Tag: Kosmologija

  • Iš Visatos jaunystės atkeliavo signalas: „James Webb“ atskleidė netikėtą jo namų galaktiką

    Iš Visatos jaunystės atkeliavo signalas: „James Webb“ atskleidė netikėtą jo namų galaktiką

    Seniausias iki šiol radijo pliūpsnis

    Astronomai pranešė aptikę iki šiol tolimiausią greitąjį radijo pliūpsnį (FRB) – itin trumpą, bet galingą radijo bangų blyksnį, trukusį maždaug tūkstantąją sekundės dalį. Signalas, pavadintas FRB 20240304B, pasiekė Žemę po kelionės per didžiąją dalį Visatos istorijos.

    Toks aptikimas ypač svarbus todėl, kad FRB prigimtis iki šiol nėra galutinai įrodyta. Nors egzistuoja dešimtys hipotezių, mokslininkai dažniau atmeta netinkančius modelius, nei gali vienareikšmiškai patvirtinti vieną kilmės scenarijų.

    Kaip signalas buvo susektas

    FRB 20240304B pirmiausia užfiksuotas 2024 metų kovą Pietų Afrikoje veikiančiu radijo teleskopu MeerKAT, kuris sudarytas iš 64 antenų. Tokie prietaisai gali greitai identifikuoti pliūpsnį, tačiau jo šaltinio galaktiką rasti gerokai sunkiau.

    Po pirminio aptikimo tyrėjai bandė dangaus sritį ištirti itin jautriais antžeminiais optiniais teleskopais, tačiau nematė nieko, kas patikimai išduotų signalą pasiuntusią galaktiką. Tuomet į pagalbą pasitelktas James Webb kosminis teleskopas, kurio infraraudonųjų spindulių jautrumas leidžia aptikti labai tolimus ir blankius objektus.

    Netikėta kilmė: mažytė, bet aktyvi galaktika

    James Webb duomenys atskleidė, kad FRB šaltinis slypi ne didelėje, masyvioje galaktikoje, kaip tikėtasi, o mažoje nykštukinėje galaktikoje, kuri aktyviai formuoja žvaigždes. Tyrėjų vertinimu, ši galaktika yra apie 1 000 kartų mažesnės masės, nei buvo prognozuota pagal ankstesnius lūkesčius.

    Dar viena detalė nustebino ne mažiau: galaktika labai jauna, o didžioji dalis jos žvaigždžių masės susiformavo palyginti neseniai kosminiais mastais. Toks fonas stiprina prielaidą, kad FRB galėjo sukelti magnetaras – itin stiprų magnetinį lauką turinti neutroninė žvaigždė, galinti susiformuoti per milijonus metų.

    „Greitieji radijo pliūpsniai įdomūs tuo, kad vis dar nežinome, kas tiksliai juos sukuria. Turime teorijų, bet neturime galutinio įrodymo“, – sakė Sidnėjaus universiteto mokslininkė Manisha Caleb.

    Kodėl tai svarbu ne tik FRB paslapčiai

    Be kilmės paieškų, FRB tampa ir praktiniu kosmologijos įrankiu. Keliaudamas per tarpgalaktines dujas signalas patiria sklaidą: žemesnio dažnio bangos sulėtėja labiau nei aukštesnio, todėl atkeliauja kiek vėliau, o tai leidžia įvertinti, kiek jonizuotos medžiagos buvo pakeliui.

    Šio pliūpsnio kelionė suteikė informacijos ir apie didelio masto struktūras tarp mūsų ir šaltinio, nes signalą veikė skirtingų regionų dujos bei turbulencija. Tai leidžia FRB naudoti kaip savotišką kosminį matuoklį, padedantį tiksliau „pasverti“ medžiagą tarp galaktikų ir tikslinti Visatos raidos vaizdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad patikimai susietų FRB su jų šeimininkėmis galaktikomis kol kas yra palyginti nedaug, todėl tokie aptikimai išlieka reti ir ypač vertingi. Kuo daugiau bus užfiksuota tolimų pliūpsnių, tuo geriau bus galima patikrinti magnetarų hipotezę ir kitus modelius, ypač ankstyvosios Visatos sąlygomis.

  • Mokslininkai aptiko beveik 400 gravitacinių bangų signalų: tai keičia juodųjų skylių kilmę

    Mokslininkai aptiko beveik 400 gravitacinių bangų signalų: tai keičia juodųjų skylių kilmę

    Naujausias LIGO–Virgo–KAGRA gravitacinių bangų katalogas, apimantis beveik 400 užfiksuotų įvykių, leidžia mokslininkams pirmą kartą ne tik aprašyti pavienes keistenybes, bet ir sudaryti juodųjų skylių populiacijos vaizdą. Didžioji dalis signalų siejama su dvejetų juodųjų skylių susijungimais.

    Iki šiol juodąsias skyles dažniausiai pavykdavo tirti netiesiogiai, nes jos neskleidžia šviesos, o jų gravitacija uždaro net fotonų kelią. Gravitacinės bangos, erdvėlaikio raibuliai, leidžia „išgirsti“ susidūrimus ir iš signalo formos nustatyti mases, sukimąsi bei atstumą.

    Katalogo duomenys rodo, kad Visata gali gaminti juodąsias skyles ne vienu keliu. Dalis jų, tikėtina, susidaro iš masyvių žvaigždžių porų, kurios evoliucionuodamos kartu galiausiai virsta juodosiomis skylėmis ir vėliau susijungia.

    „Matome aiškių požymių, kad dalis susijungimų gimsta keliais skirtingais būdais“, – sakė Monash universiteto astrofizikė Sharan Banagiri.

    Kitas svarbus mechanizmas siejamas su tankiomis žvaigždžių sankaupomis, kuriose juodosios skylės gali „susirasti“ viena kitą dinamiškai, o ne gimti kaip pora. Tokiose aplinkose dažnesni netikėtai dideli masių skirtumai ir sudėtingesnė orbitų istorija.

    Statistinė analizė taip pat leidžia kalbėti apie galimą hierarchinių susijungimų grandinę, kai nauja, masyvesnė juodoji skylė susiformuoja iš ankstesnio susidūrimo ir vėliau vėl susijungia. Vienas iš tokių įvykių „pirštų atspaudų“ gali būti neįprastai didelis galutinio objekto sukimasis.

    „Vienas įdomiausių dalykų yra tai, kad dalis naujai aptiktų juodųjų skylių sukasi labai greitai“, – sakė Sharan Banagiri.

    Didėjantis aptikimų skaičius rodo ir technologinį šuolį: nuo pirmųjų metų, kai aptikimai buvo reti, prie laikotarpio, kai signalų fiksuojama kelis kartus per savaitę. Kuo daugiau įvykių, tuo tiksliau galima atskirti, kokia dalis juodųjų skylių kilusi iš žvaigždžių porų, o kokia – iš sankaupų dinamikos ar ankstesnių susijungimų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie katalogai svarbūs ne tik juodųjų skylių kilmei aiškintis. Gravitacinės bangos tampa nepriklausomu įrankiu kosmologijai, nes leidžia vertinti Visatos plėtimąsi ir tikrinti fundamentinės fizikos prognozes skirtinguose masių bei energijų režimuose.