Borneo saloje, Malaizijai priklausančiame Gunung Mulu nacionaliniame parke, mokslininkų ir speleologų ekspedicijos per kelis dešimtmečius atskleidė vieną įspūdingiausių požeminių sistemų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio įprasta žvalgyba čia ne kartą virto atradimais, parodžiusiais, kad po atogrąžų miškais slypi ištisas gyvybės ir vandens tinklas.
Pirmosios nuoseklesnės geologinės apžvalgos regione pradėtos dar 1961 metais, kai buvo identifikuotos ir aprašytos kelios dabar jau klasika tapusios vietovės, tarp jų Deer Cave. Vis dėlto tuo metu tyrimų apimtis buvo ribota, o didžioji dalis požeminio reljefo liko nežinoma.
Kaip išaugo atradimų mastas
Lūžis įvyko 1977–1978 metais, kai surengtas didelis tarptautinis mokslinis projektas, į kurį įsitraukė daugiau nei šimtas tyrėjų ir vietos bendruomenių atstovų. Speleologų komanda kelis mėnesius dirbo po žeme, žymėdama naujus koridorius ir sales, o reikšmingiausiu laimėjimu tapo ilgos Clearwater Cave atkarpos kartografavimas.
Vėlesnės ekspedicijos nuosekliai pildė žemėlapius, o šiandien žinomų praėjimų ilgis parke viršija 260 kilometrų. Šis skaičius kinta ir dabar, nes krasinėse sistemose nauji praėjimai dažnai aptinkami tikslinant senesnius matavimus, atsiveriant naujoms angoms ar nuslūgus vandeniui.
Rekordinės salės ir urvų fenomenai
Gunung Mulu parkas garsėja ir rekordinėmis ertmėmis. Čia esanti Sarawak Chamber laikoma didžiausia žinoma urvo kamera pagal plotą, o jos matmenys siekia apie 700 metrų ilgį, 400 metrų plotį ir maždaug 80 metrų aukštį.
Tyrėjus metų metus intriguoja ir vadinamasis urvų kvėpavimas, kai dėl temperatūros ir slėgio skirtumų per sujungtus tunelius ima tekėti stiprios oro srovės. Tokie skersvėjai ne tik padeda orientuotis ieškant naujų angų, bet ir rodo, kad netoliese gali būti dar neatrastų ertmių ar jungčių.
Kodėl čia galėjo susiformuoti toks pasaulis
Didžiulę sistemą sukūrė kraso procesai: kalkakmenis milijonus metų tirpdė silpnai rūgštus lietaus vanduo, prisotintas anglies dioksido. Taip formavosi šachtos, salės, požeminės upės ir labirintai, o pagrindiniai urvų „magistraliniai“ keliai, remiantis geologiniais vertinimais, vystėsi labai ilgą laiką, matuojamą milijonais metų.
Gunung Mulu nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinės gamtinės vertės, apimančios tiek paviršinę, tiek požeminę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad tokios vietovės yra itin jautrios: žmogaus veikla, tarša ir nevaldoma turizmo plėtra gali greitai pakeisti mikroklimatą, vandens režimą ir pažeisti trapius požeminių buveinių ryšius.