CP v2

Tag: Kryžiuočių ordinas

  • Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Rumunijos Transilvanijoje esanti Feldioaros tvirtovė, viduramžiais žinoma vokišku Marienburgo vardu, pagaliau sulaukė aiškaus atsakymo į klausimą, kas pastatė seniausias jos akmenines sienas. Nauja archeometrinė analizė parodė, kad pirmieji mūrai atsirado XIII amžiaus pradžioje, kai regione veikė Kryžiuočių ordinas.

    Ši išvada svarbi ne tik vietos istorijai. Dėl Feldioaros kilmės dešimtmečius ginčijosi istorikai ir archeologai, nes ankstesni radiniai, tokie kaip ginklų fragmentai, keramika, spurgai ar bažnyčios liekanos, neįrodė, kas tiksliai inicijavo ankstyviausius įtvirtinimus.

    Kuo rėmėsi mokslininkai?

    Tyrėjai ėmė mėginius iš seniausių mūrų ir pamatų kalkinio skiedinio. Tuomet pritaikė radiokarboninį datavimą, kuris leido nustatyti, kada skiedinyje susiformavo anglies junginiai, susiję su kietėjimo procesu.

    Viduramžių skiedinio datavimas laikomas sudėtingu, nes kalkės gali kietėti ilgai ir sugeria anglies dioksidą ne vieną sezoną. Dėl to laboratorijose taikomos papildomos patikros, kad būtų atskirta pirminė statybų fazė nuo vėlesnių remontų ar užterštumo.

    Kas sieja Feldioarą su kryžiuočiais?

    Gauti datavimo rezultatai sutapo su laikotarpiu, kai Kryžiuočių ordinas buvo įkurdintas Burzenlando regione. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Vengrijos karalius Andrius II 1211 metais pakvietė ordiną stiprinti pasienio gynybą nuo klajoklių antpuolių, o 1225 metais riteriai buvo išvyti, monarchui sunerimus dėl augančios ordino įtakos.

    Taigi seniausios Feldioaros akmeninės fortifikacijos greičiausiai iškilo būtent per šį trumpą, bet strategiškai reikšmingą laikotarpį. Mokslininkų vertinimu, tai vienas ankstyviausių moksliškai patvirtintų kryžiuočių gynybinės architektūros pavyzdžių Pietryčių Europoje.

    Tvirtovė keitė šeimininkus šimtmečius

    Tyrimai rodo, kad vėlesniais amžiais kompleksas buvo nuolat perstatomas ir plečiamas, todėl vien iš mūrų stiliaus ar pavienių radinių atriboti statybų etapus buvo sudėtinga. Būtent dėl šios priežasties nauji laboratoriniai metodai tapo esminiu argumentu ilgai trukusioje diskusijoje.

    Po kryžiuočių pasitraukimo Feldioara, kaip manoma, perėjo kitų vienuolinių bendruomenių žinion, o vėliau virto daugiasluoksniu gynybiniu objektu, pritaikomu skirtingoms epochoms. Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos dažnai slepia kelių šimtmečių statybų ir politinių lūžių pėdsakus, kuriuos patikimiausiai padeda atsekti kompleksiniai datavimo sprendimai.

  • Ełko ežero salos pilies griuvėsiai atgimsta: ką atskleidė archeologai ir kaip keisis objektas

    Ełko ežero salos pilies griuvėsiai atgimsta: ką atskleidė archeologai ir kaip keisis objektas

    XII amžiuje dabartinio Ełko mieste buvusi sala ežere buvo strategiškai svarbi vieta: čia stovėjo medinė tvirtovė, siejama su jotvingių sargybos punktu. Vėliau, 1398–1406 metais, Kryžiuočių ordino pareigūnų iniciatyva buvo pastatyta pilis, su sausuma sujungta mediniu pakeliamu tiltu, kad būtų lengviau kontroliuoti prieigas ir užtikrinti apylinkių gyventojų saugumą.

    Po 1410 metų, kai regione keitėsi politinė ir karinė padėtis, pilis buvo sugriauta Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos nurodymu. Netrukus ji atstatyta jau kaip mūrinė tvirtovė, o 1525 metais, sekuliarizavus Kryžiuočių ordiną, Ełko salos pilis tapo vietos seniūno rezidencija ir administraciniu centru.

    Svarbus lūžis įvyko 1833 metais, kai po gaisro pastatas buvo kapitaliai remontuotas, o tai pakeitė jo architektūrinį pobūdį. XIX amžiuje sala buvo sujungta su krantais pylimu, todėl ji virto pusiasaliu, o nuo 1913 metų į pilį veda tiltas, kurį iki šiol išskiria istorinio tipo apšvietimas su išlikusiais dujiniais žibintais.

    Archeologiniai tyrimai pilies griuvėsiuose suteikė naujos informacijos apie prie pilies buvusių pastatų ūkines ir gyvenamąsias funkcijas. Tyrėjai aptiko radinių, leidžiančių tiksliau datuoti ir suprasti kasdienį gyvenimą: rasta koklių, monetų, krosnių fragmentų, taip pat patvirtinta, kad saloje veikė bokštas, minimas jau 1541 metais.

    Tyrimuose fiksuota ir platesnė infrastruktūra: šaltiniuose bei radiniuose siejama, kad teritorijoje galėjo būti alaus darykla ir virykla. Vienas įdomesnių radinių buvo detalė, susijusi su hypokausto tipo šildymo sistema, kai patalpos šildomos karštu oru, nukreiptu per specialias ertmes.

    2025 metais pradėta objekto revitalizacija apima ne tik pačių griuvėsių tvarkymą, bet ir kitų saloje buvusių statinių atkūrimo darbus. Projektas vykdomas derinant sprendimus su paveldosaugos specialistais, nes per šimtmečius pilis buvo ne kartą perstatyta ir įgijo ne tik viduramžių, bet ir baroko architektūros bruožų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tikslas nėra sukurti vien tik viduramžių tvirtovės vaizdą, o atkurti istoriškai pagrįstą laikotarpį, siejamą su vėlesniu pilies klestėjimu, kai išryškėjo barokinės detalės. Jei planai bus įgyvendinti nuosekliai, Ełko salos pilies griuvėsiai gali tapti viena ryškesnių Mozūrijos regiono kultūrinio turizmo vietų.