Tag: Kraujo grupės

  • 1930 metais Nobelis už kraujo grupes: atradimas, be kurio transfuzijos būtų mirtinai pavojingos

    Kas pakeitė mediciną

    Kraujo perpylimas šiandien atrodo įprasta procedūra, tačiau dar prieš šimtmetį jis neretai baigdavosi tragedijomis. Esminis lūžis įvyko tada, kai mokslininkai įrodė, kad skirtingų žmonių kraujas nėra vienodas, o nesuderinamumas gali sukelti pavojingą imuninę reakciją.

    Už šį proveržį 1930 metais fiziologijos ar medicinos Nobelio premija buvo skirta austrų gydytojui Karlui Landsteineriui. Jo tyrimai padėjo pagrindą šiuolaikinei transfuzijų medicinai ir iki šiol gelbsti gyvybes operacijų, traumų ir gimdymo komplikacijų atvejais.

    Nuo pavojingų bandymų iki mokslo

    Istoriškai gydytojai ilgai ne papildydavo kraują, o jį nuleisdavo, tikėdami, kad taip galima atkurti organizmo pusiausvyrą. Vėliau, XVII amžiuje, Europoje pasitaikė bandymų žmonėms perpilti gyvūnų kraują, tačiau tokie eksperimentai dažnai baigdavosi sunkiomis komplikacijomis ar mirtimi.

    XIX amžiaus pradžioje britų gydytojas Jamesas Blundellas atliko vienus pirmųjų dokumentuotų kraujo perpylimų iš žmogaus žmogui, ypač siekdamas gelbėti gimdyves. Vis dėlto net ir tuomet gydytojai dar negalėjo paaiškinti, kodėl vieni perpylimai pavyksta, o kiti staiga baigiasi paciento būklės kritimu.

    Kaip atrastos ABO grupės

    XX amžiaus pradžioje Karlas Landsteineris pastebėjo dėsningumą: sumaišius skirtingų žmonių kraujo mėginius, eritrocitai kartais sulimpa, o kartais ne. Šis reiškinys, vadinamas agliutinacija, parodė, kad kraujyje yra biologiškai reikšmingų skirtumų.

    1901 metais mokslininkas aprašė tris pagrindines kraujo grupes, kurias pavadino A, B ir C, o vėliau C imta žymėti kaip 0. Netrukus buvo aprašyta ir ketvirtoji grupė AB, o tai leido praktiškai pradėti vertinti suderinamumą prieš perpylimą.

    ABO sistemos supratimas paaiškino, kodėl netinkamai parinktas donoro kraujas gali sukelti staigią, gyvybei pavojingą reakciją. Nuo tada atsirado prielaidos standartizuoti tyrimus ir kurti taisykles, kurios sumažino mirties riziką perpylimo metu.

    Kodėl tai svarbu ir šiandien

    Kraujo grupių žinojimas tapo kritiškai svarbus ne tik skubiojoje medicinoje, bet ir planinėse operacijose, kai kraujo atsargos leidžia atlikti sudėtingas procedūras. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu transfuzijos pradėtos taikyti plačiau, o geresnis suderinamumo supratimas prisidėjo prie išgyvenamumo didėjimo.

    Vėliau paaiškėjo, kad vien ABO nepakanka. 1940 metais Karlas Landsteineris kartu su Alexandru Wieneriu aprašė Rh faktorių, kuris itin svarbus perpylimams ir nėštumui, nes Rh nesuderinamumas gali sukelti rimtų komplikacijų vaisiui ir naujagimiui.

    Šiandien žinoma daug kraujo grupių antigenų, tačiau ABO ir Rh sistemos išlieka pagrindinės kasdienėje praktikoje. Jos taip pat svarbios transplantologijoje, nes suderinamumas padeda mažinti atmetimo reakcijų riziką.

    Lenkų mokslininko indėlis

    Kraujo grupių istorijoje ryškų pėdsaką paliko ir lenkų mokslininkas Ludwikas Hirszfeldas. 1910 metais jis su Emiliu von Dungernu parodė, kad kraujo grupės yra paveldimos, o tai sustiprino mokslinį pagrindą genetikai ir medicininei diagnostikai.

    Dirbdamas su skirtingų šalių karių kraujo mėginiais, Hirszfeldas pastebėjo, kad kraujo grupių paplitimas populiacijose skiriasi. Šie stebėjimai prisidėjo prie seroantropologijos raidos ir platesnio supratimo, kaip biologiniai požymiai pasiskirsto tarp žmonių grupių.

    1928 metais tarptautiniu mastu buvo įtvirtintas iki šiol naudojamas A, B, AB ir 0 žymėjimas. Tai tapo svarbia standartizacijos dalimi, leidusia medicinai visame pasaulyje kalbėti ta pačia kalba, kai sprendžiama, koks kraujas pacientui yra saugiausias.

  • Dieta pagal kraujo grupę vėl madinga, bet mokslas sako kitaip: štai ką rodo tyrimai

    Dieta pagal kraujo grupę vėl madinga, bet mokslas sako kitaip: štai ką rodo tyrimai

    Dieta pagal kraujo grupę nėra naujas reiškinys, tačiau socialiniuose tinkluose ir savipagalbos literatūroje ji vėl išgyvena populiarumo bangą. Koncepcija teigia, kad kraujo grupė A, B, AB ar 0 turėtų nulemti, kokie produktai žmogui tinka labiausiai, o kokių reikėtų vengti.

    Ši idėja išpopuliarėjo 1990-aisiais, kai dėmesio sulaukė Peterio D’Adamo siūlytas modelis. Pagal jį 0 grupė siejama su daug baltymų turinčia mityba, A su labiau augaliniu racionu, B su įvairesniu, o AB laikoma tarpine.

    Ką parodė didesni tyrimai

    Didelės apimties analizės, kuriose vertinti tūkstančių žmonių mitybos įpročiai ir sveikatos rodikliai, rodo kitą vaizdą. Kai kurių „A tipo“ mitybos principų besilaikantys žmonės vidutiniškai turėjo palankesnius metabolinius rodiklius, tačiau tai nebuvo susiję su jų faktine ABO kraujo grupe.

    Kitaip tariant, geresni rezultatai dažniausiai buvo paaiškinami pačia mitybos sudėtimi, o ne kraujo grupe. Augalinis racionas, daugiau daržovių ir vaisių, mažiau perdirbtos mėsos ir sočiųjų riebalų gali gerinti savijautą nepriklausomai nuo to, kokia raidė įrašyta medicininiuose dokumentuose.

    Panaši išvada kartojasi ir intervenciniuose tyrimuose, kuriuose žmonės tam tikrą laiką laikėsi konkretaus mitybos modelio, o mokslininkai stebėjo svorio ir biocheminių rodiklių pokyčius. Skirtumai pagal kraujo grupę dažniausiai nebuvo statistiškai reikšmingi.

    Kodėl kraujo grupė nėra mitybos kompasas

    ABO sistema svarbi medicinoje, ypač kraujo perpylimų, nėštumo ir kai kurių klinikinių situacijų kontekste. Tačiau mitybos rekomendacijoms to nepakanka, nes maisto apykaitą lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių.

    Žmogaus reakciją į mitybą gali keisti amžius, lytis, kūno sudėtis, fizinis aktyvumas, miego kokybė, vartojami vaistai, gretutinės ligos ir individualūs metaboliniai rodikliai. Vis daugiau dėmesio skiriama ir žarnyno mikrobiotai, kuri gali daryti įtaką gliukozės svyravimams, sotumui ir uždegiminiams procesams.

    „Turimi duomenys nerodo, kad mitybos pritaikymas pagal ABO kraujo grupę suteiktų papildomos, išmatuojamos naudos sveikatai“, – teigiama mokslinėse apžvalgose, vertinusiose šios dietos pagrįstumą.

    Kas veikia geriau už mitybą pagal ABO

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą dažniausiai duoda ne kraujo grupės „taisyklių“ laikymasis, o bendras raciono kokybės gerinimas. Kai žmonės pradeda planuoti mitybą, neretai automatiškai sumažina itin perdirbto maisto, saldintų gėrimų ir užkandžių, todėl gerėja ir svoris, ir laboratoriniai rodikliai.

    Praktiškesnis kelias yra remtis įrodymais grįsta mityba ir individualiais poreikiais. Jei tikslas yra svorio kontrolė, svarbūs energijos balansas ir ilgalaikis plano tvarumas, o jei yra sveikatos sutrikimų, sprendimus reikėtų sieti su diagnozėmis ir tyrimų rezultatais, o ne su kraujo grupės raide.

    Pastaraisiais metais daug kalbama apie precizinę mitybą, kai rekomendacijos gali būti personalizuojamos pagal platesnį duomenų rinkinį, įskaitant metabolinius rodiklius. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai yra gerokai sudėtingesnė sritis nei visuomenės skirstymas į keturias kategorijas, ir dar reikia daugiau aukštos kokybės tyrimų.

    Jei kyla noras išbandyti bet kokią ribojančią dietą, verta įvertinti riziką: griežtas produktų eliminavimas gali baigtis skaidulų, geležies, kalcio, vitamino D ar kitų maistinių medžiagų stoka. Saugiausia mitybos pokyčius aptarti su gydytoju ar dietologu, ypač sergant lėtinėmis ligomis.

  • Kodėl uodai vienus puola dažniau: ką lemia kraujo grupė, iškvepiamas CO2 ir drabužių spalva

    Uodų įkandimai vieniems tampa beveik kasdieniu vasaros palydovu, o kiti, atrodo, išsisuka beveik neįkandami. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra vien sėkmė ar atsitiktinumas: uodų pateles, kurios kanda, traukia konkretūs žmogaus skleidžiami signalai.

    Uodams kraujas nėra pagrindinis maistas, tačiau jis reikalingas kiaušinėliams subrandinti, todėl kanda būtent patelės. Jų jutimai prisitaikę ieškoti šeimininko pagal kvapą, šilumą ir regimuosius kontrastus, ypač sutemus, kai daug žmonių leidžia laiką lauke.

    Vienas svarbiausių „švyturių“ uodams yra iškvepiamas anglies dioksidas. Kuo daugiau jo iškvepiama, tuo lengviau vabzdžiai aptinka žmogų, todėl dažniau pastebimi didesnės kūno masės asmenys arba tie, kurių metabolizmas intensyvesnis.

    Riziką padidina ir fizinis aktyvumas: judant didėja kvėpavimo dažnis, o kartu išsiskiria daugiau anglies dioksido. Be to, sportuojant ir prakaituojant odoje daugėja junginių, kuriuos uodai aptinka itin tiksliai, todėl bėgiojimas ar treniruotės vakare dažnai baigiasi daugiau įkandimų.

    Dar vienas veiksnys yra kūno šiluma. Uodai turi receptorius, leidžiančius aptikti šiltesnes vietas, todėl labiau vilioja pakilusi kūno temperatūra, pavyzdžiui, po fizinio krūvio ar karštą dieną, taip pat situacijos, kai žmogus natūraliai skleidžia daugiau šilumos.

    Reikšmės turi ir aprangos spalva. Sutemus uodai orientuojasi į kontrastus, todėl tamsūs drabužiai dažniau išsiskiria dangaus fone ir gali padidinti tikimybę būti pastebėtam, ypač jei tuo pačiu metu žmogus juda ir gausiau kvėpuoja.

    Klausimas apie kraujo grupę dažnai keliamas ne be pagrindo: tyrimai rodo, kad kai kurios uodų rūšys gali turėti preferencijų. Viename publikacijose aptariamame tyrime buvo pastebėta, kad uodų patelės dažniau rinkosi 0 (pirmą) kraujo grupę, tačiau tai nereiškia, kad kitos grupės yra „saugios“.

    Svarbu ir tai, kad uodų pasirinkimą lemia ne vien kraujo grupė, o visuma signalų: kvėpavimas, prakaitas, odos mikrobioma, šiluma ir aplinka. Kitaip tariant, net jei žmogaus kraujo grupė teoriškai mažiau patraukli, intensyvus sportas ar karštis gali „permušti“ šį efektą.

    Pastebima ir alkoholio įtaka: pavartojus alkoholio kai kuriems žmonėms suaktyvėja prakaitavimas, pakinta odos skleidžiami kvapai, o kūno paviršiaus temperatūra gali būti aukštesnė. Dėl šių priežasčių vakariniai pasisėdėjimai lauke neretai baigiasi didesniu įkandimų skaičiumi.

    Praktiškai riziką mažina paprasti sprendimai: aktyvesnį sportą planuoti dienos metu, o ne sutemus, kai uodai ypač suaktyvėja. Taip pat padeda uždaresni drabužiai, ilgos rankovės ir kelnės, ypač prie vandens telkinių ar miško pakraščių.

    Veiksmingi yra repelentai, ypač tie, kurių sudėtyje yra DEET, jei jie naudojami pagal instrukciją. Patalpose gali padėti ir ventiliatorius: uodams sunkiau skristi prieš oro srautą, todėl net paprastas oro judėjimas gali sumažinti jų aktyvumą šalia žmogaus.

  • Mokslininkai įspėja: ši kraujo grupė iki 60-ies gali didinti ankstyvo insulto riziką

    Mokslininkai įspėja: ši kraujo grupė iki 60-ies gali didinti ankstyvo insulto riziką

    Naujas didelės apimties genetinių duomenų tyrimas rodo, kad kraujo grupė gali būti susijusi su ankstyvo insulto rizika. Didžiausias ryšys fiksuotas A grupės A1 pogrupyje, kai insultas ištinka iki 60 metų.

    Tyrime, publikuotame žurnale Neurology, buvo apjungti 48 genetiniai tyrimai. Iš viso analizuoti apie 17 000 insultą patyrusių žmonių duomenys ir beveik 600 000 kontrolinės grupės dalyvių, o amžius siekė 18–59 metus.

    Rezultatai parodė, kad A1 pogrupį lemianti genetinė variacija buvo siejama su maždaug 16 proc. didesne ankstyvo insulto tikimybe, palyginti su kitomis kraujo grupėmis. Tuo metu O1 pogrupis buvo susijęs su maždaug 12 proc. mažesne ankstyvo insulto rizika.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra priežastis žmonėms pagal kraujo grupę skubėti tikrintis ar keisti gydymo planus. Papildoma rizika laikoma nedidele, o svarbiausi išlieka gerai žinomi ir koreguojami veiksniai, tokie kaip kraujospūdis, rūkymas, cholesterolio kiekis, nutukimas, cukrinis diabetas ir fizinio aktyvumo stoka.

    Kodėl kraujo grupė gali būti svarbi?

    Kol kas nėra aišku, kodėl A grupė gali būti susijusi su didesne ankstyvo insulto rizika. Tyrimo autoriai akcentuoja tikėtiną sąsają su kraujo krešėjimo mechanizmais, įskaitant trombocitų aktyvumą, kraujagyslių sienelės ypatumus ir kraujyje cirkuliuojančius baltymus, kurie gali didinti polinkį formuotis krešuliams.

    Tyrime taip pat išskirtas skirtumas tarp ankstyvų ir vėlyvų insultų. Lyginant atvejus iki 60 metų ir po 60 metų, A grupės ryšys su rizika vyresniame amžiuje tapo nereikšmingas, kas leidžia manyti, kad ankstyvą insultą dažniau lemia kiti biologiniai keliai nei vėlyvą.

    Ką rodo duomenys apie B grupę?

    Analizėje pastebėta ir B kraujo grupės sąsaja: žmonės su B grupe turėjo apie 11 proc. didesnę insulto tikimybę, nepriklausomai nuo amžiaus. Tačiau ir šis ryšys vertinamas atsargiai, nes genetiniai ryšiai ne visada tiesiogiai reiškia priežastinį poveikį.

    Ekspertai primena, kad kraujo grupė yra nekoreguojamas veiksnys, todėl praktiškai svarbiausia sutelkti dėmesį į prevenciją. Reguliarus kraujospūdžio sekimas, pakankamas fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, rūkymo atsisakymas ir gydytojo paskirtų vaistų vartojimas reikšmingai mažina insulto riziką nepriklausomai nuo genetinių ypatumų.

    Be to, mokslininkai atkreipia dėmesį į imties ypatumus: nemaža dalis dalyvių buvo europinės kilmės, todėl ateities tyrimams svarbu įtraukti daugiau skirtingų populiacijų. Tai padėtų tiksliau įvertinti, ar kraujo grupės ir insulto ryšys vienodai pasireiškia įvairiuose regionuose.

  • Jei turite šią kraujo grupę, erkės jus renkasi dažniau: ką rodo mokslas ir kaip saugotis

    Šylant orams Lietuvoje suaktyvėja erkės, o jų įkandimai kasmet sukelia šimtus rimtų infekcijų atvejų. Nors dažniausiai pabrėžiama apranga, repelentai ir elgesys gamtoje, kai kurie tyrimai rodo, kad įtakos gali turėti ir žmogaus kraujo grupė.

    Čekijoje atliktame laboratoriniame eksperimente buvo vertinama, ar erkės gali dažniau krypti prie tam tikros kraujo grupės. Rezultatai parodė, kad dažniausiai jos rinkosi A (antrąją) kraujo grupę, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra taisyklė, jog kitų grupių žmonių erkės nekanda.

    Tyrimo metu ant vienodo atstumo paviršiaus buvo patalpinti skirtingų kraujo grupių kraujo lašai, o erkė stebėta, prie kurio mėginio ji juda. Bandymas buvo kartojamas 100 kartų, o dažniausias pasirinkimas teko A (antrajai) grupei, kai tuo metu mažiausiai patraukli pasirodė B (trečioji) grupė.

    Kodėl tai dar nereiškia diagnozės

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad laboratorinės sąlygos neatspindi realios situacijos gamtoje, kur erkės orientuojasi į kur kas daugiau signalų. Pagrindiniai jų „taikiniai“ yra iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma, odos drėgmė ir individualus žmogaus kvapas.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad kraujo grupė gali būti susijusi su tam tikrais biocheminiais skirtumais, pavyzdžiui, odos išskiriamų medžiagų profiliu ar ant odos gyvenančių mikroorganizmų sudėtimi. Vis dėlto aiškaus mechanizmo, kodėl erkės galėtų preferuoti vieną grupę, kol kas nėra patvirtinta tiek, kad tai būtų galima taikyti kaip patikimą rizikos vertinimo priemonę.

    Didžiausia rizika slypi infekcijose

    Nepriklausomai nuo kraujo grupės, didžiausias pavojus kyla dėl erkių platinamų ligų, ypač erkinio encefalito ir Laimo ligos. Erkinis encefalitas yra virusinė infekcija, nuo kurios patikimiausiai apsaugo skiepai, o Laimo liga gydoma antibiotikais, tačiau ankstyvas atpažinimas yra labai svarbus.

    Praktikoje tai reiškia, kad net ir vienoje šeimoje ar draugų grupėje po to paties pasivaikščiojimo vienas žmogus gali rasti kelias erkes, o kitas nė vienos. Tokie skirtumai dažniau aiškinami elgesiu, drabužiais, buvimo vieta ir individualiais kvapais, o ne vien kraujo grupe.

    Kaip sumažinti įkandimo tikimybę

    Medikai pataria gamtoje rinktis šviesius, uždarus drabužius, kelnes sukišti į kojines, o po buvimo lauke kruopščiai apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, sprandą ir už ausų. Taip pat svarbu naudoti repelentus ir jų poveikį atnaujinti pagal gamintojo nurodymus.

    Jei erkė įsisiurbė, ją rekomenduojama pašalinti kuo greičiau, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tolygiai, nespaudžiant pilvelio. Po įkandimo vietą verta stebėti kelias savaites, o atsiradus plintančiam paraudimui, karščiavimui, galvos ar raumenų skausmams, reikėtų kreiptis į gydytoją.