CP v2

Tag: Kryžminė tarša

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • Virtuvės kempinėlė – bakterijų bomba: ekspertai pasakė, kaip dažnai ją keisti

    Virtuvės kempinėlė kasdien atrodo kaip švaros įrankis, tačiau iš tiesų ji dažnai tampa viena nešvariausių vietų namuose. Dėl nuolatinės drėgmės, šilumos ir maisto likučių porėta struktūra sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad kempinėlėse gali būti ne tik aplinkoje įprastų bakterijų, bet ir ligas sukeliančių patogenų. Tarp jų minimos kampilobakterijos, salmonelės, stafilokokai, E. coli ir listerijos, kurios gali patekti ant indų ar paviršių ir padidinti kryžminės taršos riziką.

    „Kempinėlė yra ideali vieta bakterijoms augti, nes ji dažnai būna drėgna, laikoma kambario temperatūroje ir nespėja išdžiūti“, – sakė Mičigano valstijos universiteto Extension maisto saugos edukatorė Karen Fifield.

    Vienas svarbiausių įpročių, mažinančių bakterijų kiekį, yra kempinėlės geras nuspaudimas po kiekvieno naudojimo ir laikymas taip, kad ji džiūtų iš visų pusių. Jei kempinėlė paliekama šlapioje kriauklėje ar baloje, mikroorganizmų dauginimasis spartėja, o pati kempinėlė greičiau suyra.

    Norint kempinėlę dezinfekuoti, veiksmingi du buityje prieinami būdai: indaplovė ir mikrobangų krosnelė. JAV žemės ūkio departamento bandymai parodė, kad mikrobangų krosnelėje ir indaplovėje galima pašalinti beveik visą bakterinę taršą, jei metodas taikomas teisingai.

    Dezinfekuojant mikrobangų krosnelėje, kempinėlė turi būti be metalinių pluoštų ir prieš kaitinimą visiškai sudrėkinta vandeniu, kad nekiltų gaisro rizika. Paprastai rekomenduojama kaitinti didžiausia galia 1–2 minutes, tačiau svarbu laikytis prietaiso gamintojo saugos rekomendacijų.

    Indaplovėje kempinėlę patariama dėti į viršutinę lentyną ir rinktis programą su karštu džiovinimu arba dezinfekavimo režimu. Maisto saugos specialistai pažymi, kad reguliari dezinfekcija gali prailginti naudojimą, tačiau ji nepanaikina poreikio kempinėlę laiku išmesti.

    Kitas praktinis būdas, taikomas kai kuriose rekomendacijose, yra trumpas mirkymas silpname chloro tirpale, naudojant maistui saugų baliklio produktą ir drungną vandenį. Vis dėlto tokį metodą būtina atlikti atsargiai, tiksliai laikantis proporcijų ir užtikrinant, kad po to kempinėlė būtų gerai išskalauta.

    Ekspertų patarimas dėl keitimo dažnio griežtas: saugiausia kempinėles keisti kas savaitę. Jei ji pradeda skleisti kvapą, tampa slidoka, matosi pelėsio dėmės arba paviršius ima irti ir kaupti maisto likučius, tai signalas, kad ją reikia pakeisti nedelsiant.

    Siekiant sumažinti kryžminės taršos riziką, rekomenduojama vengti kempinėle valyti žalią mėsą ar paukštieną liečiančius skysčius. Tokiais atvejais saugiau naudoti vienkartinį popierinį rankšluostį ir tinkamą valiklį, nes kempinėlė gali bakterijas ne pašalinti, o išnešioti po virtuvės paviršius.

    Jeigu sunku laikytis savaitinio keitimo, specialistai ragina bent jau įvesti rutiną reguliariai dezinfekuoti ir visada kruopščiai išdžiovinti. Praktinis triukas, padedantis sumažinti švaistymą, yra perkirpti naują kempinėlę per pusę ir naudoti po vieną dalį, tačiau higienos principai nuo to nesikeičia.

  • Dedate pirkinius kur papuola? Ši klaida šaldytuve trumpina maisto galiojimą ir didina riziką

    Dedate pirkinius kur papuola? Ši klaida šaldytuve trumpina maisto galiojimą ir didina riziką

    Įdėjus pirkinius į šaldytuvą ten, kur atsirado laisvos vietos, patogu sutaupyti kelias minutes, tačiau toks įprotis dažnai kainuoja ilgiau. Skirtingose šaldytuvo zonose temperatūra ir drėgmė nevienodos, todėl netinkamai sudėtas maistas greičiau praranda kokybę ir gali tapti nesaugus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pagrindinis tikslas yra kuo ilgiau išlaikyti pastovią žemą temperatūrą greitai gendančiuose produktuose ir vengti kryžminės taršos. Tai ypač aktualu vasarą, kai pirkinių kelias iš parduotuvės iki namų dažniau užtrunka, o produktai greičiau atšyla.

    Kur dėti paruoštą maistą?

    Viršutinės ir vidurinės lentynos dažniausiai tinka produktams, kuriuos valgote be papildomo terminio apdorojimo. Čia patogu laikyti uždarus gaminius, užkandžius ar atidarytus, bet sandariai uždarytus produktus.

    Vidurinėse lentynose verta laikyti ir jau paruoštus patiekalus, pavyzdžiui, vakarienės likučius ar sriubą. Svarbiausia juos sudėti į sandarius indus, kad kvapai nesusimaišytų, o maistas neturėtų atsitiktinio kontakto su kitais produktais.

    Žalia mėsa ir žuvis turi taisyklę

    Žalia mėsa ir žuvis turėtų keliauti į pačią šalčiausią ir saugiausią vietą, dažniausiai apatinę lentyną. Taip sumažinama rizika, kad iš pakuotės ištekėję skysčiai užterš kitą maistą, ypač tą, kurį valgote be kaitinimo.

    Jei pakuotė jau atidaryta arba atrodo nesandari, verta produktą perkelti į švarų, sandariai uždaromą indą. Tai paprastas žingsnis, kuris padeda išvengti kvapų sklidimo ir sumažina kryžminės taršos tikimybę.

    Daržovėms ir vaisiams skirta stalčių zona

    Apatiniai stalčiai daugelyje šaldytuvų sukurti daržovėms ir vaisiams, nes ten dažnai išlaikoma didesnė drėgmė. Tokios sąlygos padeda ilgiau išsaugoti traškumą ir sulėtina vystymąsi.

    Vis dėlto ne visus vaisius ir daržoves verta laikyti kartu. Kai kurie vaisiai, pavyzdžiui, obuoliai ar kriaušės, išskiria etileną, kuris gali paspartinti šalia esančių produktų nokimą ir gedimą, todėl praktiška juos atskirti dėžutėmis ar maišeliais.

    Praverčia ir reguliarus stalčių patikrinimas, nes vienas sugedęs ar pažeistas vaisius gali greitai „užkrėsti“ kitus. Kuo anksčiau pastebėsite minkštėjančius ar pradėjusius pūti produktus, tuo mažiau maisto teks išmesti.

  • Maisto saugos ekspertas perspėja: šių 2 iškylų produktų jis nevalgo net per grilį

    Per vasaros iškylas ir grilio vakarėlius daugelis vis dar įtaria majonezą, jei tik kam nors sušlubuoja skrandis. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pramoniniu būdu pagamintas majonezas dažniausiai nėra pagrindinis kaltininkas. Didesnė rizika slypi ne pačiame produkte, o netinkamame laikyme, temperatūroje ir kryžminėje taršoje.

    Šiltuoju sezonu ypač pavojinga situacija susidaro tada, kai maistas ilgai stovi lauke. Bakterijos greitai dauginasi vadinamojoje pavojingoje temperatūrų zonoje, maždaug nuo 4 iki 60 laipsnių pagal Celsijų. Dėl to ir iš pažiūros nekalti patiekalai po kelių valandų gali tapti tikru iššūkiu sveikatai.

    Du produktai, kurių vengia

    Maisto saugos ekspertas ir dėstytojas Darinas Detwileris yra įvardijęs du produktus, kurių per iškylas vengia visiškai. Pirmasis – kantalupa, arba muskusinis melionas, nes jos šiurkšti, tinkliška žievė gali kaupti nešvarumus ir mikroorganizmus. Pjaunant peiliu užterštumas lengvai perkeliamas į valgomą minkštimą.

    Antrasis produktas – fasuotos, iš anksto supjaustytos salotos. Kuo daugiau pjūvio vietų, tuo daugiau paviršių, prie kurių gali prisitvirtinti bakterijos, o maišant lapus iš skirtingų ūkių padidėja galimų taršos taškų skaičius. Tokie mišiniai ypač jautrūs, jei laikomi nepakankamai šaltai.

    „Svarbiausia ne tai, ką atsinešate į iškylą, o kaip tą maistą tvarkote“, – sakė D. Detwileris.

    Kodėl majonezas dažnai apkaltinamas

    Majonezas daugelio galvose tapo patogiu atpirkimo ožiu, nes dažnai naudojamas bulvių ar makaronų salotose. Vis dėlto pramoninis majonezas paprastai gaminamas su pasterizuotais kiaušiniais, o jo rūgštingumas slopina dalies bakterijų dauginimąsi. Kitaip tariant, pats majonezas neretai būna stabilesnis už kitus ingredientus, kurie ilgai stovėjo šilumoje.

    Visai kita situacija su naminiu majonezu iš žalių kiaušinių. Tokį produktą būtina laikyti šaltai ir vartoti kuo greičiau, nes net ir trumpas buvimas šilumoje gali padidinti mikrobiologinę riziką.

    Kas dažniausiai sukelia negalavimus

    Specialistai išskiria, kad problemų dažniausiai sukelia supjaustyti vaisiai, lapinės daržovės, nepakankamai iškepta mėsa ir net ledas gėrimams. Supjaustytuose vaisiuose nebelieka natūralaus apsauginio sluoksnio, todėl šiltame ore mikroorganizmai greitai dauginasi ant drėgno paviršiaus. Lapinės daržovės taip pat ne kartą sietos su bakterinės taršos protrūkiais, jei nuplaunamos atmestinai arba laikomos netinkamai.

    Grilio klasika išlieka viena dažniausių rizikų, jei pasikliaujama vien spalva ar sultingumu, o ne vidine temperatūra. Ne mažiau svarbi ir kryžminė tarša, kai tomis pačiomis žnyplėmis ar lėkšte liečiamas žalias ir jau iškeptas maistas. Net padažas gali tapti problema, jei į jį merkiamas įrankis, lietęs žalią mėsą.

    Ledas taip pat turėtų būti vertinamas kaip maistas, nes jis tiesiogiai patenka į gėrimus. Jis gali būti užterštas, jei imamas nešvariomis rankomis, semiamas stikline ar laikomas šalia prakiurusių pakuočių, nešvarių skardinių ir butelių. Praktikoje saugiausia atskirti ledą gėrimams nuo ledo, skirto tik šaldyti produktus.

    Maisto saugos rekomendacijos išlieka paprastos: šaltus patiekalus laikyti šaltai, karštus patiekti karštus, o kuo greičiau sugrąžinti į šaltkrepšį ar šaldytuvą. Taip pat verta maistą porcijuoti ir likučius sutvarkyti dar nepasibaigus susibūrimui, nes pavojus didėja su kiekviena papildoma valanda šilumoje.

    „Dažniausia klaida – tikėti, kad sveikas maistas automatiškai yra saugus, ir pamiršti elementarias higienos taisykles“, – sakė kulinarijos dėstytojas Bryanas Tobiasas.

  • Daugelis pamiršta: 5 produktai, kuriuos būtina nuplauti prieš pjaustant – rizika didesnė nei manote

    Vaisių ir daržovių plovimas prieš valgant daugeliui atrodo savaime suprantamas, tačiau dažnai pamirštama paprasta taisyklė: nuplauti reikia ir tuos produktus, kurių žievelės paprastai nevalgome. Specialistai pabrėžia, kad ant paviršiaus gali būti dirvožemio, dulkių, mikroorganizmų ir įvairių apdorojimo likučių.

    Užterštumas atsiranda ne tik ūkyje, bet ir per transportavimą, sandėliavimą bei prekybą. Pjaustant vaisius ar daržoves, peilis gali pernešti tai, kas yra ant žievelės, į vidų, o tuomet teršalai patenka ant minkštimo ir į lėkštę.

    Svarbu ir tai, kad nuplauti bei gerai nusausinti produktai dažnai ilgiau išlieka švieži. Drėgmės perteklius šaldytuve gali pagreitinti minkštėjimą ir gedimą, todėl po plovimo rekomenduojama produktus nusausinti ir laikyti taip, kad nesikauptų vanduo.

    Kam plovimas svarbiausias?

    Paprasčiausias ir patikimiausias būdas yra plauti po tekančiu vandeniu, lengvai patrinant rankomis. Įprastai nereikia nei muilo, nei specialių ploviklių, nes jų likučiai taip pat gali likti ant produkto ir patekti į maistą.

    Jei ant paviršiaus yra matomų žemių ar prilipusių nešvarumų, galima naudoti švarią, tik maistui skirtą daržovių šepetėlį. Po plovimo verta skirti kelias sekundes nusausinimui, ypač jei produktai bus laikomi šaldytuve.

    5 netikėti produktai, kuriuos reikia plauti

    Mangas dažnai lupamas, tačiau jo žievė pjaustymo metu liečiasi su peiliu ir rankomis. Nuplovus prieš pjaustant sumažėja rizika, kad ant žievės esantys mikroorganizmai pateks ant minkštimo.

    Morkos ir kiti šakniavaisiai, tokie kaip bulvės, burokėliai ar pastarnokai, gali būti padengti dirvožemio likučiais. Skutant neplautą šakniavaisį, peilis ar skustukas nešvarumus lengvai perneša į jau nuvalytą dalį.

    Kivis dažnai perpjaunamas per pusę ir valgomas šaukšteliu, todėl plovimas prieš pjaustant yra būtinas. Jei kivis valgomas su žievele, plovimas tampa dar svarbesnis, o esant matomam purvui pakanka švelniai patrinti.

    Avokado žievė taip pat nevalgoma, bet pjaustant peilis pereina per paviršių į minkštimą. Nuplovus avokadą po tekančiu vandeniu ir, jei reikia, lengvai patrintus žievelę, sumažinama kryžminės taršos tikimybė.

    Riešutai su kevalu dažnai laikomi ir parduodami atvirai, todėl ant kevalo gali būti dulkių, purvo ar mikroorganizmų. Atidarant ar skaldant, nešvarumai gali patekti ant branduolio per rankas, peilį ar patį kevalą, todėl trumpas nuplovimas prieš tai yra praktiškas įprotis.

    Kaip plauti teisingai?

    Bendra taisyklė paprasta: plauti po tekančiu vandeniu, nenaudoti muilo, o po to nusausinti. Jei produktus planuojate laikyti, drėgmės kontrolė yra ne mažiau svarbi nei pats plovimas.

    Maistą verta laikyti švariame inde, o jei tai uogos ar žalumynai, praverčia popierinis rankšluostis, sugeriantis perteklinę drėgmę. Tokie maži įpročiai padeda sumažinti rizikas ir dažnai leidžia produktams ilgiau išlikti tinkamiems vartoti.

  • Viena klaida pjaustant arbūzą gali baigtis apsinuodijimu: ką būtina padaryti prieš valgant

    Pjaustant arbūzą dažna klaida yra jo nemauti prieš peilį: bakterijos nuo žievės lengvai patenka į minkštimą. Jei ant žievės yra salmonelių ar žarninių lazdelių, jos gali būti perneštos į vaisių ir vėliau daugintis, ypač jei arbūzas laikomas netinkamai.

    Arbūzo paviršius užsiteršia ne tik lauke, kur jis auga ant žemės ir liečiasi su dirvožemiu. Bakterijų jis gali „pasigauti“ ir transportavimo metu, prekybos centre ant vežimėlio, taip pat ant virtuvės stalviršio ar pjaustymo lentos.

    Kodėl žievę būtina nuplauti

    Nors arbūzo žievės nevalgome, ji tampa pagrindiniu rizikos tašku, kai vaisius pjaustomas. Peilis perbraukia per paviršių ir tą patį kontaktą perkelia į minkštimą, todėl net ir šviežias, gražiai atrodantis arbūzas gali tapti apsinuodijimo priežastimi.

    Didžiausią riziką kelia situacijos, kai arbūzas pjaustomas ant nešvarios lentos arba tuo pačiu peiliu, kuriuo prieš tai buvo pjaustyta žalia mėsa ar žuvis. Tokiais atvejais padidėja kryžminės taršos tikimybė, todėl vien plovimas vandeniu ne visada kompensuoja prastą higieną.

    Kaip teisingai nuplauti arbūzą

    Prieš imdami arbūzą, nusiplaukite rankas šiltu vandeniu su muilu bent 20 sekundžių. Taip pat pasirūpinkite švaria pjaustymo lenta, švariu, aštriu peiliu ir popieriniu rankšluosčiu arba švariu audiniu nusausinimui.

    Visą arbūzą nuplaukite po vėsaus tekančio vandens srove, lėtai jį sukdami, kad vanduo pasiektų visą paviršių. Jei matote žemių ar dulkių, žievę švelniai patrinkite švariu daržovėms ir vaisiams skirtu šepetėliu, o tada dar kartą perplaukite.

    Nuplautą arbūzą nusausinkite, nes drėgmė ant paviršiaus gali palengvinti nešvarumų patekimą ant rankų ir į pjaustymo vietą. Tik po to pjaustykite, o patogumui galima nupjauti po 1–2 centimetrus nuo abiejų galų, kad vaisius stabiliau stovėtų.

    Kaip saugiai laikyti supjaustytą arbūzą

    Supjaustytas arbūzas greitai praranda saugumą, jei ilgai paliekamas kambario temperatūroje. Jį reikėtų kuo greičiau įdėti į šaldytuvą ir laikyti sandariame inde arba uždengtą, kad minkštimas nesugertų kvapų ir nebūtų papildomai užterštas.

    Šaldytuve supjaustytas arbūzas paprastai išlieka tinkamas vartoti apie 3–5 dienas, tačiau svarbu įvertinti kvapą, tekstūrą ir laikymo sąlygas. Jei vaisius buvo ilgiau pastovėjęs šilumoje ar laikytas nešvarioje aplinkoje, saugiau jo nebevalgyti.

  • Maltos mėsos klaida, kurią daro daugelis: taip apsaugosite šeimą gamindami mėsainius

    Mėsainiai namuose gali būti saugūs ir skanūs, tačiau malta mėsa yra rizikingesnė nei vientisas gabalas. Taip yra todėl, kad malimo metu bakterijos nuo paviršiaus gali patekti į visą masę, o didesnis paviršiaus plotas sudaro palankesnes sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Dažniausiai minimi pavojai siejami su bakterijomis, tokiomis kaip E. coli ir salmonelės, kurios gali sukelti ūmias žarnyno infekcijas. Dėl to maisto saugos specialistai pabrėžia, kad atsargumas prasideda ne virtuvėje, o dar parduotuvėje, renkantis ir transportuojant produktą.

    Kaip elgtis nuo parduotuvės

    Perkant maltą mėsą svarbu, kad pakuotė būtų nepažeista ir laikoma šaldytuve, o ne šiltoje vitrinos zonoje. Patikimiausia mėsą į krepšį dėti pabaigoje, kad ji kuo trumpiau būtų kambario temperatūroje.

    Parsivežus namo, mėsą reikėtų kuo greičiau dėti į šaldytuvą arba šaldiklį, o pakuotę pažymėti įsigijimo data. Laikant šaldytuve malta mėsa paprastai išsilaiko trumpiau nei šaldiklyje, todėl planuoti gaminimą verta iš anksto.

    Virtuvėje svarbiausia higiena

    Prieš ir po kontakto su žalia mėsa rankas būtina kruopščiai plauti šiltu vandeniu su muilu. Taip pat svarbu neliesti kitų paviršių, pavyzdžiui, prieskonių indelių, šaldytuvo rankenų ar telefono, kol rankos nešvarios.

    Visi paviršiai, kurie lietė žalią mėsą, turi būti nuplauti ir dezinfekuoti, kad būtų išvengta kryžminės taršos. Atskiros lentelės ir peiliai žaliai mėsai, o taip pat atskiri indai paruoštai ir jau iškeptai mėsai yra vienas patikimiausių būdų sumažinti riziką.

    Temperatūra lemia saugumą

    Vienas dažniausių namų virtuvės mitų yra įsitikinimas, kad pakanka apkepti mėsainį iki norimos spalvos. Saugumą užtikrina ne spalva, o vidinė temperatūra, todėl patikimiausia naudoti maisto termometrą.

    Maisto saugos gairėse pabrėžiama, kad maltos jautienos paplotėliai turėtų būti iškepami iki maždaug 71 laipsnio temperatūros viduje. Tik tada reikšmingai sumažinama tikimybė, kad mėsoje liks gyvybingų ligas sukeliančių bakterijų.

    Laikantis šių taisyklių mėsainių gamyba namuose neturi kelti streso. Keli paprasti įpročiai, greita šaldymo grandinė, švara ir termometras padeda užtikrinti, kad patiekalas būtų ne tik gardus, bet ir saugus visai šeimai.

  • Maistas, kuris per pikniką „nukerta“ greičiau nei majonezas: ekspertas įspėja dėl 2 produktų

    Majonezas dažnai apkaltinamas be reikalo

    Vasaros piknikuose ir kepsnių vakarėliuose dažnai išgirstama sena taisyklė: saugokis majonezo. Vis dėlto maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pramoniniu būdu pagamintas majonezas dažnai nėra pagrindinis apsinuodijimų kaltininkas.

    Problema paprastai slypi ne viename produkte, o visoje grandinėje: kaip maistas laikomas, kiek laiko stovi šilumoje, ar laikomasi higienos ir ar neatsiranda kryžminė tarša. Karštomis dienomis net iš pažiūros saugūs patiekalai gali greitai tapti rizikingi.

    Du produktai, kurių jis vengia

    Maisto saugos ekspertai pažymi, kad kai kurie produktai piknikuose kelia didesnę riziką vien dėl jų paviršiaus, apdorojimo ir laikymo sąlygų. Ypač atsargiai siūloma vertinti supjaustytus ir iš anksto paruoštus produktus, kurie netenka natūralios apsaugos.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra kantalupa, kurios grublėtas žievės paviršius gali sulaikyti mikroorganizmus, o pjaustant jie peiliu pernešami į minkštimą. Kitas produktas, kurio specialistas stengiasi vengti, yra fasuotos, iš anksto supjaustytos salotos, nes apdorojimas ir maišymas didina galimų taršos taškų skaičių.

    „Svarbiausia yra ne pats maistas, o tai, kaip jis tvarkomas: kiek laiko stovi šilumoje, ar nepernešama tarša ir ar laikomasi temperatūrų“, – sakė maisto saugos ekspertas Darinas Detwileris.

    Didžiausias priešas – šiluma ir neatsargūs įpročiai

    Karštuoju metų laiku bakterijos gali daugintis ypač greitai, kai maistas paliekamas kambario temperatūroje. Praktinė taisyklė, kurią kartoja visuomenės sveikatos institucijos, yra paprasta: greitai gendantys patiekalai neturėtų būti laikomi lauke ilgiau nei 2 valandas, o esant didesnei kaitrai – dar trumpiau.

    Riziką didina ir tai, kad piknikuose laikas „ne šaldytuve“ susideda iš kelių etapų: kelionės, paruošimo, patiekimo ir stovėjimo ant stalo. Todėl net jei patiekalas buvo šaltas iš pradžių, vėliau jis gali patekti į bakterijoms palankias sąlygas.

    Dažnos klaidos prie grilio

    Vienas pavojingiausių scenarijų yra kryžminė tarša, kai tie patys įrankiai ar lėkštės naudojami žaliai mėsai ir jau iškeptam maistui. Tai ypač aktualu grilinant vištieną ir maltą mėsą, kai užkratą gali pernešti žnyplės, pjaustymo lentelė ar net marinatui skirtas teptukas.

    Specialistai pataria atskirti indus ir įrankius, skirtus žaliems produktams, bei tuos, kuriais maistas patiekiamas. Taip pat svarbu nepasikliauti vien išvaizda ir mėsą tikrinti termometru, kad būtų pasiektos saugios vidinės temperatūros.

    Ledas irgi yra maistas

    Dar viena dažnai nuvertinama rizika yra ledas, ypač kai jis liečiasi su pakuotėmis, gėrimų skardinėmis ar žalių produktų skysčiais šaltkrepšyje. Ledo užteršimas gali tapti nematomu keliu bakterijoms patekti į gėrimus.

    Saugiausia turėti atskirą ledą gėrimams ir atskirą ledo ar šaldymo elementų atsargą tik šaltkrepšiui vėsinti. Ledo nereikėtų semti stikline ar rankomis, o naudoti švarią samtelį arba žnyples.

    Ką daryti, kad piknikas nesibaigtų blogai

    Norint sumažinti riziką, patariama vaisius ir daržoves plauti dar prieš pjaustant, o supjaustytus laikyti šaltai iki pat patiekimo. Jei įmanoma, dalį patiekalų geriau patiekti mažomis porcijomis, o likusią dalį laikyti šaltkrepšyje ir papildyti tik prireikus.

    Likusius patiekalus verta supakuoti dar vakarėliui nesibaigus, nelaukiant, kol maistas ilgai pastovės lauke. Jei kyla abejonė, ar patiekalas per ilgai buvo šilumoje, saugiausia jo nebevartoti.

  • Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Virtuvėje higiena prasideda nuo smulkmenų, o indų plovimo kempinė yra viena dažniausiai naudojamų priemonių namuose. Ji nuolat liečiasi su maisto likučiais, riebalais ir drėgme, todėl gali tapti patogia terpe mikroorganizmams. Dėl to svarbu ne tik kuo plaunate, bet ir kaip atskiriate kempines pagal paskirtį.

    Dažna klaida yra ta pati kempinė, naudojama ir indams, ir kriauklei, ir šiukšliadėžei ar net vonios kambariui. Tokiu atveju nešvarumai bei bakterijos lengvai perkeliami tarp paviršių, o vėliau gali patekti ant įrankių ar indų, kurie tiesiogiai kontaktuoja su maistu. Paprastas atskyrimas pagal paskirtį sumažina kryžminės taršos riziką.

    Kaip pažymėti kempinę?

    Vienas paprasčiausių būdų yra aiškus žymėjimas žirklėmis. Pakanka nukirpti vieną kempinės kampą, kad iš karto būtų matyti, jog ji nebeskirta indams ir neturėtų grįžti prie kriauklės. Taip lengviau išvengti įpročio automatiškai griebti pirmą po ranka pasitaikiusią kempinę.

    Pažymėta kempinė gali būti skirta šiukšliadėžės plovimui, palangių ar batų padų valymui, taip pat balkono ar garažo darbams. Toks sprendimas padeda ir organizuoti buitį, kai namuose tvarkosi keli žmonės. Visiems aiškiau, kuri priemonė kam skirta.

    Kodėl viena kempinė viskam netinka?

    Virtuvės kempinės greitai prisigeria drėgmės, o kartu su maisto likučiais susidaro palankios sąlygos daugintis bakterijoms. Jei ta pati kempinė naudojama įvairiems paviršiams, užterštumas gali persikelti ant vietų, kur ruošiamas maistas. Būtent todėl praktikoje rekomenduojama atskirti priemones bent jau virtuvei ir kitoms namų zonoms.

    Kasdienėje rutinoje svarbu ir tai, kaip kempinė laikoma. Jei ji visada paliekama šlapia, neišskalauta ir nedžiūsta, nemalonus kvapas bei gleivėta tekstūra atsiranda greičiau. Todėl po naudojimo verta ją gerai išskalauti, nuspausti ir laikyti taip, kad galėtų išdžiūti.

    Sena kempinė dar praverčia

    Net ir tada, kai kempinė jau nebetinka indams, ji nebūtinai iškart keliauja į šiukšlių dėžę. Pažymėtą kempinę galima naudoti gėlių vazonų ar jų padėklų valymui, plastikiniams dėžėms, lauko baldams ar net sodo įrankiams nušveisti. Tokiems darbams ji dažnai tinka ne prasčiau nei nauja.

    Jei namuose turite kelias senesnes kempines, jas patogu paskirstyti skirtingoms užduotims ir laikyti atskirai. Taip rečiau tenka imti naujas priemones smulkiems, bet šiurkštesniems valymo darbams. Be to, sumažėja rizika, kad kempinė, skirta nešvariems paviršiams, netyčia vėl bus panaudota virtuvėje.

  • Šios vištienos dalys kelia daugiausia abejonių: specialistai pataria jų vengti virtuvėje

    Šios vištienos dalys kelia daugiausia abejonių: specialistai pataria jų vengti virtuvėje

    Vištiena daugeliui yra kasdienis pasirinkimas dėl kainos, skonio ir lengvo paruošimo, tačiau ne visos skerdenos dalys vertinamos vienodai. Maisto saugos ekspertai primena, kad svarbiausia yra ne tik receptas, bet ir tai, kurios dalys dažniau kelia higienos bei kokybės klausimų.

    Didžiausia diskusijų dalis dažnai kyla dėl uodegėlės, neretai vadinamos gūže ar riebiausiu skerdenos gabalėliu. Ši vieta yra arti paukščio šalinimo sistemos, todėl net ir kruopščiai apdorojant ji laikoma jautresne taršai, o riebaliniame audinyje gali kauptis daugiau nepageidaujamų medžiagų.

    Rečiau virtuvėje naudojamos ir tokios dalys kaip galva ar plaučiai, ypač jei nėra aiškios kilmės ir veterinarinės kontrolės. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika slypi ne pačioje dalyje, o netinkamame apdorojime, prastoje higienoje ir kryžminėje taršoje, kai žalia mėsa liečiasi su jau paruoštu maistu.

    Kalbant apie populiariausias dalis, vištienos krūtinėlė dažnai pasirenkama dėl mažesnio riebalų kiekio ir universalaus panaudojimo. Tuo metu šlaunelės ir blauzdelės turi daugiau riebalų, tačiau daug kas jas vertina dėl sultingumo, ryškesnio skonio ir didesnės tikimybės neperkepti.

    Ruošiant krūtinėlę dažniausia klaida yra per ilgas kepimas, dėl kurio mėsa tampa sausa ir kieta. Kad šiluma pasiskirstytų tolygiai, patariama sulyginti storį lengvai pamušant arba įpjaunant storesnę vietą, o prieš kepant trumpam pasūdyti, kad geriau sulaikytų drėgmę.

    Praktikoje gerų rezultatų duoda trumpa sūrymo vonelė, kai į litrą šalto vandens įmaišoma apie 60 gramų druskos ir mėsa pamerkiama 20–40 minučių. Dar viena dažna virtuvės gudrybė yra marinatas su natūraliu jogurtu ar pasukomis, kurie padeda suminkštinti mėsą ir apsaugo ją nuo išsausėjimo.

    Maisto saugos požiūriu svarbiausi ir skaičiai: vištiena laikoma saugia, kai storiausioje vietoje pasiekiama bent 75 laipsnių Celsijaus temperatūra. Taip pat rekomenduojama žalią vištieną pjaustyti atskira lentele, po darbo kruopščiai nuplauti įrankius ir niekada neplauti žalių gabalų po vandeniu, kad lašeliai neišnešiotų bakterijų po virtuvę.