Tag: Kronselka

  • Ši daugiau nei 100 metų obelis grįžta į sodus: derlius džiugina, bet viena klaida kainuoja viską

    Ši daugiau nei 100 metų obelis grįžta į sodus: derlius džiugina, bet viena klaida kainuoja viską

    Senuosius vaismedžius sodininkai vėl atranda ne iš nostalgijos, o dėl praktinių priežasčių: dalis istorinių veislių pasižymi atsparumu šalčiui, ilgaamžiškumu ir ryškiu skoniu. Viena tokių yra kronselka – sena obelų veislė, ilgą laiką buvusi plačiai auginama, o dabar vėl sugrįžtanti į medelynus ir privačius sodus.

    Kronselka formuoja taisyklingą, apvalią lają ir žydi gana anksti, todėl pavasarį dažnai tampa vienu iš pirmųjų sodo akcentų. Vaisiai gali skirtis dydžiu, tačiau dažniausiai būna gelsvi, kartais su švelniu rusvu ar oranžiniu prieskoniu, o odelę dengia lengvas vaškas.

    Šios veislės minkštimas paprastai būna šviesus, traškus ir labai sultingas, todėl obuoliai tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek perdirbimui. Tradiciškai kronselka vertinama dėl subalansuoto skonio ir aromato, o iš jos gaminami kompotai, tyrės ar uogienės išlaiko ryškų vaisiškumą.

    Kur ir kada sodinti

    Kronselka nėra išranki, tačiau geriausiai auga derlingoje, vidutiniškai drėgnoje dirvoje, kurios reakcija artima neutraliai. Daug saulės turinti vieta svarbi ne tik žydėjimui, bet ir vaisių nokimui, todėl pavėsyje derlius dažniausiai būna menkesnis.

    Sodinti galima pavasarį arba rudenį, o konteineriuose augintas sodinukas paprastai prigyja beveik visą sezoną, jei nėra didelių karščių ar šalnų. Svarbu, kad sodinant šaknys nebūtų užlenktos, o pasodinus medelis būtų gausiai palaistytas, kad dirva priglustų prie šaknų.

    Pertręšimas, ypač azotu, obelims dažniau kenkia nei padeda, nes skatina pernelyg intensyvų augimą ir didina jautrumą ligoms. Jei dirvožemyje trūksta kalio, jis gali būti naudingas, tačiau tokį sprendimą verta sieti su aiškiais trūkumo požymiais arba dirvožemio tyrimu.

    Genėjimas ir atsparumas

    Jei medelis pasodintas pavasarį, šakeles įprasta patrumpinti maždaug trečdaliu, kad paskatintų šakojimąsi ir greičiau suformuotų lają. Pasodinus rudenį, genėjimą saugiau atidėti iki sezono pradžios, kai aiškiau matyti, kaip augalas peržiemojo.

    Jauni sodinukai kartais parduodami kaip vienas stiebas, todėl pirmasis formavimas tampa ypač svarbus: tinkamas patrumpinimas padeda išauginti tvirtą pagrindines šakas turinčią lają. Vėliau atliekami formuojamieji, praretinamieji ir atjauninantys pjūviai, kurie tiesiogiai susiję su derėjimu.

    Kronselka paprastai laikoma atsparia šalčiui, todėl daugeliu atvejų jos nereikia papildomai dengti. Vis dėlto jauni medeliai jautresni, tad pravartu apsaugoti kamieno pagrindą ir pasirūpinti priemonėmis nuo graužikų, kurie žiemą gali pažeisti žievę.

    Didžiausia klaida – palikti be apdulkintojų

    Daugelis pamiršta esminę sąlygą: kronselkai, kaip ir daugeliui obelų, reikalingas kryžminis apdulkinimas. Jei sode nėra kitos panašiu metu žydinčios veislės, žiedų gali būti daug, bet vaisių užmezgimas nuvils.

    Apdulkintojais dažniausiai parenkamos veislės, kurios žydi panašiu laiku, pavyzdžiui, antonovka, „McIntosh“ ar kitos tradiciškai auginamos obelys. Planuojant sodą verta iš anksto suderinti žydėjimo laiką, nes būtent čia sodininkai dažniausiai ir padaro brangiausiai kainuojančią klaidą.

    Derliaus laikas priklauso nuo sezono ir vietovės: vienur ši veislė laikoma vasarine, kitur obuoliai skinami rudenį. Uždelsti nereikėtų, nes prinokę vaisiai linkę greičiau kristi, o laikymo trukmė dažniausiai nėra ilga, todėl geriausia juos planuoti greitam suvalgymui ar perdirbimui.

  • Šiai obuolių veislei jau per 150 metų: kronselka lenkia šarąją renetą ir gelbsti šarlotką

    Kronselka yra sena obuolių veislė, kurią retai pamatysite didžiųjų prekybos tinklų lentynose, tačiau jos verta paieškoti turguose ar pas vietinius augintojus. Šie obuoliai vertinami dėl ryškaus saldžiarūgščio skonio ir trapios tekstūros, ypač tinkamos kepiniams.

    Pomologijos šaltiniuose nurodoma, kad kronselka išvesta Prancūzijoje, o jos atsiradimas siejamas su sodininku ir pomologu Charlesu Baltetu, 1869 metais. Kai kur ji dar vadinama jaśniepańska arba oliwka kronselska, o senesniuose sodininkystės aprašymuose minėta kaip patikima, ištverminga sodo veislė.

    Kuo išsiskiria kronselka?

    Augintojai šią obelį dažnai giria dėl atsparumo šalčiui ir gana gero atsparumo ligoms, todėl ji ilgą laiką buvo paplitusi senesniuose soduose. Vis dėlto, kaip ir daugeliui senųjų veislių, derlingumas bei atsparumas gali skirtis pagal poskiepį, dirvą ir priežiūrą.

    Kronselkos vaisiai paprastai skinami nuo rugsėjo pradžios, o jų dydis gali svyruoti nuo mažų iki didesnių. Obuoliai dažniausiai būna žalsvai geltoni, kartais su oranžiniu ar rausvu šonu, o minkštimas sultingas, traškus ir aromatingas.

    Ką iš jos gaminti namuose?

    Dėl subalansuoto saldumo ir rūgštumo kronselka tinka valgyti šviežia kaip užkandis, ypač kai norisi ryškesnio skonio obuolio. Ji taip pat gerai pasiteisina ruošiant naminius gaminius, kai svarbu, kad obuolys išlaikytų aromatą ir nesukristų į vientisą masę per greitai.

    Dažniausiai ši veislė rekomenduojama desertams, ypač šarlotkai, nes kepant išryškėja obuolių kvapas, o skonis išlieka sodrus. Kronselka tinka ir kompotams, tyrelėms, marmeladui ar obuolių masei, ypač jei norite natūralesnio, ne per saldaus rezultato.

    Kodėl senos veislės vėl grįžta?

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja susidomėjimas senosiomis veislėmis dėl įvairovės, skonio ir vietinio auginimo tradicijų. Toks pasirinkimas dažnai siejamas ir su trumpesne tiekimo grandine, kai vaisiai atkeliauja tiesiai iš regioninių ūkių.

    Ieškant kronselkos, verta pasiteirauti vietinių sodininkų, bendruomeninių turgelių ar mažų ūkių, kurie augina senas veisles. Jei planuojate sodinti patys, svarbu pasirinkti tinkamą poskiepį ir įvertinti, kokių ligų rizika didžiausia jūsų vietovėje.