CP v2

Tag: Kryžiuočiai

  • Jurbarko ištakos ir lūžiai: nuo kryžiuočių Georgenburgo iki miesto su Magdeburgo teisėmis

    Kaip atsirado Jurbarkas?

    Jurbarko vardo ištakos siejamos su kryžiuočių žygiais į Lietuvą ir jų bandymais įsitvirtinti prie Nemuno. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1259 metais Karšuvos srityje, Švento Jurgio kalne, buvo pastatyta pilis, kuri turėjo tapti atramos tašku kovose su lietuviais.

    Pilis buvo pavadinta Georgenburgu, o jos vieta siejama su kalvomis prie Mituvos žiočių, dešiniajame Nemuno krante. Tokia lokacija buvo strategiškai patogi, nes leido kontroliuoti vandens kelią ir apylinkių judėjimą.

    Nuo Georgenburgo iki Jurgenburgo

    Po pralaimėjimo prie Durbės 1260 metais kryžiuočių įtaka regione susvyravo, o Georgenburgo įgula pasitraukė Klaipėdos link. Teigiama, kad pilis buvo sunaikinta, o teritorija kurį laiką liko be nuolatinės ordino atramos.

    1336 metais kryžiuočiai sugriautą pilį atnaujino ir pavadino Jurgenburgu. Tai atspindėjo nuolatinę ordino pastangų bangą sugrįžti į Nemuno prieigas ir išlaikyti spaudimą Lietuvos žemėms.

    Priklausomybė Lietuvai ir miesto teisės

    Po Melno sutarties 1422 metais Jurgenburgas atiteko Lietuvai, o Jurbarkas ilgainiui įsitvirtino kaip karališkasis dvaras. Šis statusas reiškė, kad vietovė tapo svarbi administraciniu ir ūkiniu požiūriu, o jos raida vis labiau siejosi su valstybės valdymo struktūromis.

    1611 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III Jurbarkui suteikė Magdeburgo teises ir herbą su trimis baltomis lelijomis raudoname skyde. Magdeburgo teisės paprastai reikšdavo didesnę savivaldą, aiškesnę miesto valdžios struktūrą ir stipresnes sąlygas prekybai bei amatams augti.

    Vėlesniais laikotarpiais Jurbarko raidą, kaip ir daugelio Lietuvos miestų, veikė geopolitiniai lūžiai. Nuo 1795 iki 1915 metų, Lietuvą okupavus carinei Rusijai, Jurbarkas priklausė Kauno gubernijai ir tapo vakariniu imperijos pakraščiu.

    Pirmojo pasaulinio karo metais miestas buvo okupuotas kaizerinės Vokietijos. Atkūrus Lietuvos valstybę 1918 metais, Jurbarkas įėjo į Raseinių apskrities administracinę sistemą, o vėliau, keičiantis šalies teritoriniam valdymui, tapo rajono centru.

    Nuo 1995 metų Jurbarkas priskiriamas Tauragės apskričiai. Šiandien miesto istorijoje aiškiai matyti keli kertiniai etapai: ordino pilių epizodas, įsitvirtinimas Lietuvos valstybės struktūroje, Magdeburgo teisės ir modernūs administraciniai pokyčiai.

  • Kamienieco rūmų paslaptis: ar po XVIII amžiaus rezidencija slypi tamplierių lobiai?

    Kamienieco rūmų paslaptis: ar po XVIII amžiaus rezidencija slypi tamplierių lobiai?

    Kamienieco rūmai Aukštutinėje Silezijoje yra vienas įdomiausių regiono istorinių objektų, apipintas tiek dokumentuotais faktais, tiek legendomis apie viduramžių lobius. Šiandien matoma rezidencija siejama su XVIII amžiumi, tačiau vietovės istorija kur kas senesnė ir sluoksniuota.

    Šaltiniuose minima, kad dar XVI amžiuje šioje vietoje stovėjo renesansinė Kokorzų giminės rezidencija, kuri buvo jų pagrindinė būstinė. Vėliau, XVIII amžiuje, čia iškilo barokinės tradicijos rūmai, o XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje pastatas kelis kartus perstatytas, galutinai įtvirtinant neobarokinį vaizdą.

    Kas žinoma apie rūmų kilmę

    Rūmai išsiskiria architektūrinėmis detalėmis: apvaliais bokšteliais, koplyčia su kupolu, šiauriniu portiku ir terasa, nuo kurios atsiveria vaizdas į Dravos slėnį. Ant fasadų matyti herbų kartušai ir atminimo lentos, liudijančios skirtingus savininkus bei rekonstrukcijas.

    Istoriniai įrašai ir vėlesni pertvarkymai rodo, kad pastatas ilgą laiką buvo kilmingų šeimų rankose, o jo forma kito pagal to meto madą ir savininkų ambicijas. Būtent šie perstatymai kartais ir tampa dirva legendoms, nes kartu su naujais sprendimais neretai atsiranda pasakojimų apie užmūrytas erdves ar paslėptus praėjimus.

    Legenda apie lobius ir požemius

    Viena populiariausių vietos legendų teigia, kad čia galėjo būti paslėptas kryžiuočių didžiojo magistro Hermanno von Salzos turtas. Pasakojimuose minimi ir požeminiai koridoriai, kurie esą driekėsi po viduramžių tvirtove, kadaise stovėjusia šioje vietoje.

    Kita istorija dar drąsesnė: neva pirmąjį Kamienieco kompleksą galėjo inicijuoti tamplieriai. Istorikai pabrėžia, kad tokios versijos dažnai remiasi vietos tradicija ir vėlesne vaizduote, o ne patikimais dokumentais, todėl klausimas, kur baigiasi romantizuota legenda ir prasideda faktai, lieka atviras.

    Mysia Wieża ir archeologų užuominos

    Rytinėje rūmų pusėje stovi vadinamoji Mysia Wieża, kuri, kaip manoma, XVI amžiuje galėjo būti vartų pravažiavimas. Ilgą laiką ji buvo klaidingai priskiriama XIX amžiaus pabaigos statyboms, tačiau archeologiniai tyrimai tokios versijos nepatvirtino.

    Tyrėjai neatmeta, kad dalis bokšto fragmentų galėjo būti panaudota statant vėlesnius rūmus, o pats objektas šiaurinę priestato dalį įgijo tik XIX amžiaus pabaigoje. Būtent tokie neatitikimai tarp ankstesnių spėjimų ir tyrimų rezultatų dažnai įžiebia naują susidomėjimo bangą ir grąžina prie klausimo, ką dar gali slėpti senosios sienos.