CP v2

Tag: Kranogai

  • 5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    Dirbtinės salos dažnai siejamos su šiuolaikiniais megaprojektais, tačiau Škotijos ežeruose tokie statiniai atsirado gerokai anksčiau. Archeologai Lewiso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere aptiko įrodymų, kad viena nedidelė dirbtinė sala buvo pradėta formuoti daugiau kaip prieš 5 000 metų, vėlyvajame neolite.

    Tokio tipo statiniai Škotijoje vadinami kranogais. Ilgą laiką manyta, kad dauguma jų buvo statomi ir perstatomi daugiausia geležies amžiuje bei vėlesniais laikotarpiais, tačiau nauji duomenys rodo, kad dalis kranogų ištakų siekia daug ankstesnį laikotarpį.

    Kas rasta po akmenų sluoksniu

    Tyrėjai po salos akmeniniu viršutiniu sluoksniu aptiko medines konstrukcijas, kurios sudarė pirminį pagrindą. Radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausias statybų etapas siekia maždaug prieš 5 000 metų.

    Archeologų vertinimu, pirmiausia buvo įrengta apvali medinė platforma, ant kurios sukrauta šakų ir žabų danga. Vėliau, maždaug po 2 000 metų, konstrukcija buvo papildomai stiprinama, o salą dar labiau sutvirtino akmenys.

    Nauja technologija atvėrė dugną

    Vienas didžiausių iššūkių buvo tai, kad svarbi kranogo dalis yra sekliame, drumstame vandenyje, kur fotografuoti ir tiksliai fiksuoti padėtį gerokai sudėtingiau. Tokiose sąlygose nukenčia vaizdo ryškumas, o įprasti palydovinio pozicionavimo signalai po vandeniu neveikia.

    Problemai spręsti pasitelkta stereofotogrametrija: naras plaukė tiksliai suplanuota trajektorija su dviem plačiakampėmis, silpnam apšvietimui pritaikytomis kameromis, pritvirtintomis prie vieno rėmo. Surinkti kadrai leido sudaryti detalų trimatį modelį ir tiksliau suplanuoti kasinėjimus bei mėginių ėmimą.

    „Fotogrametrija yra labai veiksminga giliame vandenyje, bet mažesniame nei vieno metro gylyje dažnai kyla problemų. Tai gerai žinoma archeologų frustracija“, – sakė Sautamptono universiteto jūrinės archeologijos specialistas Fraseris Sturtas.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Šis atvejis svarbus ne tik dėl amžiaus. Jis parodo, kad derinant povandeninį filmavimą, fotogrametriją ir klasikinius kasinėjimo metodus galima patikimai tirti objektus, kurių dalis slypi po vandeniu, ir vertinti juos kaip vientisą struktūrą.

    Tiksli kranogo paskirtis vis dar diskutuojama, tačiau aplinkoje rasti neolitinės keramikos fragmentai ir kitos žmogaus veiklos žymės leidžia manyti, kad sala buvo naudojama ilgą laiką. Tyrėjų teigimu, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės kraštovaizdį aktyviai formavo jau prieš tūkstantmečius.

  • Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijos Hebridų salyne, Liuso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere, archeologai patvirtino netikėtą atradimą: nedidelė akmenų sala iš tiesų yra žmogaus sukurta konstrukcija, vadinama kranogu. Tokios dirbtinės salos buvo statomos ežeruose ir pelkėse, ypač dabartinės Škotijos ir Airijos teritorijose, tačiau šis atvejis išsiskiria amžiumi.

    Naujesni radiokarboninio datavimo tyrimai rodo, kad dalis kranogų gali būti kilę iš neolito laikotarpio. Tai reiškia, jog kai kurios tokios konstrukcijos buvo įrengtos daugiau nei prieš 5 000 metų, dar iki Stounhendžo komplekso užbaigimo etapų Pietų Anglijoje.

    Po sala – milžiniška platforma

    Didžiausias netikėtumas tyrėjų laukė po akmenimis: po sala aptikta vientisa medinė platforma, sudėta iš storų rąstų, šakų ir žabų sluoksnių. Nustatyta, kad jos skersmuo siekia apie 23 metrus, o pati konstrukcija įrengta seklioje ežero dalyje ir vėliau apdėta akmenimis, suformuojant salą.

    Toks mastas keičia ankstesnį vaizdą, esą kranogams pakakdavo pavienių medienos elementų stabilizacijai. Šiuo atveju matyti kruopštus planavimas, didelis darbo organizavimo mastas ir gebėjimas suvaldyti sudėtingą statybą vandenyje, kas leidžia kalbėti apie pažangius to meto inžinerinius įgūdžius.

    Vieta naudota tūkstantmečius

    Tyrimai rodo, kad sala nebuvo vienkartinis projektas. Ankstyviausi sluoksniai siejami su mediena ir žabais, o maždaug po 2 000 metų, bronzos amžiuje, konstrukcija stiprinta papildomais akmenų ir augalinių medžiagų sluoksniais, vėliau fiksuoti ir geležies amžiaus veiklos pėdsakai.

    Toks daugiasluoksnis naudojimas leidžia manyti, kad vieta buvo svarbi kelioms kartoms, o jos reikšmė galėjo kisti. Viena vertus, kranogai kai kur laikomi gyvenvietėmis ar prieglobsčio vietomis, kita vertus, dalis jų galėjo atlikti reprezentacinę ar ritualinę funkciją.

    Ką išdavė radiniai vandenyje

    Vandenyje aplink salą aptikta šimtai neolito laikų keramikos fragmentų, tarp jų dubenų ir kitų indų liekanų. Kai kuriuose fragmentuose tyrėjai nustatė su maistu siejamus pėdsakus, o tai sustiprina prielaidą, kad čia galėjo vykti bendruomeniniai susibūrimai, vaišės ar ceremonijos.

    Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: kodėl neolito bendruomenės ryžosi milžiniškam darbui, kad vidury ežero sukurtų dirbtinę salą. Tyrėjai pažymi, kad toks projektas reikalavo daug medienos ir akmenų, transporto sprendimų bei nuoseklaus planavimo, tad kranogas greičiausiai turėjo išskirtinę socialinę, politinę arba religinę reikšmę.

    Šiuolaikinėje archeologijoje tokie objektai vis dažniau tiriami taikant fotogrametriją ir kitus nuotolinius metodus, leidžiančius tiksliai fiksuoti struktūras sekliose vandens aplinkose ir mažinti intervenciją į trapų kultūrinį sluoksnį. Tai padeda ne tik atkurti statybos etapus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi šių vietų funkcija.