CP v2

Tag: Laidojimo papročiai

  • Lenkijoje aptiko retą VIII–X a. laidojimą: kapas primena valtį, radiniai nustebino archeologus

    Lenkijoje aptiko retą VIII–X a. laidojimą: kapas primena valtį, radiniai nustebino archeologus

    Lenkijos Liublino vaivadijoje, netoli Chodliko, archeologai aptiko išskirtinį ankstyvųjų viduramžių laidojimą, datuojamą VIII–X amžiais. Tyrimus atlieka Lenkijos mokslų akademijos Archeologijos ir etnologijos instituto specialistai, o radinys jau vadinamas vienu netipiškiausių regione.

    Kaip nurodo tyrėjai, kapas savo forma primena ankstyvųjų viduramžių luotą, išskobtą iš vieno medžio kamieno. Struktūra yra maždaug 4,5 metro ilgio ir kiek mažiau nei 1,5 metro pločio, tačiau kol kas neįmanoma patvirtinti, ar kape iš tikrųjų buvo medinė valtis, nes organinės medžiagos neišliko.

    Laidojimo tipas mokslininkams kelia daug klausimų, nes vadinamieji laidojimai valtyse dažniausiai siejami su Skandinavija ir Baltijos pakrantės regionais. Tarp slavų bendruomenių toks paprotys fiksuojamas gerokai rečiau, todėl Chodliko atvejis laikomas itin reikšmingu, ypač platesniam šio Lenkijos regiono kontekstui.

    Kape rado degintų kaulų

    Laidojimo vietoje aptikta degintų žmogaus kaulų, taip pat dantų fragmentų, o greta jų rasta ir nemažai keramikos šukių. Tokie radiniai gali rodyti sudėtingesnį laidojimo ritualą, kuriame buvo naudojami indai ir aukos elementai, tačiau tikslią interpretaciją pateiks tik išsamesnės analizės.

    Archeologai praneša radę ir lydyto sidabro gabalėlių bei apdegusių plokštelių, kurios, tikėtina, buvo ankstyvųjų viduramžių papuošalų dalys. Tarp pirmųjų identifikuotų objektų minimas sidabrinis papuošalas su dekoratyviniais elementais, būdingais to meto juvelyrikai.

    Paslaptingi gyvūnų palaikai

    Didelį susidomėjimą sukėlė ir gyvūnų liekanos, tarp kurių aptiktas arklio dantis. Tokie radiniai slavų ankstyvųjų viduramžių laidojimuose pasitaiko nedažnai, todėl kol kas neaišku, ar tai susiję su mirusiojo statusu, ritualu ar kultūriniais ryšiais su kitais regionais.

    Chodlikas ankstyvaisiais viduramžiais buvo svarbus centras, esantis prie reikšmingų susisiekimo kelių, o netoliese ėjo maršrutai, jungę vakarų ir rytų žemes. Tyrėjai pabrėžia, kad šioje teritorijoje aptinkama skirtingų įtakų pėdsakų, todėl neįprastas laidojimo būdas gali būti platesnių kontaktų rezultatas.

    Lauks radiokarboninių tyrimų

    Šiuo metu archeologai saugo radimvietę ir tęsia detalius darbus, rinkdami smulkias liekanas, pavyzdžiui, anglies ir augalų fragmentus, kurie galėtų padėti tiksliau atkurti ceremonijos eigą. Taip pat rengiama trimatė dokumentacija, kuri vėliau leis sukurti skaitmeninę laidojimo struktūros rekonstrukciją.

    Artimiausiais etapais planuojami antropologiniai ir radiokarboniniai tyrimai, o jei pavyktų aptikti išlikusių medienos pėdsakų, galėtų būti pasitelkti ir dendrologiniai metodai. Tikimasi, kad šie tyrimai padės atsakyti, kas buvo palaidotas, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl pasirinktas toks retas laidojimo būdas.

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijai priklausančioje Baltijos jūros saloje Lilla Karlsö archeologai urve aptiko jaunos moters palaikus, o šalia jų ir negimusio kūdikio kaulus. Jei pirminės datavimo prielaidos pasitvirtins, tai gali būti vienas seniausių žinomų nėščios moters palaidojimų Šiaurės Europoje.

    Radinys aptiktas maždaug penkių metrų gylyje, tęsiant kasinėjimų sezoną, kuris šioje vietoje vyksta jau kelerius metus. Tyrėjai iš pradžių rado pavienį kaulą, tačiau vėliau sujungus detales paaiškėjo, kad tai jaunos moters šonkauliai, kryžkaulis ir dubens fragmentai.

    Ypatingą reikšmę mokslininkams turėjo kūdikio kaulų padėtis motinos skeleto atžvilgiu. Aptikta ir vaisiaus kaukolės dalis bei kaklo slankstelio fragmentas, o tai leidžia manyti, kad kūdikis mirties metu vis dar buvo moters įsčiose.

    Preliminariai vertinama, kad moteriai galėjo būti vos keliolika metų, o nėštumas buvo pažengęs, maždaug 32–34 savaitės. Radiokarboninis datavimas ir DNR tyrimai dar neatlikti, tačiau būtent jie turėtų patikslinti palaikų amžių, kilmę ir galimus giminystės ryšius.

    Kas iš tikrųjų įvyko urve?

    Archeologai taip pat siekia tiksliau suprasti patį laidojimo būdą ir ar tai buvo sąmoningas, ritualizuotas palaidojimas. Viena versijų, kad moteris galėjo būti paguldyta ant šono, sulenkus kojas, tačiau kol kas to patvirtinti nepavyksta, nes kasinėjimai urve dar tęsiami.

    Šis atradimas išsiskiria ir platesniu kontekstu: ankstesni tyrimai Karlsö salose yra atskleidę ir kitų žmonių, įskaitant kūdikius, palaikų. Tai gali reikšti, kad regione gyveno ne tik pavieniai medžiotojai ar žvejai, bet ir šeimos, o urvai galėjo turėti ypatingą socialinę ar apeiginę reikšmę.

    Kodėl datavimas gali nustebinti?

    Palaikai, remiantis sluoksnio analizės duomenimis, preliminariai siejami su 8 000–9 500 metų senumo laikotarpiu, kai Šiaurės Europa jau buvo atsigaunanti po ledynmečio. Jeigu šie skaičiai bus patvirtinti radiokarboniniais tyrimais, Lilla Karlsö radinys taps itin svarbiu šaltiniu, leidžiančiu geriau suprasti ankstyvųjų Baltijos regiono bendruomenių gyvenimą, mirtingumą ir laidojimo tradicijas.

    Pats urvas jau anksčiau pateikė netikėtumų: čia rasta ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, įskaitant konstrukcijų liekanas, siejamas su vikingų epocha. Dėl to vietovė laikoma daugiasluoksne, o naujausias atradimas gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių Švedijos archeologijoje.

  • Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Egipte, vienoje svarbiausių senovės Tėbų nekropolio dalių Šeich Abd el Kurnoje, archeologai aptiko maždaug 3 000 metų senumo kapavietės kompleksą. Ši vietovė netoli Luksoro šimtmečius buvo skirta aukšto rango valdininkų, žynių ir su karališkuoju dvaru susijusių asmenų laidojimui.

    Tyrėjai skelbia, kad kapas priklausė Paserui, aukšto statuso pareigūnui, gyvenusiam Ramessidų dinastijos laikotarpiu Naujosios karalystės epochoje. Tai buvo Egipto galybės metas, kai valdė Ramzio giminės faraonai, o valstybės administracija rėmėsi plačiu raštininkų ir valdininkų aparatu.

    Kapavietės savininko tapatybę leido nustatyti išlikę užrašai ir dekoratyviniai elementai. Tokios inskripcijos archeologams yra vienas patikimiausių šaltinių, nes jos padeda atkurti ne tik konkretaus asmens biografines detales, bet ir to meto valdymo bei titulų sistemą.

    Radinys atskleidė ir laidotuvių architektūros ypatumus: aptikta iš džiovintų plytų mūryto kiemo liekanų, konstrukcinių kapo dalių, taip pat erdvių, skirtų mirusiojo kulto ceremonijoms. Pasak specialistų, toks komplekso planas rodo, kad Paseris priklausė elito sluoksniui ir galėjo turėti reikšmingų pareigų.

    Senovės Egipto kapai buvo ne vien palaidojimo vietos, bet ir simbolinė erdvė, skirta užtikrinti mirusiajam tęstinį egzistavimą pomirtiniame pasaulyje. Dėl to sienos dažnai būdavo puošiamos kasdienio gyvenimo scenomis, religiniais ritualais ir tekstais, kurie, tikėta, padeda sielai kelionėje į anapus.

    Egipto valdžios institucijos ne kartą pabrėžė, kad tokie atradimai svarbūs ne tik mokslo pažangai, bet ir kultūros paveldo apsaugai bei turizmui. Luksoro regionas, seniau vadintas Tėbais, išlieka vienu reikšmingiausių pasaulio archeologinių centrų, o nauji kasinėjimai nuolat primena, kiek daug paslapčių dar slypi po dykumos smėliu.

  • Stulbinantis radinys Britanijoje: jauna romėnė palaidota švininiame karste – ką tai atskleidė?

    Stulbinantis radinys Britanijoje: jauna romėnė palaidota švininiame karste – ką tai atskleidė?

    Britanijoje archeologai aptiko išskirtinai retą radinį – puošnų švininį karstą su maždaug prieš 1 700 metų mirusios jaunos moters palaikais. Tyrėjų teigimu, tokio tipo laidojimas Romos pasaulyje buvo itin brangus, todėl dažniausiai skirtas aukščiausio statuso žmonėms.

    Vien švino karstas buvo prabangos ženklas, o šiuo atveju jis dar buvo įdėtas į medinę dėžę, kuri iki mūsų dienų neišliko – rasta tik jos pėdsakų grunte ir geležinių vinių. Karsto dangtis ir korpusas dekoruoti geometriniais raštais bei ornamentais, būdingais vėlyvosios Romos laikotarpio laidojimo menui.

    Prabanga ir simbolika po žeme

    Specialistai pabrėžia, kad ornamentai atliko ne tik estetinę funkciją. Vėlyvosios Romos imperijos laidotuvių tradicijose tokie motyvai siejami su simboline apsauga ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu, o paties karsto gamyba buvo patikima specializuotiems meistrams.

    Kape rasti ir kiti aukštą socialinę padėtį patvirtinantys daiktai: puošnios plaukų segės iš gagato, taip pat subtilūs stikliniai indeliai, galėję būti skirti kvapiosioms medžiagoms. Laboratoriniai tyrimai atskleidė importuotų sakų, įskaitant smilkalus, pėdsakus.

    Kas žinoma apie moterį?

    Archeologų vertinimu, moteriai mirties metu galėjo būti apie 20–30 metų. Kai kurie izotopiniai duomenys leidžia svarstyti, kad ji galėjo būti kilusi iš Kolčesterio apylinkių, nors panašūs laidojimai žinomi ir žmonėms, į Britaniją atvykusiems iš kitų Romos imperijos regionų.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad kūnas greičiausiai buvo padengtas gipsu. Tokia praktika galėjo sulėtinti irimo procesą, padėti išlaikyti išvaizdą per atsisveikinimo ceremonijas ir turėti ritualinę prasmę, simboliškai paruošiant mirusiąją kelionei į anapus.

    Raktas į vėlyvosios Romos Britaniją

    Kapavietės orientacija ir įkapių pobūdis leidžia manyti, kad tai galėjo būti pagoniškas laidojimas, tačiau vėlyvuoju laikotarpiu švininiai karstai buvo naudojami ir skirtingų tikėjimų bendruomenėse. Dėl to radinys svarbus ne tik kaip turto įrodymas, bet ir kaip užuomina apie tuometinę religinę bei kultūrinę įvairovę.

    Mokslininkų teigimu, šio radinio vertė slypi dviejuose dalykuose: neįprastai gerai išlikusiame karste ir galimybėje detaliai atkurti visą laidojimo ritualą. Įkapių prabanga, egzotinių medžiagų pėdsakai ir šiuolaikiniai tyrimų metodai padeda tiksliau suprasti, kaip gyveno ir kaip mirtį suvokė vėlyvosios Romos Britanijos žmonės.

  • Šokiruojantis radinys kasinėjimuose: 4 000 metų senumo vyro palaikus aptiko krosnies duobėje

    Šokiruojantis radinys kasinėjimuose: 4 000 metų senumo vyro palaikus aptiko krosnies duobėje

    Vokietijoje, Saksonijos-Anhalto žemėje, archeologai statybų ruože aptiko neįprastą radinį: dviejų kamerų krosnį primenančioje duobėje gulėjo jauno vyro skeletas. Vietovėje darbai vyksta tiesiant naują elektros perdavimo infrastruktūrą, todėl prieš kasinėjimus buvo pradėti privalomi archeologiniai tyrimai.

    Konstrukcija, pasak tyrėjų, iš pradžių atrodė kaip įprastas žemėje įrengtas dviejų dalių krosnies tipo įrenginys. Tokie objektai regione naudoti kasdieniams darbams, kuriems reikėjo aukštos temperatūros, pavyzdžiui, maisto apdorojimui ar kitoms buitinėms veikloms.

    Didžiausia staigmena laukė vienoje iš kamerų: joje rastas apie 23–25 metų amžiaus vyro skeletas. Kūnas buvo suguldytas susirietus, vadinamojoje embrioninėje padėtyje, kuri žinoma daugelyje Europos priešistorės bendruomenių, tačiau laidojimas buvusioje krosnies duobėje laikomas itin retu.

    Kas nutiko jaunam vyrui?

    Tyrėjai taip pat užfiksavo galimos kaukolės traumos pėdsakus. Kol kas neaišku, ar sužalojimas buvo mirties priežastis, ar atsirado vėliau dėl dirvožemio slėgio, gyvūnų veiklos ar kitų procesų, vykstančių palaikams ilgai gulint žemėje.

    Aiškesnių atsakymų tikimasi sulaukti po detalesnių antropologinių ir laboratorinių tyrimų. Paprastai tokiais atvejais vertinama kaulų mikrostruktūra, traumos pobūdis, galimos infekcijų žymės, taip pat bandoma tiksliau nustatyti mitybą ir kilmę pagal izotopų analizę.

    Ryšys su virvelinės keramikos kultūra

    Preliminariai laidojimas siejamas su virvelinės keramikos kultūra, paplitusia didelėje Europos dalyje maždaug 2 900–2 200 metais prieš mūsų erą. Šios kultūros bendruomenės paliko atpažįstamą materialinį paveldą, ypač puošnius indus su virvelės įspaudais, bei gana aiškias laidosenos tradicijas.

    Nors su šia kultūra siejamų kapinynų Europoje žinoma daug, laidojimas krosnies tipo duobėje išsiskiria. Dėl to archeologai neatmeta kelių versijų: nuo skuboto palaidojimo po smurto akto iki netipinio, galbūt simbolinę reikšmę turėjusio ritualo.

    Ką sufleruoja radimvietės kontekstas?

    Radinio aplinka taip pat kelia klausimų: netoliese aptikta galvijų kaulų ir įvairių laikotarpių žmonių veiklos pėdsakų. Tai gali reikšti, kad vieta buvo naudojama ne vieną kartą ir turėjo ypatingą reikšmę kelioms kartoms.

    Saksonija-Anhaltas pastaraisiais metais dažnai atsiduria archeologų dėmesio centre, nes infrastruktūros projektai atveria naujus, anksčiau netirtus sluoksnius. Specialistai pabrėžia, kad tokie netikėti radiniai padeda geriau suprasti priešistorės bendruomenių santykį su mirtimi, baime ir ritualais, kurie ne visada atitinka šiandien žinomas „tipines“ laidosenos normas.

  • Hesėje aptiktas retas keltų vežimo kapas: auksiniai žiedai ir ginklų pėdsakai stebina tyrėjus

    Hesėje aptiktas retas keltų vežimo kapas: auksiniai žiedai ir ginklų pėdsakai stebina tyrėjus

    Vokietijos Hesės žemėje, netoli Bad Kamberso, atliekant parengiamuosius darbus saulės elektrinių parkui archeologai aptiko išskirtinį geležies amžiaus keltų kapą. Specialistų vertinimu, radinys gali būti vienas svarbiausių pastarųjų metų atradimų regione, nes liudija apie vietos elitą, kurio buvimas iki šiol buvo labiau spėjamas nei patvirtintas.

    Kape rasta keli auksiniai žiedai, ginklų liekanos ir importuotas etruskų ąsotis su snapo formos liejimo anga, siejamas su dabartinės Italijos Toskanos teritorija. Taip pat aptikta dviračio vežimo pėdsakų: spalvotųjų metalų detalės nuo ratų stebulių ir ašies gaubtų bei geležinės ratlankių tvirtinimo dalys.

    „Šis atradimas leidžia įrodyti anksčiau tik numanomą vietos keltų elito buvimą“, – sakė Hesės žemės archeologas Udo Reckeris.

    Pasak tyrėjų, įkapės ir vežimo elementai leidžia manyti, kad čia galėjo būti palaidotas aukšto statuso vyras. Keltų vežimų kapai laikomi retu laidojimo tipu, o Hesėje iki šiol buvo žinomi tik keli panašūs palaidojimai, tačiau Bad Kamberso radiniai išsiskiria komplekso pilnumu ir prabanga.

    Kas toliau bus tiriama?

    Kapavietė bus tiriama šiuolaikiniais metodais, kad būtų kuo tiksliau nustatyta radinių padėtis ir nepažeistas jų kontekstas. Archeologai taikys vaizdinimo technologijas, įskaitant rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, kurie jau parodė, kad po žeme gali būti ir daugiau dar neatskleistų objektų.

    Radinių datavimas siejamas su pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų viduriu, o kultūriškai kompleksas priskiriamas vadinamajai Hunsriuko ir Eifelio kultūrai. Tokios kapavietės dažnai siejamos su regioniniais valdžios ir prestižo centrais, todėl tikimasi, kad tyrimai padės geriau suprasti to meto socialinę struktūrą ir prekybos ryšius.

    Ką tai sako apie keltus?

    Keltų visuomenė geležies amžiuje buvo organizuota kitaip nei šiandieninės valstybės: tai nebuvo vieninga tauta su centralizuota valdžia, o daugybė savarankiškų genčių ir jų sąjungų. Rašytinių šaltinių keltai beveik nepaliko, tad žinios apie juos remiasi archeologija ir antikos autorių pasakojimais.

    Keltų pasaulį Vidurio Europoje apibūdina dvi didelės archeologinės tradicijos: Halštato kultūra ir vėlesnė La Teno kultūra. Tokie prabangūs laidojimai, ypač su vežimu ir importinėmis įkapėmis, paprastai rodo aiškiai išskirtą elitą, kurio įtaka galėjo būti susijusi su prekybos kelių kontrole, metalų apdirbimu ir politiniu prestižu.

    Šio atradimo tyrimus vykdo kelių institucijų specialistai: „Hessen-Archäologie“, Glauberge veikiantis Keltų pasaulio tyrimų centras ir Leibnizo archeologijos centras Maince. Kol kas viešai neskelbiama, kada tiksliai bus pristatyti išsamūs rezultatai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kruopšti analizė užtruks, nes siekiama maksimaliai išsaugoti radinių kontekstą.

  • Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po viduramžių katedra Opolėje archeologai aptiko neįprastą kapą, kuris iš pradžių buvo palaikytas vyro ir moters bendru palaidojimu. Skeletai gulėjo taip, lyg būtų paskutiniame apkabinime, todėl radinys iškart sukėlė daug klausimų. Naujausi tyrimai parodė, kad ankstesnė interpretacija buvo klaidinga.

    Kaip skelbia mokslininkai, senovinės DNR analizė visiškai pakeitė istoriją: abi palaidotosios buvo biologinės moterys. Be to, genetiniai duomenys patvirtino, kad jos nebuvo giminaitės, tad tai nebuvo nei seserys, nei mama ir dukra, nei artimesnės giminės.

    Palaidojimas buvo aptiktas 2022–2023 metais vykdant archeologinius darbus, kurių metu iš viso identifikuoti 46 kapai, siejami su XIII amžiaus kapinėmis ir pačia šventove. Vis dėlto būtent šis kapas išsiskyrė kūnų padėtimi, kuri viduramžių Europoje laikoma itin netipiška.

    Viena moteris buvo paguldyta pagal įprastą krikščionišką tradiciją: ant nugaros, rankas ištiesus palei kūną. Antroji gulėjo ant šono, ranką pakišusi po kitos kaklu, o delną padėjusi jai ant krūtinės, tarsi sąmoningai atkuriant artumo gestą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio palaidojimo negalima automatiškai aiškinti kaip romantiškų santykių įrodymo. Viduramžiais socialinės normos buvo kitokios, o stiprūs ryšiai galėjo būti dvasiniai, globos, bendruomeniniai ar ekonominiai, ypač jei žmonės gyveno ar dirbo kartu.

    Reikšminga ir kapo vieta: jis buvo labai arti katedros sienų, o tai viduramžiais paprastai reiškė prestižą ir išskirtinį statusą. Dėl to mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jeigu palaidotosios būtų buvusios laikomos socialiai atstumtomis, tikėtina, jog tokios garbingos vietos būtų negavusios.

    Antropologiniai metodai ilgą laiką neleido patikimai nustatyti lyties, nes kaulai buvo prastos būklės. Situaciją išsprendė senovinės DNR mėginiai, paimti iš dantų ir smilkinio kaulo fragmentų, kurie dažnai geriau išsaugo genetinę medžiagą.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad nerasta aiškių smurto ar infekcinių ligų pėdsakų, kurie galėtų paaiškinti išskirtinį bendrą palaidojimą. Abi moterys, sprendžiant pagal turimus duomenis, buvo apie 40 metų amžiaus ir, tikėtina, priklausė vietinei Vidurio ir Rytų Europos populiacijai.

    Pasak mokslininkų, daug požymių rodo, kad jos buvo palaidotos vienu metu ir rūpestingai, o tai leidžia įtarti ypatingą ryšį, kurio pobūdžio dabar tiksliai nustatyti nebeįmanoma. Vis dėlto šis atvejis jau laikomas vienu iš retų genetiškai patvirtintų tos pačios lyties asmenų bendro palaidojimo pavyzdžių regione, todėl jis svarbus ir archeologijai, ir platesniam viduramžių visuomenės ryšių supratimui.

  • Šiaurės Anglijoje atvėrė romėnų kapą: rasta purpura, kuri anuomet buvo brangesnė už auksą

    Šiaurės Anglijoje atvėrė romėnų kapą: rasta purpura, kuri anuomet buvo brangesnė už auksą

    Šiaurės Anglijoje, dabartinio Jorko apylinkėse, mokslininkai iš naujo ištyrė dar XIX amžiuje aptiktus vėlyvojo Romos imperijos laikotarpio kapus ir aptiko netikėtą detalę. Ant išlikusių audinių pėdsakų nustatyti Tyro purpuros, vieno prabangiausių antikos dažų, pėdsakai.

    Kapai datuojami III ir IV amžių sandūra, kai Romos imperija išgyveno didelius politinius ir ekonominius pokyčius, tačiau prabangos prekės elito sluoksniuose išliko svarbia statuso dalimi. Tyrimai atlikti analizuojant palaidojimus, kurie buvo rasti Jorke, viename reikšmingiausių romėnų centrų Britanijoje.

    Ypatingą šių palaidojimų išskirtinumą lėmė neįprastas ritualas: kūnai buvo užlieti skystu gipsu. Medžiagai sukietėjus susiformavo savotiška apsauginė kapsulė, kuri per maždaug 1 700 metų išsaugojo audinių atspaudus, pluoštų fragmentus ir net dažiklių pėdsakus.

    Tesėsi prabanga ir po mirties

    Pasak tyrėjų, Tyro purpura antikoje buvo laikoma išskirtiniu turtų simboliu, o kai kuriais laikotarpiais jos naudojimas buvo griežtai ribojamas. Šis dažiklis buvo išgaunamas iš jūrinių sraigių sekretų, o norint gauti nedidelį kiekį spalvos, reikėdavo apdoroti milžinišką kiekį moliuskų, todėl kaina būdavo milžiniška.

    Analizė rodo, kad bent du kūdikiai buvo apgaubti prabangiu audiniu, dekoruotu auksinėmis gijomis. Vienas kūdikis palaidotas akmeniniame sarkofage kartu su dviem suaugusiaisiais, o kitas rastas atskirai švininiame karste, kas taip pat laikoma elito laidojimo požymiu.

    Archeologai daro išvadą, kad šių palaidojimų šeimos greičiausiai priklausė aukščiausiems romėniško Jorko sluoksniams ir turėjo prieigą prie tolimų prekybos tinklų. Tyro purpuros kilmė siejama su rytine Viduržemio jūros dalimi, todėl toks radinys Britanijoje signalizuoja apie plačius ryšius ir didelį perkamąjį pajėgumą.

    Keičia požiūrį į kūdikių mirtį

    Radinių reikšmė nėra vien materialinė. Ilgą laiką istoriografijoje vyravo nuomonė, kad dėl didelio kūdikių mirtingumo romėnų visuomenėje jų netektis esą būdavo išgyvenama santūriau nei suaugusiųjų mirtis.

    Prabangūs kūdikių palaidojimai šią schemą verčia permąstyti, nes rodo, kad šeimos buvo pasirengusios investuoti labai daug į ceremonijas net ir tada, kai vaikas gyveno vos kelis mėnesius. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie sprendimai paprastai atspindi gilų emocinį ryšį ir socialinį siekį tinkamai įamžinti netektį.

    Šiuolaikiniai metodai, leidžiantys nustatyti dažiklių ir pluoštų pėdsakus iš seniai suirusių audinių, vis dažniau praplečia archeologijos ribas. Tokie tyrimai padeda tiksliau rekonstruoti ne tik elito prabangą, bet ir kasdienes bei ritualines praktikas, kurios anksčiau likdavo nematomos.