Tag: Kreidos periodas

  • Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Pietų Brazilijoje aptikti paslaptingi fosilizuoti pėdsakai leidžia manyti, kad prieš maždaug 130 mln. metų ten galėjo vaikščioti neįprastai stambus žinduolis – maždaug pumos arba didelio šuns dydžio.

    Įspaudai buvo rasti 2019 metais viename karjere, uolienose iš ankstyvosios kreidos periodo. Kaip rašoma „Journal of South American Earth Sciences“, šie pėdsakai yra kone dvigubai didesni už didžiausius iki šiol iš tų pačių nuogulų žinomus žinduolių pėdsakus.

    Tyrėjai iš pačių įspaudų sprendžia, kad gyvūnas judėjo keturiomis galūnėmis, turėjo palyginti trumpas kojas, kurios baigėsi letenomis. Vis dėlto nustatyti tikslią rūšį kol kas neįmanoma – mokslininkai neturi nei kaulų, nei dantų, todėl dydis ir išvaizda rekonstruojami tik pagal pėdsakų formą bei matmenis.

    Jei interpretacija teisinga, tai galėtų būti vienas didžiausių iki šiol iš kreidos periodo žinomų žinduolių. Tai ypač įdomu todėl, kad dauguma mezozojaus žinduolių, apie kuriuos žinome iš fosilijų, buvo gerokai mažesni – neretai ne didesni už šiuolaikinę naminę katę.

    Užuominos, kad žinduoliai galėjo būti didesni

    Nors ilgą laiką dominavo vaizdas, kad dinozaurų laikais žinduoliai buvo smulkūs ir slapstėsi šešėlyje, pastaraisiais metais daugėja įrodymų, kad jų įvairovė ir dydžių spektras galėjo būti platesnis.

    Tekste primenamas ankstyvosios kreidos plėšrusis žinduolis Repenomamus. 2023 metais aprašytoje fosilijoje aptikta, kad šio gyvūno dantys buvo įsmigę į gerokai didesnio dinozauro šonkaulius, o ankstesni radiniai leido įtarti, jog jis galėjo medžioti ir jaunus dinozaurus.

    Dar vienas, nors ir ne „tikras“ žinduolis, pavyzdys – Lisowicia bojani, gyvenusi maždaug prieš 205 mln. metų. Šis stambus žolėdis, priskiriamas grupei, iš kurios vėliau išsivystė žinduoliai, pasiekdavo daugiau nei 2,5 metro aukštį ties ketera ir svėrė daugiau nei 5 tonas.

    Ką gali reikšti radinys Brazilijoje

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną aplinkybę: vietovėje, kur rasti pėdsakai, nėra aiškių ženklų, kad tuo metu ten gyveno stambūs plėšrūs dinozaurai. Dėl to neatmetama prielaida, kad kai kuriuose to meto ekosistemose aukščiausią plėšrūnų „pakopą“ galėjo užimti būtent didesni žinduoliai.

    Kadangi radinys kol kas paremtas vien pėdsakais, tolesni atradimai – pavyzdžiui, kaulai ar dantys – būtų lemiami siekiant tiksliau nustatyti, koks gyvūnas paliko šiuos įspaudus ir kiek iš tiesų didelis jis buvo.

    Vis dėlto jau dabar atradimas papildo besikeičiantį vaizdą apie žinduolių vietą dinozaurų laikų pasaulyje: jie galėjo būti ne tik maži naktiniai vabzdžiaėdžiai, bet ir gerokai didesni, aktyvesni ekosistemų dalyviai, nei ilgą laiką manyta.

  • Mianmaro gintare aptiktas 98 mln. metų senumo „lapą“ primenantis vabzdys – kas tai buvo

    Mianmare rastas 98 milijonų metų senumo gintaro gabalas padėjo mokslininkams aptikti itin retą radinį – jame išliko vabzdys, iš pirmo žvilgsnio priminęs augalo lapą.

    Iš pradžių tyrėjai manė, kad gintare matomas tiesiog lapo fragmentas, tačiau atidesnė apžiūra atskleidė, kad tai buvo bogomolas, kurio kūnas savo forma ir sandara imitavo augaliją. Apie šį atradimą praneša portalas „interia zielona“.

    Tokios inkliuzijos susidaro tik sutapus daugeliui aplinkybių: gyvūnas turi patekti ant sakus leidžiančio medžio, būti apsemtas lipnios dervos, o ši – ilgainiui sukietėti ir išlikti tinkamomis sąlygomis milijonus metų.

    Rastas gintaras datuojamas kreidos periodu – laikotarpiu, kai Žemėje dominavo dinozaurai, o vabzdžiai sparčiai įvairėjo, prisitaikydami prie kintančios aplinkos ir besiformuojančių naujų augalų grupių.

    Seniausi tiesioginiai mimikrijos įrodymai

    Mokslininkų teigimu, aptiktas bogomolas buvo panašus į lapą dėl mimetizmo – prisitaikymo prie aplinkos, kai gyvūnas įgyja formą ar bruožus, padedančius jam maskuotis.

    Tyrėjai pabrėžė, kad šis radinys suteikia vienus seniausių tiesioginių įrodymų apie bogomolų ir augalų „lapų imitacijos“ ryšį kreidos periode. Tai rodo, jog tokie aiškūs struktūriniai požymiai buvo susiformavę jau labai seniai.

    Tokio tipo maskuotė galėjo suteikti svarbų pranašumą: padėti bogomolams nepastebimai prisėlinti prie grobio ir sėkmingai medžioti tarp to meto augalijos, kur gausu kitų smulkių bestuburių.

    Publikacijoje taip pat primenama, kad bogomolai Žemėje atsirado prieš maždaug 150–120 milijonų metų, o kreidos laikotarpiu tokia „lapo“ mimikrija galėjo tapti vienu iš jų evoliucinio sėkmingumo veiksnių.

  • Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai pristatė naujai aprašytą dinozaurą, pramintą „pragaro višta“ – Infernogallus jamesi, kuris, panašu, turėjo itin retą mitybą: daugiausia mito vaisiais.

    Nors pavadinimas skamba grėsmingai, šis gyvūnas buvo tik maždaug kalakuto dydžio. Skaičiuojama, kad jis svėrė apie 12 kilogramų ir gyveno vėlyvosios kreidos laikotarpiu greta tokių „žvaigždžių“ kaip Tyrannosaurus rex ir Triceratops.

    Kaip nurodoma žurnale „Nature Communications“ publikuotame darbe, rūšis ir gentis formaliai aprašyta išanalizavus penkis fosilijų pavyzdžius. Didžiausią užuominą apie mitybą suteikė kaukolės sandara.

    Tyrėjų teigimu, gyvūnų „specializacija“ vaisių dietai apskritai yra reta, todėl atsiranda išskirtinių prisitaikymų. Būtent tokių neįprastų bruožų rasta ir Infernogallus fosilijose.

    Kuo išdavė kaukolė ir žandikauliai

    Infernogallus turėjo lenktą snapą, primenantį kai kurių šiuolaikinių paukščių ar net vėžlių. Tačiau tyrimas rodo, kad šio „snapo“ sukandimo jėga buvo gerokai silpnesnė nei panašios sandaros gyvūnų, todėl jis veikiausiai nebuvo pritaikytas gliaudyti kietus riešutus ar sėklas.

    Mokslininkai taip pat nemato požymių, kad dinozauras būtų maitęsis kietu, pluoštiniu augaliniu maistu, kaip tai darė kai kurie žolėdžiai dinozaurai. Vienas argumentų – sandara neatrodo tinkama „malti“ tokią medžiagą, be to, pilniausiame pavyzdyje neaptikta skrandžio akmenukų, kurie neretai padėdavo virškinimui.

    Užuot kramtęs kietą maistą, šis dinozauras, tikėtina, buvo pritaikytas trinti ir „minkyti“ minkštą – pavyzdžiui, vaisių minkštimą. Tyrėjai mano, kad labiausiai jam galėjo tikti tokie vaisiai kaip persikai ar vyšnios, kurių minkštimas minkštas, o viduje yra viena stambi sėkla.

    Neįprastas „kramtymo“ mechanizmas

    Kompiuterinė tomografija parodė, kad žandikaulių raumenys buvo išsidėstę taip, jog judesys greičiausiai vyko ne tik aukštyn–žemyn, bet ir pirmyn–atgal. Tokia schema, anot tyrėjų, leistų efektyviai trinti maistą.

    Papildomų įrodymų suteikė gomurio sritis: vietoje dantų aptiktos dvi kaulinės, vagelėmis ir keteromis padengtos plokštumos. Tyrėjų vertinimu, susilietus viršutiniam ir apatiniam paviršiui, jos galėjo veikti tarsi trintuvė – padėti švelniai smulkinti minkštą maistą.

    Ryšys su vaisių atsiradimu ir galimos pasekmės

    Tyrimo autoriai atsekė caenagnathidų – šeimos, kuriai priskiriamas Infernogallus – ištakas iki maždaug 107–118 milijonų metų. Pasak jų, pirmieji kaulavaisiai galėjo pasirodyti panašiu metu, o tai sudaro prielaidas, kad naujas maisto šaltinis ir prisitaikymai galėjo vystytis lygiagrečiai.

    Komanda taip pat kelia prielaidą, kad ilgainiui tokia specializacija galėjo tapti ir trūkumu. Nors nedidelis kūno dydis, galimai paukščiams artimas metabolizmas ir žolėdė mityba teoriškai atrodytų palankūs išlikimui, itin siaura priklausomybė nuo sezoninio maisto (vaisių minkštimo) galėjo tapti rizikinga, kai kreidos pabaigoje sugriuvo įprasti sausumos mitybos tinklai.

    Be to, tyrėjai svarsto, ar tokie dinozaurai galėjo prisidėti prie augalų sėklų platinimo, kaip tai daro šiuolaikiniai vaisėdžiai gyvūnai. Atsakymams reikėtų papildomų tyrimų, tačiau pats atradimas papildo vaizdą apie tai, kokia įvairi buvo dinozaurų ekologija.

  • Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Žydintys augalai fosilijų įraše pasirodo tarsi staiga, maždaug prieš 125 milijonus metų ankstyvosios kreidos laikotarpiu. Jų greitas išplitimas ir stulbinamas rūšių gausėjimas dešimtmečius kėlė klausimų evoliucijos biologams, nes ankstesniuose sluoksniuose šios grupės pėdsakai buvo gana reti.

    Naujų užuominų pateikė geologo Hani Boukhamsino tyrimas, atliktas doktorantūros metu Vakarų Australijos universitete. Jis išanalizavo suakmenėjusias žiedadulkes iš Biyadh ir Shu’aiba formacijų Saudo Arabijoje, kurios siejamos su tuo pačiu laikotarpiu, kai žydintys augalai ėmė sparčiai įvairėti.

    Mėginiuose užfiksuota išskirtinai didelė žydinčių augalų žiedadulkių įvairovė. Tyrėjų teigimu, ji buvo didesnė nei panašaus amžiaus įrašuose, geriau žinomuose iš Europos ar Šiaurės Amerikos, todėl Arabijos pusiasalis gali būti buvęs svarbesnė ankstyvosios žydinčių augalų raidos arena, nei manyta iki šiol.

    Viena iš siūlomų hipotezių akcentuoja tuometinius salynus ir salas netoli Arabijos plokštės pakraščio. Šiltas klimatas su sezoniniais krituliais, į vandenyną sutekančios upės, deltų formavimasis ir intensyvus nuosėdų kaupimasis galėjo sukurti ypač palankias, bet tuo pat metu kintančias buveines augalijai.

    Pagal šį scenarijų periodiškai krintantis jūros lygis galėjo atverti migracijos kelius tarp salų, o sėklos galėjo būti pernešamos gyvūnų, įskaitant paukščius. Vėliau jūros lygiui vėl pakilus, populiacijos izoliuodavosi, o tokia izoliacija dažnai laikoma vienu svarbiausių spartesnio rūšių formavimosi veiksnių.

    Kita hipotezė daugiau dėmesio skiria vandens ekosistemoms. Pakrantėse buvę ežerai ir kiti telkiniai galėjo sudaryti atskiras, tarpusavyje silpnai susijusias buveines vandens ar šlapynių augalams, o jų vėlesnis atsiskyrimas nuo kitų populiacijų galėjo paskatinti tolesnę evoliuciją.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie žiedadulkių tyrimai padeda tikslinti ankstyvosios kreidos ekosistemų vaizdą, nes žiedadulkės išlieka gausiai ir gali atskleisti augalijos įvairovę net tada, kai stambių augalų fosilijų randama mažai. Be to, nauji duomenys stiprina mintį, kad ankstyvoji žydinčių augalų istorija galėjo būti labiau geografiškai išskaidyta, o svarbūs raidos židiniai nebūtinai sutapo su geriausiai ištirtais regionais.

  • Antarktidos paslaptis prieš 90 mln. metų: mokslininkai rado miškų ir senovinių gaisrų pėdsakų

    Šiandien Antarktida yra ledynų sukaustytas žemynas, tačiau nauji geologiniai duomenys rodo visai kitokį jos veidą tolimoje praeityje. Mokslininkai teigia, kad maždaug prieš 90 mln. metų čia augo miškai, o kraštovaizdį periodiškai niokojo gaisrai.

    Tokias išvadas leidžia daryti iš Vakarų Antarktidos, Amundseno jūros rajono, išgautas nuosėdų gręžinys. Jame aptikta itin gerai išsilaikiusi senovinė miško dirva, gausi žiedadulkių ir sporų, taip pat šaknų tinklas, rodantis, kad aplinka tuo metu buvo žalia ir vešli.

    Ypatingą dėmesį tyrėjai skyrė gaisrų pėdsakams. Nuosėdose jie rado kelis skirtingus „parašus“: anglies dalelių, gintaro ir durpinių samanų sporų, kurios leidžia atkurti tuometines ekosistemas ir jų kaitą.

    Anglies fragmentų analizė rodo, kad dalis jų susidarė degant minkštai spygliuočių medienai palyginti žemoje temperatūroje. Tai svarbu, nes padeda suprasti, kokio tipo augalija vyravo ir kokiomis sąlygomis ugnis galėjo plisti net ir tuometinėje, prie Pietų ašigalio esančioje, platumoje.

    Gintaras šiuo atveju laikomas suakmenėjusia medžių sakų medžiaga, kuri galėjo tekėti kamienais ir „užsandarinti“ ugnies pažeistas vietas. O durpinių samanų sporų gausa signalizuoja, kad regione galėjo būti aukštapelkės ar drėgnos, durpėjančios buveinės.

    Mokslininkai šiuos radinius sieja su vėlyvuoju kreidos periodu, kai Antarktida buvo kitaip išsidėsčiusi ir turėjo glaudesnių geologinių ryšių su Australija. Remiantis tyrėjų vertinimais, vidutinė metinė temperatūra galėjo siekti apie 12 laipsnių Celsijaus, o klimatui būdingi ir sausesni tarpsniai, ir gausesni krituliai.

    Tokie kontrastai didina gaisrų tikimybę: sausrų metu augalija išdžiūsta, o audrų laikotarpiu žaibai gali tapti užsiliepsnojimų šaltiniu. Dėl to miškų gaisrai, nors ir atrodantys neįtikėtini šiandieninėje Antarktidoje, tuomet galėjo būti pasikartojantis reiškinys.

    Šie duomenys svarbūs ne tik kaip intriguojanti istorija apie „žaliąją“ Antarktidą. Jie padeda tikslinti Žemės klimato modelius, suprasti, kaip šiltesnis pasaulis veikė poliarines ekosistemas, ir kokie procesai lėmė drėgnų miškų bei pelkių plėtrą net itin aukštose platumose.

    Mokslininkų teigimu, nuosėdų gręžiniai yra vienas patikimiausių būdų rekonstruoti senovinę aplinką, nes juose išlieka ir cheminiai, ir biologiniai „pėdsakai“. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokie augalai dominavo, kaip dažnai kilo gaisrai ir kaip greitai po jų atsistatydavo ekosistemos.

    Pastaraisiais metais Antarktida išlieka ir aktyvi šiuolaikinių tyrimų kryptis, susijusi su ozono sluoksnio kaita bei atmosferos procesais. Tačiau šis atradimas primena, kad žemyno istorija daug turtingesnė, nei leidžia manyti dabartinis ledinis peizažas.

  • Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Radimas, kuris perrašo žemėlapį

    Pietų Patagonijoje, Chorrillo formacijoje, mokslininkai aptiko daugiau kaip 250 didžiulių dinozaurų kiaušinių lukštų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad tai kol kas piečiausiai pasaulyje nustatyti dinozaurų kiaušinių pėdsakai.

    Šie radiniai datuojami vėlyvuoju kreidos periodu, vadinamu Mastrichtu, kai teritorija buvo gerokai arčiau Pietų ašigalio nei dauguma žinomų dinozaurų perėjimo vietų. Tai rodo, kad kai kurios rūšys gebėjo veistis aukštose platumose, kur šilumos ir saulės būdavo mažiau.

    Kas dėjo šiuos kiaušinius?

    Tyrime kiaušiniai siejami su titanozaurais – paskutine milžiniškų ilgakaklių sauropodų grupe, gyvenusia iki dinozaurų išnykimo pabaigos. Kiaušiniai, priskirti tipui Fusioolithus, buvo maždaug futbolo kamuolio dydžio.

    Tyrėjų vertinimu, perėjimo vieta tuo metu galėjo būti maždaug 55–60 laipsnių pietų platumoje. Tokiose platumose sezoniškumas ryškesnis, o žiemos metu šviesaus paros meto valandų mažiau, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip kiaušiniai buvo išlaikomi pakankamai šilti.

    Komposto šiluma vietoj saulės

    Didelę reikšmę hipotezei suteikė labai porėta lukštų struktūra. Toks porėtumas paprastai siejamas su kiaušiniais, kurie būna užkasti ar pilnai uždengti, nes tuomet embrionams reikia daugiau deguonies apykaitai per lukštą.

    Mokslininkai svarsto, kad kiaušiniai galėjo būti perinami sampiluose iš augalinės medžiagos, kuri irdama skleidžia šilumą. Tokie vadinamieji komposto inkubatoriai yra žinomi ir šiandien, pavyzdžiui, kai kurie paukščiai bei krokodilų giminaičiai kiaušinius uždengia pūvančia augmenija, o šilumą sukuria mikrobinė irimo veikla.

    „Aukšta platuma leidžia manyti, kad kiaušiniai buvo užkasti sampilo tipo lizde, kur pagrindinis šilumos šaltinis buvo mikrobinis irimas, o ne saulės spinduliuotė“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad milžiniški titanozaurai vargu ar galėjo kiaušinius šildyti kūnu kaip paukščiai. Dėl jų masės toks elgesys galėjo būti neįmanomas, todėl alternatyvūs perėjimo sprendimai, tokie kaip šilumą generuojantys sampilai, tampa logiška išeitis.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atradimas stiprina idėją, kad dinozaurų reprodukcinės strategijos buvo įvairesnės, nei ilgą laiką manyta, o kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti prie vėsesnių regionų ne vien migruodamos, bet ir keisdamos perėjimo elgseną. Tai taip pat padeda tikslinti vėlyvosios kreidos ekosistemų vaizdą pietiniame pusrutulyje.

    Tyrimas publikuotas žurnale Royal Society Open Science, o tolesni atradimai Patagonijoje gali padėti tiksliau nustatyti, kurios rūšys čia perėjo ir kaip plačiai buvo paplitę tokie mikrobinės šilumos „inkubatoriai“.

  • Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Netikėtas radinys dykumoje

    Pietvakarių Egipte, Abu Tarturo plynaukštėje, mokslininkai aptiko suakmenėjusių ryklių dantų, kurie šiandienės dykumos vaizdą verčia iš naujo permąstyti. Radiniai rodo, kad šios itin sausos teritorijos kadaise buvo susijusios su jūriniu, gyvybės kupinu ekosistemos pasauliu.

    Paleontologai fosforitų sluoksniuose identifikavo 14 dantų, priskirtų penkioms išnykusioms ryklių rūšims. Kartu su ankstesniais to paties regiono duomenimis tai leidžia teigti, kad viename stratigrafiniame horizonte užfiksuotos mažiausiai septynios ryklių rūšys.

    Ką pasako dantų įvairovė

    Skirtingos dantų formos padėjo atskirti ryklių grupes: vieni dantys buvo ilgi ir ploni, tarsi adatos, kiti platesni, su dantytais kraštais, dar kiti ryškiai užlenkti. Tokia morfologinė įvairovė paprastai reiškia, kad plėšrūnai medžiojo skirtingą grobį ir dalijosi buveinėmis.

    Tyrėjai mini rūšis, priskiriamas tokioms gentims kaip Cretalamna, Scapanorhynchus, Serratolamna ir Squalicorax. Kai kurie iš šių radinių Abu Tarturo vietovei yra nauji, o dalis jų anksčiau nebuvo fiksuoti Egipte, todėl jie svarbūs tikslinant vėlyvosios kreidos laikotarpio faunos paplitimą Šiaurės Afrikoje.

    Kaip čia galėjo būti jūra

    Radiniai siejami su Duwi formacija, garsėjančia fosfatų klodais ir gausiomis jūrinės kilmės fosilijomis. Vėlyvosios kreidos laikotarpiu, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, Žemės klimatas buvo šiltesnis, o jūros lygis aukštesnis, todėl dideli šiandieninės Šiaurės Afrikos plotai buvo apsemti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dantys nebūtinai atspindi vieną katastrofišką įvykį. Fosforitinė nuogula laikoma „sutankintu“ geologiniu įrašu, kai santykinai plonas sluoksnis gali kaupti skirtingų laikotarpių liekanas, todėl ryklių dantys galėjo patekti į nuosėdas įvairiu metu.

    Kodėl to meto vandenys buvo tokie produktyvūs

    Didelis plėšrūnų rūšių skaičius paprastai rodo turtingą mitybinę bazę ir produktyvią jūrinę aplinką. Tyrėjai kaip galimą paaiškinimą mini upwellingą, kai į paviršių iškeliami vėsesni, maistingų medžiagų prisotinti gilesnių sluoksnių vandenys.

    Tokie procesai praturtina vandenį fosforu ir kitais elementais, skatina planktono augimą ir palaiko visą mitybos grandinę. Būtent dėl to vietovė, kuri šiandien siejama su smėliu ir kritulių stygiumi, geologinėje praeityje galėjo būti šilto, gyvybingo jūros šelfo dalis.

    „Šie radiniai parodo, kad dabar itin sausa Egipto teritorija kadaise buvo susijusi su turtinga jūrine ekosistema“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.

    Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.

    Rasta daugiau rūšių, nei manyta

    Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.

    Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.

    Ką pasako fosfatai ir dantys?

    Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.

    „Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.

    Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį

    Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.

    Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Tunise rastas beveik pilnas 10 metrų jūrinio krokodilo skeletas: nustebino ne dydis, o amžius

    Tunise, netoli Sacharos pakraščio, paleontologai aptiko išskirtinai gerai išlikusią milžiniško jūrinio krokodilo fosiliją. Radinys siejamas su rūšimi Machimosaurus rex, o tyrėjai skelbia, kad tai vienas pilniausių tokio tipo plėšrūno skeletų, kada nors rastų Šiaurės Afrikoje.

    Iš pirmo žvilgsnio įspūdį daro dydis: gyvūno ilgis galėjo viršyti 10 metrų, o masė siekti apie 3 tonas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia intriga slypi ne centimetruose, o datose, nes radinys gali keisti supratimą apie šios grupės išnykimo laiką.

    Pasak publikacijoje aprašytų kasinėjimų, fosilijos buvo aptiktos vos kelių centimetrų gylyje nuo paviršiaus, o tai laikoma neįprasta aplinkybe. Būtent toks „atsitiktinis“ geologinis scenarijus galėjo padėti išsaugoti kaulus beveik nepaliestus, nors paprastai paviršiuje juos ardo erozija.

    Kasinėjant buvo fiksuota, kad išliko didelė dalis skeleto, o kaukolė pasižymėjo įspūdingu mastu. Tyrėjai nurodo, kad vien tik kaukolės iškėlimas buvo sudėtingas darbas ir užtruko kelias dienas.

    „Prie jos buvo pritvirtintas kaklas, tada nugara, uodega ir į šonus išsikišusios galūnės. Visas krokodilas buvo savo vietoje“, – sakė Alberto universiteto doktorantas Tetsuto Miyashita.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į anatominę sandarą: plati kaukolė ir santykinai trumpi, tvirti dantys labiau primena ne „pjovimui“ pritaikytą žandikaulį, o galingą traiškymo įrankį. Tokia burnos struktūra dažnai siejama su mityba, kurioje svarbi kieta, šarvuota arba kaulėta grobio dalis.

    Tyrimo aprašyme minima, kad toje pačioje vietovėje aptikta ir kitų gyvūnų fosilijų, tarp jų galimos vėžlių bei žuvų liekanos. Tai leidžia manyti, kad aplinka buvo turtinga ir palaikė didelius plėšrūnus, o pats gyvūnas galėjo medžioti tiek aktyviai, tiek pasitelkdamas pasalą.

    „Šie dantys nebuvo skirti pjaustyti ar perdurti mėsą. Jie buvo sukurti kaulams traiškyti“, – teigė T. Miyashita.

    Didžiausia staigmena, anot tyrėjų, yra fosilijos amžius. Skelbiama, kad Machimosaurus rex galėjo gyventi maždaug prieš 130 milijonų metų, kreidos periodu, nors anksčiau buvo manyta, kad artima jūrinių krokodilų grupė galėjo išnykti gerokai anksčiau, vėlyvos juros pabaigoje.

    Jei datavimas ir taksonominė identifikacija patvirtinami platesniame moksliniame kontekste, tai reikštų, kad dalis šių plėšrūnų išgyveno ilgiau, nei spėta. Tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku peržiūrėti išnykimo scenarijus ir suprasti, kaip ekosistemos prisitaikė prie klimato bei jūrų lygio pokyčių.

    „Tai verčia manyti, kad masinio išnykimo teorija gali būti netiksli ir kad turime geriau suprasti, kas vyko juros pabaigoje“, – aiškino F. Fanti.

    Specialistai pabrėžia, kad išsamūs laboratoriniai tyrimai, papildomas geologinis kontekstas ir lyginamoji analizė su kitomis fosilijomis bus lemiami, siekiant galutinai įvertinti šio radinio vietą evoliucijos istorijoje. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Tuniso dykumų pakraštys pateikė išskirtinę „laiko kapsulę“, kuri padeda tikslinti senovinių jūrų plėšrūnų chronologiją.