Ilgą laiką populiariausias būdas perskaičiuoti šuns amžių į žmogaus metus buvo paprastas: vieneri šuns metai prilygsta septyneriems žmogaus. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad toks skaičiavimas yra pernelyg supaprastintas ir dažnai klaidinantis.
2020 metais paskelbtas tyrimas parodė, kad šunys sensta netolygiai: ankstyvais gyvenimo etapais biologiniai pokyčiai vyksta gerokai greičiau, o vėliau procesas lėtėja. Tai reiškia, kad vieno universalaus daugiklio visiems šuns gyvenimo tarpsniams nėra.
Kas buvo ištirta ir kodėl
Mokslininkai surinko kraujo mėginius iš 104 Labradoro retriverių nuo mažų šuniukų iki 16 metų amžiaus. Tada jie analizavo DNR metilinimo žymes ir palygino jas su anksčiau sukauptais 320 žmonių duomenimis, apimančiais 1–103 metų amžių.
DNR metilinimas yra cheminė žymėjimo sistema, padedanti reguliuoti, kurie genai ląstelėse yra aktyvūs, o kurie ne. Šios žymės su amžiumi kinta gana nuspėjamai, todėl iš jų galima sudaryti vadinamąjį epigenetinį laikrodį, rodantį biologinį, o ne tik kalendorinį amžių.
Tyrime pastebėta, kad jauni šunys pagal metilinimo raštus labiau primena jaunus žmones, o vyresni šunys – vyresnius žmones, tačiau viduriniuose etapuose skirtumai išryškėja labiausiai. Išvada aiški: šuns organizmas „daugiausia pasensta“ labai anksti, o vėliau senėjimo tempas krenta.
Nauja formulė vietoje mito
Remdamiesi molekulinių žymenų palyginimu, tyrėjai pasiūlė matematinę formulę, kuri šuns amžių paverčia žmogaus amžiumi tiksliau nei 7 metų taisyklė. Ji atrodo taip: žmogaus amžius lygus 16 kartų natūrinis logaritmas iš šuns amžiaus (metais) ir dar pridėti 31.
Pagal šį modelį vienų metų šuo apytikriai atitinka 31 metų žmogų, dvejų metų – apie 42 metų, o ketverių metų šuo būtų maždaug 53 metų žmogaus amžiaus. Vėliau senėjimas lėtėja: 12 metų šuo apytikriai prilygsta maždaug 71 metų žmogui.
Kodėl tai ne visiems šunims vienodai
Patys autoriai pabrėžė ribotumą: tyrime dalyvavo tik viena veislė – Labradoro retriveriai. Skirtingų veislių gyvenimo trukmė ir fiziologija smarkiai skiriasi, todėl tikėtina, kad „amžiaus kreivė“ gali būti kitokia, ypač lyginant mažus ir labai didelius šunis.
Kiti tyrimai rodo bendras tendencijas: didesni šunys vidutiniškai gyvena trumpiau nei mažesni, mišrūnai neretai pasižymi ilgesne gyvenimo trukme, o kastracija ar sterilizacija kai kuriose populiacijose siejama su ilgesniu išgyvenamumu. Vis dėlto konkrečios, veislėms pritaikytos epigenetinės formulės dar nėra plačiai patvirtintos.
Ką tai keičia šeimininkams ir mokslui
Naujas požiūris svarbus ne tik smalsumui ar socialinių tinklų įrašams apie gimtadienius. Epigenetiniai laikrodžiai vis dažniau naudojami biologinio amžiaus ir su senėjimu susijusių procesų tyrimams, o šunys dėl panašios aplinkos su žmonėmis gali tapti ypač vertingu modeliu.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šunys dalijasi su žmogumi kasdieniais senėjimui svarbiais veiksniais, tokiais kaip mityba, fizinis aktyvumas ir cheminių medžiagų poveikis. Todėl geresnis šuns biologinio amžiaus įvertinimas gali padėti tiksliau tirti, kas iš tiesų spartina ar lėtina senėjimą tiek gyvūnams, tiek žmonėms.
Praktiškai tai reiškia viena: jei kas nors pasako, kad jų šuo yra „47 metų žmogaus amžiaus“, verta prisiminti, kad paprasta taisyklė iš septynių dažnai neatspindi realybės. Tiksliausias atsakymas priklauso nuo šuns amžiaus tarpsnio, o ateityje – tikėtina, ir nuo veislės.