Tag: Kuršėnai

  • Kuršėnuose atidaryta šviesuolių lauko galerija: istorijos atgyja per QR kodus

    Kuršėnuose, prie Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos, atidaryta Šiaulių rajono šviesuolių lauko galerija „Šviesa, kuri lieka, jungia ir kalba“. Atidarymas tapo bibliotekos 75-mečiui skirto renginių ciklo akcentu ir nauja viešąja erdve miestui.

    Galerijoje įamžinti žmonės, kurių darbai ir idėjos paliko ryškų pėdsaką rajono istorijoje. Tarp jų – Vaclovas Dambrauskas, Eugenija Dragūnienė, Elvyra Kairiūkštytė, Jurgis Gruževskis, Romualdas Ozolas, Kazimieras Pakalniškis, Birutė Stumbrienė, Leontina ir Petras Valskiai, Tomas Algirdas Zauka bei Zubovų šeima.

    Kiekvienai asmenybei skirta atskira vizualinė istorija, o šalia įrengti QR kodai leidžia išmaniuoju telefonu pasiekti tekstinę ir garsinę informaciją. Tokie sprendimai vis dažniau pasirenkami viešosiose erdvėse, nes padeda trumpą stendų informaciją papildyti platesniu pasakojimu ir padaryti jį prieinamą skirtingoms auditorijoms.

    Galeriją atidengė bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė ir Šiaulių rajono savivaldybės vicemeras Mindaugas Sadauskas. Ceremonijoje dalyvavo bibliotekos bendruomenė, savivaldybės atstovai, svečiai ir įamžintų asmenybių artimieji.

    Renginio metu skambėjo mintys apie tai, kad pagarba krašto istorijai padeda išsaugoti vertybes ateities kartoms. Akcentuota, jog viešas įamžinimas ne tik primena praeitį, bet ir stiprina šiandienos bendruomenės tapatybę, skatindamas domėtis savo miesto ir rajono žmonėmis.

    Po atidarymo renginys persikėlė į bibliotekos Žiniasklaidos skaityklą, kur vyko pokalbis apie istorijos išsaugojimą ir pačios bibliotekos kelią. Buvusios darbuotojos dalijosi prisiminimais apie veiklos pokyčius, o šventinę nuotaiką kūrė muzikinė programa.

    Galerija įrengta įgyvendinant projektą „Šiaulių rajono šviesuolių lauko galerija, II etapas“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, o partnerė buvo Šiaulių rajono savivaldybė. Idėja vystoma etapais: pirmajame etape visuomenė teikė kandidatūras, komisija atrinko dešimt asmenybių, o vėliau gyventojai buvo įtraukti balsuojant dėl vizualinių sprendimų.

    Pasak organizatorių, ši erdvė bus nuolatinė ir atvira tiek Kuršėnų gyventojams, tiek miesto svečiams. Tikimasi, kad ateityje šviesuolių įamžinimo iniciatyvos plėsis ir kitose Šiaulių rajono gyvenvietėse, o sukaupta medžiaga taps dar vienu patikimu vietos atminties šaltiniu.

  • Bičių pienelis nėra stebuklas: bitininkas paaiškino, kodėl už mažą kiekį slypi valandos darbo

    Medų pažįsta beveik visi, tačiau bičių pienelis daugeliui iki šiol atrodo paslaptingas ir retas produktas. Jo kiekiai nedideli ne dėl mados ar rinkodaros, o dėl to, kad pienelis išgaunamas tiksliai suplanuotu ritmu ir reikalauja labai kruopštaus darbo prie avilių.

    Kuršėnų krašto bitininkas Remigijus Šemeklis, bites auginantis daugiau kaip tris dešimtmečius, pasakoja, kad bičių pienelio rinkimas laikomas vienu sudėtingiausių bitininkystės darbų. Šiandien jis prižiūri apie 80 bičių šeimų, o pieneliui rinkti skiria atskiras, specialiai parinktas šeimas.

    Kas 72 valandas tas pats ciklas

    Bičių pienelį gamina jaunos bitės darbininkės, juo maitinamos lervutės, o būsimoji motinėlė jo gauna ilgiau ir gausiau. Norint surinkti pienelį, bitininkas į specialius motininius kaušelius perkelia itin jaunas lervutes, kad bitės pradėtų jas auginti kaip motinėles.

    Tuomet prasideda lenktynės su laiku: maždaug po 72 valandų lervutės atsargiai pašalinamos, o susikaupęs pienelis surenkamas specialiais įrankiais. Per anksti išėmus rėmelį pienelio bus mažiau, o pavėlavus pasikeičia lervutės vystymosi etapas ir produkto kokybė tampa sunkiau prognozuojama.

    „Mes esame komanda“, – sakė Remigijus Šemeklis.

    Bitininkas pabrėžia, kad darbas kartojamas nuolat ir reikalauja disciplinos: prie tų pačių avilių tenka sugrįžti kas kelias dienas, laikantis tikslaus grafiko. Šį procesą jis atlieka kartu su žmona, o kiekvienas apsilankymas prie dalies pieneliui skirtų avilių gali užtrukti kelias valandas.

    Kodėl šis produktas toks jautrus

    Kitaip nei medus, bičių pienelis renkamas ne kilogramais, o labai mažais kiekiais iš daugybės atskirų kaušelių. Tai reiškia, kad didelę dalį laiko sudaro ne tik rinkimas, bet ir pasiruošimas, lervučių perkėlimas, avilio režimo palaikymas, higiena bei tikslus darbų suplanavimas.

    Surinktas bičių pienelis yra ypač jautrus laikymo sąlygoms, todėl jį būtina nedelsiant atvėsinti ir apsaugoti nuo temperatūros svyravimų. Praktikoje tai reiškia, kad bitininkui reikia nepertraukiamai užtikrinti švarą, tinkamus įrankius ir aiškią grandinę nuo avilio iki laikymo vietos.

    Dėl šios priežasties rinkoje dažnai pabrėžiama kilmė ir laikymas, o vartotojui svarbu suprasti, kad produkto kaina neretai atspindi ne išskirtinį kiekį avilyje, o labai dideles darbo sąnaudas ir riziką prarasti kokybę netinkamai tvarkant.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant

    Renkantis bičių pienelį verta pasidomėti, iš kur jis atkeliavo, kaip buvo laikomas ir ar pardavėjas gali aiškiai paaiškinti surinkimo bei laikymo praktiką. Taip pat svarbu suprasti, kad sertifikavimas gali būti taikomas ne visiems to paties ūkio produktams, todėl pirkėjui verta tiksliai pasitikrinti, kam sertifikatas iš tiesų galioja.

    Lietuvoje galima rasti tiek įprastai gaminamo, tiek ekologiškai sertifikuoto bičių pienelio, tačiau bet kuriuo atveju jo kiekiai išlieka riboti. Bitininkai pabrėžia, kad tai produktas, geriausiai parodantis, kiek žinių, kantrybės ir tikslumo reikalauja darbas bityne.

    Nors bičių pienelis kartais apipinamas perdėtais pažadais, realybėje jo vertę daugiausia kuria atsakinga gamyba ir nepriekaištingas laikymas. Būtent dėl to šis produktas laikomas vienu iš sudėtingiausių tiek pagaminti, tiek išsaugoti kokybišką iki vartotojo.

  • Kuršėnuose suskambėjo dainų ir šokių šventė: „Medžių kalba kalba“ subūrė per 3 000 dalyvių

    Kuršėnuose suskambėjo dainų ir šokių šventė: „Medžių kalba kalba“ subūrė per 3 000 dalyvių

    Gegužės 23 dieną Kuršėnuose įvyko Šiaulių regiono dainų ir šokių šventė „Medžių kalba kalba“, sutelkusi daugiau nei 3 000 dalyvių iš įvairių Lietuvos vietovių. Į sceną ir šventines erdves susibūrė chorai, šokėjai, muzikantai bei folkloro kolektyvai.

    Renginyje dalyvavo Pakruojo rajono savivaldybės vicemerė Simona Lipskytė ir savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Renata Budrienė. Organizatorių teigimu, šventė tapo regiono bendrystės ženklu ir proga parodyti kolektyvų pasirengimą bei kūrybinę brandą.

    Pakruojo ir Linkuvos kolektyvai scenoje

    Išskirtine programos dalimi tapo Pakruojo kultūros centro ir Linkuvos kultūros centro kolektyvų pasirodymai. Šventėje dalyvavo šokių kolektyvas „Laja“ (vadovė A. Juciuvienė), folkloro ansamblis „Verdenė“ (vadovė R. Petraitienė) ir liaudiškos muzikos kapela „Čvieks“ (vadovas E. Šlapikas).

    Taip pat pasirodė Pakruojo kultūros centro mišrus choras „Vitražas“ ir Rozalimo mišrus choras „Gaudulė“ (vadovė J. Skorupskienė). Žiūrovai išgirdo Pakruojo Juozo Pakalnio menų mokyklos jaunučių chorą (vadovė I. Tuomienė) bei Linkuvos kultūros centro moterų chorą „Mūša“ (vadovas M. Zubas).

    Daugėlių pušyne – muzika ir bendrystė

    Vakaro kulminacija persikėlė į Daugėlių pušyną, kuris renginio metu virto gyvu susitikimo tašku, jungiančiu tradiciją, sceninę kultūrą ir bendruomeniškumą. Čia skambėjo dainos, sukosi šokėjų rateliai, o žiūrovų reakcijose netrūko jautrių ir pakilių akimirkų.

    Tokio masto regioninės šventės kasmet vis ryškiau atliepia augantį bendruomenių poreikį ne tik išlaikyti dainų ir šokių tradiciją, bet ir ją atnaujinti, pritraukiant įvairaus amžiaus dalyvius. Kuršėnų šventė parodė, kad gyvas kolektyvų judėjimas išlieka stiprus, o kultūrinė bendrystė regionuose turi aiškią ateitį.

    Tekstas parengtas pagal Pakruojo rajono savivaldybės pateiktą informaciją.