CP v2

Tag: Krituliai

  • Per 10 liepos dienų iškrito beveik mėnesio lietus: 7 ženklai namuose, kad liūtys jau padarė žalą

    Per pirmąsias 10 liepos dienų Lietuvoje vidutiniškai iškrito 78,4 milimetro kritulių, tai prilygsta beveik įprastai viso mėnesio normai. Sinoptikai fiksavo pavojingai smarkaus lietaus atvejus daugiau nei pusę šio laikotarpio dienų, todėl daugiabučių stogams ir vandens nuvedimo sistemoms teko neįprastai didelė apkrova.

    Tokia statistika svarbi ne vien dėl nepatogumų lauke. Po intensyvių liūčių dalis pažeidimų paaiškėja ne iš karto, o po kelių valandų ar net dienų, kai vanduo konstrukcijose pradeda „keliauti“ ir išryškėja drėgmės pėdsakai butuose, laiptinėse ar rūsiuose.

    Kur dažniausiai prasideda bėdos

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo turi būti surenkamas ir nukreipiamas: plokščių stogų įlajose, šlaitinių stogų latakuose ir lietvamzdžiuose. Vasarą šios vietos greitai užsineša lapais, samanomis, smulkiomis šakelėmis ar smėliu, o po kelių audrų net ir neseniai valyta sistema gali vėl tapti nepralaidi.

    Kai įlajos ar lietvamzdžio pralaidumas sumažėja, vanduo užsistovi ant stogo, telkiasi prie sujungimų, skverbiasi po danga ar į perdangas. Dėl to drėgmės dėmė ant lubų ar sienos ne visada rodo tikslų pratekėjimo tašką, vanduo gali būti patekęs visai kitoje vietoje.

    „Per stiprią liūtį ant stogo per keliolika minučių gali susikaupti didelis vandens kiekis. Tikrindami situaciją vertiname visą jo kelią: nuo įlajų ir stogo dangos iki laiptinės, rūsio ir patalpų, kuriose įrengti elektros skydai“, – sakė „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.

    Ženklai, kurių nevalia ignoruoti

    Po liūčių pirmieji signalai dažnai atrodo nereikšmingi: patamsėjęs lubų kampas, iškilę dažai, nauja dėmė viršutiniame aukšte ar laiptinėje. Kitas tipiškas požymis yra girdimas lašėjimas prie ventiliacijos ar inžinerinių šachtų, ypač jei jis pasikartoja per kiekvieną stipresnį lietų.

    Rūsyje verta reaguoti į staiga atsiradusį drėgmės kvapą, sudrėkusią sieną ar balas, kurių anksčiau nebūdavo. Lauke dažnai išduoda per latako kraštą bėgantis vanduo, atsikabinusi jungtis, nuolat šlapia vieta ties lietvamzdžiu ar vandens srovė, kuri lietaus metu krenta ne į numatytą vietą.

    Praktikoje pasitaiko situacijų, kai užsikimšus stogo įlajoms vanduo per trumpą laiką pasiekia bendrąsias patalpas. Viename „Civinity Namai“ administruojamame name liūties metu vanduo užliejo laiptinę, tačiau greita avarinės komandos reakcija padėjo išvengti didesnių nuostolių.

    Ką daryti gyventojui ir ko nedaryti

    Gyventojui nebūtina pačiam nustatyti gedimo priežasties, tačiau labai svarbu kuo tiksliau užfiksuoti požymį. Administratoriui labiausiai padeda nuotrauka, nurodyta konkreti vieta ir laikas, kada drėgmė pastebėta, pavyzdžiui, laiptinė, aukštas, rūsio patalpa ar konkretus kambarys bute.

    Jeigu vanduo artėja prie elektros skydų, laidų ar kitų elektros įrenginių, jų liesti negalima. Tokiu atveju būtina nedelsiant pranešti avarinei tarnybai ir namo administratoriui, nes vanduo ir elektra kelia tiesioginę grėsmę saugumui.

    Gyventojams patiems lipti ant stogo nerekomenduojama, nes tai yra ir pavojinga, ir dažnai neefektyvu. Stogo dangos, įlajų, latakų, lietvamzdžių ir kitų bendrųjų konstrukcijų būklę turi vertinti už techninę priežiūrą atsakingas specialistas, o nustatyti defektai turi būti fiksuojami ir šalinami organizuotai.

    Artėjant rudeniui apkrova vandens nuvedimo sistemoms didėja dar labiau, nes prasidėjus lapų kritimui kamščiai formuojasi greičiau. Todėl po intensyvių vasaros liūčių verta pasiteirauti administratoriaus, kada paskutinį kartą tikrintos įlajos ir lietvamzdžiai bei ar po audrų buvo atlikta papildoma apžiūra.

    Net ir nedidelė dėmė ant lubų neatsako į klausimą, kiek vandens pateko į konstrukcijas. Laiku sureagavus technikas gali įvertinti, ar užteks išvalyti įlają, ar reikės taisyti stogo dangą, džiovinti konstrukcijas ir patikrinti šalia esančias inžinerines sistemas.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: lietaus daugiau, bet mokslininkai fiksuoja mažesnį vandens prieinamumą

    Mokslininkų analizė rodo, kad plečiant miškų plotus keičiasi vandens apytaka tarp žemės paviršiaus ir atmosferos: suveši augalija išgarina daugiau drėgmės, todėl dalyje teritorijų ima dažniau lyti.

    Vis dėlto bendras vietoje pasiekiamo vandens kiekis ne visada auga. Tyrėjai vandens prieinamumą vertino kaip kritulių ir išgaravimo skirtumą, ir nustatė, kad šis rodiklis vidutiniškai mažėjo.

    Kas pasikeitė per du dešimtmečius

    Vertinant 2001–2020 metų laikotarpį, Kinijoje miškų plotas išaugo apie 226 000 kvadratinių kilometrų. Tuo pat metu ganyklų sumažėjo apie 158 000 kvadratinių kilometrų, o dykumų ir menkai derlingų plotų – dar maždaug 107 000 kvadratinių kilometrų.

    Skaičiuojama, kad nuo 1980 metų Kinijoje iš viso pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su keliomis ilgalaikėmis ekosistemų atkūrimo programomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir dirvožemio degradaciją.

    Tyrimo duomenimis, per nagrinėtą laikotarpį vidutinis metinis išgaravimas padidėjo 1,71 milimetro, o kritulių kiekis – 1,24 milimetro. Kadangi išgaravimas augo sparčiau, vandens prieinamumo rodiklis vidutiniškai mažėjo 0,46 milimetro per metus.

    Kodėl daugiau lietaus nereiškia daugiau vandens

    Ryškiausias efektas fiksuotas ten, kur ganyklos buvo paverstos miškais. Toks žemės dangos pokytis padidino metinį išgaravimą apie 8,44 mlrd. kubinių metrų, o kritulių kiekį – apie 5,08 mlrd. kubinių metrų.

    Rezultatas – vietoje prieinamo vandens sumažėjimas maždaug 3,36 mlrd. kubinių metrų per metus. Paprastai tariant, dalis papildomos drėgmės, kurią augalija išleidžia į atmosferą, negrįžta į tą pačią teritoriją kaip lietus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos srautai perneša drėgmę dideliais atstumais, todėl vienas regionas gali prarasti vandens balansą, o kitas – gauti papildomų kritulių. Dėl to miškinimo nauda pasiskirsto netolygiai.

    Kur laimi, o kur pralaimi regionai

    Didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas Tibeto plynaukštėje, kur vandens prieinamumas didėjo apie 0,38 milimetro per metus. Tuo metu rytiniame musonų regione šis rodiklis mažėjo apie 0,59 milimetro, o sausringame šiaurės vakarų regione – apie 1,14 milimetro per metus.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad šiaurės vakarų sausringas regionas dėl žemės dangos pokyčių dalį drėgmės „perduodavo“ Tibeto plynaukštei. Tai reiškia, kad vietinis miškinimas gali prisidėti prie kritulių kitur, bet kartu didinti vandens trūkumą ten, kur medžiai pasodinti.

    Šie rezultatai siejami ir su platesne Kinijos vandens išteklių problema: šiaurinėje šalies dalyje sutelkta didelė gyventojų ir žemės ūkio dalis, tačiau vandens atsargų ten gerokai mažiau nei pietuose. Todėl vien medžių skaičius ar miškų plotas neatsako į klausimą, ar regionas taps atsparesnis sausroms.

    Mokslininkai akcentuoja, kad ekosistemų atkūrimą reikia vertinti kompleksiškai, derinant miškų plėtrą su baseinų valdymu, dirvožemio drėgmės apsauga ir vietovei tinkančiomis rūšimis. Priešingu atveju didesnis želdinių plotas gali pagerinti mikroklimatą, bet kartu sumažinti vandenį upėms, gruntiniams vandenims ar žemės ūkiui.

  • Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Miškų plėtra iki neregėto masto

    Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

    Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

    Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

    Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

    Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

    Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

    Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

    Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.

  • Kaip globalinis atšilimas keičia dykumas: mokslininkai įspėja apie karštį, dulkes ir net lietų

    Globalinis atšilimas vis dažniau siejamas su karščio bangomis Europoje ir kitur, tačiau dykumose jo poveikis pasireiškia ne vien paprastu temperatūros kilimu. Klimato mokslininkai pabrėžia, kad dykumos gali ir toliau kaisti, bet kai kur keičiasi ir kritulių režimas, todėl scenarijai nėra vienodi.

    Svarbu suprasti, kad dykuma moksliškai apibrėžiama pirmiausia pagal kritulių kiekį, o ne pagal karštį. Teritorijos, kur per metus iškrenta mažiau nei 250 milimetrų kritulių, paprastai laikomos dykumomis, todėl prie jų priskiriama ir Antarktida, nors ten vyrauja itin žemos temperatūros.

    Daugelis karščiausių pasaulio dykumų, tokių kaip Sahara ar Arabijos dykuma, yra maždaug ties 30-uoju šiaurės ar pietų platumos laipsniu. Šiose platumose atmosferos cirkuliacija dažnai lemia leidžiantisį, šylantį ir sausėjantį orą, kuris palaiko sausas sąlygas ir riboja debesų bei kritulių susidarymą.

    Didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, šis balansas kai kuriose vietose persitvarko. Dalis regionų patiria dar intensyvesnį karštį, sausrą ir dulkių audras, o dykumėjimo procesai gali plėstis į teritorijas, kur anksčiau buvo daugiau augalijos.

    „Daugelyje pasaulio vietų globalinis atšilimas dykumas daro karštesnes, sausesnes ir dulkėtesnes, tačiau pokyčiai visur nevyksta vienodai“, – sako klimato mokslininkai.

    Kai kuriose dykumose situacija gali būti netikėta: dėl pakitusios atmosferos cirkuliacijos ir drėgmės pernašos didėja kritulių tikimybė. Tokios tendencijos stebimos pietiniuose Sacharos pakraščiuose, taip pat kai kuriuose Pietų Azijos ir Kinijos regionuose, kur įprastai sausos zonos periodiškai gauna daugiau lietaus nei anksčiau.

    Iš pirmo žvilgsnio dykumos „žalėjimas“ gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau ekologai įspėja, kad tai nebūtinai reiškia ekosistemų atsigavimą. Staigesni kritulių svyravimai, naujų augalų rūšių plitimas ar dirvožemio pokyčiai gali išbalansuoti vietines bendrijas ir apsunkinti rūšių, prisitaikiusių prie itin sausų sąlygų, išlikimą.

    Mokslininkų vertinimu, dykumos yra vienos pažeidžiamiausių gamtinių sistemų, nes jose net nedideli kritulių ar temperatūros pokyčiai gali greitai pakeisti vandens prieinamumą, dirvožemio būklę ir gyvūnų bei augalų išteklius. Todėl globalinis atšilimas dykumoms reiškia ne vien daugiau karščio, bet ir sudėtingesnį, vietovėmis labai besiskiriantį klimato persitvarkymą.

  • Didžiausia Žemės dykuma neturi smėlio: kodėl Antarktida laikoma dykuma ir kuo ji išskirtinė

    Žodis dykuma daugeliui vis dar siejasi su kaitra ir smėlio kopomis, tačiau geologijoje dykuma apibrėžiama visai kitaip. Svarbiausias kriterijus yra kritulių kiekis, todėl didžiausia Žemės dykuma yra ne Sachara, o Antarktida.

    Mokslininkai dykumas priskiria teritorijoms, kuriose per metus iškrenta itin mažai kritulių, nepriklausomai nuo temperatūros. NASA pabrėžia, kad dykumoms būdingas drėgmės trūkumas ir labai menkas metinis kritulių kiekis, o šį apibrėžimą Antarktida atitinka ypač aiškiai.

    Pagal JAV Antarktidos programos duomenis, didelėje žemyno dalyje per metus vidutiniškai susidaro apie 5 centimetrus kritulių. Dėl to Antarktida yra ne tik šalčiausias ir vėjuočiausias kontinentas, bet ir vienas sausiausių pasaulyje.

    Antarktidos plotas siekia apie 14 000 000 kvadratinių kilometrų, todėl ji lenkia Sacharą maždaug 1,5 karto. Nors kraštovaizdyje matomas sniegas, dalis jo yra ne naujai iškritę krituliai, o seniai susiformavę ledo kristalai, kuriuos stiprūs vėjai nuolat perneša per žemyną.

    Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, kad tokioje sausoje vietoje sutelkta milžiniška vandens atsarga. Skaičiuojama, kad Antarktidoje yra apie 90 proc. pasaulio ledo ir maždaug 70 proc. Žemės gėlo vandens, sukaupto storuose ledynuose.

    Dėl itin sausų sąlygų ir šalčio NASA Antarktidos dykumą neretai lygina su Marsu. Būtent todėl ši aplinka naudojama bandymams ir tyrimams, kuriuose svarbu imituoti kitos planetos sąlygas, įskaitant robotikos sprendimus, skirtus darbui ekstremaliose vietovėse.

    Kontrastas ryškus, jei Antarktida lyginama su Atakama Čilėje, kuri dažnai minima kaip sausiausia vieta Žemėje pagal kai kuriuos rodiklius. Ten kai kuriose vietose kritulių gali nebūti ištisus metus, tačiau retais atvejais dykuma netikėtai pražysta, o tai tampa vienu įspūdingiausių gamtos reiškinių.

  • Ūkininkai uždengė pasėlius saulės panelėmis: lietus pasiskirstė netolygiai, teko ieškoti išeities

    Prancūzijos ūkiuose, kur bandoma vienu metu gaminti elektrą ir auginti derlių, saulės moduliai virš pasėlių sukėlė netikėtą problemą: krituliai ėmė kristi ne tolygiai, o koncentruotomis srovėmis. Tyrėjai nustatė, kad tokios vandens „užuolaidos“ gali mechaniškai pažeisti jautresnes kultūras ir išbalansuoti drėgmės režimą lauke.

    Šis reiškinys fiksuotas eksperimentinėje aikštelėje Monpeljė apylinkėse Prancūzijoje. Maždaug 500 kvadratinių metrų plote įrengtos keturios saulės panelių eilės buvo pakeltos apie 5 metrų aukštyje, o pati konstrukcija veikė tarsi skėtis, surenkantis vandenį ir nukreipiantis jį į kraštus.

    Stebėjimai parodė, kad lauke formavosi trys skirtingos zonos: po panelėmis dirva išlikdavo sausesnė, tarp eilių kritulių kiekis būdavo artimesnis įprastam, o ties panelių kraštais susidarydavo ypač intensyvios vandens srovės. Esant vėjui, šios srovės virsdavo tankiomis vertikaliomis „lietaus užuolaidomis“, kurios vietomis veikė lyg vandens siena.

    Drėkinimo specialistai vandens pasiskirstymą įvertino koeficientu 2,13, nors idealiu atveju jis turėtų būti artimas nuliui. Praktikoje tai reiškia, kad vienoje lauko dalyje augalai gali skęsti, o kitoje patirti drėgmės deficitą, todėl mažėja derliaus stabilumas ir sudėtingėja agronominių sprendimų planavimas.

    Papildomą riziką didino panelių pasvirimo kampai ir besikeičianti vėjo kryptis: vanduo nuo konstrukcijų kraštų buvo nunešamas ir „numetamas“ ant pasėlių su didesne jėga. Tokiais atvejais kyla ne tik pažeidimų rizika augalams, bet ir dirvos paviršiaus erozijos tikimybė, ypač per intensyvesnes liūtis.

    Sprendimo ieškantys inžinieriai pritaikė valdymo modelį, leidžiantį keisti panelių padėtį realiu laiku pagal vėjo greitį, kryptį ir kritulių intensyvumą. Kai moduliai pradėjo „reaguoti“ į orą, vandens pasiskirstymas lauke tapo tolygesnis, o koeficientas sumažėjo nuo 2,13 iki 0,22.

    Tyrėjai akcentuoja, kad toks valdymas gali paversti problemą įrankiu: srautai gali būti nukreipiami ten, kur drėgmės labiausiai trūksta, o ekstremalių liūčių poveikis pasėliams sumažinamas. Augant agrovoltaikos projektų skaičiui Europoje, vis dažniau vertinama ne tik elektros gamyba ir šešėlio nauda, bet ir tai, kaip konstrukcijos keičia mikroklimatą bei vandens apytaką lauke.

  • Saulės moduliai virš pasėlių kuria lietaus užuolaidas: mokslininkai aiškinasi poveikį krituliams

    Saulės moduliai virš pasėlių kuria lietaus užuolaidas: mokslininkai aiškinasi poveikį krituliams

    Saulės elektrinės vis dažniau projektuojamos ne tik atvirose aikštelėse, bet ir virš žemės ūkio laukų, kad vienoje teritorijoje būtų galima ir auginti, ir gaminti elektrą. Toks sprendimas, vadinamas agrivoltaika, daug kur pristatomas kaip dviguba nauda: dalinis pavėsis gali mažinti karščio stresą, o ūkininkai gauna papildomų pajamų iš elektros.

    Tačiau naujesni matavimai rodo, kad didelių saulės modulių masyvai gali netikėtai keisti lietaus pasiskirstymą pačiame lauke. Krentant krituliams, moduliai veikia tarsi didžiuliai skėčiai: dalį lietaus sulaiko, dalį nukreipia į savo kraštus, o vanduo vietomis krenta sutelktais vertikaliais srautais.

    Lietus krenta nevienodai

    Tyrimuose, atliktuose bandymų sklype Prancūzijos Monpeljė apylinkėse, stebėta, kad po moduliais susiformuoja skirtingos zonos. Ten, kur moduliai dengia augalus, dirva gali likti sausesnė, o tarp modulių eilių kritulių kiekis dažniau būna artimesnis natūraliam.

    Didžiausia problema fiksuota pakraščiuose ir tose vietose, kur nuo modulių kraštų vanduo krenta koncentruotomis juostomis. Tokios lietaus užuolaidos gali lemti, kad vienoje lauko dalyje augalai gauna per daug vandens, o kitoje jo stinga, o tai ypač pavojinga jautresnėms kultūroms.

    Kodėl atsiranda lietaus užuolaidos?

    Mechanizmas gana paprastas: ant lygaus modulio paviršiaus krituliai surenkami į didesnį kiekį, kuris nubėga į kraštą ir nuo aukščio staiga nukrenta žemyn. Kai moduliai įrengti kelių metrų aukštyje, o dar prisideda vėjo kryptis ir gūsiai, susidaro tankios, lokalios vandens sienos.

    Šis efektas tampa ryškesnis, kai naudojamos dinaminės sistemos, kur moduliai keičia kampą pagal saulę. Keičiantis pasvirimui, keičiasi ir nubėgančio vandens trajektorija, todėl vanduo lauke gali persiskirstyti dar chaotiškiau, ypač per intensyvias liūtis.

    Sprendimas gali būti valdymas realiu laiku

    Tyrėjai nurodo, kad problema nėra neišsprendžiama, jei agrivoltaikos parkai projektuojami atsižvelgiant į hidrologiją. Modeliavimas ir valdymo algoritmai gali padėti parinkti modulių padėtį taip, kad per audrą vanduo būtų paskirstomas tolygiau, o ne sutelkiamas į siauras juostas.

    Eksperimentuose taikant lietaus perskirstymo modelius ir dirvožemio drėgmės skaičiavimus, pavyko reikšmingai sumažinti kritulių netolygumą. Praktikoje tai reikštų, kad moduliai galėtų būti ne tik apsauga nuo kaitros, bet ir priemonė kontroliuoti, kurioje lauko vietoje vanduo labiausiai reikalingas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad plečiantis agrivoltaikai svarbu vertinti ne vien elektros gamybą ir derlių, bet ir mikroklimato pokyčius. Projektuojant didelius parkus, lemiami gali būti tokie veiksniai kaip modulių aukštis, eilių tarpai, pasvirimo režimas, vietos vėjų statistika ir ekstremalių kritulių dažnėjimo tendencijos.

  • Sahara padengus saulės panelėmis: modeliai rodo daugiau lietaus Sahelyje, bet kiltų rizikų kitur

    Sahara padengus saulės panelėmis: modeliai rodo daugiau lietaus Sahelyje, bet kiltų rizikų kitur

    Saharos dykumoje lietus yra itin retas reiškinys, tačiau klimato modeliai rodo, kad milžiniškos saulės elektrinių teritorijos teoriškai galėtų pakeisti šį vaizdą. Tyrėjai skaičiavo, jog tamsūs saulės moduliai, pakeitę šviesų smėlį, galėtų sustiprinti oro kilimą ir paskatinti debesų formavimąsi.

    Ši idėja nėra realus statybų planas, o mintinis eksperimentas su fizikiniais dėsniais paremtais skaičiavimais. Mokslininkai analizavo scenarijų, kai didžiulė Saharos dalis būtų užklota saulės ir vėjo jėgainėmis, o modeliai leistų įvertinti ilgalaikius atmosferos ir paviršiaus pokyčius.

    Ką parodė tyrimų modeliai

    2018 metais žurnale Science publikuotame darbe klimato mokslininkų komanda naudojo modelį, kuriame įvertintas ir augmenijos atsakas į pasikeitusį klimatą. Simuliacijose didelė Saharos teritorija buvo „padengta“ saulės ir vėjo jėgainėmis, o rezultatai rodė ženkliai didesnius kritulių kiekius dykumoje ir greta esančiame Sahelyje.

    Vien saulės elektrinių dalis tokiame scenarijuje būtų generavusi energijos kiekį, daug kartų viršijantį dabartinį pasaulio poreikį, todėl mastas yra praktiškai neįgyvendinamas. Vis dėlto tokie skaičiavimai padeda suprasti, kaip dideli žemės paviršiaus pokyčiai gali paveikti regioninę cirkuliaciją.

    Kodėl saulės panelės „šildo“, o ne vėsina

    Dažnai manoma, kad saulės panelės dykumoje turėtų ją vėsinti, tačiau modeliuose svarbiausias mechanizmas yra priešingas. Smėlis yra šviesus ir dalį saulės spinduliuotės atspindi, o tamsūs moduliai sugeria daugiau energijos, todėl paviršius įkaista labiau.

    Įkaitęs paviršius skatina oro kilimą aukštyn, kylantis oras vėsta, o drėgmė kondensuojasi į debesis ir gali iškristi krituliais. Kitaip tariant, panelės „nesukuria“ vandens, bet gali pakeisti, kur ir kaip atmosferoje susidaro sąlygos debesuotumui.

    Grįžtamasis ryšys: lietus gali skatinti daugiau lietaus

    Modeliai taip pat parodė, kad prasidėję krituliai gali įjungti teigiamą grįžtamąjį ryšį. Kai dykumoje atsiranda daugiau drėgmės, gali suaktyvėti augmenija, o augalai paprastai yra tamsesni už smėlį ir dar labiau didina šilumos sugėrimą.

    Dėl to sustiprėja oro kilimas ir kritulių tikimybė, todėl ciklas gali „maitinti“ pats save. Mokslininkai primena, kad Sahara praeityje jau buvo žalesnė ir drėgnesnė, o klimato sistema gali turėti slenksčius, kuriuos peržengus pokyčiai įsibėgėja.

    Kur slypi didžiausia rizika globaliu mastu

    Vėlesniuose tyrimuose, kuriuose naudoti platesni Žemės sistemos modeliai, išryškėjo svarbi detalė: tokio masto „naujas šilumos šaltinis“ galėtų perorganizuoti vėjų ir kritulių juostas visoje planetoje. Kai kuriuose scenarijuose tropinė lietaus juosta slinktų į šiaurę, o tai reikštų, kad dalis papildomų kritulių Saharoje galėtų būti „paimta“ iš kitų regionų.

    Tokie modeliai kėlė prielaidą, kad tam tikrose pasaulio vietose galėtų didėti sausrų rizika, o atmosferos cirkuliacijos pokyčiai paveiktų ir audrų trajektorijas. Tai viena priežasčių, kodėl mokslininkai pabrėžia, kad planetinio masto infrastruktūra net ir atsinaujinančios energijos kontekste turi būti vertinama kaip klimato sistemos trikdis.

    Praktikoje dabartiniai saulės parkai yra nepalyginamai mažesni, todėl negali „pastumti“ pasaulinių kritulių juostų. Vis dėlto jie gali turėti vietinį poveikį mikroklimatui, paviršiaus temperatūrai ar ekosistemoms, todėl didelių projektų planavime vis dažniau kalbama ne tik apie pagamintą energiją, bet ir apie poveikį aplinkai bei klimatui.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Jūriniai vėjo parkai keičia kritulius pakrantėje: mokslininkai aiškinasi vadinamųjų vėjo bangų efektą

    Iš tolo jūrinės vėjo jėgainės atrodo ramiai ir nuspėjamai, tačiau atmosferoje virš jų gali vykti procesai, kurie keičia debesuotumą ir kritulių pasiskirstymą pakrantėje. Mokslininkai vis dažniau kalba apie reiškinį, vadinamą vėjo bangomis, kai dideli jėgainių masyvai sukelia toli sklindančius oro srauto ir slėgio svyravimus.

    Tokie svyravimai nėra susiję su vandens bangomis jūroje. Tai atmosferos „pulsavimas“, kai dėl vėjo parkų suformuojamo srauto pėdsako keičiasi oro tankis, turbulencija ir vertikalus oro judėjimas, o tai gali daryti įtaką debesų formavimuisi ir kritulių pobūdžiui.

    Kas yra vėjo bangos?

    Vėjo elektrinių mentės iš vėjo paima dalį kinetinės energijos, todėl už parko susidaro vadinamasis pėdsakas: lėtesnio, labiau turbulentiško oro zona. Kai vėjas stiprus ir parkas didelis, šis pėdsakas gali išsiplėsti ir sąveikauti su aplinkiniais oro sluoksniais, sukeldamas banginio pobūdžio slėgio ir oro tankio kitimą.

    Šis efektas ypač aktualus jūroje, kur vėjo srautas paprastai būna tolygesnis nei sausumoje, o didelės jėgainių grupės veikia kaip dirbtinis reljefo barjeras. Dėl to gali susidaryti situacijos, kai vienose vietose krituliai sustiprėja, o kitose, ypač pavėjui, silpnėja.

    Kodėl pakrantėje krituliai gali kisti?

    Tyrimuose, kuriuos aptaria JAV Delavero universiteto mokslininkai, remiamasi pažangiais meteorologiniais modeliais ir duomenimis iš Jungtinės Karalystės pakrantės. Analizuojant jūrinių parkų poveikį, dėmesys krypo į tai, kaip vėjo parkai keičia oro masių susikirtimo ir išsiskyrimo zonas.

    Prieš vėjo parką, kai greitesnis vėjas atsiremia į dėl turbinų sulėtėjusį srautą, gali didėti konvergencija: oras „susispaudžia“ ir yra keliamas aukštyn. Kylantis oras vėsta, jame lengviau kondensuojasi drėgmė, todėl kai kuriais atvejais krituliai gali suintensyvėti virš parko ar šalia jo.

    Už vėjo parko gali susidaryti priešinga fazė, kai oras leidžiasi žemyn ir šyla, o tai mažina santykinę drėgmę. Tokiu atveju pavėjui esančiose teritorijose krituliai gali tapti retesni arba silpnesni, o jų pasiskirstymas gali kisti net ir keliasdešimt kilometrų nuo pakrantės.

    Ką tai reiškia vėjo energetikos plėtrai?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai savaime nereiškia, jog jūriniai vėjo parkai yra neigiama klimato ar oro reiškinių priežastis. Tačiau tai signalas planuotojams ir inžinieriams, kad parko išdėstymas, turbinų tankis, atstumas iki kranto ir vyraujančių vėjų kryptys gali būti svarbūs ne tik energijos gamybai, bet ir galimam mikro- bei mezomastelio poveikiui atmosferai.

    Praktiškai tai gali reikšti poreikį tikslinti poveikio aplinkai vertinimus: neapsiriboti vien triukšmo, biologinės įvairovės ar kraštovaizdžio klausimais, bet ir labiau vertinti, kaip didelio masto parkai keičia turbulenciją bei drėgmės pernašą. Kuo daugiau jūroje statoma turbinų, tuo svarbesni tampa modeliai ir stebėsenos duomenys, kad būtų rasta pusiausvyra tarp švarios energijos ir prognozuojamų atmosferos pokyčių.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad kritulių kaitą pakrantėse lemia daugybė veiksnių: nuo sezoninių svyravimų iki didesnių klimato tendencijų. Todėl vėjo parkų poveikį būtina vertinti atsargiai, remiantis ilgesnėmis stebėsenos sekomis, kelių modelių palyginimais ir aiškiai atskiriant koreliaciją nuo priežastinio ryšio.

  • Pirmosios voveraitės jau dygsta: grybautojai išdavė, kur jų ieškoti po lietaus ir audrų

    Pirmosios voveraitės jau dygsta: grybautojai išdavė, kur jų ieškoti po lietaus ir audrų

    Lenkijos miškuose grybautojai praneša aptikę pirmąsias voveraites. Kol kas jų dar nedaug ir dauguma grybų maži, tačiau po gausesnio lietaus situacija gali greitai pasikeisti, nes voveraitės itin jautriai reaguoja į drėgmę.

    Voveraitė, dar vadinama paprastąja voveraite, yra vienas ankstyviausių ir populiariausių miško grybų. Ji vertinama dėl ryškaus, švelniai pipiriško skonio ir aromato, o grybautojai dažnai pastebi, kad šis grybas rečiau būna sukirmijęs nei daugelis kitų rūšių.

    Šie grybai dažniausiai auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur vyrauja pušys ir eglės, taip pat šalia ąžuolų. Patyrę grybautojai pataria dairytis miško pakraščiuose ir palei takelius, kur dirvožemis greičiau sušyla, bet po lietaus ilgiau išlaiko drėgmę.

    Voveraičių išvaizda gana būdinga: geltonas ar gelsvai oranžinis, banguotais kraštais kepurėlės paviršius ir į kotą nusileidžiančios raukšlės, kurios pakeičia įprastas plonas lakšteles. Jauni grybai būna iškilesni, vėliau kepurėlė įgauna piltuvėlio formą, o kotas ir kepurėlė dažnai atrodo tarsi viena visuma.

    Grybų sezonui didžiausią įtaką daro krituliai ir temperatūra: po lietaus, jei orai išlieka šilti, voveraitės gali pasirodyti per kelias dienas. Vis dėlto, kai miškuose ilgiau vyrauja sausra, net ir trumpi lietūs ne visada sukuria pakankamai drėgmės viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, todėl „bangos“ gali būti nelygios.

    Voveraitės dažnai siejamos su kiaušiniene, tačiau jos taip pat tinka grietininiams padažams, makaronams ir sriuboms. Nors tai maistingas produktas, jos laikomos sunkiau virškinamomis, todėl specialistai paprastai pataria nepadauginti, ypač vaikams ir žmonėms, turintiems jautresnę virškinimo sistemą.

    Renkant grybus svarbiausia laikytis saugumo: imti tik aiškiai atpažįstamas rūšis ir nepasikliauti vien nuotraukomis telefone. Kilus abejonių, verta pasitarti su patyrusiais grybautojais arba specialistais, nes klaidos grybaujant gali kainuoti sveikatą.