Prie Dunojaus, ties Deinhamu, darbininkams vykdant žemės darbus aptikta neįprasta geležies amžiaus radinių sankaupa. Archeologai nustatė, kad tai buvo ne atsitiktinai į upę patekę metalo gabalai, o greičiausiai vandens keliu gabentas krovinys, prieš tūkstančius metų atsidūręs upės sąnašose.
Rasta mažiausiai 500 dviem galais smailėjančių geležinių strypų, kurie, mokslininkų vertinimu, yra kalti, o ne lieti. Vieno strypo vidutinis ilgis siekia apie 28,5 centimetro, o išlikusių pilnų egzempliorių vidutinė masė yra apie 2 kilogramus.
Tai nėra nei ginklai, nei įrankiai, o pusgaminiai, iš kurių vėliau buvo galima pagaminti įvairius geležies dirbinius. Tokie standartizuoti pusfabrikačiai buvo patogūs transportuoti ir naudoti kaip žaliava, todėl radinys laikomas svarbiu įrodymu apie tuo metu veikusias gamybos ir tiekimo grandines.
Didžiausia tokio tipo sankaupa Europoje
Iki šiol įvairiose Europos vietose panašūs radiniai dažniausiai sudarydavo keliasdešimt strypų, todėl Deinhamo atvejis išsiskiria mastu. Tyrėjai jį apibūdina kaip didžiausią žinomą tokio tipo geležies pusgaminių telkinį, siejamą su geležies amžiaus laikotarpiu.
Vien tik metalo kiekis rodo, kad krovinys galėjo turėti didelę ekonominę reikšmę bendruomenei ar politinei jėgai, kontroliavusiai gamybą ir prekybą. Skaičiuojama, kad maždaug 1 tona geležies teoriškai galėtų būti panaudota maždaug 500 kalavijų arba net apie 8 000 vinių pagaminimui, priklausomai nuo dirbinių dydžio ir technologijos.
Iš kur plaukė krovinys ir kodėl nuskendo?
Tiksli krovinio kilmė kol kas nėra aiški, tačiau logika diktuoja, kad jis atkeliavo iš aukščiau upės, iš Dunojaus baseino ar intakų. Kaip viena tikėtinų kilmės krypčių minima Bavarija, kur geležies amžiaus laikotarpiu veikė geležies gamybos centrai.
Tolesni tyrimai turėtų remtis mikroelementų ir priemaišų analize, kuri kartais leidžia susieti metalą su konkrečiais rūdos telkiniais ar regionais. Tokie metodai pastaraisiais metais vis plačiau taikomi archeometalurgijoje, siekiant atsekti senovės žaliavų judėjimą ir prekybos ryšius.
Ne mažesnė mįslė yra ir pats krovinio praradimo scenarijus. Laivo ar valties liekanų nerasta, o dalis pirminio archeologinio konteksto galėjo būti sunaikinta šiuolaikinių kasimo darbų metu.
Tyrėjai neatmeta, kad metalas teoriškai galėjo būti į upę įmestas tyčia, pavyzdžiui, atliekant ritualines aukas, tačiau šis atvejis menkai dera su žinomais regioniniais tokių radinių modeliais. Dėl to labiau tikėtina versija, jog krovinį gabenantis laivas ar plaustas patyrė avariją, o pusgaminiai nugrimzdo ir buvo palaidoti sąnašose.
Ką tai keičia geležies amžiaus istorijoje?
Radinys svarbus ne vien dėl įspūdingo kiekio, bet ir dėl to, ką jis pasako apie geležies gamybą ir prekybą Centrinėje Europoje. Mokslininkai šį telkinį sieja su La Teno laikotarpiu ir pabrėžia, kad tokio dydžio siunta rodo labiau išplėtotą prekybą geležimi, nei leido manyti ankstesni duomenys.
Radinius perėmė ir saugo Aukštutinės Austrijos regiono kultūros institucija Lince, o tyrėjai planuoja tęsti analizę, kad tiksliau nustatytų metalo kilmę, galimą gavėją ir aplinkybes, dėl kurių krovinys atsidūrė upėje.