CP v2

Tag: Kreidos periodas

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Tunise rastas beveik pilnas 10 metrų jūrinio krokodilo skeletas: nustebino ne dydis, o amžius

    Tunise, netoli Sacharos pakraščio, paleontologai aptiko išskirtinai gerai išlikusią milžiniško jūrinio krokodilo fosiliją. Radinys siejamas su rūšimi Machimosaurus rex, o tyrėjai skelbia, kad tai vienas pilniausių tokio tipo plėšrūno skeletų, kada nors rastų Šiaurės Afrikoje.

    Iš pirmo žvilgsnio įspūdį daro dydis: gyvūno ilgis galėjo viršyti 10 metrų, o masė siekti apie 3 tonas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia intriga slypi ne centimetruose, o datose, nes radinys gali keisti supratimą apie šios grupės išnykimo laiką.

    Pasak publikacijoje aprašytų kasinėjimų, fosilijos buvo aptiktos vos kelių centimetrų gylyje nuo paviršiaus, o tai laikoma neįprasta aplinkybe. Būtent toks „atsitiktinis“ geologinis scenarijus galėjo padėti išsaugoti kaulus beveik nepaliestus, nors paprastai paviršiuje juos ardo erozija.

    Kasinėjant buvo fiksuota, kad išliko didelė dalis skeleto, o kaukolė pasižymėjo įspūdingu mastu. Tyrėjai nurodo, kad vien tik kaukolės iškėlimas buvo sudėtingas darbas ir užtruko kelias dienas.

    „Prie jos buvo pritvirtintas kaklas, tada nugara, uodega ir į šonus išsikišusios galūnės. Visas krokodilas buvo savo vietoje“, – sakė Alberto universiteto doktorantas Tetsuto Miyashita.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į anatominę sandarą: plati kaukolė ir santykinai trumpi, tvirti dantys labiau primena ne „pjovimui“ pritaikytą žandikaulį, o galingą traiškymo įrankį. Tokia burnos struktūra dažnai siejama su mityba, kurioje svarbi kieta, šarvuota arba kaulėta grobio dalis.

    Tyrimo aprašyme minima, kad toje pačioje vietovėje aptikta ir kitų gyvūnų fosilijų, tarp jų galimos vėžlių bei žuvų liekanos. Tai leidžia manyti, kad aplinka buvo turtinga ir palaikė didelius plėšrūnus, o pats gyvūnas galėjo medžioti tiek aktyviai, tiek pasitelkdamas pasalą.

    „Šie dantys nebuvo skirti pjaustyti ar perdurti mėsą. Jie buvo sukurti kaulams traiškyti“, – teigė T. Miyashita.

    Didžiausia staigmena, anot tyrėjų, yra fosilijos amžius. Skelbiama, kad Machimosaurus rex galėjo gyventi maždaug prieš 130 milijonų metų, kreidos periodu, nors anksčiau buvo manyta, kad artima jūrinių krokodilų grupė galėjo išnykti gerokai anksčiau, vėlyvos juros pabaigoje.

    Jei datavimas ir taksonominė identifikacija patvirtinami platesniame moksliniame kontekste, tai reikštų, kad dalis šių plėšrūnų išgyveno ilgiau, nei spėta. Tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku peržiūrėti išnykimo scenarijus ir suprasti, kaip ekosistemos prisitaikė prie klimato bei jūrų lygio pokyčių.

    „Tai verčia manyti, kad masinio išnykimo teorija gali būti netiksli ir kad turime geriau suprasti, kas vyko juros pabaigoje“, – aiškino F. Fanti.

    Specialistai pabrėžia, kad išsamūs laboratoriniai tyrimai, papildomas geologinis kontekstas ir lyginamoji analizė su kitomis fosilijomis bus lemiami, siekiant galutinai įvertinti šio radinio vietą evoliucijos istorijoje. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Tuniso dykumų pakraštys pateikė išskirtinę „laiko kapsulę“, kuri padeda tikslinti senovinių jūrų plėšrūnų chronologiją.

  • Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Mokslininkai, išanalizavę retas fosilijas, skelbia radę įrodymų, kad vėlyvosios kreidos laikotarpiu jūrose galėjo gyventi milžiniški galvakojai, primenantys legendinį krakeną. Tyrimas paremtas suakmenėjusiais žandikauliais, kurie leidžia spręsti apie gyvūnų dydį ir mitybą net tada, kai minkštieji audiniai neišlieka.

    Fosilijos datuojamos maždaug prieš 100 milijonų metų ir aptiktos skirtinguose pasaulio regionuose, įskaitant Japoniją bei Ramiojo vandenyno pakrantes prie Kanados. Tyrėjai išskyrė du naujus genties Nanaimoteuthis atstovus ir, remdamiesi palyginimais su šiuolaikiniais galvakojais, pateikė prielaidą, kad kai kurių individų ilgis galėjo siekti iki 19 metrų.

    Kas išduoda fosilizuoti žandikauliai

    Žandikaulių susidėvėjimo požymiai rodo, kad šie gyvūnai galėjo smulkinti kietas struktūras, pavyzdžiui, kriaukles, o gal net kaulus. Tai reikštų, kad jų racionas neapsiribojo minkštu grobiu, o medžioklės galimybės buvo platesnės, nei ilgą laiką manyta apie daugumą galvakojų.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokia mechaninė jėga, derinama su galvakojams būdingu gebėjimu greitai prisitaikyti, galėjo paversti šiuos gyvūnus reikšmingais plėšrūnais. Šiuolaikiniai aštuonkojai laikomi vienais pažangiausių bestuburių pagal problemų sprendimą ir elgsenos lankstumą, todėl spėjama, kad ir jų senoviniai giminaičiai galėjo demonstruoti sudėtingesnę medžioklės taktiką.

    Ar galėjo konkuruoti su mozazaurais?

    Didžiausią diskusiją kelia hipotezė, kad milžiniški galvakojai galėjo atsidurti maisto grandinės viršūnėje ir konkuruoti su stambiais jūriniais ropliais, tokiais kaip mozazaurai. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad dinozaurų eros vandenynuose viršūniniais plėšrūnais dažniausiai būdavo dideli stuburiniai, tačiau nauji duomenys verčia peržiūrėti šį supaprastintą modelį.

    Vis dėlto dalis mokslininkų ragina atsargiai vertinti dydžio rekonstrukcijas, nes jos paremtos analogijomis su šiandien gyvenančiais galvakojais, o tai natūraliai įveda paklaidą. Nepaisant to, dauguma sutinka, kad pats radinys yra reikšmingas, nes atskleidžia iki šiol menkai matytą kreidos jūrų ekosistemų pusę ir rodo, jog bestuburiai galėjo atlikti svarbesnį vaidmenį, nei buvo manyta.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai yra reti, nes galvakojų kūnai dažniausiai suyra nepalikdami aiškių pėdsakų. Dėl to kiekviena nauja fosilija, ypač susijusi su burnos aparatu, tampa svarbiu raktu rekonstruojant senovinių vandenynų mitybines grandines ir plėšrūnų tarpusavio konkurenciją.