CP v2

Tag: Kumranas

  • Zwojai prie Negyvosios jūros atskleidė mįslę: kalendoriuje trūko vienos dienos

    Zwojai prie Negyvosios jūros atskleidė mįslę: kalendoriuje trūko vienos dienos

    Kas rasta Kumrane?

    Tel Avivo universiteto tyrėjai skelbia naują hipotezę apie vadinamąjį 364 dienų kalendorių, minimą Negyvosios jūros ritiniuose. Šis kalendorius ilgus metus kėlė klausimą, ar jis buvo realiai naudojamas kasdien, ar veikiau turėjo religinę, idealaus pasaulio tvarkos prasmę.

    Skirtingai nei daugelyje kitų Antrosios Šventyklos laikotarpio žydų bendruomenių taikyti mėnulio ar mišrūs skaičiavimo būdai, 364 dienų metai sudaro tiksliai 52 savaites. Dėl to šventės kasmet išpuola tą pačią savaitės dieną, o visas ciklas atrodo neįprastai tvarkingas ir lengvai prognozuojamas.

    Kodėl 364 dienos tapo problema?

    Matematinė sistema turi trūkumą: astronominiai, su Saulės ciklu susiję metai yra maždaug viena ketvirtąja dienos ilgesni už 364 dienas. Iš pirmo žvilgsnio menkas skirtumas laikui bėgant kaupiasi ir, nenaudojant pataisų, po kelių dešimtmečių šventės pradėtų ryškiai slinkti metų laikų atžvilgiu.

    Tai ypač svarbu bendruomenėms, kurių šventės siejosi su sezonais, žemdirbystės darbais, derliaus pradžia ir pirmaisiais vaisiais. Jei kalendorius nebesutampa su metų laikais, religiniai ritualai, susieti su gamtos ciklais, tampa vis sunkiau išlaikomi praktikoje.

    Nauja hipotezė: kalendorius galėjo keistis

    Tel Avivo universiteto tyrėja Eshbal Ratzon siūlo paaiškinimą, suderinantį dvi anksčiau konkuruojančias interpretacijas. Pasak jos, 364 dienų kalendorius galėjo būti naudojamas ankstyvuoju Kumrano bendruomenės laikotarpiu, tačiau vėliau jo taikymas realiame gyvenime darėsi vis sudėtingesnis.

    Tokiu atveju kalendorius galėjo išlikti kaip religinis idealas ir tapatybės ženklas net tada, kai praktiniams poreikiams bendruomenė ėmė taikytis prie kito laiko skaičiavimo. Tyrėjų teigimu, tai padėtų suprasti, kodėl ritiniuose kalendoriaus tema minima dažnai, bet pats 364 dienų modelis, žvelgiant grynai astronomiškai, atrodo sunkiai išlaikomas be korekcijų.

    Religija, politika ir ginčas dėl švenčių datų

    Mokslininkų vertinimu, kalendorius buvo ne vien techninis įrankis, bet ir ginčo dėl autoriteto simbolis. Kumrano tradicijoje akcentuota nuostata, kad švenčių tvarka yra dieviškai nustatyta, todėl jos neturėtų reguliuoti žmonės ar religinė administracija.

    Tuo pat metu Jeruzalėje veikę religiniai lyderiai rėmėsi kitu kalendoriniu skaičiavimu, todėl skirtingos sistemos reiškė ir skirtingą šventinių dienų nustatymo praktiką. Tokie nesutarimai galėjo atspindėti platesnę įtampą tarp uždaros bendruomenės ir tuometinio religinio centro, o kalendorius tapo aiškiu riboženkliu, kas laikoma teisinga tradicija.

    Negyvosios jūros ritinių korpuse tyrėjai išskiria apie 20 tekstų, susijusių su kalendoriumi ir astronomija, o vienu reikšmingiausių kontekstų laikoma Jubiliejų knyga. Joje 364 dienų sistema pristatoma kaip teisingas dieviškas modelis, kritikuojant mėnulio kalendoriaus taikymą kitose aplinkose.

    Jei naujoji rekonstrukcija pasitvirtins, 364 dienų kalendorius nebus vertinamas nei kaip vien abstrakti teorija, nei kaip ilgai be priekaištų veikęs praktinis sprendimas. Greičiau tai galėjo būti realiai taikytas, bet vėliau dėl neatitikimų metų laikams vis labiau simboline tapęs laiko tvarkos modelis.

  • Negyvosios jūros ritiniai atkeliauja į Vašingtoną: ką jie pakeitė Biblijos istorijoje ir kodėl svarbu

    Gegužę Vašingtone, Biblijos muziejuje, lankytojams bus pristatyti keli itin reti Negyvosios jūros ritinių fragmentai, tarp jų ir Izaijo knygos ištraukos. Paroda veiks iki rugsėjo, o organizatoriai tikisi, kad eksponatai padės plačiau pažvelgti į laikotarpį, kai formavosi ankstyvoji judaizmo ir krikščionybės tekstų tradicija.

    Negyvosios jūros ritiniai laikomi vienu svarbiausių XX amžiaus archeologinių atradimų, nes tai vieni seniausių žinomų Biblijos tekstų liudijimų. Iki jų atradimo seniausios plačiai žinomos hebrajiškos Biblijos kopijos dažnai buvo siejamos su viduramžiais, o Kumrano radiniai tyrėjus priartino prie tekstų ankstyvosios raidos gerokai daugiau nei tūkstantmečiu.

    Ritiniai buvo aptikti 1947 metais netoli Negyvosios jūros esančiuose Kumrano urvuose ir apima maždaug 1 000 rankraščių, išlikusių tūkstančiais fragmentų. Jie rašyti ant pergamento, papiruso, o kai kuriais atvejais minimi ir įrašai ant plonų metalinių lakštų.

    Tekstai užrašyti keliomis to meto regionui svarbiomis kalbomis, pirmiausia hebrajų ir aramėjų, taip pat aptinkama graikų kalbos pėdsakų. Mokslininkams tai leidžia ne tik lyginti konkrečias Biblijos vietas, bet ir sekti, kaip skirtingose bendruomenėse plito, kito ir buvo perrašinėjami religiniai tekstai.

    Be Izaijo knygos fragmentų, ekspozicijoje numatyti apokrifiniai pasakojimai, įskaitant tekstą apie Nojaus gimimą, kuriame pateikiamos detalės, nepatenkančios į tradicinį biblinį pasakojimą. Taip pat planuojama rodyti Tobito knygos fragmentus, siejamus su žydų religinių pasakojimų tradicija, kurioje pabrėžiami tikėjimo, išgijimo ir dieviško vedimo motyvai.

    Parodoje numatyta pristatyti ir su Jeruzalės istorija siejamus artefaktus, padedančius geriau įsivaizduoti I amžiaus religinį ir socialinį kontekstą. Tarp minimų objektų yra piligrimų kelio grindinio fragmentai, taip pat vadinamasis Magdalos akmuo, siejamas su sinagogų interjeru ir Toros ritinių laikymo tradicijomis.

    Negyvosios jūros ritiniai aktualūs ne vien tikėjimo bendruomenėms. Istorikams ir filologams jie svarbūs kaip senovės raštijos ir rankraščių kultūros šaltinis, parodantis, kaip dirbo raštininkai, kokias medžiagas naudojo ir kokie teksto variantai cirkuliavo skirtingose grupėse.

    Parodos kuratoriai pabrėžia, kad lankytojams svarbu ne tik pamatyti pačius fragmentus, bet ir suprasti jų geografinį bei istorinį foną.

    „Norime, kad žmonės suprastų vietą, geografiją ir istorinį kontekstą, kad susitikę su ritiniais galėtų juos geriau perskaityti ir įvertinti“, – sakė parodos kuratorė.

    Tokio tipo ekspozicijos paprastai derina mokslinę informaciją ir edukacinius sprendimus, nes originalūs fragmentai yra trapūs, o jų interpretavimas reikalauja specialių žinių. Dėl to muziejai vis dažniau pasitelkia skaitmenines rekonstrukcijas ir paaiškinimus, tačiau pagrindinis parodos traukos taškas išlieka autentiškas, ranka rašytas tekstas, išgyvenęs du tūkstantmečius.