CP v2

Tag: Krituliai

  • Vilniaus rajono žvyrkeliai po liūčių permirkę: kodėl greideris gali tik pabloginti situaciją

    Vilniaus rajono žvyrkeliai po liūčių permirkę: kodėl greideris gali tik pabloginti situaciją

    Po pastaruoju metu iškritusių gausių kritulių dalis Vilniaus rajono žvyrkelių yra stipriai permirkę, o kai kuriose atkarpose įmirkęs ir pats kelio pagrindas. Tai reiškia, kad danga praranda tvirtumą, o eismas, ypač intensyvesnis, dar labiau didina provėžų ir pažliugusių ruožų riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad tokioje būklėje žvyrkelio priežiūra tampa jautri net ir įprastiems darbams. Kai kelio konstrukcija per šlapia, bet koks papildomas mechaninis poveikis gali ne sutvarkyti, o išjudinti susilpnėjusį sluoksnį ir pagreitinti dangos irimą.

    Kodėl greideriavimas ne visada padeda?

    Vilniaus rajono savivaldybės atstovai aiškina, kad per minkštą ir šlapią pagrindą važiuojanti sunkiasvorė technika gali deformuoti dangą. Tokiais atvejais greiderio peilis ir ratų apkrova išmala paviršių, suformuoja gilesnes provėžas, o vėliau jose kaupiasi vanduo, todėl kelias džiūsta dar lėčiau.

    Be to, per anksti suformuotas profilis dažnai neišlaiko apkrovų, o po kelių dienų ar net valandų situacija gali tapti prastesnė nei prieš darbus. Dėl to žvyrkelių greideriavimas ir profiliavimas paprastai planuojamas tada, kai kelias yra pakankamai pradžiūvęs ir galima pasiekti ilgalaikį rezultatą.

    Kaip organizuojami darbai po liūčių?

    Seniūnijų darbuotojai nuolat stebi žvyrkelių būklę savo teritorijose ir vertina, kuriose atkarpose darbai jau gali būti atliekami kokybiškai. Pirmiausia tvarkomi tie ruožai, kuriuose pagrindas yra tvirtesnis, o drėgmės perteklius jau sumažėjęs.

    Gyventojų prašoma kantrybės ir supratingumo, nes palankesnės oro ir kelio sąlygos yra būtinos tam, kad priežiūros darbai ne taptų laikinu paviršiaus perstumdymu, o realiai pagerintų privažiavimą. Savivaldybė primena, kad skubotas technikos siuntimas į pažliugusį kelią dažnai reiškia papildomą žalą ir didesnius vėlesnius remonto poreikius.

    Ką verta žinoti vairuotojams?

    Permirkusiuose žvyrkeliuose didesnė tikimybė užklimpti, pažeisti automobilio dugną ar padangas, todėl rekomenduojama rinktis mažesnį greitį ir vengti staigių manevrų. Ypač atsargiai reikėtų važiuoti tose vietose, kur susiformavusios gilios provėžos ar telkšo vanduo.

    Jei kelio būklė staiga pablogėjo ar tapo sunkiai pravažiuojama, gyventojams verta informuoti savo seniūniją, kad situacija būtų įvertinta ir, esant galimybei, įtraukta į artimiausius priežiūros darbus.

  • Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Atakamos dykuma šiaurės Čilėje, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, šiemet netikėtai nusidažė violetiniais ir baltais žiedų kilimais. Po neįprastai gausių liūčių didžiuliai plotai, kurie įprastai būna beveik be augmenijos, virto vadinamąja žydinčia dykuma.

    Vietomis per trumpą laiką iškrito daugiau kaip 180 milimetrų kritulių, o tai šiam regionui yra itin retas reiškinys. Įprastais metais kai kuriose Atakamos vietose kritulių beveik nebūna, todėl staigus vandens perteklius tapo galingu impulsu gyvybei.

    Kas slepiasi po smėliu

    Neįprasto reginio paslaptis yra po žeme. Atakamos dirvožemyje daugelio rūšių sėklos ir svogūnėliai gali išlikti ramybės būsenoje ilgą laiką, kol pasitaiko tinkamos sąlygos dygti.

    Gavę pakankamai drėgmės, augalai pradeda augti labai greitai, o dykumos paviršiuje per trumpą laiką susiformuoja tankūs žiedų plotai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia strategija leidžia augalams išgyventi ekstremalioje aplinkoje, kur vanduo yra didžiausia prabanga.

    El Ninjo įtaka ir pasekmės

    Šių metų kritulių šuolis siejamas su El Ninjo reiškiniu, kai sušyla centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršiniai vandenys. Tokie pokyčiai gali perbraižyti įprastus kritulių ir vėjų modelius įvairiuose pasaulio regionuose.

    Atakamoje tai reiškė įspūdingą žydėjimą, tačiau Čilei gausūs lietūs kai kur sukėlė ir rimtų problemų, įskaitant potvynius, infrastruktūros pažeidimus bei nelaimes. Specialistai primena, kad tas pats klimato svyravimas, kuris vienur sukuria trumpalaikę gamtos šventę, kitur didina rizikas.

    Kada žydėjimas pasieks piką

    Čilės nacionalinė miškų korporacija CONAF skelbė, kad žydėjimas dar gali stiprėti, o pikas dažniausiai prognozuojamas spalį. Esant palankioms sąlygoms, žiedai gali apimti apie 15 000 hektarų, tačiau galutinis mastas priklausys nuo tolimesnių orų ir dirvos drėgmės.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į turizmo poveikį: žydinti dykuma pritraukia tūkstančius lankytojų, todėl svarbu laikytis vietinių taisyklių ir saugoti trapią ekosistemą. Retas reiškinys gali greitai išnykti, o žmogaus pėdsakas dykumos augalijai išlieka ilgai.

  • Pamirškite įprastas prognozes: „Google“ pristatė DI modelį, kuris orą atnaujins kas valandą

    Pamirškite įprastas prognozes: „Google“ pristatė DI modelį, kuris orą atnaujins kas valandą

    Prognozė kas valandą

    „Google“ pristatė naują orų prognozavimo modelį „WeatherNext 3“, paremtą dirbtiniu intelektu. Bendrovė teigia, kad sistema gali atnaujinti prognozes kas valandą ir pateikti detalesnį vaizdą mažesniuose plotuose.

    Skirtingai nei dalis ankstesnių sprendimų, kurie mokosi iš klasikinių skaitinių orų modelių išvesties, „WeatherNext 3“ labiau remiasi tiesioginėmis stebėsenomis. Tai svarbu todėl, kad tradiciniuose modeliuose dalis duomenų į prognozę gali patekti su kelių valandų vėlavimu.

    Iš kur gaunami duomenys

    „Google“ nurodo, kad modelis naudoja aktualius geostacionarių palydovų stebėjimus ir meteorologinių stočių duomenis. Tokia kombinacija turėtų padėti geriau fiksuoti vietinius skirtumus, kurie lemia, pavyzdžiui, staigius temperatūros ar vėjo pokyčius.

    Bendrovė akcentuoja ir didesnę erdvinę skiriamąją gebą: temperatūra bei drėgmė prognozuojamos 5 kilometrų tinklelyje, o dalis atmosferos laukų skaičiuojama stambesniu, 25 kilometrų masteliu. Teigiama, kad erdvinis tikslumas taip padidėja kelis kartus.

    Didžiausia problema – krituliai

    Net ir tobulėjant modeliams, krituliai išlieka vienu sudėtingiausių uždavinių. Lietus ir sniegas priklauso nuo labai smulkių mastelių procesų, todėl prognozėse dažnai „išsitrina“ kritulių ribos arba netiksliai nustatoma stiprios liūties ar perkūnijos zona.

    „Google“ skelbia, kad „WeatherNext 3“ apmokytas naudojant NASA palydovinius kritulių duomenis ir įmonės parengtą globalią kritulių analizę. Pasak bendrovės bandymų, tai pagerino kritulių prognozavimo rezultatus, o prognozuojant bent vienai dienai į priekį tikslumas kai kuriais atvejais gali būti iki 50 proc. didesnis.

    Kur jis bus naudojamas

    „WeatherNext 3“ numatoma integruoti į „Google“ paiešką, „Gemini“, „Google Maps“ ir „Google Earth Engine“. Tai reiškia, kad DI generuojamos prognozės gali tapti viena iš informacijos bazių tiek kasdieniams vartotojams, tiek duomenų analitikams ar verslams.

    Modelis taip pat orientuojamas į energetikos poreikius: gali būti prognozuojamas vėjas turbinų aukštyje, debesuotumas ir saulės spinduliuotė. Tokie duomenys padeda tiksliau planuoti vėjo ir saulės elektrinių gamybą bei mažinti disbalanso kaštus elektros sistemoje.

    „Google“ pabrėžia, kad net pažangūs DI modeliai nepanaikina fundamentalaus atmosferos neapibrėžtumo. Esant pavojingiems reiškiniams gyventojams ir toliau rekomenduojama vadovautis oficialiais nacionalinių meteorologijos tarnybų įspėjimais.

  • Artėja audra: LHMT perspėja dėl pavojingo vėjo ir liūčių, Vakarų Lietuvoje – iki 70 mm

    Artėja audra: LHMT perspėja dėl pavojingo vėjo ir liūčių, Vakarų Lietuvoje – iki 70 mm

    Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba įspėja, kad šeštadienį orus Lietuvoje lems pietinis ciklonas, atnešiantis smarkų vėją ir intensyvų lietų. Tarnybos teigimu, pavojingiausia situacija prognozuojama Vakarų Lietuvoje, kur per parą gali iškristi 40–70 mm kritulių.

    Toks kiekis kai kur prilygtų daugiau nei pusei įprastos rugpjūčio mėnesio kritulių normos. Hidrologai atkreipia dėmesį, kad gausūs krituliai per trumpą laiką dažniausiai sukelia staigų paviršinio vandens kaupimąsi miestuose ir spartų vandens lygio kilimą mažesnėse upėse.

    Kur didžiausia rizika?

    Didžiausia liūčių tikimybė išlieka vakarinėje šalies dalyje, tačiau permainingi ciklono kritulių židiniai gali slinkti ir į kitus regionus. Kartu stiprėjantis vėjas didina riziką, kad bus laužomos šakos, verčiami medžiai, galimi laikini elektros tiekimo sutrikimai.

    Specialistai primena, kad po intensyvesnių liūčių greičiausiai reaguoja mažieji upeliai ir griovos, ypač vietovėse, kur dirvožemis jau prisotintas drėgmės. Tokiose situacijose vanduo gali apsėmti žemesnes vietas, kiemus, o kai kur ir dalį kelių.

    Ką rekomenduoja specialistai?

    Gyventojams patariama sandariai uždaryti langus ir duris, o balkonuose bei kiemuose surinkti lengvai pakeliamus daiktus, kuriuos vėjas gali nunešti. Automobilių nerekomenduojama palikti prie aukštų medžių, o lauke vengti būti po medžiais, prie reklamos konstrukcijų ir elektros linijų.

    Taip pat siūloma patikrinti ir išvalyti lietaus nuotekų groteles, latakus bei kitas vandens surinkimo sistemas, nes jas dažnai užkemša lapai, šakos ar šiukšlės. Išvykstant ilgesniam laikui verta įsitikinti, kad išjungtos dujos ir elektra, užsuktas vanduo, užrakintos durys ir uždaryti langai.

    LHMT pažymi, kad dėl smarkaus lietaus vandens lygis upėse ir ežeruose gali greitai kilti, todėl būtina įvertinti galimas rizikas prie vandens telkinių. Raginama pasiteirauti artimųjų ir kaimynų, ypač vyresnio amžiaus žmonių, ar jiems nereikia pagalbos.

    Kaip suprasti įspėjimų sąvokas?

    LHMT primena, kad smarkus lietus apibūdinamas kaip 15–49 mm kritulių per ne ilgesnį nei 12 valandų laikotarpį. Labai smarkus lietus reiškia 50–80 mm per ne ilgesnį nei 12 valandų laiką.

    Formuluotė daug kur ar daugelyje rajonų naudojama tuomet, kai reiškinys apims ne mažiau kaip 30 proc. teritorijos. Sąvoka kai kur ar vietomis reiškia, kad reiškinys prognozuojamas mažiau nei 30 proc. teritorijos.

  • Mokslininkai atskleidė nematomą šiltų debesų paslaptį: štai kur iš tikrųjų gimsta lietus

    Mokslininkai atskleidė nematomą šiltų debesų paslaptį: štai kur iš tikrųjų gimsta lietus

    Ilgą laiką atmosferos moksluose vyravo paprasta taisyklė: kad iš debesų iškristų lietus, dažnai prireikia ledo kristalų, padedančių lašams „užaugti“ iki pakankamo dydžio. Tačiau didelė dalis kritulių, ypač tropikuose, susidaro vadinamuosiuose šiltuose debesyse, kuriuose temperatūra išlieka virš nulio.

    Būtent šių debesų viduje lietaus pradžia dešimtmečius buvo laikoma viena didžiausių mįslių. Neapibrėžtumas tiesiogiai veikia ir orų prognozių tikslumą, ir klimato modelius, nes debesys lemia, kaip Žemė atspindi, sugeria ir išspinduliuoja energiją.

    Naujas „mikroskopas“ debesyse

    Maxo Plancko Dinamikos ir saviorganizacijos instituto komanda šiai problemai spręsti pasitelkė „CloudKite“ – helio pripildytą baliono ir aitvaro hibridą, skirtą tyrinėti žemai skriejančius kamuolinius debesis. Skirtingai nei lėktuvai ar dronai, ši sistema leidžia ilgiau ir stabiliau rinkti itin tankius matavimus toje pačioje debesies zonoje.

    Prietaisas turi specialiai pritaikytas optines sistemas, kurios fiksuoja lašelių dydžius ir jų pasiskirstymą erdvėje dideliu dažniu. Taip mokslininkai gali kurti trimačius vaizdus ir matyti procesus nuo mikrometrų iki kilometrų mastelio.

    Kur prasideda lietus šiltuose debesyse?

    Tyrėjai nustatė, kad lašelių „susibūrimas“ šiltuose debesyse nevyksta tolygiai visame debesyje. Vietoje to formuojasi labai lokaliniai, trumpalaikiai „karštieji taškai“, kuriuose lašeliai išsidėsto neįprastai tankiai.

    Šie ploteliai gali būti mažesni nei vieno metro mastelio, o atstumai tarp lašelių juose siekia maždaug milimetrą. Tokiose sąlygose susidūrimų ir susiliejimo tikimybė smarkiai išauga, todėl būtent čia lašeliai greičiausiai peržengia kritinę ribą ir pradeda virsti lietaus lašais.

    „Kadangi lašeliai ten susitelkia, jų susidūrimai tampa gerokai labiau tikėtini“, – sakė tyrimo autorė Birte Thiede.

    Šis rezultatas taip pat padeda paaiškinti, kodėl ankstesni stebėjimai kartais rodė silpnesnį ar „išplautą“ susitelkimo signalą. Jei matavimai apibendrinami dideliame plote, smulkūs židiniai tiesiog pasimeta bendrame vidurkyje.

    Kodėl tai svarbu prognozėms?

    Mokslininkai pabrėžia, kad „karštieji taškai“ nebūtinai tiesiogiai sutampa su didžiausia lašelių koncentracija ar vidutiniu jų dydžiu. Tai leidžia įtarti, kad esminį vaidmenį gali atlikti debesų turbulencija ir kiti dinaminiai procesai, kuriuos komanda toliau analizuoja.

    Tikslesnis supratimas, kaip šiltuose debesyse užsiveda susidūrimų grandinė ir kaip greitai auga lašai, gali pagerinti kritulių parametrizaciją skaitmeniniuose modeliuose. Praktinis rezultatas būtų patikimesnės trumpojo laikotarpio orų prognozės ir tvirtesnės prielaidos vertinant klimato kaitos scenarijus, ypač regionuose, kur šilti debesys generuoja didelę dalį kritulių.

    Tyrimo autoriai planuoja naujas „CloudKite“ ekspedicijas ir kituose regionuose, įskaitant Amazonę, Baltijos jūros apylinkes ir Suomiją. Tikslas – patikrinti, kaip skirtingomis sąlygomis formuojasi minėti židiniai ir kiek jie keičia lietaus atsiradimo greitį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale PNAS.

  • Mokslininkai pirmą kartą sužymėjo nematomas dangaus upes: jos lemia Pietų Amerikos lietų

    Mokslininkai pirmą kartą sužymėjo nematomas dangaus upes: jos lemia Pietų Amerikos lietų

    Mokslininkai paskelbė išsamų vadinamųjų dangaus upių žemėlapį ir parodė, kaip šios nuolatinės drėgmės „magistralės“ atmosferoje maitina ištisus Pietų Amerikos regionus. Skirtingai nei plačiau žinomos atmosferinės upės, kurios dažniausiai būna trumpalaikės ir epizodinės, dangaus upės apibūdina pastovesnius drėgmės pernašos kelius.

    Tyrime pabrėžiama, kad drėgmė į žemyną keliauja ne tik nuo vandenyno: reikšminga dalis „perdirbama“ pačiame žemyne. Vanduo išgaruoja nuo dirvos ir vandens telkinių, o augalija jį grąžina į orą per transpiraciją, todėl miškai tampa ne tik anglies, bet ir kritulių sistemos dalimi.

    Analizuodami stebėjimų duomenis ir modeliavimą, autoriai išskyrė svarbiausius „priešvėjinius“ baseinus, iš kurių dangaus upės pasipildo drėgme, ir nustatė lūžio taškus. Tai ribos, už kurių į konkrečią teritoriją atkeliaujančios drėgmės indėlis staigiai mažėja, todėl regionai tampa jautresni sausroms.

    Tyrėjai taip pat suskirstė dangaus upes į kelis tipus pagal jų „nutekėjimo“ logiką virš žemyno: nuo įėjimo zonų, kur drėgmė įžengia iš vandenyno, iki tolimų pavėjinių sričių. Pastarosiose drėgmės paprastai mažiausia, todėl jose dažniau susidaro vandens trūkumo rizika, ypač sparčiai augant miestams.

    Vienas svarbiausių akcentų – šių sistemų kintamumas: vėjų kryptys ir stiprumas gali greitai pakeisti drėgmės srautų trajektorijas, o tai apsunkina tiek prognozes, tiek vandens planavimą. Dėl to dangaus upių „valdymas“ nėra vien hidrologijos klausimas – jis susijęs ir su žemėnauda, miškininkyste bei tarpregioniniu bendradarbiavimu.

    Tyrime pabrėžiama, kad miškų apsauga ir atkūrimas priešvėjinėse srityse gali turėti apčiuopiamą poveikį krituliams ir nuotėkiui žemiau srovės. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad intensyvus miškų naikinimas kai kuriose Amazonijos baseino dalyse siejamas su pastebimais metinių kritulių ir upių nuotėkio sumažėjimais, o poveikio amplitudė gali siekti nuo kelių iki kelių dešimčių proc., priklausomai nuo vietovės ir scenarijaus.

    Platesniame kontekste tai sutampa su bendromis klimato tendencijomis: šylantis klimatas didina garavimą ir gali keisti kritulių pasiskirstymą, todėl vandens saugumas vis dažniau tampa strateginiu klausimu. Dangaus upių žemėlapiai ir kriterijai, kuriuos siūlo autoriai, gali tapti papildomu įrankiu planuojant tiek ekosistemų apsaugą, tiek žemės ūkio ir miestų vandens poreikius.

    Mokslininkai pažymi, kad efektyviam sprendimų priėmimui prireiks institucijų bendradarbiavimo, nes drėgmės šaltiniai ir poveikio zonos peržengia administracines ribas. Kitaip tariant, kritulius „gaminančios“ teritorijos ne visada sutampa su tomis, kuriose tas vanduo vėliau tampa gyvybiškai svarbus.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“ ir siūlo matematinį pagrindą analogiškai analizei kitose pasaulio dalyse. Autorių teigimu, dangaus upių įtraukimas į vandens valdymo sistemas gali padėti tiksliau įvertinti rizikas ir mažinti vandens trūkumo pasekmes ateityje.

  • Per 10 liepos dienų iškrito beveik mėnesio lietus: 7 ženklai namuose, kad liūtys jau padarė žalą

    Per pirmąsias 10 liepos dienų Lietuvoje vidutiniškai iškrito 78,4 milimetro kritulių, tai prilygsta beveik įprastai viso mėnesio normai. Sinoptikai fiksavo pavojingai smarkaus lietaus atvejus daugiau nei pusę šio laikotarpio dienų, todėl daugiabučių stogams ir vandens nuvedimo sistemoms teko neįprastai didelė apkrova.

    Tokia statistika svarbi ne vien dėl nepatogumų lauke. Po intensyvių liūčių dalis pažeidimų paaiškėja ne iš karto, o po kelių valandų ar net dienų, kai vanduo konstrukcijose pradeda „keliauti“ ir išryškėja drėgmės pėdsakai butuose, laiptinėse ar rūsiuose.

    Kur dažniausiai prasideda bėdos

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo turi būti surenkamas ir nukreipiamas: plokščių stogų įlajose, šlaitinių stogų latakuose ir lietvamzdžiuose. Vasarą šios vietos greitai užsineša lapais, samanomis, smulkiomis šakelėmis ar smėliu, o po kelių audrų net ir neseniai valyta sistema gali vėl tapti nepralaidi.

    Kai įlajos ar lietvamzdžio pralaidumas sumažėja, vanduo užsistovi ant stogo, telkiasi prie sujungimų, skverbiasi po danga ar į perdangas. Dėl to drėgmės dėmė ant lubų ar sienos ne visada rodo tikslų pratekėjimo tašką, vanduo gali būti patekęs visai kitoje vietoje.

    „Per stiprią liūtį ant stogo per keliolika minučių gali susikaupti didelis vandens kiekis. Tikrindami situaciją vertiname visą jo kelią: nuo įlajų ir stogo dangos iki laiptinės, rūsio ir patalpų, kuriose įrengti elektros skydai“, – sakė „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.

    Ženklai, kurių nevalia ignoruoti

    Po liūčių pirmieji signalai dažnai atrodo nereikšmingi: patamsėjęs lubų kampas, iškilę dažai, nauja dėmė viršutiniame aukšte ar laiptinėje. Kitas tipiškas požymis yra girdimas lašėjimas prie ventiliacijos ar inžinerinių šachtų, ypač jei jis pasikartoja per kiekvieną stipresnį lietų.

    Rūsyje verta reaguoti į staiga atsiradusį drėgmės kvapą, sudrėkusią sieną ar balas, kurių anksčiau nebūdavo. Lauke dažnai išduoda per latako kraštą bėgantis vanduo, atsikabinusi jungtis, nuolat šlapia vieta ties lietvamzdžiu ar vandens srovė, kuri lietaus metu krenta ne į numatytą vietą.

    Praktikoje pasitaiko situacijų, kai užsikimšus stogo įlajoms vanduo per trumpą laiką pasiekia bendrąsias patalpas. Viename „Civinity Namai“ administruojamame name liūties metu vanduo užliejo laiptinę, tačiau greita avarinės komandos reakcija padėjo išvengti didesnių nuostolių.

    Ką daryti gyventojui ir ko nedaryti

    Gyventojui nebūtina pačiam nustatyti gedimo priežasties, tačiau labai svarbu kuo tiksliau užfiksuoti požymį. Administratoriui labiausiai padeda nuotrauka, nurodyta konkreti vieta ir laikas, kada drėgmė pastebėta, pavyzdžiui, laiptinė, aukštas, rūsio patalpa ar konkretus kambarys bute.

    Jeigu vanduo artėja prie elektros skydų, laidų ar kitų elektros įrenginių, jų liesti negalima. Tokiu atveju būtina nedelsiant pranešti avarinei tarnybai ir namo administratoriui, nes vanduo ir elektra kelia tiesioginę grėsmę saugumui.

    Gyventojams patiems lipti ant stogo nerekomenduojama, nes tai yra ir pavojinga, ir dažnai neefektyvu. Stogo dangos, įlajų, latakų, lietvamzdžių ir kitų bendrųjų konstrukcijų būklę turi vertinti už techninę priežiūrą atsakingas specialistas, o nustatyti defektai turi būti fiksuojami ir šalinami organizuotai.

    Artėjant rudeniui apkrova vandens nuvedimo sistemoms didėja dar labiau, nes prasidėjus lapų kritimui kamščiai formuojasi greičiau. Todėl po intensyvių vasaros liūčių verta pasiteirauti administratoriaus, kada paskutinį kartą tikrintos įlajos ir lietvamzdžiai bei ar po audrų buvo atlikta papildoma apžiūra.

    Net ir nedidelė dėmė ant lubų neatsako į klausimą, kiek vandens pateko į konstrukcijas. Laiku sureagavus technikas gali įvertinti, ar užteks išvalyti įlają, ar reikės taisyti stogo dangą, džiovinti konstrukcijas ir patikrinti šalia esančias inžinerines sistemas.

  • Kinija pasodino 78 mlrd. medžių: lietaus daugiau, bet mokslininkai fiksuoja mažesnį vandens prieinamumą

    Mokslininkų analizė rodo, kad plečiant miškų plotus keičiasi vandens apytaka tarp žemės paviršiaus ir atmosferos: suveši augalija išgarina daugiau drėgmės, todėl dalyje teritorijų ima dažniau lyti.

    Vis dėlto bendras vietoje pasiekiamo vandens kiekis ne visada auga. Tyrėjai vandens prieinamumą vertino kaip kritulių ir išgaravimo skirtumą, ir nustatė, kad šis rodiklis vidutiniškai mažėjo.

    Kas pasikeitė per du dešimtmečius

    Vertinant 2001–2020 metų laikotarpį, Kinijoje miškų plotas išaugo apie 226 000 kvadratinių kilometrų. Tuo pat metu ganyklų sumažėjo apie 158 000 kvadratinių kilometrų, o dykumų ir menkai derlingų plotų – dar maždaug 107 000 kvadratinių kilometrų.

    Skaičiuojama, kad nuo 1980 metų Kinijoje iš viso pasodinta apie 78 mlrd. medžių. Tai siejama su keliomis ilgalaikėmis ekosistemų atkūrimo programomis, kurios turėjo stabdyti dykumėjimą ir dirvožemio degradaciją.

    Tyrimo duomenimis, per nagrinėtą laikotarpį vidutinis metinis išgaravimas padidėjo 1,71 milimetro, o kritulių kiekis – 1,24 milimetro. Kadangi išgaravimas augo sparčiau, vandens prieinamumo rodiklis vidutiniškai mažėjo 0,46 milimetro per metus.

    Kodėl daugiau lietaus nereiškia daugiau vandens

    Ryškiausias efektas fiksuotas ten, kur ganyklos buvo paverstos miškais. Toks žemės dangos pokytis padidino metinį išgaravimą apie 8,44 mlrd. kubinių metrų, o kritulių kiekį – apie 5,08 mlrd. kubinių metrų.

    Rezultatas – vietoje prieinamo vandens sumažėjimas maždaug 3,36 mlrd. kubinių metrų per metus. Paprastai tariant, dalis papildomos drėgmės, kurią augalija išleidžia į atmosferą, negrįžta į tą pačią teritoriją kaip lietus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos srautai perneša drėgmę dideliais atstumais, todėl vienas regionas gali prarasti vandens balansą, o kitas – gauti papildomų kritulių. Dėl to miškinimo nauda pasiskirsto netolygiai.

    Kur laimi, o kur pralaimi regionai

    Didžiausias teigiamas pokytis fiksuotas Tibeto plynaukštėje, kur vandens prieinamumas didėjo apie 0,38 milimetro per metus. Tuo metu rytiniame musonų regione šis rodiklis mažėjo apie 0,59 milimetro, o sausringame šiaurės vakarų regione – apie 1,14 milimetro per metus.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad šiaurės vakarų sausringas regionas dėl žemės dangos pokyčių dalį drėgmės „perduodavo“ Tibeto plynaukštei. Tai reiškia, kad vietinis miškinimas gali prisidėti prie kritulių kitur, bet kartu didinti vandens trūkumą ten, kur medžiai pasodinti.

    Šie rezultatai siejami ir su platesne Kinijos vandens išteklių problema: šiaurinėje šalies dalyje sutelkta didelė gyventojų ir žemės ūkio dalis, tačiau vandens atsargų ten gerokai mažiau nei pietuose. Todėl vien medžių skaičius ar miškų plotas neatsako į klausimą, ar regionas taps atsparesnis sausroms.

    Mokslininkai akcentuoja, kad ekosistemų atkūrimą reikia vertinti kompleksiškai, derinant miškų plėtrą su baseinų valdymu, dirvožemio drėgmės apsauga ir vietovei tinkančiomis rūšimis. Priešingu atveju didesnis želdinių plotas gali pagerinti mikroklimatą, bet kartu sumažinti vandenį upėms, gruntiniams vandenims ar žemės ūkiui.

  • Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Kinija pasodino tiek medžių, kad pakeitė vandens apytaką: net mokslininkai to nesitikėjo

    Miškų plėtra iki neregėto masto

    Kinijoje jau kelis dešimtmečius vykdomos milžiniškos apželdinimo programos, tarp jų ir 1978 metais pradėtas Didysis žaliasis mūras, skirtas stabdyti dykumėjimą, eroziją ir smėlio audras šiaurinėse teritorijose. Per laiką prie jo prisidėjo ir kitos iniciatyvos, orientuotos į degradavusių žemių atkūrimą bei dirvožemio stabilizavimą.

    Vertinant ilgalaikius pokyčius, miškų dalis šalyje nuo maždaug 10 proc. teritorijos 1949 metais išaugo iki maždaug ketvirtadalio pastaraisiais metais. Apželdintas plotas prilygsta apie 300 000 kvadratinių kilometrų, tad poveikis aplinkai tapo ne tik vietinis, bet ir sisteminis.

    Netikėtas efektas – pasikeitė vandens apytaka

    Mokslininkų analizė, apėmusi 2001–2020 metų laikotarpį, parodė, kad auganti augalijos danga pakeitė vandens apytaką: sustiprėjo garavimas ir transpiracija, kai augalai per lapus išleidžia vandenį į atmosferą. Ši drėgmė neišnyksta, ją perneša oro srautai, todėl krituliai gali iškristi visai kitose vietovėse.

    Tyrime akcentuojama, kad dalis drėgmės srautų persiskirstė Tibeto plynaukštės kryptimi, kur vandens prieinamumas išaugo. Tuo metu rytiniuose ir šiaurės vakarų regionuose kai kur fiksuotas vandens išteklių sumažėjimas, o sausringam šalies šiaurės vakarui tai ypač jautru.

    Kodėl tai svarbu žemės ūkiui ir saugumui?

    Masinis medžių sodinimas paprastai siejamas su nauda klimatui ir biologinei įvairovei, tačiau hidrologiniu požiūriu tai gali turėti kainą ten, kur vandens ir taip trūksta. Didesnė augalija reiškia didesnį vandens poreikį, o kartu ir spartesnį jo „iškėlimą“ į atmosferą, mažinant dalį vietoje prieinamos drėgmės.

    Kinijoje vanduo pasiskirstęs netolygiai: šiauriniuose regionuose gyvena apie 46 proc. gyventojų ir sutelkta daugiau nei pusė žemės ūkio naudmenų, tačiau ten tenka tik apie penktadalis šalies vandens išteklių. Todėl net ir palyginti nedideli natūralaus vandens ciklo pokyčiai gali atsiliepti derliams, pramonei ir vandens saugumui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad lemiamas yra ne vien pasodintų medžių skaičius, bet ir tai, kokia augalija pakeičia ankstesnį žemės naudojimą. Pavyzdžiui, pievų ar dirbamos žemės virtimas mišku gali didinti ewapotranspiraciją ir keisti kritulių režimą, o vietomis – sumažinti upių nuotėkį ar gruntinių vandenų papildymą.

    Vis dėlto apželdinimo programos nelaikomos klaida: jos padėjo suvaldyti dirvožemio eroziją, pristabdyti dykumėjimą ir mažinti aplinkos degradaciją. Pagrindinė išvada – planuojant želdinimą būtina vertinti vandens balansą, rūšių parinkimą ir regioninius skirtumus, kad klimato ir aplinkosaugos tikslai neprieštarautų vandens prieinamumui.

  • Kaip globalinis atšilimas keičia dykumas: mokslininkai įspėja apie karštį, dulkes ir net lietų

    Globalinis atšilimas vis dažniau siejamas su karščio bangomis Europoje ir kitur, tačiau dykumose jo poveikis pasireiškia ne vien paprastu temperatūros kilimu. Klimato mokslininkai pabrėžia, kad dykumos gali ir toliau kaisti, bet kai kur keičiasi ir kritulių režimas, todėl scenarijai nėra vienodi.

    Svarbu suprasti, kad dykuma moksliškai apibrėžiama pirmiausia pagal kritulių kiekį, o ne pagal karštį. Teritorijos, kur per metus iškrenta mažiau nei 250 milimetrų kritulių, paprastai laikomos dykumomis, todėl prie jų priskiriama ir Antarktida, nors ten vyrauja itin žemos temperatūros.

    Daugelis karščiausių pasaulio dykumų, tokių kaip Sahara ar Arabijos dykuma, yra maždaug ties 30-uoju šiaurės ar pietų platumos laipsniu. Šiose platumose atmosferos cirkuliacija dažnai lemia leidžiantisį, šylantį ir sausėjantį orą, kuris palaiko sausas sąlygas ir riboja debesų bei kritulių susidarymą.

    Didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, šis balansas kai kuriose vietose persitvarko. Dalis regionų patiria dar intensyvesnį karštį, sausrą ir dulkių audras, o dykumėjimo procesai gali plėstis į teritorijas, kur anksčiau buvo daugiau augalijos.

    „Daugelyje pasaulio vietų globalinis atšilimas dykumas daro karštesnes, sausesnes ir dulkėtesnes, tačiau pokyčiai visur nevyksta vienodai“, – sako klimato mokslininkai.

    Kai kuriose dykumose situacija gali būti netikėta: dėl pakitusios atmosferos cirkuliacijos ir drėgmės pernašos didėja kritulių tikimybė. Tokios tendencijos stebimos pietiniuose Sacharos pakraščiuose, taip pat kai kuriuose Pietų Azijos ir Kinijos regionuose, kur įprastai sausos zonos periodiškai gauna daugiau lietaus nei anksčiau.

    Iš pirmo žvilgsnio dykumos „žalėjimas“ gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau ekologai įspėja, kad tai nebūtinai reiškia ekosistemų atsigavimą. Staigesni kritulių svyravimai, naujų augalų rūšių plitimas ar dirvožemio pokyčiai gali išbalansuoti vietines bendrijas ir apsunkinti rūšių, prisitaikiusių prie itin sausų sąlygų, išlikimą.

    Mokslininkų vertinimu, dykumos yra vienos pažeidžiamiausių gamtinių sistemų, nes jose net nedideli kritulių ar temperatūros pokyčiai gali greitai pakeisti vandens prieinamumą, dirvožemio būklę ir gyvūnų bei augalų išteklius. Todėl globalinis atšilimas dykumoms reiškia ne vien daugiau karščio, bet ir sudėtingesnį, vietovėmis labai besiskiriantį klimato persitvarkymą.