Šiaurės Italiją šią vasarą užklupus karščio bangoms, netikėtų problemų patiria vadinamieji sūrio bankai – klimato kontroliuojami sandėliai Emilijos-Romanijos regione, kuriuose laikomi bręstantys „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratai. Jie naudojami kaip užstatas ūkininkų paskoloms, tačiau ekstremalios temperatūros išaugino energijos sąnaudas ir didina rizikas visoje tiekimo grandinėje.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – bankas „Credito Emiliano“ (Credem), kuris dar nuo 1953 metų priima jaunus „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratus kaip užstatą. Jo dukterinė įmonė „Magazzini Generali delle Tagliate“ Reggio Emilia ir Modenos apylinkėse brandina daugiau nei 500 000 ratų, kurių vertė viršija 300 mln. eurų.
Modelis paprastas: gamintojai iš anksto gauna 60–80 proc. sūrio rato vertės, nes šis produktas privalo bręsti mažiausiai 12 mėnesių, o dažnai – 24 ar net 36. Smulkesniems pieno ūkiams tai leidžia išvengti apyvartinių lėšų trūkumo laikotarpiu, kai produkcija dar negali būti parduota.
Pastaraisiais metais tradicinę sistemą papildo skaitmeniniai sprendimai. Dalis sandorių perkeliami į blokų grandinės principu veikiančias sistemas, todėl ūkininkai gali įkeisti sūrio ratus jų neišvežant iš savo patalpų, o tai didina skolinimo lankstumą ir mažina logistikos apkrovas.
Vis dėlto karštis smogia ten, kur sistema jautriausia – sandėlių mikroklimatui. Banko valdomuose saugyklų kompleksuose piko metu elektros suvartojimas šiemet buvo maždaug 30 proc. didesnis, todėl teko modernizuoti vėsinimo įrangą ir katilus, gerinti pastatų izoliaciją bei plėsti atsinaujinančios energijos pajėgumus.
Problemos prasideda fermose
Ekstremalios temperatūros poveikis prasideda ne sandėlyje, o tvarte. Kai oro temperatūra viršija 40 laipsnių, karvės daugiau guli, mažiau ėda, o pieno kiekis gali sumažėti iki 10 proc., todėl sūrio gamintojams tenka taikytis prie mažesnės žaliavos pasiūlos.
„Ekstremalus karštis veikia pieno kokybę ir kiekį“, – sakė „Parmigiano Reggiano“ konsorciumo prezidentas Nicola Bertinelli.
Situaciją komplikuoja griežtos kilmės taisyklės: „Parmigiano Reggiano“ galima gaminti tik penkiose Italijos provincijose, o karvės turi būti šeriamos tose pačiose teritorijose užauginta žole ir šienu. Sausros sezonas tiesiogiai paveikia pašarus, bandą ir galutinę produkcijos apimtį.
Rizikos yra ne tik vietinės. Konsorciumo duomenimis, 2025 metais Italijoje pagaminta 4,19 mln. „Parmigiano Reggiano“ ratų, o vartotojų rinkos apyvarta siekė apie 4 mlrd. eurų, todėl net santykinai nedideli gamybos ar sąnaudų pokyčiai gali persiduoti į kainas ir finansavimo sąlygas.
Karštis ir ekonomika: poveikis vėluoja
Ekonomistai pabrėžia, kad karščio žala dažnai išryškėja netiesiogiai ir su laiko vėlavimu. Poveikis, prasidėjęs pieno ūkyje, vėliau pasiekia sandėlius, tada bankų balansus, o galutinai – produktų kainodarą ir kreditavimo sąlygas žemės ūkyje.
Europos Centrinio Banko 2026 metais paskelbtame tyrime pažymima, kad pietinės Europos ekonomikos, tokios kaip Italija ar Ispanija, kai kuriose srityse yra geriau prisitaikiusios prie karščio nei šiaurinės, tačiau bendri skaičiai gali slėpti ryškius nuostolius atskirose grandyse. Sūrio bankų atvejis rodo, kaip klimato rizika tampa ne tik žemės ūkio, bet ir finansų sektoriaus klausimu.