CP v2

Tag: Kreidos periodas

  • Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Žydintys augalai fosilijų įraše pasirodo tarsi staiga, maždaug prieš 125 milijonus metų ankstyvosios kreidos laikotarpiu. Jų greitas išplitimas ir stulbinamas rūšių gausėjimas dešimtmečius kėlė klausimų evoliucijos biologams, nes ankstesniuose sluoksniuose šios grupės pėdsakai buvo gana reti.

    Naujų užuominų pateikė geologo Hani Boukhamsino tyrimas, atliktas doktorantūros metu Vakarų Australijos universitete. Jis išanalizavo suakmenėjusias žiedadulkes iš Biyadh ir Shu’aiba formacijų Saudo Arabijoje, kurios siejamos su tuo pačiu laikotarpiu, kai žydintys augalai ėmė sparčiai įvairėti.

    Mėginiuose užfiksuota išskirtinai didelė žydinčių augalų žiedadulkių įvairovė. Tyrėjų teigimu, ji buvo didesnė nei panašaus amžiaus įrašuose, geriau žinomuose iš Europos ar Šiaurės Amerikos, todėl Arabijos pusiasalis gali būti buvęs svarbesnė ankstyvosios žydinčių augalų raidos arena, nei manyta iki šiol.

    Viena iš siūlomų hipotezių akcentuoja tuometinius salynus ir salas netoli Arabijos plokštės pakraščio. Šiltas klimatas su sezoniniais krituliais, į vandenyną sutekančios upės, deltų formavimasis ir intensyvus nuosėdų kaupimasis galėjo sukurti ypač palankias, bet tuo pat metu kintančias buveines augalijai.

    Pagal šį scenarijų periodiškai krintantis jūros lygis galėjo atverti migracijos kelius tarp salų, o sėklos galėjo būti pernešamos gyvūnų, įskaitant paukščius. Vėliau jūros lygiui vėl pakilus, populiacijos izoliuodavosi, o tokia izoliacija dažnai laikoma vienu svarbiausių spartesnio rūšių formavimosi veiksnių.

    Kita hipotezė daugiau dėmesio skiria vandens ekosistemoms. Pakrantėse buvę ežerai ir kiti telkiniai galėjo sudaryti atskiras, tarpusavyje silpnai susijusias buveines vandens ar šlapynių augalams, o jų vėlesnis atsiskyrimas nuo kitų populiacijų galėjo paskatinti tolesnę evoliuciją.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie žiedadulkių tyrimai padeda tikslinti ankstyvosios kreidos ekosistemų vaizdą, nes žiedadulkės išlieka gausiai ir gali atskleisti augalijos įvairovę net tada, kai stambių augalų fosilijų randama mažai. Be to, nauji duomenys stiprina mintį, kad ankstyvoji žydinčių augalų istorija galėjo būti labiau geografiškai išskaidyta, o svarbūs raidos židiniai nebūtinai sutapo su geriausiai ištirtais regionais.

  • Antarktidos paslaptis prieš 90 mln. metų: mokslininkai rado miškų ir senovinių gaisrų pėdsakų

    Šiandien Antarktida yra ledynų sukaustytas žemynas, tačiau nauji geologiniai duomenys rodo visai kitokį jos veidą tolimoje praeityje. Mokslininkai teigia, kad maždaug prieš 90 mln. metų čia augo miškai, o kraštovaizdį periodiškai niokojo gaisrai.

    Tokias išvadas leidžia daryti iš Vakarų Antarktidos, Amundseno jūros rajono, išgautas nuosėdų gręžinys. Jame aptikta itin gerai išsilaikiusi senovinė miško dirva, gausi žiedadulkių ir sporų, taip pat šaknų tinklas, rodantis, kad aplinka tuo metu buvo žalia ir vešli.

    Ypatingą dėmesį tyrėjai skyrė gaisrų pėdsakams. Nuosėdose jie rado kelis skirtingus „parašus“: anglies dalelių, gintaro ir durpinių samanų sporų, kurios leidžia atkurti tuometines ekosistemas ir jų kaitą.

    Anglies fragmentų analizė rodo, kad dalis jų susidarė degant minkštai spygliuočių medienai palyginti žemoje temperatūroje. Tai svarbu, nes padeda suprasti, kokio tipo augalija vyravo ir kokiomis sąlygomis ugnis galėjo plisti net ir tuometinėje, prie Pietų ašigalio esančioje, platumoje.

    Gintaras šiuo atveju laikomas suakmenėjusia medžių sakų medžiaga, kuri galėjo tekėti kamienais ir „užsandarinti“ ugnies pažeistas vietas. O durpinių samanų sporų gausa signalizuoja, kad regione galėjo būti aukštapelkės ar drėgnos, durpėjančios buveinės.

    Mokslininkai šiuos radinius sieja su vėlyvuoju kreidos periodu, kai Antarktida buvo kitaip išsidėsčiusi ir turėjo glaudesnių geologinių ryšių su Australija. Remiantis tyrėjų vertinimais, vidutinė metinė temperatūra galėjo siekti apie 12 laipsnių Celsijaus, o klimatui būdingi ir sausesni tarpsniai, ir gausesni krituliai.

    Tokie kontrastai didina gaisrų tikimybę: sausrų metu augalija išdžiūsta, o audrų laikotarpiu žaibai gali tapti užsiliepsnojimų šaltiniu. Dėl to miškų gaisrai, nors ir atrodantys neįtikėtini šiandieninėje Antarktidoje, tuomet galėjo būti pasikartojantis reiškinys.

    Šie duomenys svarbūs ne tik kaip intriguojanti istorija apie „žaliąją“ Antarktidą. Jie padeda tikslinti Žemės klimato modelius, suprasti, kaip šiltesnis pasaulis veikė poliarines ekosistemas, ir kokie procesai lėmė drėgnų miškų bei pelkių plėtrą net itin aukštose platumose.

    Mokslininkų teigimu, nuosėdų gręžiniai yra vienas patikimiausių būdų rekonstruoti senovinę aplinką, nes juose išlieka ir cheminiai, ir biologiniai „pėdsakai“. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokie augalai dominavo, kaip dažnai kilo gaisrai ir kaip greitai po jų atsistatydavo ekosistemos.

    Pastaraisiais metais Antarktida išlieka ir aktyvi šiuolaikinių tyrimų kryptis, susijusi su ozono sluoksnio kaita bei atmosferos procesais. Tačiau šis atradimas primena, kad žemyno istorija daug turtingesnė, nei leidžia manyti dabartinis ledinis peizažas.

  • Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Radimas, kuris perrašo žemėlapį

    Pietų Patagonijoje, Chorrillo formacijoje, mokslininkai aptiko daugiau kaip 250 didžiulių dinozaurų kiaušinių lukštų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad tai kol kas piečiausiai pasaulyje nustatyti dinozaurų kiaušinių pėdsakai.

    Šie radiniai datuojami vėlyvuoju kreidos periodu, vadinamu Mastrichtu, kai teritorija buvo gerokai arčiau Pietų ašigalio nei dauguma žinomų dinozaurų perėjimo vietų. Tai rodo, kad kai kurios rūšys gebėjo veistis aukštose platumose, kur šilumos ir saulės būdavo mažiau.

    Kas dėjo šiuos kiaušinius?

    Tyrime kiaušiniai siejami su titanozaurais – paskutine milžiniškų ilgakaklių sauropodų grupe, gyvenusia iki dinozaurų išnykimo pabaigos. Kiaušiniai, priskirti tipui Fusioolithus, buvo maždaug futbolo kamuolio dydžio.

    Tyrėjų vertinimu, perėjimo vieta tuo metu galėjo būti maždaug 55–60 laipsnių pietų platumoje. Tokiose platumose sezoniškumas ryškesnis, o žiemos metu šviesaus paros meto valandų mažiau, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip kiaušiniai buvo išlaikomi pakankamai šilti.

    Komposto šiluma vietoj saulės

    Didelę reikšmę hipotezei suteikė labai porėta lukštų struktūra. Toks porėtumas paprastai siejamas su kiaušiniais, kurie būna užkasti ar pilnai uždengti, nes tuomet embrionams reikia daugiau deguonies apykaitai per lukštą.

    Mokslininkai svarsto, kad kiaušiniai galėjo būti perinami sampiluose iš augalinės medžiagos, kuri irdama skleidžia šilumą. Tokie vadinamieji komposto inkubatoriai yra žinomi ir šiandien, pavyzdžiui, kai kurie paukščiai bei krokodilų giminaičiai kiaušinius uždengia pūvančia augmenija, o šilumą sukuria mikrobinė irimo veikla.

    „Aukšta platuma leidžia manyti, kad kiaušiniai buvo užkasti sampilo tipo lizde, kur pagrindinis šilumos šaltinis buvo mikrobinis irimas, o ne saulės spinduliuotė“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad milžiniški titanozaurai vargu ar galėjo kiaušinius šildyti kūnu kaip paukščiai. Dėl jų masės toks elgesys galėjo būti neįmanomas, todėl alternatyvūs perėjimo sprendimai, tokie kaip šilumą generuojantys sampilai, tampa logiška išeitis.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atradimas stiprina idėją, kad dinozaurų reprodukcinės strategijos buvo įvairesnės, nei ilgą laiką manyta, o kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti prie vėsesnių regionų ne vien migruodamos, bet ir keisdamos perėjimo elgseną. Tai taip pat padeda tikslinti vėlyvosios kreidos ekosistemų vaizdą pietiniame pusrutulyje.

    Tyrimas publikuotas žurnale Royal Society Open Science, o tolesni atradimai Patagonijoje gali padėti tiksliau nustatyti, kurios rūšys čia perėjo ir kaip plačiai buvo paplitę tokie mikrobinės šilumos „inkubatoriai“.

  • Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Netikėtas radinys dykumoje

    Pietvakarių Egipte, Abu Tarturo plynaukštėje, mokslininkai aptiko suakmenėjusių ryklių dantų, kurie šiandienės dykumos vaizdą verčia iš naujo permąstyti. Radiniai rodo, kad šios itin sausos teritorijos kadaise buvo susijusios su jūriniu, gyvybės kupinu ekosistemos pasauliu.

    Paleontologai fosforitų sluoksniuose identifikavo 14 dantų, priskirtų penkioms išnykusioms ryklių rūšims. Kartu su ankstesniais to paties regiono duomenimis tai leidžia teigti, kad viename stratigrafiniame horizonte užfiksuotos mažiausiai septynios ryklių rūšys.

    Ką pasako dantų įvairovė

    Skirtingos dantų formos padėjo atskirti ryklių grupes: vieni dantys buvo ilgi ir ploni, tarsi adatos, kiti platesni, su dantytais kraštais, dar kiti ryškiai užlenkti. Tokia morfologinė įvairovė paprastai reiškia, kad plėšrūnai medžiojo skirtingą grobį ir dalijosi buveinėmis.

    Tyrėjai mini rūšis, priskiriamas tokioms gentims kaip Cretalamna, Scapanorhynchus, Serratolamna ir Squalicorax. Kai kurie iš šių radinių Abu Tarturo vietovei yra nauji, o dalis jų anksčiau nebuvo fiksuoti Egipte, todėl jie svarbūs tikslinant vėlyvosios kreidos laikotarpio faunos paplitimą Šiaurės Afrikoje.

    Kaip čia galėjo būti jūra

    Radiniai siejami su Duwi formacija, garsėjančia fosfatų klodais ir gausiomis jūrinės kilmės fosilijomis. Vėlyvosios kreidos laikotarpiu, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, Žemės klimatas buvo šiltesnis, o jūros lygis aukštesnis, todėl dideli šiandieninės Šiaurės Afrikos plotai buvo apsemti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dantys nebūtinai atspindi vieną katastrofišką įvykį. Fosforitinė nuogula laikoma „sutankintu“ geologiniu įrašu, kai santykinai plonas sluoksnis gali kaupti skirtingų laikotarpių liekanas, todėl ryklių dantys galėjo patekti į nuosėdas įvairiu metu.

    Kodėl to meto vandenys buvo tokie produktyvūs

    Didelis plėšrūnų rūšių skaičius paprastai rodo turtingą mitybinę bazę ir produktyvią jūrinę aplinką. Tyrėjai kaip galimą paaiškinimą mini upwellingą, kai į paviršių iškeliami vėsesni, maistingų medžiagų prisotinti gilesnių sluoksnių vandenys.

    Tokie procesai praturtina vandenį fosforu ir kitais elementais, skatina planktono augimą ir palaiko visą mitybos grandinę. Būtent dėl to vietovė, kuri šiandien siejama su smėliu ir kritulių stygiumi, geologinėje praeityje galėjo būti šilto, gyvybingo jūros šelfo dalis.

    „Šie radiniai parodo, kad dabar itin sausa Egipto teritorija kadaise buvo susijusi su turtinga jūrine ekosistema“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.

    Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.

    Rasta daugiau rūšių, nei manyta

    Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.

    Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.

    Ką pasako fosfatai ir dantys?

    Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.

    „Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.

    Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį

    Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.

    Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Tunise rastas beveik pilnas 10 metrų jūrinio krokodilo skeletas: nustebino ne dydis, o amžius

    Tunise, netoli Sacharos pakraščio, paleontologai aptiko išskirtinai gerai išlikusią milžiniško jūrinio krokodilo fosiliją. Radinys siejamas su rūšimi Machimosaurus rex, o tyrėjai skelbia, kad tai vienas pilniausių tokio tipo plėšrūno skeletų, kada nors rastų Šiaurės Afrikoje.

    Iš pirmo žvilgsnio įspūdį daro dydis: gyvūno ilgis galėjo viršyti 10 metrų, o masė siekti apie 3 tonas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia intriga slypi ne centimetruose, o datose, nes radinys gali keisti supratimą apie šios grupės išnykimo laiką.

    Pasak publikacijoje aprašytų kasinėjimų, fosilijos buvo aptiktos vos kelių centimetrų gylyje nuo paviršiaus, o tai laikoma neįprasta aplinkybe. Būtent toks „atsitiktinis“ geologinis scenarijus galėjo padėti išsaugoti kaulus beveik nepaliestus, nors paprastai paviršiuje juos ardo erozija.

    Kasinėjant buvo fiksuota, kad išliko didelė dalis skeleto, o kaukolė pasižymėjo įspūdingu mastu. Tyrėjai nurodo, kad vien tik kaukolės iškėlimas buvo sudėtingas darbas ir užtruko kelias dienas.

    „Prie jos buvo pritvirtintas kaklas, tada nugara, uodega ir į šonus išsikišusios galūnės. Visas krokodilas buvo savo vietoje“, – sakė Alberto universiteto doktorantas Tetsuto Miyashita.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į anatominę sandarą: plati kaukolė ir santykinai trumpi, tvirti dantys labiau primena ne „pjovimui“ pritaikytą žandikaulį, o galingą traiškymo įrankį. Tokia burnos struktūra dažnai siejama su mityba, kurioje svarbi kieta, šarvuota arba kaulėta grobio dalis.

    Tyrimo aprašyme minima, kad toje pačioje vietovėje aptikta ir kitų gyvūnų fosilijų, tarp jų galimos vėžlių bei žuvų liekanos. Tai leidžia manyti, kad aplinka buvo turtinga ir palaikė didelius plėšrūnus, o pats gyvūnas galėjo medžioti tiek aktyviai, tiek pasitelkdamas pasalą.

    „Šie dantys nebuvo skirti pjaustyti ar perdurti mėsą. Jie buvo sukurti kaulams traiškyti“, – teigė T. Miyashita.

    Didžiausia staigmena, anot tyrėjų, yra fosilijos amžius. Skelbiama, kad Machimosaurus rex galėjo gyventi maždaug prieš 130 milijonų metų, kreidos periodu, nors anksčiau buvo manyta, kad artima jūrinių krokodilų grupė galėjo išnykti gerokai anksčiau, vėlyvos juros pabaigoje.

    Jei datavimas ir taksonominė identifikacija patvirtinami platesniame moksliniame kontekste, tai reikštų, kad dalis šių plėšrūnų išgyveno ilgiau, nei spėta. Tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku peržiūrėti išnykimo scenarijus ir suprasti, kaip ekosistemos prisitaikė prie klimato bei jūrų lygio pokyčių.

    „Tai verčia manyti, kad masinio išnykimo teorija gali būti netiksli ir kad turime geriau suprasti, kas vyko juros pabaigoje“, – aiškino F. Fanti.

    Specialistai pabrėžia, kad išsamūs laboratoriniai tyrimai, papildomas geologinis kontekstas ir lyginamoji analizė su kitomis fosilijomis bus lemiami, siekiant galutinai įvertinti šio radinio vietą evoliucijos istorijoje. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Tuniso dykumų pakraštys pateikė išskirtinę „laiko kapsulę“, kuri padeda tikslinti senovinių jūrų plėšrūnų chronologiją.

  • Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Mokslininkai, išanalizavę retas fosilijas, skelbia radę įrodymų, kad vėlyvosios kreidos laikotarpiu jūrose galėjo gyventi milžiniški galvakojai, primenantys legendinį krakeną. Tyrimas paremtas suakmenėjusiais žandikauliais, kurie leidžia spręsti apie gyvūnų dydį ir mitybą net tada, kai minkštieji audiniai neišlieka.

    Fosilijos datuojamos maždaug prieš 100 milijonų metų ir aptiktos skirtinguose pasaulio regionuose, įskaitant Japoniją bei Ramiojo vandenyno pakrantes prie Kanados. Tyrėjai išskyrė du naujus genties Nanaimoteuthis atstovus ir, remdamiesi palyginimais su šiuolaikiniais galvakojais, pateikė prielaidą, kad kai kurių individų ilgis galėjo siekti iki 19 metrų.

    Kas išduoda fosilizuoti žandikauliai

    Žandikaulių susidėvėjimo požymiai rodo, kad šie gyvūnai galėjo smulkinti kietas struktūras, pavyzdžiui, kriaukles, o gal net kaulus. Tai reikštų, kad jų racionas neapsiribojo minkštu grobiu, o medžioklės galimybės buvo platesnės, nei ilgą laiką manyta apie daugumą galvakojų.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokia mechaninė jėga, derinama su galvakojams būdingu gebėjimu greitai prisitaikyti, galėjo paversti šiuos gyvūnus reikšmingais plėšrūnais. Šiuolaikiniai aštuonkojai laikomi vienais pažangiausių bestuburių pagal problemų sprendimą ir elgsenos lankstumą, todėl spėjama, kad ir jų senoviniai giminaičiai galėjo demonstruoti sudėtingesnę medžioklės taktiką.

    Ar galėjo konkuruoti su mozazaurais?

    Didžiausią diskusiją kelia hipotezė, kad milžiniški galvakojai galėjo atsidurti maisto grandinės viršūnėje ir konkuruoti su stambiais jūriniais ropliais, tokiais kaip mozazaurai. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad dinozaurų eros vandenynuose viršūniniais plėšrūnais dažniausiai būdavo dideli stuburiniai, tačiau nauji duomenys verčia peržiūrėti šį supaprastintą modelį.

    Vis dėlto dalis mokslininkų ragina atsargiai vertinti dydžio rekonstrukcijas, nes jos paremtos analogijomis su šiandien gyvenančiais galvakojais, o tai natūraliai įveda paklaidą. Nepaisant to, dauguma sutinka, kad pats radinys yra reikšmingas, nes atskleidžia iki šiol menkai matytą kreidos jūrų ekosistemų pusę ir rodo, jog bestuburiai galėjo atlikti svarbesnį vaidmenį, nei buvo manyta.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai yra reti, nes galvakojų kūnai dažniausiai suyra nepalikdami aiškių pėdsakų. Dėl to kiekviena nauja fosilija, ypač susijusi su burnos aparatu, tampa svarbiu raktu rekonstruojant senovinių vandenynų mitybines grandines ir plėšrūnų tarpusavio konkurenciją.