Sirijos piliečiai, bandantys kirsti Libano sieną, vis dažniau susiduria su griežtesnėmis taisyklėmis ir ilgesnėmis procedūromis. Dėl to pasienyje suklestėjo tarpininkų, vadinamųjų tvarkytojų ir kelionių agentūrų rinka, kuri už įvažiavimo formalumus ima keliasdešimt kartų daugiau nei oficialūs mokesčiai.
„Euronews“ kalbintas vairuotojas, dirbantis maršrute Damaskas–Beirutas, pasakojo apie sistemą, kurioje dalyvauja agentūros Sirijos sostinėje, dokumentų tvarkytojai pasienyje ir partneriai Beirute. Pasak jo, parduodami „paketai“ tiems, kurie patys nebesugeba susitvarkyti reikalų oficialiu keliu.
Libano Generalinio saugumo direktorato oficialūs mokesčiai, remiantis publikacijoje nurodyta informacija, siekia iki maždaug 70 eurų. Tačiau realios sumos, kurias keliautojai esą sumoka neoficialiems tarpininkams, yra nepalyginamai didesnės.
Už 48 valandų buvimą Libane per tarpininkus prašoma apie 170 eurų, už savaitę apie 240 eurų, o už mėnesį apie 370 eurų. Metinės rezidencijos sutvarkymas, kaip teigiama publikacijoje, kainuoja maždaug 4 400 eurų, o anksčiau siūlyta šešių mėnesių schema, kuri šiuo metu sustabdyta, buvo įkainota apie 1 400 eurų.
Pinigų skirtumas, pasak šaltinių, dažniausiai nusėda kaip kyšiai ar atsilyginimai, kad būtų apeiti reikalavimai. Tarp jų minimas įrodymas apie turimas lėšas, viešbučio rezervacija ar tolesnės kelionės bilietas.
Procedūros grindžiamos griežta tyla: keliautojai neturi atskleisti pareigūnams, kad dokumentus sutvarkė vairuotojas ar agentūra. Pasak vairuotojo, toks prisipažinimas gali baigtis jo sulaikymu ir draudimu įvažiuoti į Libaną.
Publikacijoje aprašoma ir kita praktika, kai atvykstant pagal „turistų grupės“ schemą keliautojas buvimo laikui turi atiduoti pasą ar tapatybės kortelę garantui ar įmonės atstovui. Dokumentai grąžinami tik išvykstant, o pagal kitą, laisvesnę schemą, jie gali likti pas patį žmogų.
Baudos ir draudimai kelia įtampą
Net keliautojai, kurie teoriškai turėtų lengviau pereiti patikrą, esą susiduria su papildomais mokesčiais. Tarp jų minimi profesinių sąjungų narių pažymėjimų turėtojai, kai kurių verslo registrų atstovai ar tranzitu vykstantys žmonės.
Už vadinamąjį aptarnavimą pasienyje gali būti reikalaujama apie 55 eurus, o kartu išlieka ilgas laukimas ir trumpi leistini terminai. Publikacijoje teigiama, kad kai kuriems keliautojams leidžiama pasilikti 15 dienų, o tranzitu vykstantiems kartais skiriamos vos 24 valandos.
Didžiausią spaudimą, anot publikacijos, kelia baudos už termino viršijimą. Už vienos dienos vėlavimą po mėnesio leidimo gali būti skiriama apie 55 eurų bauda ir vienerių metų draudimas atvykti į Libaną.
Ilgesnio termino pažeidimai kainuoja dar brangiau: už šešių mėnesių rezidencijos limito viršijimą minima maždaug 250 eurų bauda, kuri didėja, kuo ilgiau žmogus pasilieka nelegaliai. Tokia politika, pasak stebėtojų, sukuria papildomą motyvaciją rinktis tarpininkus dar prieš atvykstant prie sienos.
Kas pasikeitė po 2024 metų?
Libanas priėmė didžiulį skaičių nuo karo bėgusių sirų, o tai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl įvažiavimo kontrolė buvo griežtinama. Valdžia viešai argumentuoja, kad spaudimą patiria viešosios paslaugos, darbo rinka ir visa pabėgėlių politika.
„Euronews“ straipsnyje pabrėžiama, kad po Basharo al Assado režimo žlugimo 2024 metų gruodį judėjimas pasienyje suaktyvėjo, o Libano pusėje procedūros dar labiau sugriežtėjo. Tuo pat metu Sirijos pusėje, pasak pašnekovo, kelionė tapo paprastesnė, nes neliko kai kurių buvusių patikros punktų, siejamų su prievartavimu ir reketu.
Papildomų sunkumų kelia ir infrastruktūra: keli perėjimo punktai, kaip teigiama publikacijoje, buvo apgadinti per Izraelio smūgius ir vis dar neveikia. Dėl to daliai transporto tenka važiuoti ilgesniais aplinkiniais keliais, o tai didina kelionės kainą ir mažina reguliarių reisų pelningumą.
Pašnekovas teigė, kad dabar vairuotojai dažnai sieną kerta su vienu ar dviem keleiviais, kai anksčiau automobiliai būdavo pilni. Jis taip pat priminė, kad iki 2014 metų kai kuriems keliautojams pakakdavo pateikti tapatybės kortelę ir buvo galima gauti šešių mėnesių įvažiavimą.
Publikacijoje pažymima, kad pateiktų sumų ne visada pavyko nepriklausomai patikrinti, o Libano institucijos į užklausą dėl komentaro tuo metu nebuvo atsakiusios. Vis dėlto aprašomas modelis atitinka platesnę tendenciją, kai sugriežtėjus migracijos kontrolės režimams atsiranda lygiagrečios paslaugų rinkos, iš kurių labiausiai nukenčia pažeidžiamiausi keliautojai.
