Kaip sraigė užrašo orus
Australijos Kvinslando universiteto mokslininkai nustatė, kad sausumos sraigių kiautuose gali būti užkoduota ekstremalių orų istorija. Tyrimas rodo, kad kiauto augimo „juostos“ fiksuoja aplinkos pokyčius panašiai kaip medžių rievės.
Sraigės kiautas auga ne plečiantis į plotį, o ilgėjant ties kiauto anga. Mantija, specialus sraigės organas, išskiria kalcio karbonatą, kuris sukietėjęs sudaro naują kiauto sluoksnį ir taip palieka chronologinį įrašą.
Radiokarbonas ir izotopai atskleidė staigmenų
Tyrėjai analizavo Biggenden juostuotosios sraigės Figuladra bayensis kiautą, rastą Coalstoun Lakes nacionaliniame parke. Aukštos skyros radiokarbono datavimas kai kuriose augimo juostose parodė padidėjusį radiokarbono kiekį, siejamą su branduoliniais bandymais Australijoje 1960-aisiais.
„Naudojome aukštos skyros radiokarbono datavimą, kad nustatytume kiauto augimo juostų amžių“, – sakė tyrimui vadovavęs geologas ir aplinkotyros mokslininkas Nicholas Patton.
„Kiaute aptikome padidėjusį radiokarbono kiekį, susijusį su 1960-ųjų bandymais, todėl galėjome datuoti augimo juostas ir nustatyti, kad sraigė gyveno apie 4,5 metų“, – sakė Nicholas Patton.
Be radiokarbono, kiaute „užsirakina“ ir anglies bei deguonies izotopai, leidžiantys atsekti klimato ir aplinkos sąlygas, taip pat netiesiogiai spręsti apie mitybą. Tokie izotopiniai „parašai“ dažnai naudojami paleoklimato tyrimuose, kai siekiama atkurti laikotarpius, kurių meteorologiniai stebėjimai neapima.
Ryšys su ciklonais 2015 ir 2017 metais
Mokslininkai pastebėjo, kad sraigės kiautas augo ne tolygiai: buvo spartaus augimo tarpsnių ir periodų, kai augimas beveik sustojo. Kai kuriais metais augimo tempas smarkiai skyrėsi, o tai leido įtarti, kad lemiamas veiksnys buvo ne „įprastas“ sezoniškumas.
„Rezultatai parodė, kad sraigė reagavo į ekstremalius kritulių įvykius, o ne į bendrą metinį drėgnumą“, – sakė aplinkotyros mokslininkas Jamie Schulmeister.
Tyrėjai spartaus augimo fazes susiejo su itin gausiomis liūtimis po 2015 ir 2017 metais regione fiksuotų tropinių ciklonų. Anot jų, tokie epizodai kiaute paliko aiškiai išskiriamas augimo atkarpas, leidžiančias sieti biologinį įrašą su konkrečiais ekstremaliais reiškiniais.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kiautai, būdami mineralinės kilmės, aplinkoje išlieka gerokai ilgiau nei patys gyvūnai. Dėl to, radus kiautų skirtinguose nuogulų sluoksniuose ir sujungus jų „asmenines“ laiko juostas, būtų galima rekonstruoti ekstremalių kritulių ar ciklonų pėdsakus ir gerokai senesniais laikotarpiais.
„Jei rasime kiautų skirtinguose nuogulų sluoksniuose, galėsime sujungti atskirus įrašus ir šią informaciją nukelti dar toliau į praeitį“, – sakė Nicholas Patton.
Šis darbas įsilieja į sparčiai augančią kryptį, kai klimato praeitis atkuriama pasitelkiant vadinamuosius natūralius archyvus, pavyzdžiui, medžių rieves, ledo gręžinius, koralus ar urvų nuogulas. Kuo daugiau nepriklausomų „archyvų“ sutampa, tuo patikimesnis tampa ekstremalių reiškinių dažnio ir intensyvumo vertinimas ilgalaikėje perspektyvoje.
Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale The Holocene.
