryšį.

    „Šiuo metu tai tėra hipotezė, kuri remiasi orbitų ir fizinių savybių sutapimais, o ne galutiniu patvirtinimu“, – sakė astronomas Avi Loebas.

    Tyrėjai akcentuoja, kad 1998 KY26 judėjimo parametrai ir padėtis kai kuriais vertinimais gali būti artimi scenarijui, kai senas zondas ilgainiui atsiduria panašioje orbitoje kaip stebimas kūnas. Vis dėlto tokie sutapimai dar nereiškia tapatumo, nes mažų kūnų orbitos gali kisti dėl Saulės spinduliuotės slėgio, šiluminio Jarkovskio efekto ir kitų veiksnių.

    Papildomos užuominos siejamos su šviesio kitimu: ryškumo svyravimai, fiksuojami žemės teleskopais, gali rodyti pailgą formą arba netaisyklingą paviršių. Be to, jeigu objektas iš tiesų yra vientisesnis ir tvirtesnis nei tipinis „nuolaužų krūvos“ tipo asteroidas, jis gali išlikti stabilus net ir greitai sukdamasis.

    Galutinio atsakymo tikimasi sulaukti tik atlikus detalesnius artimo praskridimo ar tiesioginio tyrimo stebėjimus. Pranešama, kad Japonijos zondas „Hayabusa2“, anksčiau sėkmingai pargabenęs mėginių iš asteroido Ryugu, yra susiejamas su būsima šio objekto tyrimų programa, o atvykimas prie tikslo siejamas su 2031 metais.

    Toks tyrimas svarbus ne vien dėl smalsumo. Artimos Žemei orbitos objektų katalogavimas ir jų fizinių savybių supratimas tiesiogiai siejasi su planetinės gynybos uždaviniais, o taip pat padeda geriau atskirti natūralius kūnus nuo kosminių šiukšlių ar senų aparatų fragmentų, kurių aplink Žemę ir Saulę daugėja.

  • Į Mėnulį rėšis „SpaceX“ „Falcon 9“ pakopa: mokslininkas įvardijo datą ir vietą

    Į Mėnulį rėšis „SpaceX“ „Falcon 9“ pakopa: mokslininkas įvardijo datą ir vietą

    Mėnulis nuolat patiria kosminių kūnų smūgius, tačiau šįkart objektas bus žemiškos kilmės. Nepriklausomas astronomas Billas Gray’us skelbia, kad panaudota „SpaceX“ raketos „Falcon 9“ antroji pakopa 2026 metų rugpjūčio 5 dieną turėtų atsitrenkti į Mėnulio paviršių.

    Jo vertinimu, smūgis įvyks apie 06:44 pasauliniu koordinuotu laiku ir greitis gali siekti maždaug septynis kartus didesnį už garso greitį. Prognozuojama vieta siejama su Einšteino kraterio apylinkėmis, netoli ribos tarp matomosios ir nematomosios Mėnulio pusių.

    Kas tai per objektas?

    Kalbama apie „Falcon 9“ viršutinę pakopą, kuri po naudingosios apkrovos atskyrimo neliko kontroliuojamai sugrąžinta į atmosferą. „Falcon 9“ yra iš dalies pakartotinai naudojama raketa: pirmoji pakopa dažnai grįžta ir nutupia, o antroji paprastai lieka orbitoje.

    Anot B. Gray’aus, ši konkreti pakopa po 2025 metų sausį įvykdyto paleidimo liko pailgoje orbitoje aplink Žemę. Per vieną apsisukimą ji užtrunka apie 26 dienas, o trajektorija periodiškai priartėja prie Mėnulio orbitos srities, todėl laikui bėgant susidaro reali susidūrimo tikimybė.

    Kodėl prognozuoti sudėtinga?

    Nors pagrindines orbitos tendencijas lemia Žemės, Mėnulio, Saulės ir kitų planetų gravitacija, papildomą įtaką daro Saulės spinduliuotės slėgis. Ši jėga nedidelė, bet ilgainiui gali pastebimai pakeisti trajektoriją, ypač kai objektas sukasi ir nevienodai atspindi šviesą.

    „Kosminių šiukšlių judėjimas dažniausiai yra prognozuojamas, tačiau Saulės spinduliuotės slėgis per laiką gali pridėti netikėtumo“, – sakė Billas Gray’us.

    Ar tai pavojinga ir ką tai sako apie problemą?

    Tiesioginės grėsmės žmonėms šis smūgis nekels, nes Mėnulyje nėra gyventojų, o kritimas vyks toli nuo bet kokios vykdomos veiklos. Vis dėlto incidentas išryškina augančią kosminių šiukšlių problemą ir tai, kad viršutinių pakopų „palikimas likimo valiai“ ilgainiui sukuria neplanuotų susidūrimų riziką.

    Pastaraisiais dešimtmečiais Mėnulyje būta ir tyčinių smūgių, vykdytų moksliniais tikslais, pavyzdžiui, kai NASA misija LCROSS 2009 metais sukėlė dulkių debesį ir padėjo patvirtinti vandens ledo pėdsakus šešėliuotuose krateriuose. 2022 metais taip pat fiksuotas nevaldomas raketos pakopos smūgis, po kurio Mėnulio orbitoje esantys aparatai užfiksavo naują kraterį.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad didėjant paleidimų skaičiui vis svarbesni tampa aiškūs tarptautiniai principai, kaip valdyti raketų pakopų „gyvenimo pabaigą“. Vienas praktiškų sprendimų, apie kurį kalba ir B. Gray’us, yra viršutines pakopas nukreipti į tokias trajektorijas, kad jos paliktų Žemės ir Mėnulio aplinką ir nebekeltų susidūrimo rizikos artimiausiu laikotarpiu.