Vokietijoje, prie Maino upės, statant vandens sulaikymo baseiną netoli Willigis tilto darbininkai netikėtai aptiko didžiules medines konstrukcijos dalis. Iš pradžių radinys neatrodė itin senas, tačiau vėlesni tyrimai atskleidė, kad tai – geležies amžiaus laikų statinys.
Bavarijos valstybinės paminklų apsaugos tarnybos specialistai ąžuolines sijas datavo dendrochronologijos metodu. Medžių rievės parodė, kad medžiai buvo nukirsti tarp 372 ir 352 metų prieš mūsų erą, laikotarpiu, siejamu su La Tène kultūra, dažnai tapatinama su keltų bendruomenėmis Vidurio Europoje.
Didžiausią įspūdį mokslininkams daro statinio mastas ir konstrukciniai sprendimai. Kompleksą sudarė masyvios ąžuolinės sijos, sujungtos su sausuoju mūru – be skiedinio sukrautais akmenimis, o kai kurios medinės dalys siekia 3–4 metrų ilgį ir gali sverti iki maždaug 250 kilogramų.
Radinio iškėlimas tapo atskiru iššūkiu, nes daugiau kaip du tūkstantmečius drėgnoje aplinkoje išsilaikiusi mediena, patekus į orą, ima sparčiai irti. Dėl to sijas archeologai pirmiausia atkasa rankomis, vėliau kelia kranu, o nuvalytas detales perkelia į vandens talpyklas, kad jos neišdžiūtų ir neprarastų struktūros.
Kartu taikomos ir naujausios dokumentavimo technologijos: elementai skenuojami 3D lazeriniu būdu, kad būtų tiksliai užfiksuota jų forma ir sujungimai. Ant paviršių išlikę įrankių pėdsakai leidžia tikėtis rekonstruoti, kaip keltų amatininkai apdirbo ąžuolą, kokius kirvius ar tašymo įrankius naudojo ir kaip išgaudavo tvirtas jungtis.
Kokia galėjo būti paskirtis?
Kol kas didžiausia mįslė – kam šis statinys buvo skirtas. Konstrukcija stovėjo tiesiai prie upės, o prieš pagrindinę dalį buvo įrengta į vandenį orientuota medinė platforma, todėl viena realiausių hipotezių sieja radinį su laivyba.
Tokio tipo platforma galėjo būti pritaikyta kroviniams iškrauti arba laivams švartuoti, o didesnė ant kranto esanti konstrukcija – kontroliuoti kelią iš upės į netoliese buvusią gyvenvietę. Tyrėjai taip pat neatmeta, kad objektas galėjo atlikti apsaugos, prekybos organizavimo ar net rinkliavų surinkimo funkciją svarbiame vandens kelyje.
Ką tai pasako apie keltų visuomenę?
Pats statinys leidžia spręsti apie aukštą organizacinį lygį ir išteklius. Tyrėjai nurodo, kad ąžuolinė mediena greičiausiai buvo atgabenta iš Spessart regiono, o akmenys – transportuojami palei Mainą, tad reikėjo koordinuotos logistikos ir daug darbo jėgos.
Monumentali konstrukcija šlapioje pakrantės zonoje reiškia, kad bendruomenė turėjo ne tik meistrų, bet ir gebėjo planuoti darbus, paskirstyti resursus ir įgyvendinti sudėtingus inžinerinius sprendimus. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokį vaidmenį geležies amžiuje galėjo vaidinti dabartinio Ašafenburgo apylinkės ir ar ši vieta buvo svarbus regiono prekybos taškas.