CP v2

Tag: Kosmoso misijos

  • NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA patvirtino, kad Marsą iš orbitos daugiau kaip dešimtmetį tyrinėjęs erdvėlaivis MAVEN baigė misiją ir yra laikomas nebeatkuriamu. Sprendimas priimtas po maždaug pusmečio nesėkmingų bandymų atkurti ryšį, kai aparatas staiga nutilo 2025 metų pabaigoje.

    Agentūros teigimu, telemetrija rodė, kad MAVEN galėjo patekti į greitą sukimąsi, dėl kurio sutriko orientacija, pasikeitė orbita ir greičiau išsikrovė baterijos. NASA suburta vertinimo komisija šių metų pradžioje padarė išvadą, kad aparatas nebefunkcionuoja ir jo sugrąžinti į darbą nebepavyks.

    Kas nutiko ir kas bus toliau

    MAVEN ryšys dingo po to, kai zondas praskriejo už Marso ir nebeatsiliepė į siunčiamas komandas. NASA pabrėžia, kad tyrimas, kas tiksliai sukėlė gedimą, dar tęsiamas, nes svarbu įvertinti rizikas būsimiems orbitiniams projektams.

    Skaičiuojama, kad aparatas orbitoje gali išlikti dar apie 50–100 metų, o vėliau nukristi į Marso paviršių. Pasak agentūros, iki tol MAVEN neturėtų kelti grėsmės kitiems aplink Marsą dirbantiems kosminiams aparatams.

    Kuo MAVEN buvo svarbus mokslui

    MAVEN buvo paleistas 2013 metais siekiant suprasti, kaip laikui bėgant kito Marso atmosfera ir kodėl planeta prarado didelę dalį dujų, būtinų šiltesniam ir drėgnesniam klimatui. Zondo duomenys padėjo tikslinti atmosferos ir Saulės vėjo sąveikos modelius, kurie svarbūs vertinant Marso klimato evoliuciją.

    Per misiją MAVEN stebėjo Marso „orą“ viršutinėje atmosferoje, fiksavo reiškinius, susijusius su Saulės audromis, ir registravo neįprastus švytėjimus. Taip pat pranešta, kad aparatas atliko ir platesnio konteksto stebėjimus, įskaitant praskriejusio tarpžvaigždinio objekto fiksavimą.

    Ar nukentės Marso roveriai?

    MAVEN atliko ir praktišką vaidmenį, padėdamas perduoti duomenis iš Marso paviršiuje dirbančių roverių, įskaitant „Curiosity“ ir „Perseverance“. NASA nurodo, kad ryšio ir mokslinių duomenų perdavimo grandinė iš esmės neturėtų sutrikti, nes darbą perims kiti orbitiniai aparatai.

    Agentūra skelbia, kad aplink Marsą veikia dar keturi svarbūs erdvėlaiviai, įskaitant Jungtinių Valstijų ir Europos misijas, todėl roverių mokslinė programa neturėtų prarasti galimybių. Vis dėlto mokslininkams MAVEN pabaiga reiškia vienu instrumentu mažiau ilgalaikiuose Marso atmosferos pokyčių stebėjimuose.

    „Komanda tikrai išgyveno netektį, kai misija baigėsi“, – sakė NASA projekto vadovas Mike Moreau.

    „Mums skaudu, bet kartu didžiuojamės, ką per pastarąjį dešimtmetį pavyko nuveikti moksle“, – sakė misijos vyriausioji mokslininkė Shannon Curry iš Kolorado universiteto Boulderyje.

  • NASA paskelbė, kad MAVEN misija baigta: ryšys nutrūko, o zondas nekontroliuojamai ėmė suktis

    NASA oficialiai paskelbė, kad Marso orbitinis aparatas MAVEN baigė misiją po to, kai nepavyko atkurti ryšio su zondu. Agentūros teigimu, ryšys dingo, kai aparatas kurį laiką buvo už tiesioginio bendravimo su Žeme zonos ribų, o vėliau jis nebeatsiliepė į siunčiamas komandas.

    Vėlesnė telemetrijos analizė parodė, kad MAVEN persijungė į saugųjį režimą ir pradėjo nekontroliuojamai suktis. Toks sukimasis paprastai reiškia, kad saulės baterijos nebegali stabiliai nukreipti energijos rinkimui, o ryšio sistemos ir orientacijos kontrolė ima sparčiai prarasti galios rezervą.

    „Po pakartotinių bandymų atkurti ryšį ir įvertinus gautus duomenis, tapo aišku, kad aparatas nebegali tęsti įprastų operacijų“, – sakė NASA atstovas.

    MAVEN pavadinimas yra trumpinys nuo Mars Atmosphere and Volatile EvolutioN, o pagrindinis misijos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip ir kodėl Marsas prarado didelę dalį savo atmosferos. Aparatas buvo paleistas 2013 metais ir 2014 metais pasiekė Marso orbitą, nors pirminis planas misiją vykdyti gerokai trumpiau.

    Per daugiau nei dešimtmetį MAVEN rinko duomenis apie viršutinius atmosferos sluoksnius, jonosferą ir sąveiką su Saulės vėju. Šie matavimai padėjo aiškiau susieti Marso klimato evoliuciją su kosminiais veiksniais, ypač su Saulės aktyvumo ciklais ir dalelių srautais, kurie ilgainiui gali „nupūsti“ atmosferą į kosmosą.

    NASA pabrėžia, kad MAVEN duomenys leido geriau suprasti, kaip kosminiai orai paveikia atmosferos praradimą, o poveikis sustiprėja per intensyvias Saulės audras. Toks fonas svarbus ne tik mokslui, bet ir praktiniam planavimui, nes atmosferos tankis ir dalelių aplinka daro įtaką tiek ryšiui, tiek įrangos patvarumui orbitoje.

    Be to, misija užfiksavo reiškinius, susijusius su Marso pašvaistėmis, kurios gali pasireikšti platesniu mastu nei Žemėje įprastos poliarinės pašvaistės. Taip pat stebėtas ryšys tarp planetos dulkių audrų ir atmosferoje esančio vandens garų pokyčių, kas padeda tikslinti hipotezes apie vandens netekimą ilgais laikotarpiais.

    Nors MAVEN nebeveikia, jo sukaupti archyvai liks svarbūs ilgalaikiams tyrimams ir modelių tikslinimui. Tokie duomenų rinkiniai dažnai naudojami dar ne vienerius metus, lyginant skirtingų misijų matavimus ir atnaujinant Marso atmosferos kaitos scenarijus.

    NASA ir toliau orientuojasi į Marso tyrimus, įskaitant technologijas, kurios ateityje galėtų padėti greičiau pasiekti Raudonąją planetą ir saugiau veikti jos aplinkoje. Agentūra akcentuoja, kad atmosferos ir radiacinės aplinkos supratimas išlieka vienu svarbiausių žingsnių planuojant būsimas, įskaitant ir pilotuojamas, misijas.

  • NASA bando naują DI lustą kosmosui: žada iki 500 kartų spartesnį skaičiavimą

    NASA bando naują DI lustą kosmosui: žada iki 500 kartų spartesnį skaičiavimą

    Skrydis tolyn reiškia daugiau autonomijos

    Kuo toliau nuo Žemės skrenda aparatai ir įgulos, tuo labiau reikia sistemų, galinčių veikti beveik be žmogaus įsikišimo. Tai ypač aktualu Mėnulio ir Marso misijoms, kur ryšio vėlavimas apsunkina operatyvų komandų perdavimą ir duomenų gavimą.

    NASA pabrėžia, kad autonominis duomenų apdorojimas gali pagreitinti mokslinių rezultatų gavimą, nes dalis analizės atliekama pačiame kosminiame aparate. Taip mažėja poreikis nuolat siųsti didžiulius duomenų kiekius į Žemę ir laukti atsakymų.

    HPSC procesorius kuriamas su „Microchip Technology“

    Siekdama spręsti augančio duomenų srauto problemą, NASA per Game Changing Development programą vysto High Performance Spaceflight Computing sistemą, trumpinamą HPSC. Projektas vystomas komercinėje partnerystėje su „Microchip Technology“.

    NASA skelbia, kad HPSC yra nuo radiacijos apsaugotas didelio našumo procesorius, turintis gerokai viršyti iki šiol daugelyje misijų naudotų, prieš dešimtmečius sukurtų lustų galimybes. Agentūros tikslas – suteikti aparatams daugiau skaičiavimo galios ten, kur ji labiausiai reikalinga, pavyzdžiui, nusileidimo metu ar analizuojant sudėtingus jutiklių duomenis.

    „Remdamiesi ankstesnių kosminių procesorių paveldu, sukūrėme daugiašerdę sistemą, kuri yra atspari gedimams, lanksti ir itin našiai veikianti“, – sakė Eugene’as Schwanbeckas.

    Kas yra HPSC ir kuo jis išsiskiria

    HPSC priskiriamas system-on-a-chip tipo sprendimams, kai esminiai kompiuterio elementai integruojami į vieną mikroschemą. Tokiuose lustuose paprastai sutelpa centriniai procesoriai, atminties ir įvesties bei išvesties valdikliai, ryšio sąsajos ir kiti blokai.

    NASA akcentuoja, kad kosminėms sąlygoms pritaikyti komponentai turi atlaikyti metų metus trunkantį darbą esant didelei spinduliuotei, ekstremalioms temperatūroms ir vibracijoms. Būtent dėl šių rizikų kosmose dažnai naudojama konservatyvesnė, bet patikimesnė aparatinė įranga, o atnaujinimai vyksta lėčiau nei komercinėje elektronikoje.

    HPSC taip pat projektuojamas taip, kad galėtų lanksčiai valdyti energijos sąnaudas, išjungiant nereikalingas funkcijas arba perjungiant dalį mazgų į taupesnius režimus. Tai svarbu, nes elektra kosmose yra vienas labiausiai ribojančių išteklių, ypač tolstant nuo Saulės.

    Testai JPL ir pirmieji rezultatai

    NASA Jet Propulsion Laboratory vykdo bandymus, kurie imituoja realias kosmoso sąlygas: radiaciją, šiluminius ciklus ir smūgius. Tokie bandymai reikalingi, kad būtų įvertinta, ar procesorius išlaikys stabilų darbą ten, kur remontas praktiškai neįmanomas.

    Agentūra primena, kad Saulės dalelių srautai ir kosminiai spinduliai gali sukelti skaičiavimo klaidas, o stiprus šaltis gali sutrikdyti energijos sistemas. Tokie sutrikimai neretai priverčia kosminius aparatus pereiti į vadinamąjį saugųjį režimą, kai prioritetas teikiamas išgyvenimui, o ne mokslinėms užduotims.

    „Naujus lustus varginame radiacijos, šiluminiais ir smūgio testais, o kartu vertiname jų veikimą griežtoje funkcinių bandymų kampanijoje“, – sakė Jimas Butleris.

    NASA teigimu, ankstyvuose bandymuose procesorius kai kuriais scenarijais demonstravo iki 500 kartų didesnį našumą, palyginti su šiuo metu naudojamais nuo radiacijos apsaugotais lustais. Jei rezultatai pasitvirtins ir sprendimas bus sertifikuotas skrydžiams, HPSC ateityje galėtų būti diegiamas orbitiniuose aparatuose, marsaeigiuose, gyvenamuosiuose moduliuose ir kitose tolimojo kosmoso misijose.

  • NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    Mėnulio tyrinėjimas vėl įgauna pagreitį, o kartu auga ir poreikis patikimai technikai, kuri galėtų dirbti atšiaurioje aplinkoje. JAV Kolorado valstijoje įsikūrusi bendrovė „Lunar Outpost“ pristato Mėnulio visureigio idėją „Pegasus“, kuri pirmiausia orientuota į astronautų mobilumą Mėnulio paviršiuje.

    Įmonė tikisi, kad „Pegasus“ galėtų būti parengtas iki 2027 metų pabaigos, tačiau realus skrydis priklausys nuo NASA sprendimų ir bendros Artemis programos grafiko. Pastaraisiais metais NASA viešai pabrėžė, kad Mėnulio misijose sieks ilgalaikio buvimo, o tam reikia ne tik nusileidimo modulių, bet ir transporto priemonių, leidžiančių greitai pasiekti tyrimų zonas.

    „Pegasus“ kuriamas kaip įgulos naudojamas visureigis, tačiau „Lunar Outpost“ akcentuoja ir platesnę viziją: Mėnulyje veikiančią infrastruktūrą, kurioje skirtingų tipų transporto priemonės atliktų logistikos, mokslinių tyrimų ir techninės priežiūros užduotis. Tokia kryptis atitinka NASA siekį remtis komerciniais partneriais ir kurti sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti ne vienoje misijoje.

    Šį mėnesį projektas sulaukė apie 28 000 000 eurų finansavimo, kuris, bendrovės vertinimu, turėtų paspartinti vystymą ir prototipų parengimą. NASA yra pasirinkusi kelias įmones, kurios kuria Mėnulio visureigių koncepcijas Artemis misijoms, todėl konkurencija čia didelė, o galutinius pasirinkimus lems techniniai bandymai, patikimumas ir integracija su būsimais nusileidimo sprendimais.

    Vis dėlto net ir turint parengtą visureigį, kelias iki realaus naudojimo Mėnulyje nėra tiesus. NASA dar turi priimti sprendimus dėl konkretaus nusileidimo modulio ir misijos scenarijaus, o tai gali nulemti, ar įgulos visureigis bus siunčiamas jau pirmaisiais sugrįžimo etapais, ar vėlesnėse, labiau infrastruktūrinėse ekspedicijose.

    „Lunar Outpost“ jau yra bandžiusi dalyvauti privačiame Mėnulio projekte, tačiau ankstesnė nedidelio aparato misija nebuvo sėkminga dėl problemų nusileidimo metu. Tokios nesėkmės pastaruoju metu nėra retos: Mėnulio nusileidimai išlieka viena sudėtingiausių kosminių užduočių, kur klaidos kaina didelė, o techninės rizikos išlieka net patyrusiems rangovams.

    Artimiausi metai parodys, ar „Pegasus“ taps realia astronautų transporto priemone, ar liks vienu iš konkurencinių prototipų. Tačiau kryptis aiški: grįžtant žmonėms į Mėnulį, didžiausia vertė bus ne vien pačiame nusileidime, o gebėjime reguliariai judėti, gabenti krovinius ir plėsti tyrimų geografiją Mėnulio paviršiuje.

  • „Curiosity“ gręžė Marso uolą, bet nutiko neregėta: įrankis iškėlė visą luitą

    „Curiosity“ gręžė Marso uolą, bet nutiko neregėta: įrankis iškėlė visą luitą

    Neregėtas incidentas Marse

    NASA marsaeigis „Curiosity“ dar kartą priminė, kad Raudonoji planeta geba nustebinti net po daugiau nei dešimtmečio darbo. Šįkart netikėtumas įvyko gręžiant uolą, kai mėginys elgėsi visai ne taip, kaip prognozavo inžinieriai ir geologai.

    2026 metais balandžio 25 dieną „Curiosity“ įgręžė sukamąja ir smūgine sistema į uolą, pavadintą Atakama. Planas buvo įprastas: susmulkinti paviršinį sluoksnį į miltelius ir perduoti juos vidiniams prietaisams cheminei bei mineraloginei analizei.

    Tačiau ištraukus grąžtą įvyko tai, ko misijos komanda iki šiol nebuvo fiksavusi: prie grąžto movos liko prikibęs visas apie 13 kilogramų sveriantis uolos luitas. NASA pažymėjo, kad ankstesniais atvejais gręžimas būdavo suskaldęs viršutinius sluoksnius, bet uola dar niekada nebuvo „iškeliavusi“ kartu su įrankiu.

    Kodėl uola „užsikabino“?

    Tokie incidentai išryškina pagrindinį nuotolinių planetinių misijų iššūkį: net kruopščiausi bandymai Žemėje neleidžia tiksliai numatyti, kaip elgsis reali medžiaga Marse. Uolienų sandara gali turėti mikroskopinių įtrūkimų, skirtingo kietumo zonų ir nevienodai sukimbančių sluoksnių, kurie pasimato tik įrankiui kontaktuojant su paviršiumi.

    Marse geologinių mėginių negalima tirti „rankomis“ vietoje, todėl kiekvienas gręžimas yra ir eksperimentas. „Curiosity“ grąžtas sukurtas ne tik sukti, bet ir „kaltuku“ smūgiuoti, kad uoliena virstų smulkiais milteliais, tinkamais analizei, tačiau tokia apkrova kartais sukelia neplanuotą skilimą.

    Per savo darbą Marse nuo 2012 metų „Curiosity“ ne kartą susidūrė su sudėtingu reljefu ir techniniais iššūkiais. Ypač daug dėmesio tekdavo gręžimo mechanizmui: ankstesniais metais buvo fiksuoti perkusinės dalies elektros sutrikimai, įtarta, kad stabdį trikdo nuolauža, o vėliau sustojo grąžto padavimo mechanizmas, todėl gręžimai kurį laiką buvo pristabdyti.

    Kaip problema buvo išspręsta

    Šį kartą komanda pirmiausia bandė išjudinti prikibusį luitą vibruodama įrankį, tačiau rezultato nebuvo. 2026 metais balandžio 29 dieną pakartojus bandymą nuo uolos byrėjo smėlis, bet pats luitas vis dar laikėsi.

    Galiausiai 2026 metais gegužės 1 dieną uola atsikabino. NASA nurodė, kad buvo keičiama grąžto padėtis, jis buvo sukamas ir vibruojamas, o luitas nukritęs ant grunto dar ir suskilo.

    Nors toks epizodas atrodo kaip nesėkmė, jis misijai taip pat yra vertinga informacija: iš uolienos elgsenos galima spręsti apie jos sluoksniuotumą ir mechanines savybes. Tokie duomenys padeda geriau planuoti būsimus gręžimus ir mažinti riziką, kad instrumentai patirs didesnį nusidėvėjimą.

    „Curiosity“ misija iš pradžių buvo planuota maždaug dvejiems metams, tačiau tęsiasi jau gerokai ilgiau. Per šį laiką marsaeigis reikšmingai prisidėjo prie Marso istorijos rekonstrukcijos, įskaitant senovinio vandens pėdsakus, geologinių sluoksnių analizę ir organinių junginių paieškas, o komanda Žemėje nuolat pritaiko darbą prie planetos pateikiamų staigmenų.

  • Juno misija atvėrė akis: Jupiterio žaibai gali būti iki milijono kartų galingesni nei Žemėje

    Juno misija atvėrė akis: Jupiterio žaibai gali būti iki milijono kartų galingesni nei Žemėje

    NASA zondas „Juno“, nuo 2016 metų skriejantis aplink Jupiterį, pateikė naujų įrodymų, kad šios planetos žaibai gali būti gerokai galingesni, nei manyta anksčiau. Tyrėjai, analizuodami mikrobangų radiometro duomenis, nustatė, kad dalis išlydžių Jupiterio atmosferoje stiprumu gali viršyti Žemės žaibus daugiau nei 100 kartų, o kai kuriuose vertinimuose skirtumas teoriškai gali siekti net iki milijono kartų.

    Skirtumas svarbus ne tik dėl įspūdingo skaičiaus. Žaibai laikomi vienu geriausių „langų“ į tai, kas vyksta giliai po matomais debesimis, nes jų signalai padeda suprasti konvekciją, energijos pernašą ir audrų struktūrą ten, kur optiniai teleskopai nebemato.

    Pamatyti pro storus debesis

    Jupiterio atmosferą dengia tankūs, daugiasluoksniai debesys, todėl vien tik matomos šviesos blyksniai ne visada parodo tikrą išlydžių mastą. Naktinėje pusėje žaibus aptikti lengviau, tačiau net ir tada optiniai stebėjimai gali „praleisti“ dalį reiškinių, jei blyksnį užstoja gilesnių sluoksnių debesys.

    „Juno“ mikrobangų radiometras veikia kitu principu: fiksuoja su žaibais susijusius radijo ir mikrobangų signalus, kurie prasiskverbia per debesis efektyviau nei matoma šviesa. Dėl to mokslininkai galėjo patikimiau sieti signalus su konkrečiomis audromis ir įvertinti jų intensyvumą.

    Kodėl Jupiterio audros tokios stiprios

    Vienas esminių skirtumų nuo Žemės yra atmosferos sudėtis. Mūsų planetoje šiltas, drėgnas oras kyla gana lengvai, todėl audros gali greitai įsibėgėti, o energija išsikrauna palyginti dažnais, bet ribotos galios žaibais.

    Jupiteryje atmosferoje dominuoja vandenilis ir helis, o vandens garai tokiame fone ne visada elgiasi taip, kaip Žemėje. Tyrėjų vertinimu, konvekcijai ir audros „prasiveržimui“ gali reikėti sukaupti daugiau energijos, todėl kai procesas įsibėgėja, išlydžiai tampa gerokai galingesni.

    Prie masto prisideda ir pačių audrų dydis. Skaičiuojama, kad Jupiterio audrų debesų „bokštai“ gali siekti apie 100 kilometrų, kai tipinės Žemės audros dažniausiai apsiriboja maždaug 10 kilometrų aukščiu. Didesnės apimtys reiškia ilgesnius krūvio atskyrimo kelius ir daugiau erdvės energijai kauptis.

    Amoniakas, ledas ir keisti krituliai

    Žaibų susidarymui svarbus dalelių susidūrimų ir krūvio atskyrimo mechanizmas, tačiau Jupiterio „chemija“ jį pakoreguoja. Be vandens ledo, aukščiau atmosferoje svarbų vaidmenį gali atlikti amoniakas, formuojantis mišrius kristalus ir keičiantis debesų mikrostruktūrą.

    Ankstesni „Juno“ rezultatai leido kalbėti ir apie neįprastus kritulius, primenančius stambias ledo gniūžtes, susidarančias iš vandens ir amoniako mišinio. Tokie procesai gali sustiprinti dalelių sąveikas audrose ir prisidėti prie įspūdingų elektros išlydžių.

    Nauji duomenys sustiprina bendrą vaizdą: Jupiterio „oras“ nėra pavieniai epizodai, o nuolatinė, milžiniško masto sistema. Kuo tiksliau pavyksta išmatuoti žaibus, tuo geriau mokslininkai supranta, kaip giliai planetos atmosferoje juda šiluma, medžiagos ir energija, ir kodėl ši milžinė taip retai būna rami.