CP v2

Tag: Kviečiai

  • Manų kruopos – ne atskiras augalas: iš ko jos gaminamos ir kodėl košės vaikams nereikėtų siūlyti kasdien

    Manų košė daugeliui iki šiol siejasi su vaikyste ir „patikimu“ pusryčių pasirinkimu, tačiau mitybos specialistai pabrėžia: jos maistinė vertė nėra tokia didelė, kaip ilgą laiką buvo manoma. Tai patiekalas, kuris greitai suteikia energijos, bet taip pat greitai gali vėl sukelti alkį.

    Svarbiausia, ką verta žinoti, yra tai, kad manų kruopos nėra gaminamos iš atskiro augalo. Jos gaminamos iš kviečių, o pati kruopa iš esmės yra stambesnio malimo kviečių produktas, kuriame išlieka gerokai mažiau grūdo luobelėje esančių skaidulų ir dalies mikroelementų.

    Manų kruopos gaunamos malant kviečius ir atskiriant stambesnes daleles, kurios vėliau naudojamos košėms, apkepams ar kepiniams tirštinti. Dėl to manai savo savybėmis artimi miltams, tik jų frakcija stambesnė, todėl patiekalams suteikia švelnesnę tekstūrą.

    Kadangi apdirbant kviečius pašalinamos luobelės ir gemalas, manų kruopose paprastai būna mažiau skaidulų ir mažiau natūralių grūdo junginių nei pilno grūdo produktuose. Būtent dėl to manų košė dažnai vertinama kaip „lengvesnis“, bet maistinių medžiagų prasme skurdesnis pasirinkimas.

    Manų košė yra greitai virškinamų angliavandenių šaltinis, todėl gali greitai suteikti energijos, ypač jei žmogus nevalgo daug arba po ligos sunkiai toleruoja „sunkesnį“ maistą. Dėl švelnios konsistencijos ji kartais pasirenkama, kai norisi tausoti virškinamąjį traktą.

    Vis dėlto sotumo jausmas dažnai būna trumpalaikis, nes tokio tipo angliavandeniai greitai pasisavinami. Praktikoje tai reiškia, kad po valandos ar dviejų gali vėl norėtis užkandžiauti, ypač jei košė valgoma be baltymų ar skaidulų šaltinių.

    Manų kruopose yra glitimo, todėl jos netinka žmonėms, turintiems celiakiją ar jautrumą glitimui, taip pat kviečių alergiją. Tokiais atvejais net ir nedidelis kiekis gali sukelti nepageidaujamas reakcijas, o sergant celiakija būtina griežta dieta be glitimo.

    Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad manų košė paprastai turi aukštesnį glikeminį poveikį nei pilno grūdo košės, todėl gali greičiau didinti gliukozės kiekį kraujyje. Dėl to ją verta saikingai įtraukti žmonėms, kurie serga cukriniu diabetu ar turi insulino rezistenciją, o taip pat tiems, kurie siekia mažinti kūno svorį.

    Kūdikiams ir mažiems vaikams kasdienis manų košės siūlymas nėra geriausia idėja, nes tai vienodas, skaidulų stokojantis patiekalas, kuris „išstumia“ įvairesnį maistą. Augančiam organizmui ypač svarbi mitybos įvairovė, geležies, kalcio, vitamino D šaltiniai ir pakankamas skaidulų kiekis.

    Manų košė ilgą laiką buvo viena populiariausių dėl praktiškumo: ji greitai išverda, lengvai paruošiama dideliais kiekiais ir yra nebrangi. Dėl šių priežasčių ji dažnai atsirasdavo darželių ar mokyklų valgiaraščiuose, o namuose būdavo laikoma patogiu sprendimu, kai reikia greitų pusryčių.

    Istoriškai manai taip pat buvo naudojami kaip būdas „papildyti“ vaikų mitybą, kai trūko šiuolaikinių kūdikių mišinių pasirinkimo ar informacijos apie subalansuotą mitybą. Šiandien rekomendacijos labiau remiasi įvairove, pilno grūdo produktais ir aiškesniu pridėtinio cukraus ribojimu.

    Manų košė gali likti racione kaip retkarčiais valgomas patiekalas, pavyzdžiui, kelis kartus per savaitę, jei ji patinka ir nėra medicininių kontraindikacijų. Dažniausiai problemas sukelia ne pati košė, o įprotis ją valgyti kasdien ir papildyti dideliais kiekiais cukraus.

    Jei norisi, kad pusryčiai būtų sotesni, verta derinti košę su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, kiaušiniu ar natūraliu jogurtu, o saldumą rinktis iš vaisių, o ne cukraus. Tokiu būdu mažėja staigių gliukozės svyravimų tikimybė ir lengviau išlaikyti sotumą iki pietų.

  • Trumpo ir JK prekybos susitarimas: bioetanolio sektoriaus griūtis smogė ūkiams ir grūdų kainoms

    Trumpo ir JK prekybos susitarimas: bioetanolio sektoriaus griūtis smogė ūkiams ir grūdų kainoms

    Jungtinės Karalystės ir JAV prekybos susitarimo pasekmės labiausiai išryškėjo ten, kur jų mažai kas tikėjosi: šalies bioetanolio grandinėje ir kviečių augintojų pajamose. Po politinių derybų dėl muito lengvatų britų automobiliams ir plienui JK suteikė JAV didelę be muito bioetanolio kvotą, kuri rinkoje greitai pakeitė vietinę produkciją.

    Dėl to sustojo vienas iš dviejų pagrindinių JK bioetanolio gamybos centrų, o likęs fabrikas kurį laiką veikė su pertraukomis ir priklausė nuo laikinos paramos. Ūkininkai teigia praradę stambų vietinį kviečių pirkėją, todėl regione sumažėjo konkurencija dėl grūdų, o kainos tapo labiau priklausomos nuo pašarų rinkos ir importo.

    Kaip kvotos pakeitė rinką

    Bioetanolis JK naudojamas kaip atsinaujinantis priedas benzinui, o jo gamyba tradiciškai rėmėsi vietiniais grūdais. Kai į rinką įėjo didelė be muito importo kvota, vietos gamintojams tapo sunkiau konkuruoti, nes importuojamas bioetanolis spaudė kainas ir mažino maržas.

    Ūkininkai pabrėžia, kad bioetanolio pirkėjai anksčiau dažnai mokėdavo nedidelę priemoką už tinkamos kokybės kviečius. Net ir keli eurai už toną ūkiams turi reikšmę, nes augalininkystės pelningumas paprastai skaičiuojamas mažomis maržomis, o sąnaudos, ypač trąšoms ir kurui, išlieka jautrios energijos kainų šuoliams.

    „Atrodė, kad derybose žemės ūkis buvo tik išnaša, o ne prioritetas“, – sakė vienas šiaurės Anglijos kviečių augintojas.

    Smūgis ne tik degalams

    Bioetanolio gamyklos svarbios ne vien degalų rinkai. Gamybos proceso šalutiniai produktai paprastai tampa baltymingais pašarais, kuriuos naudoja gyvulininkystės ūkiai, todėl sumažėjus gamybai dalis pašarų poreikio persikelia į importą, o tai didina tiekimo grandinės pažeidžiamumą.

    Dar vienas jautrus elementas yra anglies dioksidas, kuris kai kuriais atvejais taip pat gaunamas kaip bioetanolio gamybos šalutinis produktas ir naudojamas maisto bei gėrimų pramonėje, taip pat skerdyklose. Dėl to bioetanolio sektoriaus sutrikimai gali greitai virsti platesne problema, ypač kai rinkoje daug kitų sukrėtimų.

    Ūkininkų pajamos ir platesnis kontekstas

    Grūdų augintojams praradus dalį vietinės paklausos, daugiau kviečių nukreipiama į pašarų segmentą, o tai didina pasiūlą ir spaudžia kainas. Ūkininkai teigia, kad kai kuriuose regionuose kainų kritimas buvo ypač juntamas tada, kai likusi gamykla laikinai stabdė veiklą, nes rinka akimirksniu prarado reikšmingą pirkėją.

    Situaciją apsunkina ir geopolitinis neapibrėžtumas, keliantis energijos ir trąšų kainas, o tai tiesiogiai didina javų auginimo savikainą. Ūkininkai perspėja, kad jei kainos neatsigaus, dalis jų bus priversti mažinti investicijas, rinktis atsargesnes sėjomainas arba mažinti apsėjamo ploto riziką.

    JK vyriausybė viešai tvirtina, kad prekybos susitarimas pasiektas nacionalinio intereso labui ir saugo darbo vietas kituose sektoriuose, tačiau žemdirbių organizacijos ragina vertinti visą poveikį. Jų teigimu, vieną kartą praradus vietinį pramonės pajėgumą, atkurti jį brangu ir lėta, o priklausomybė nuo importo tampa ilgalaike.

  • Kyjivas kaltina Egiptą priėmus per Rusiją gabentus Ukrainoje pavogtus kviečius: kas žinoma?

    Kyjivas kaltina Egiptą priėmus per Rusiją gabentus Ukrainoje pavogtus kviečius: kas žinoma?

    Kyjivo kaltinimai dėl krovinio

    Ukraina antradienį pareiškė, kad Egiptas leido iškrauti laivą, kuris, Kyjivo teigimu, gabeno iš okupuotų teritorijų pavogtus Ukrainos kviečius, o krovinys buvo atplukdytas per Rusiją. Dėl to Ukrainos užsienio reikalų ministerija viešai sukritikavo Kairą ir paragino laikytis tarptautinės teisės.

    Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha nurodė, kad laivui „Asomatos“ buvo leista iškrauti 26 900 tonų kviečių Abu Kyro uoste. Kyjivas tvirtina, kad tai jau ketvirtas toks atvejis Egipto uostuose nuo balandžio.

    Teisiniai veiksmai ir sankcijų klausimas

    Pasak A. Sybihos, prieš keturias dienas Ukrainos generalinė prokuratūra oficialiai kreipėsi į Egipto Teisingumo ministeriją prašydama teisinės pagalbos dėl, Ukrainos vertinimu, neteisėto krovinio. Ukrainos pusė teigia pateikusi duomenis ir teisinius argumentus, kad laivas bei jo krovinys galėtų būti sulaikyti.

    Kyjivo teigimu, kviečiai buvo eksportuoti per laikinai okupuotą Krymą, o siuntoje minima sankcionuota bendrovė „Agro-Frigat“. Tokios schemos, anot Ukrainos, leidžia Rusijai „išplauti“ kilmę ir parduoti produkciją trečiosioms šalims kaip teisėtą.

    „Ukraina daugelį metų buvo patikimas Egipto maisto saugumo garantas, todėl nesuprantame, kodėl mūsų partneriai ir toliau priima pavogtus Ukrainos grūdus“, – sakė Andrijus Sybiha.

    Ką anksčiau žadėjo Egiptas

    Balandžio pradžioje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis skelbė, kad su Egipto prezidentu Abdel Fattahu el-Sisi aptarė grūdų klausimą. Tuomet V. Zelenskis teigė gavęs patikinimą, jog Egiptas nebepriims grūdų, išvežtų iš laikinai okupuotų Ukrainos teritorijų, ir kartu yra suinteresuotas didinti importą iš Ukrainos.

    Tačiau dabar Kyjivas tvirtina, kad laivai su, Ukrainos vertinimu, abejotinos kilmės kviečiais ir toliau pasiekia Egipto uostus. Dėl to Ukrainos diplomatija ragina Kairą vykdyti anksčiau duotus pažadus ir saugoti dvišalių santykių principus.

    Regioninė įtampa dėl grūdų maršrutų

    Ši istorija vyksta platesniame kontekste: Ukraina ne kartą yra kaltinusi Rusiją okupuotose teritorijose pasisavinant žemės ūkio produkciją ir ją realizuojant tarptautinėse rinkose. Kyjivas pabrėžia, kad tokie sandoriai ne tik pažeidžia nuosavybės teises, bet ir kuria papildomas finansines paskatas tęsti okupaciją.

    Anksčiau panašus diplomatinis ginčas kilo ir su Izraeliu, kai grūdų importuotojas atidėjo krovinio iškrovimą iš laivo „Panormitis“, kuris, kaip ir „Asomatos“, plaukiojo su Panamos vėliava. Ukraina taip pat skelbė stebinti kelis laivus, galinčius plaukti į Turkiją, Egiptą ir Alžyrą.

  • Japonai valgo vietoj mėsos: ši „iš baltymo“ gaminama alternatyva stebina skaičiais

    Seitanas – iš kviečių glitimo gaminamas produktas, pastaraisiais metais vis dažniau atsiduriantis ant stalo kaip mėsos alternatyva. Jo populiarumą kelia ne tik augantis augalinės mitybos pasirinkimas, bet ir tai, kad seitanas lengvai perima prieskonių bei marinatų skonį ir gali priminti mėsos tekstūrą.

    Seitanas nėra naujas išradimas: istoriniuose šaltiniuose minima, kad panašūs glitimo gaminiai budistų bendruomenėse buvo naudojami šimtmečius. Šiandien seitanas dažniausiai siejamas su veganiška ir vegetariška mityba, nes iš jo galima ruošti troškinius, kepti keptuvėje ar orkaitėje, o tinkamai pagardintas jis tampa universaliu baltymų šaltiniu.

    Didžiausias seitano privalumas – baltymų kiekis. Maistinės vertės lentelėse dažnai nurodoma, kad 100 gramų seitano gali būti apie 70–75 gramai baltymų, tačiau tikslūs skaičiai priklauso nuo gamintojo ir receptūros. Dėl to jis neretai lyginamas su mėsa, nors svarbu atkreipti dėmesį į bendrą raciono balansą.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad glitimo baltymas nėra pilnavertis visų nepakeičiamų aminorūgščių šaltinis, todėl vien seitanu baltymų poreikio dengti nepakanka. Praktikoje patariama jį derinti su ankštiniais, riešutais, sėklomis ar kitais baltymingais produktais, kad amino rūgščių profilis būtų pilnesnis.

    Mineralinių medžiagų požiūriu seitanas dažniausiai nėra toks turtingas kaip ankštiniai ar įvairūs pilno grūdo produktai, tačiau gali turėti seleno, taip pat nedidelius fosforo, kalcio ir geležies kiekius. Renkantis parduotuvėje verta tikrinti sudėtį, nes dalis gamintojų prideda daugiau druskos ar skonio stipriklių, o tai gali reikšmingai pakeisti produkto „sveikumo“ vaizdą.

    Seitano galima pasigaminti ir namuose, tačiau tradicinis būdas užima laiko: iš tešlos reikia išplauti krakmolą, kad liktų glitimo masė. Paprastesnis variantas – naudoti kviečių glitimo miltelius, juos sumaišyti su vandeniu, pagardinti prieskoniais, suformuoti masę ir išvirti sultinyje apie valandą, kol susiformuoja būdinga elastinga tekstūra.

    Paruoštą seitaną įprasta marinuoti prieš kepant ar troškinant, nes jis puikiai sugeria skonius. Šalia dažnai rekomenduojama patiekti daržoves, o bendram raciono pilnavertiškumui užtikrinti – nepamiršti įvairių baltymų šaltinių, ypač ankštinių, kurie mityboje suteikia ir skaidulų, ir platesnį mikroelementų spektrą.

    Seitanas tinka ne visiems: jis netinkamas sergantiesiems celiakija ar turintiems jautrumą glitimui, nes gaminamas praktiškai iš gryno kviečių glitimo. Dėl to prieš keičiant mitybą ar dažniau renkantis šį produktą, ypač esant sveikatos nusiskundimams, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Įspaudas molyje, kuris keičia istoriją

    Pietų Kaukaze, Gruzijoje, aptiktas nedidelis kviečių varpos įspaudas neolito laikotarpio molinėje plytoje verčia iš naujo peržiūrėti, kur ir kaip galėjo atsirasti duoniniai kviečiai. Tyrėjai teigia, kad radinys siekia maždaug 8 000 metų ir rodo ankstyvą, kryptingą žemdirbystės raidą regione.

    Radinys aptiktas tiriant dvi ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes – Gadachrili Gora ir Shulaveris Gora. Abi jos priskiriamos Šulaveri–Šomutepe kultūrinei tradicijai, gyvavusiai maždaug prieš 8 000–7 300 metų dabartinės pietryčių Gruzijos teritorijoje ir gretimuose regionuose.

    Ką rodo naujas tyrimas?

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad duoniniai kviečiai tikėtina susiformavo per natūralią hibridizaciją. Ji galėjo įvykti susikryžminus jau prijaukintiems kviečiams su laukine žole, žinoma kaip Aegilops tauschii, kuri laikoma svarbiu duoninių kviečių genetiniu „donoru“.

    Archeologinių kasinėjimų metu rasta ne tik įspaudų statybinėje medžiagoje, bet ir suanglėjusių augalų liekanų, leidžiančių atsekti, kokie javai buvo auginami ir kaip jie galėjo būti apdorojami. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie botaniniai pėdsakai ypač vertingi, nes padeda susieti kasdienę buitį su žemdirbystės inovacijomis.

    Gruzijos nacionalinio muziejaus vadovas Davidas Lordkipanidzė sako, kad atradimai papildo ankstesnius duomenis apie itin ankstyvas žemdirbystės ir maisto gamybos tradicijas šiame regione.

    „Čia turime 8 000 metų senumo duoninių kviečių pėdsakų, o anksčiau šiame regione buvome radę ir 8 000 metų senumo vyno gamybos pėdsakų“, – sakė D. Lordkipanidzė.

    Kodėl Pietų Kaukazas svarbus šiandien?

    Ilgą laiką ankstyvosios žemdirbystės ištakos dažniausiai siejamos su vadinamuoju Derlinguoju pusmėnuliu – plačiu regionu nuo Egipto iki Mesopotamijos. Tačiau vis daugiau archeologinių ir genetinių tyrimų rodo, kad žemdirbystė plito ne vienu keliu, o kai kuriose vietose vyko vietiniai prisitaikymai ir naujų augalų formų atsiradimas.

    Tyrime pažymima, kad Pietų Kaukazo bendruomenės palaikė ryšius su kaimyniniais regionais, perimdavo žinias, bet jas pritaikydavo savo aplinkai ir klimatui. Tai svarbu aiškinantis, kodėl vieni augalai tapo pagrindiniais maisto šaltiniais, o kiti liko vietinės reikšmės.

    Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologė Melinda Zeder teigia, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip realiai vyko prijaukinimo procesai, kurie nebūtinai buvo vienkartiniai ar suplanuoti iki smulkmenų.

    „Šis tyrimas rodo vietinių Pietų Kaukazo žmonių išradingumą ir inovacijas, kai jie rėmėsi turimomis technologijomis, bet kūrė sprendimus pagal savo aplinkos sąlygas“, – sakė M. Zeder.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikslinti pasaulinę žemdirbystės istoriją ir geriau suprasti šiuolaikinių kultūrinių augalų genetines šaknis. Tai aktualu ir šiandien, kai, dėl klimato kaitos ir ligų plitimo, žemės ūkiui vis svarbesnė tampa augalų genetinė įvairovė ir jų prisitaikymo galimybės.