Tag: Kūno masės indeksas

  • Tyrimas rodo aiškų skaičių: apie 8 500 žingsnių per dieną gali padėti išlaikyti svorį po dietos

    Nauja apžvalga rodo, kad kasdienis ėjimas gali būti vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką po dietos vėl priaugti svorio. Analizėje išskiriamas konkretus orientyras: apie 8 500 žingsnių per dieną.

    Rezultatai pristatyti Europos nutukimo kongrese, o išvados siejamos su tyrimais, kuriuose vertintas svorio mažinimo ir vėlesnio svorio išlaikymo laikotarpis. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis gydant nutukimą yra būtent svorio sugrįžimo prevencija.

    Pasak tyrėjų, didelė dalis žmonių, kurie numeta svorio, per kelerius metus atgauna dalį arba visą prarastą svorį. Tai siejama ne tik su mitybos pokyčių išlaikymo sunkumais, bet ir su kasdienio aktyvumo sumažėjimu pasibaigus intensyvesniam lieknėjimo etapui.

    Šioje temoje vis dažniau akcentuojamas ne trumpalaikis „greitas rezultatas“, o ilgalaikė rutina, kurią galima palaikyti metų metus. Ėjimas laikomas viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų, nes jam nereikia specialios įrangos ar sporto klubo.

    Mokslininkai apžvelgė 18 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, o į galutinę metaanalizę įtraukė 14 tyrimų, kuriuose dalyvavo 3 758 suaugusieji. Vidutinis dalyvių amžius siekė 53 metus, o vidutinis kūno masės indeksas buvo 31 kg/m².

    Lygintos dvi grupės: gyvenimo būdo keitimo programose dalyvavę žmonės ir kontrolinės grupės, kurios laikėsi dietos be papildomos paramos arba negavo jokios intervencijos. Programose mitybos rekomendacijos buvo derinamos su raginimu daugiau vaikščioti ir sekti žingsnius.

    Pradžioje abiejų grupių aktyvumas buvo panašus: apie 7 200 žingsnių per dieną. Svorio mažinimo etapo pabaigoje gyvenimo būdo programų dalyviai vidutiniškai pasiekė apie 8 454 žingsnių per dieną ir numetė apie 4,39 proc. kūno masės, tai yra maždaug 4 kilogramus.

    Svorio palaikymo etape jie išlaikė didesnį aktyvumą ir tyrimo pabaigoje vidutiniškai darė apie 8 241 žingsnį per dieną. Ilgalaikis vidutinis svorio sumažėjimas siekė apie 3,28 proc., arba maždaug 3 kilogramus, o kontrolinėse grupėse reikšmingo pagerėjimo dažniausiai nefiksuota.

    Žingsnių skaičius nėra „magija“, tačiau jis veikia kaip lengvai suprantamas rodiklis, padedantis palaikyti pastovų energijos sunaudojimą ir rutiną. Tyrėjų siūlomas orientyras apie 8 500 žingsnių per dieną išsiskiria tuo, kad yra pasiekiamas daugeliui ir nereikalauja didelio intensyvumo treniruočių.

    Svarbu ir tai, kad ėjimas dažniausiai gerai toleruojamas vyresnio amžiaus žmonių ar turinčių antsvorio, kai intensyvesnis sportas gali kelti didesnę traumų riziką. Specialistai paprastai pabrėžia nuoseklumą: geriau kasdien stabiliai judėti, nei trumpam „perspausti“ ir vėliau viską mesti.

    „Svarbiausia ir sunkiausia užduotis gydant nutukimą yra užkirsti kelią svorio sugrįžimui“, – sakė profesorius Marwanas El Goh.

    „Žmones reikėtų skatinti didinti žingsnių skaičių iki maždaug 8 500 per dieną lieknėjimo fazėje ir išlaikyti tokį aktyvumą svorio palaikymo laikotarpiu, kad būtų mažesnė tikimybė vėl priaugti“, – teigė jis.

    Nors išvados remiasi kelių šalių tyrimais ir apima tūkstančius dalyvių, ekspertai primena, kad rezultatai priklauso nuo viso gyvenimo būdo: mitybos, miego, streso, gretutinių ligų ir individualaus fizinio pajėgumo. Vis dėlto aiškus žingsnių tikslas gali būti praktiškas atskaitos taškas tiems, kurie po dietos ieško realistiško būdo išlaikyti pasiektą svorį.

  • Mokslininkai įspėja: šis amžius pavojingiausias nutukimui – mirtingumo rizika šauna 70 proc.

    Mokslininkai įspėja: šis amžius pavojingiausias nutukimui – mirtingumo rizika šauna 70 proc.

    Kada nutukimas pavojingiausias?

    Nutukimas laikomas lėtine metaboline liga, susijusia su širdies ir kraujagyslių ligomis, 2 tipo diabetu ir dalimi onkologinių susirgimų. Nors dažnai manoma, kad didžiausios pasekmės išryškėja vyresniame amžiuje, naujesni tyrimai rodo ypač jautrų laikotarpį ankstyvoje suaugystėje.

    Švedijos Lundo universiteto mokslininkų paskelbti duomenys, paremti daugiau kaip 600 000 žmonių stebėsena, atskleidė aiškią tendenciją: nutukimas, prasidėjęs jauname amžiuje, siejamas su gerokai didesne ankstyvos mirties rizika. Tyrime nutukimu laikytas kūno masės indeksas, lygus arba didesnis nei 30.

    Didžiausias rizikos šuolis fiksuotas tiems, kuriems nutukimas išsivystė nuo 17 iki 29 metų. Šioje grupėje ankstyvos mirties rizika ateityje buvo apie 70 proc. didesnė, palyginti su žmonėmis, kurių svoris išliko normalus arba didėjo mažiau.

    Kodėl ankstyva suaugystė tokia svarbi?

    Mokslininkai aiškina, kad esmė dažnai yra ne vien pats svoris, o tai, kiek ilgai organizmas patiria nutukimo poveikį. Kuo anksčiau prasideda nutukimas, tuo ilgesnė tikimybė, kad žmogus daugelį metų gyvens su lėtiniu uždegimu, hormonų pusiausvyros pokyčiais ir atsparumu insulinui.

    Tokie ilgalaikiai procesai palaipsniui didina riziką išsivystyti rimtiems sutrikimams, kurie ilgainiui gali baigtis ankstyva mirtimi. Visuomenės sveikatos požiūriu tai reiškia, kad ankstyvos suaugystės svorio pokyčiai gali turėti didesnę reikšmę nei vėliau gyvenime atsiradęs svorio perteklius.

    „Nuosekliausias mūsų pastebėjimas yra tai, kad svorio prieaugis jaunesniame amžiuje siejasi su didesne ankstyvos mirties rizika nei tiems, kurie svorio priauga mažiau“, – sakė viena iš tyrimo autorių Tanja Stocks.

    Kokios ligos dažniausiai susijusios?

    Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad ankstyvų mirčių struktūroje dažnai dominuoja širdies ir kraujagyslių ligos, įskaitant miokardo infarktą ir insultą. Būtent šios priežastys sudarė didžiausią dalį mirčių, o nutukimas reikšmingai didino jų tikimybę.

    Be to, nutukimas buvo siejamas su didesne 2 tipo diabeto rizika, o taip pat su kai kuriais vėžiniais susirgimais. Tarp dažniau minimų krypčių išskiriami gimdos vėžio atvejai moterims ir kepenų vėžio atvejai vyrams, nors individualią riziką lemia daugybė veiksnių.

    Mokslininkai nurodė ir lyčių skirtumus: jauname amžiuje atsiradęs nutukimas stipriau siejosi su rizika vyrams, o moterims ryšys buvo silpnesnis. Tyrėjai neatmetė, kad tam įtakos gali turėti hormoniniai ypatumai ir tai, kad daliai moterų svoris bei susijusios rizikos ryškiai didėja po menopauzės.

    Tyrimo autoriai taip pat pabrėžė ribotumus: analizuojant duomenis nebuvo detaliai įvertinti visi galimi veiksniai, tokie kaip mityba, fizinis aktyvumas ar kiti gyvenimo būdo įpročiai. Vis dėlto rezultatai laikomi pakankamai nuosekliais, kad būtų svarbūs prevencijai ir visuomenės sveikatos politikai.

    Specialistai primena, kad svorio kontrolė dažniausiai remiasi ilgalaikiais sprendimais: subalansuota mityba, reguliariu fiziniu aktyvumu, kokybišku miegu ir streso valdymu. Žmonėms, kuriems sunku keisti įpročius arba yra gretutinių ligų, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją ar dietologą, kad planas būtų saugus ir realistiškas.