CP v2

Tag: Krikščionybė

  • Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Archeologai, tyrinėję senovės romėnų miesto Nidos teritoriją dabartinio Frankfurto apylinkėse, aptiko radinį, kuris gali pakeisti supratimą apie ankstyvąją krikščionybę į šiaurę nuo Alpių. Senoviniame kapinyne rastas vyro kapas, datuojamas maždaug 230–270 metais, o palaidotajam po smakru gulėjo nedidelis sidabrinis amuletas.

    Manoma, kad amuletas buvo nešiojamas ant kaklo dar žmogui esant gyvam, o vėliau įdėtas į kapą kaip asmeninis, simbolinę apsaugą turėjęs daiktas. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinis romėniškos epochos papuošalas, tačiau detalesni tyrimai parodė, kad jo viduje slypi kur kas daugiau.

    Paaiškėjo, kad amulete yra itin plona sidabrinė plokštelė, suvyniota į ritinėlį ir padengta tekstu. Problema buvo ta, kad po beveik dviejų tūkstančių metų metalas tapo trapus, todėl bet koks bandymas ritinėlį išvynioti fiziškai būtų galėjęs jį visiškai sunaikinti.

    Lūžis įvyko pritaikius labai didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir trimatį skenavimą, leidusį perskaityti tekstą jo neatveriant. Mokslininkai sukūrė 3D modelį ir ilgus mėnesius dėliojo užrašą tarsi sudėtingą dėlionę, kol pavyko atkurti aštuoniolika lotyniško teksto eilučių.

    Tyrėjus ypač sudomino tai, kad užrašas buvo lotynų kalba, nes panašiuose to laikotarpio amuletuose dažniau aptinkami graikiški ar hebrajiški įrašai. Inskripcijoje aiškiai minimas Jėzus Kristus kaip Dievo Sūnus, taip pat pateikiamos maldos ir apsauginės formulės, būdingos asmeniniam pamaldumui.

    Didelio dėmesio sulaukė ir frazė Šventas, Šventas, Šventas, kuri, istorikų vertinimu, plačiau įsitvirtino vėlesniais amžiais. Be to, tekste minimas šventasis Titas, apaštalo Pauliaus mokinys, o tai laikoma vienu ankstyviausių žinomų šios figūros paminėjimų tokio tipo asmeniniuose religiniuose tekstuose.

    Dar vienas išskirtinis bruožas tas, kad užrašas yra visiškai krikščioniškas. III amžiaus amuletuose neretai susipindavo kelių religinių tradicijų elementai, tačiau šiuo atveju nepastebėta nuorodų į kitus kultus, o tai leidžia kalbėti apie aiškią ir nuoseklią savininko tapatybę.

    Kontekstas taip pat svarbus: III amžiuje krikščionybė Romos imperijoje dar nebuvo oficialiai pripažinta, o tikintieji kai kuriais laikotarpiais patirdavo spaudimą ir persekiojimus. Todėl amuleto nešiojimas su tokia tiesmuka žinute galėjo būti ne tik tikėjimo, bet ir asmeninės drąsos ženklas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki šiol patikimiausi krikščionių buvimo į šiaurę nuo Alpių įrodymai dažniau buvo siejami su IV amžiumi. Šis radinys leidžia datą pastumti bent keliais dešimtmečiais atgal, o kai kurių tyrėjų vertinimu, galbūt net priartėti prie šimtmečio ribos.

    Tokie atradimai vis dažniau susiję su naujomis technologijomis: pažangus skenavimas ir skaitmeninė rekonstrukcija leidžia „perskaityti“ trapius artefaktus jų nepažeidžiant. Archeologijoje tai tampa viena svarbiausių tendencijų, nes suteikia galimybę analizuoti unikalius radinius, kurių anksčiau tiesiog nebūtų buvę įmanoma saugiai ištirti.

    Šiuo atveju nedidelis sidabrinis amuletas iš Romos laikų kapo virto reikšmingu dokumentu, papildančiu ankstyvosios krikščionybės istoriją Europoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau įvertinti, kokio masto galėjo būti krikščionių bendruomenės šiauriniuose imperijos regionuose ir kaip sparčiai tikėjimas plito už tradicinių centrų ribų.

  • Ispanijoje rasta bažnyčia keičia požiūrį į Al Andalus: kaip sugyveno krikščionys ir musulmonai?

    Ispanijoje rasta bažnyčia keičia požiūrį į Al Andalus: kaip sugyveno krikščionys ir musulmonai?

    Pietryčių Ispanijoje, Mursijos regione, archeologai aptiko ankstyvosios krikščionybės laikų bažnyčios liekanas, kurios gali koreguoti nusistovėjusį pasakojimą apie Al Andalus pradžią. Tyrėjų teigimu, objektas Kalasparoje, Cerro de la Virgen kalvoje, išliko naudojamas dar ilgai po musulmonų įsitvirtinimo Iberijos pusiasalyje.

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame žurnale „Salduie“, nurodoma, kad bažnyčia galėjo būti įkurta apie V amžiaus pirmąją pusę ir veikti bent iki IX amžiaus. Tokia chronologija, jei bus galutinai patvirtinta, taptų vienu aiškiausių įrodymų, kad krikščioniškos bendruomenės kai kuriose vietovėse tęsė liturginį gyvenimą jau valdant musulmonų administracijai.

    Kas rasta Cerro de la Virgen?

    Bažnyčia identifikuota remiantis nuo 2021 metų vykdomų žvalgymų ir kasinėjimų duomenimis. Archeologai ją apibūdina kaip vienanavį statinį su tridalės presbiterijos sprendiniu, būdingu daliai vėlyvosios antikos sakralinės architektūros.

    Tyrėjai pabrėžia architektūrines paraleles su visigotų laikotarpio šventovėmis, įskaitant Santa Cristina de Lena Astūrijoje. Kai kurios detalės, siejamos su sakristijomis ir apsidėmis, tyrime lyginamos ir su Rytų Viduržemio regiono bažnyčių tradicijomis, kas rodo, kad tuo metu architektūrinės idėjos keliaudavo tarp skirtingų regionų.

    Radiokarboninis datavimas statybą sieja maždaug su 410–440 metais. Papildomai tai pagrindžia keramikos ir stratigrafinė analizė, leidžianti kalbėti apie ilgalaikį vietovės naudojimą ir veiklos tęstinumą.

    Kodėl radinys svarbus Al Andalus istorijai?

    Didžiausia intriga šiame radinyje yra ne vien amžius, o tai, kad bažnyčia, panašu, neprarado savo funkcijos net po 713 metais prasidėjusio musulmonų valdymo regione. Istoriografijoje ankstyvasis VIII amžius dažnai piešiamas kaip ryškus lūžis, kai visigotų politinės ir religinės struktūros buvo greitai išstumtos, tačiau Kalasparos duomenys leidžia matyti sudėtingesnį vaizdą.

    Tyrėjai nurodo, kad nėra požymių, jog bažnyčia būtų buvusi paversta mečete arba iš karto desakralizuota. Kasinėjimuose aptikta buitinė keramika ir talpos, pasak autorių, nebūtinai reiškia religinės paskirties praradimą, o gali rodyti bendruomenės praktikų tęstinumą, kai šventovės erdvė buvo naudojama ir ūkiniams, ir bendruomeniniams poreikiams.

    „Keramikos tipologijos ir stratigrafijos tyrimas rodo, kad bažnyčios liturginis pobūdis išliko iki pat IX amžiaus“, – sakė tyrimo autoriai Davidas Martínezas ir Rubénas Fernándezas.

    Krikščionys, mokesčiai ir vietos valdysena

    Tyrimas šį atvejį sieja su Tudmyro kūros kontekstu, kuris formavosi po 713 metais sudaryto susitarimo tarp musulmonų valdžios ir visigotų kilmingojo Teodemiro. Tokie susitarimai, istorikų vertinimu, kai kuriose teritorijose leido krikščionių bendruomenėms laikinai išlaikyti dalį religinių ir ekonominių struktūrų mainais į mokesčius.

    Cerro de la Virgen radiniai rodo, kad vietovė galėjo atlikti ir administracinį bei ekonominį vaidmenį. Aptikti svarstyklėms, svareliams ir apskaitai priskiriami objektai leidžia spėti, jog čia vyko su fiskaline kontrole susijusi veikla, o vienas svarelis turi arabišką įrašą, kurio prasmė perteikiama kaip teiginys, kad teisingumas priklauso Dievui.

    Tyrėjų išvada tokia: islamizacija ir valdžios konsolidacija šioje teritorijoje veikiausiai vyko ne vien per staigius sukrėtimus, o per ilgą prisitaikymą ir palaipsnę integraciją. Dalis krikščionių bendruomenių, jų vertinimu, galėjo nykti ne dėl tiesioginio sunaikinimo, bet dėl ekonominių ir socialinių pokyčių, stiprėjančios fiskalinės sistemos bei urbanistinių centrų, ypač Kordobos, traukos.

    Daugiau nei po 1 300 metų Calasparros šlaito liekanos tapo dar vienu priminimu, kad ankstyvasis Al Andalus laikotarpis buvo nevienalytis. Šis radinys stiprina prielaidą, kad kai kuriose Iberijos vietovėse perėjimas nuo visigotų pasaulio prie naujos tvarkos galėjo būti labiau derėtas ir laipsniškas, nei ilgą laiką buvo priimta manyti.

  • Prancūzijos ataskaita: antisemitinių išpuolių šuolis, daugėja ir antikrikščioniškų bei antimusulmoniškų

    Prancūzijos ataskaita: antisemitinių išpuolių šuolis, daugėja ir antikrikščioniškų bei antimusulmoniškų

    Prancūzijoje fiksuojamas ryškus antireliginių išpuolių augimas, o didžiausią dalį jų sudaro antisemitiniai incidentai, skelbia Vidaus reikalų ministerija. Naujoje ataskaitoje apžvelgiami 2010–2025 metų duomenys ir pabrėžiama, kad neapykantos veiksmai vis dažniau nukreipiami tiek į žmones, tiek į maldos vietas ar kitą turtą.

    Ministerija akcentuoja, kad statistika gali neatspindėti viso masto, nes ne visi nukentėjusieji kreipiasi į teisėsaugą. Pasak dokumento rengėjų, tokie išpuoliai kenkia sąžinės laisvei ir religijos praktikavimui, o ilgainiui silpnina visuomenės sanglaudą.

    Antisemitizmas sudaro didžiausią dalį

    Ataskaitoje nurodoma, kad antisemitiniai incidentai pastaraisiais metais tapo dominuojančia antireliginių veikų kategorija ir šiuo metu sudaro apie 53 proc. visų registruotų atvejų. Vidaus reikalų ministerija sieja šį šuolį su įvykiais po 2023 metų spalio 7 dienos, kai po „Hamas“ išpuolio ir vėlesnio karo Artimuosiuose Rytuose išaugo įtampa ir neapykantos apraiškos.

    Dokumente pažymima, kad atsinaujinęs antisemitinių veikų bumas prasidėjo iškart po 2023 metų spalio 7 dienos, dar iki Izraelio atsako veiksmų, o vieno mėnesio pokytis buvo ypač didelis. Iš 2023 metais fiksuotų 1 676 antisemitinių incidentų net 1 242 įvyko laikotarpiu nuo spalio 7 dienos iki metų pabaigos.

    Nors 2025 metais antisemitinių veikų skaičius, kaip teigiama, šiek tiek sumažėjo, jis išlieka istoriškai aukštame lygyje. Didžioji dalis tokių atvejų yra nukreipti prieš asmenis, o dažniausios formos apima grasinimus, įžeidžiančius gestus, grafičius, fizinius užpuolimus ir turto niokojimą.

    Ministerija taip pat išskiria augantį fizinio smurto mastą: teigiama, kad nuo 2022 metų smurtinių išpuolių prieš žydų bendruomenės narius skaičius išaugo kelis kartus. Atskirai atkreipiamas dėmesys į neapykantos turinio sklaidą socialiniuose tinkluose ir jos poveikį jaunajai kartai.

    Daugėja išpuolių prieš krikščionis

    Ataskaitoje teigiama, kad antikrikščioniškos veikos Prancūzijoje fiksuojamos nuosekliai visą stebimą laikotarpį, o po pandemijos metų jos vėl ėmė augti. 2025 metais užregistruoti 843 antikrikščioniški incidentai, tai yra 9 proc. daugiau nei 2024 metais.

    Nors didžiąją dalį vis dar sudaro išpuoliai prieš turtą, ministerija pabrėžia išaugusį smurtą prieš asmenis. Skelbiama, kad 2025 metais pranešta apie 109 atvejus, kai taikiniu tapo žmonės, o tai reikštų apie 70 proc. augimą per metus.

    Dokumente minima, kad 2025 metais padvigubėjo fizinių užpuolimų skaičius prieš krikščionių bendruomenės narius, o kai kuriais atvejais taikiniu tapo ir maldos vietų dvasininkai ar kiti religiniai lyderiai. Ministerija taip pat fiksuoja dažnesnius pamaldų trikdymo ir grasinimų tikintiesiems atvejus.

    Staigus antiislaminių incidentų šuolis

    Antiislaminių veikų statistikoje išskiriamas itin ryškus 2025 metų augimas. Ministerijos duomenimis, užregistruoti 326 antiislaminiai incidentai, tai yra 88 proc. daugiau nei 2024 metais ir 35 proc. daugiau nei 2023 metais.

    Didžiausią įtaką šiam šuoliui, kaip nurodoma, turėjo atakos prieš asmenis, kurių skaičius per metus išaugo daugiau nei dvigubai. Ataskaitoje taip pat minimi „šuoliai“ apie religines šventes ir jautrias viešas diskusijas, įskaitant ginčus dėl skarelių dėvėjimo sporte.

    Tarp dažniausių formų išskiriami grasinimai ir įžeidžiantys gestai, o taip pat incidentai prie maldos vietų, kai paliekami islamą įžeidžiantys objektai. Ministerija pažymi, kad dalį augimo gali lemti geresnis pranešimų surinkimas ir aktyvesnis incidentų fiksavimas per specializuotas organizacijas bei bendradarbiavimą su institucijomis.

    Valstybė skiria lėšų apsaugai

    Reaguodama į situaciją, Prancūzijos Vidaus reikalų ministerija skelbia, kad kova su antireliginiais išpuoliais tampa vienu iš prioritetų, įtraukiant ir kitas valstybės grandis, tarp jų teisingumo, švietimo ir kitas atsakingas institucijas. Akcentuojama, kad prevencijai svarbus tiek teisėsaugos darbas, tiek švietimas ir bendruomenių įtraukimas.

    Ataskaitoje nurodoma, kad nuo 2015 metų valstybė skyrė daugiau nei 47,8 milijono eurų beveik 1 000 maldos vietų apsaugai. Lėšos naudojamos vaizdo stebėjimui, apsaugos sistemoms ir infrastruktūros sprendimams, kurie padėtų mažinti įsibrovimų, vandalizmo ar kitų išpuolių riziką.

    Ministerija taip pat praneša apie mokymų ir informavimo modulį vietos religinėms bendruomenėms, apimantį saugumo klausimus ir reagavimo mechanizmus. Skelbiama, kad 2025 metais buvo surengtos mažiausiai 224 tokios sesijos, o programa tęsiama ir 2026 metais.