Radimas, kuris pakeitė archeologiją
1901 metais netoli Graikijos Antikitėros salos kempinių nardytojai aptiko romėniško laivo nuolaužas. Tarp amforų ir skulptūrų iš jūros dugno iškeltas korozijos suėstas bronzos ir medžio gabalas ilgai atrodė kaip dar vienas bevertis radinys.
Vėliau paaiškėjo, kad tai vienas svarbiausių technologijos istorijos artefaktų, šiandien vadinamas Antikitėros mechanizmu. Mokslininkai jį datuoja maždaug 150–100 metų prieš mūsų erą laikotarpiu, o pats objektas saugomas Atėnų Nacionaliniame archeologijos muziejuje.
Kas tai per „senovės kompiuteris“?
Antikitėros mechanizmas dažnai apibūdinamas kaip ankstyviausias žinomas analoginis skaičiavimo įrenginys. Jo paskirtis buvo ne „skaičiuoti“ šiuolaikine prasme, o mechaniškai atkurti dangaus kūnų ciklus ir pagal juos prognozuoti astronominius reiškinius.
Įrenginyje buvo daugiau nei 30 ranka sukamų bronzinių krumpliaračių, kurie modeliuodavo Mėnulio ir Saulės judėjimą bei jų ciklus. Tyrimai rodo, kad mechanizmas naudojo sudėtingą pavarų derinį su epicykline sistema, artima diferencialo principui, kad būtų kompensuojami ciklų netolygumai.
Priekinėje dalyje veikė Mėnulio fazes rodantis indikatorius, kuriame sukdavosi pusiau balta ir pusiau juoda sfera. Galinėje pusėje buvo keli ciferblatai, siejami su Metoniniu ciklu, Saroso ciklu ir kitais skaičiavimais, skirtais užtemimų laikams tikslinti.
Kaip pavyko perskaityti vidų?
Didžiausias iššūkis buvo tai, kad mechanizmas išliko fragmentais, o metalas per šimtmečius tapo trapus ir suardytas. Lūžis įvyko XX amžiaus viduryje, kai tyrėjai pradėjo taikyti rentgeno metodus, leidusius pamatyti vidines pavaras neardant artefakto.
1959 metais fizikas Derekas de Solla Price pradėjo sistemingus tyrimus, o vėliau kartu su graikų mokslininkais atlikti rentgeno ir gama spindulių vaizdai atskleidė krumpliaračių struktūrą. Identifikuotos pavaros su labai dideliu dantukų skaičiumi parodė, kad senovės meistrai turėjo stulbinamą metalo apdirbimo tikslumą.
Vėlesniame etape Antikitėros mechanizmo tyrimų projektas, pasitelkęs kompiuterinę tomografiją ir skaitmeninį raidžių bei žymėjimų „nuskaitymą“, atstatinėjo ne tik pavaras, bet ir užrašų logiką. Tai leido tiksliau suprasti, kokias skales įrenginys rodė ir kaip vartotojas turėjo juo naudotis.
Kiek tikslus buvo mechanizmas?
Nors šiandien Antikitėros mechanizmas dažnai pristatomas kaip „veikęs senovės kompiuteris“, mokslininkai dėl jo praktinio tikslumo nėra vieningos nuomonės. Kai kurie modeliavimai rodo, kad bent dalies planetų padėties indikatoriai galėjo klysti dėl tuometinės astronomijos žinių ribotumo, o ne dėl gamybos broko.
Kita tyrimų kryptis pabrėžia mechaninį jautrumą: net ir nedidelės paklaidos krumpliaračiuose galėjo lemti strigimą ar slydimą. Dėl to išlieka atviras klausimas, ar artefaktas buvo kasdienis „skaičiuotuvas“, ar labiau demonstracinis, mokomasis ar prestižinis prietaisas.
„Tai senovės pasaulio visata, pamatyta nauju kampu: Žemė centre, o dangaus kūnai juda taip, kaip tai įsivaizdavo graikai“, – sakė tyrėjas Raúl Pérez Enríquez.
Susidomėjimas mechanizmu nemažėja ir šiandien: kuriamos įvairaus dydžio replikos, skirtos švietimui ir inžineriniam mąstymui ugdyti. Antikitėros mechanizmas tapo pavyzdžiu, kaip archeologija, fizika ir šiuolaikinė vaizdinimo technika kartu gali „prikelti“ technologiją, kuri tūkstantmečius buvo laikyta neįmanoma savo laikui.
