Karina ir Sebastianas nusipirko tarpukario dvarą Lenkijoje, netoli Krokuvos, ir netrukus įsitikino, kad senas pastatas gali slėpti ne tik rūpesčius, bet ir netikėtus radinius. Tvarkydami namus jie aptiko pinigų, paslėptų po kilimu ir net kolonėlėje, taip pat garsių pavardžių paliktų pėdsakų.
Už prieškarinį dvarą Krzeszowicuose pora sumokėjo 420 tūkst. zlotų. Apie savo patirtį jie papasakojo „Wirtualna Polska“ – nuo pirmos apžiūros iki atradimų, kurie pradėjo ryškinti šio namo istoriją.
Abu yra baigę paveldo konservavimą, todėl idėja pirkti namą, pastatytą iki 1939 metų, jų galvose sukosi ne vienus metus. Vis dėlto tinkamų pasiūlymų buvo nedaug, o sprendimą dėl šio pastato jie priėmė tą pačią dieną – labiausiai sužavėjo autentiškos detalės interjere.
Dvaras su mansarda ir rūsiu turi apie 300 kv. m ploto, tačiau kartu reiškė ir nemažai darbo. Pora skaičiuoja, kad remontui jau išleido daugiau nei 200 tūkst. zlotų, o dar laukia viršutinio aukšto atnaujinimas ir stogo keitimas.
Radiniai, atvėrę namo praeitį
Tvarkydami palėpę Karina ir Sebastianas rado dokumentų, leidusių atsekti dalį pastato istorijos. Pirmuoju savininku nurodomas Franciszekas Olasas – tarpukariu buvęs Seimo narys, o 1929 metais namą jis pardavė Ethelce Bersting, operetės dainininkei, žydų kilmės rumunei.
Anot poros, kai kuriuose dokumentuose smulkiai aprašytos net ūkio detalės – iki to, kam atitenka konkretus vaismedis ir kiek vaisių priklauso vienai ar kitai sandorio pusei. Visos namo istorijos atkarpos jiems iki galo aiškios nėra, todėl dalį pasakojimo pildo kaimynų prisiminimai.
Viena įspūdingiausių kolekcijų – laiškai iš Antrojo pasaulinio karo laikotarpio su 1942 ir 1943 metų datomis bei pašto ženklais su Hitleriu. Pora teigia turinti ir vėlesnių laiškų – paskutiniai datuojami 1956 metais, o jų turinys liudija sudėtingą pokario kasdienybę.
Namą jie pirko iš paskutinio savininko dukrų; ši šeima dvarą valdė nuo 6-ojo dešimtmečio. Prieš pardavimą pastatas, pasak poros, stovėjo tuščias maždaug dvejus–trejus metus, tačiau viduje dar buvo likę daug asmeniškų daiktų, primenančių ankstesnio gyventojo gyvenimą.
Pinigai po kilimu ir kolonėlėje
Be dokumentų ir fotografijų, namas slėpė ir materialiai vertingų radinių. Pora teigia aptikusi autografą, pasirašytą režisieriaus Andrzejaus Wajdos, taip pat senovinių monetų ir įvairių daiktų – nuo 1950-ųjų mikroskopų iki seno nuotraukų projektoriaus.
Tarp netikėčiausių atradimų – grynieji pinigai, paslėpti skirtingose vietose: po kilimu buvo 1 400 zlotų, o kolonėlėse – 3 600 zlotų. Jie neatmeta, kad radinių dar gali būti, nes viršutinio aukšto remontas dar prieš akis.
Dvare išliko ir paveikslų. Vertingiausiu laikomas XIX amžiaus austrų dailininko Adolfo Baumgartnerio kūrinys, kurio kaina internete nurodoma siekianti 20–50 tūkst. zlotų – pora sako jo parduoti neketinanti.
Tvarkant sodybą dėmesio sulaukė ir kiemas: tarp radinių minimos statinės su užrašu „Wehrmacht 1939“. Pora pabrėžia, kad senus pastatus verta gelbėti, nors artimieji nuo tokio pirkinio juos bandė atkalbėti.
Kaip vyko remontas ir ką pavyko išsaugoti
Karina ir Sebastianas stengėsi kuo daugiau darbų atlikti patys, tačiau samdė meistrus svarbiausioms sistemoms – keitė vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, dujinį katilą, vamzdžius rūsyje, atnaujino elektros instaliaciją visame name.
Interjerą jie valė nuo vėlesnių laikotarpių „patobulinimų“ ir grąžino dalį pirminio išplanavimo. Pavyzdžiui, virtuvės vietą nulėmė po dangomis rasti istoriniai plytelių fragmentai – galiausiai paaiškėjo, kad anksčiau virtuvė iš tiesų buvo būtent ten.
Pasak poros, jiems pavyko išsaugoti medines grindis, o taip pat penkis koklinius pečius, datuojamus XIX amžiaus pabaiga ir siejamus su jau nebeegzistuojančia vietos koklių fabriko gamyba. Didžiuojasi ir atnaujintu žiemos sodu, kur plyteles nuėmė ir sudėjo iš naujo rankomis.
Renovuodami namą jie nutarė palikti žinutę ir ateičiai – įvairiose vietose slepia „laiko kapsules“ su laikraščiais, rašteliais ir surinktomis istorijomis apie pastatą. Kad popierius nenukentėtų, pradėjo naudoti sandarias talpas.