CP v2

Tag: Kukurūzų kruopos

  • Italų restoranus užkariavęs geltonas patiekalas: polenta namuose pavyks pigiai ir gardžiai

    Polenta, kukurūzų kruopų košė, pastaraisiais metais vis dažniau sugrįžta į itališką virtuvę ir restoranų meniu, ypač vėsesniu sezonu. Tai paprastas, nebrangus pagrindas, kurį galima paversti ir švelniu kremu, ir tvirta, vėliau apkepama mase.

    Šis patiekalas labiausiai siejamas su Šiaurės Italija, kur polenta istorijoje ilgai buvo kasdienis, sotus maistas. Šiandien ji vertinama dėl universalumo: tinka kaip garnyras, pagrindinis patiekalas ar net užkandis, o skonį lemia sultiniai, riebalai ir priedai.

    Kaip išvirti kremišką polentą

    Pirmiausia verta perskaityti instrukciją ant pakuotės, nes polenta būna smulkesnio ar stambesnio malimo, taip pat greito paruošimo. Nuo to priklauso ir virimo laikas, ir skysčio kiekis, todėl vienos taisyklės visiems variantams nėra.

    Klasikinei, ne greito paruošimo polentai dažnai tinka orientyras: apie keturios dalys skysčio vienai daliai kruopų. Skystis gali būti vanduo, sultinys ar pienas, o geriausiam rezultatui svarbu druską įberti iš anksto, kai skystis dar tik užverda.

    Kruopas berkite pamažu ir nuolat maišykite šluotele, kad nesusidarytų gumuliukų. Vėliau patogu pereiti prie medinio šaukšto ir virti ant mažos ugnies, reguliariai pamaišant, ypač prie dugno, nes tirštėjanti masė lengvai prisvyla.

    Stambesnio malimo polenta dažniausiai verda apie 30–45 minutes, o smulkesnė gali būti paruošta per 15–20 minučių. Greito paruošimo variantai išverda per kelias minutes, tačiau skonis paprastai būna kiek mažiau gilus.

    Polenta laikoma paruošta tada, kai ji minkšta ir nebejaučiama kietų kruopelių. Pabaigoje dažnai dedama sviesto ir smulkiai tarkuoto „Parmigiano Reggiano“ ar „Grana Padano“, o jei masė per tiršta, ją praskieskite karštu vandeniu, sultiniu arba pienu.

    Grybai ir sūris: rudens derinys

    Vėsesniu metų laiku polenta ypač dera su grybais, ilgai troškinta mėsa ar ryškaus skonio sūriais. Švelnus kukurūzų pagrindas gerai sugeria aromatus, todėl priedai tampa pagrindine patiekalo žvaigžde.

    Miško grybams geriausia sausas valymas šepetėliu ar vos drėgna šluoste, nes plaunami jie greitai prisigeria vandens ir keptuvėje labiau troškinasi nei skrunda. Kepant svarbu neperkrauti keptuvės, kad grybai apskrustų, o ne pradėtų leisti sultis.

    Skonį lengva sustiprinti česnaku, svogūnu, čiobreliu ar petražolėmis, o prireikus tinka ir keli šaukštai vyno, kurį reikia nugarinti. Ne sezono metu galima rinktis pievagrybius ar kreivabudes, o džiovinti grybai pravers, jei prieš tai juos pamirkysite.

    Su polenta dažnai derinami kieti, brandinti sūriai, tačiau tinka ir minkštesnės rūšys, kurios lengvai tirpsta. Italų virtuvėje neretai maišomi du sūriai: vienas suteikia ryškumo, kitas padeda išgauti kremiškumą ir vientisą tekstūrą.

    Jei norisi švelnesnio skonio, polentą galima pagardinti „Mascarpone“ arba rikota, nors tai nėra klasikinis pasirinkimas. Sūrį verta dėti pabaigoje, kai ugnis silpna, ir berti po truputį, nes brandinti sūriai gali būti sūrūs.

    Ką daryti su likučiais

    Minkšta polenta skaniausia ką tik išvirta, nes greitai tirštėja. Vis dėlto likučiai puikiai panaudojami: atvėsintą masę galima supilti į negilią formą, išlyginti ir laikyti šaldytuve.

    Kitą dieną sustingusią polentą lengva supjaustyti gabalėliais ir apkepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grilio, kol išorė tampa traški. Tokia polenta tinka su pomidorų padažu, grybais, sūriu ar kiaušiniu, o taip pat gali atstoti duoną ar bulves prie pagrindinio patiekalo.

    Polenta dažnai lyginama su neutraliu garnyru, nes ji lengvai prisitaiko prie to, ką turite virtuvėje. Kartais užtenka kelių lašų balzaminio acto ar šaukštelio pesto, kad skonis taptų ryškesnis ir patiekalas primintų restorano lėkštę.

  • Šios kruopos senjorams – tikras atradimas: suteikia energijos, saugo regėjimą ir širdį

    Kukurūzų kruopos gaminamos iš kukurūzų grūdų, nuo kurių pašalinamos luobelės, o branduolys sumalamas iki smulkesnių ar stambesnių kruopų. Istoriškai jos paplito iš Amerikų, o Europoje ypač prigijo Pietų virtuvėse, kur iš jų verdama polenta ar mamalyga.

    Lietuvoje kukurūzų kruopos ilgą laiką buvo retesnis pasirinkimas nei kviečių ar miežių produktai, tačiau pastaraisiais metais jų populiarumas auga. Prie to prisideda didesnis dėmesys lengviau virškinamiems patiekalams ir mitybai be glitimo, nes kukurūzai natūraliai glitimo neturi.

    Kukurūzų kruopos laikomos energiškai sočiu produktu: 100 gramų sausų kruopų paprastai turi apie 350–370 kilokalorijų. Jose yra angliavandenių, dalis baltymų, taip pat skaidulų, o tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai neretai mažėja apetitas ir didėja rizika nesurinkti pakankamai energijos su maistu.

    Ryški geltona spalva siejama su karotenoidais, tarp jų liuteinu ir zeaksantinu, kurie svarbūs akims. Šie junginiai kaupiasi tinklainėje, o mityba, kurioje jų netrūksta, siejama su mažesne amžinės geltonosios dėmės degeneracijos rizika, kuri yra viena dažniausių regėjimo silpnėjimo priežasčių vyresniame amžiuje.

    Širdžiai ir kraujotakai svarbus bendras mitybos paveikslas, tačiau kukurūzų kruopos gali būti dalis palankesnio raciono, jei jos derinamos su daržovėmis, ankštinėmis kultūromis, žuvimi ir nesočiaisiais riebalais. Jose taip pat yra mineralų, pavyzdžiui, magnio ir kalio, kurie svarbūs normaliai raumenų ir nervų funkcijai.

    Praktiškai šias kruopas lengva pritaikyti kasdien: išvirus didesniame skysčio kiekyje gaunama kremiška košė, o atvėsus masė sutvirtėja ir ją galima pjaustyti. Dėl to jos tinka ir kaip garnyras vietoje ryžių ar bulvių, ir kaip patiekalo pagrindas su daržovėmis, sūriu ar liesesne mėsa.

    Visgi tai daug angliavandenių turintis produktas, todėl žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems atsparumą insulinui, verta stebėti porcijas ir rinktis subalansuotus priedus. Jei vargina virškinamojo trakto ligos ar taikoma gydytojo paskirta dieta, dėl dažnesnio vartojimo saugiausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.