Tag: Laidojimo ritualai

  • Sibiro kape aptiko seniausius įrodymus: prieš 2 800 metų žmonės vartojo kanapes

    Pietų Sibire, daugiau nei 2 800 metų senumo kapavietėje, mokslininkai aptiko tai, kas gali būti ankstyviausias tiesioginis įrodymas, jog žmonės vartojo kanapes dėl jų psichoaktyvaus poveikio.

    Tyrėjai žmogaus plaukuose rado cheminių pėdsakų, siejamų su tetrahidrokanabinoliu (THC), o netoliese aptiko ir gausybę kanapių sėklų bei fragmentų. Apie šiuos rezultatus skelbia „ZME Science“.

    Radinių kontekstas rodo, kad kanapės čia greičiausiai buvo ne pramoga, o ritualų dalis – susijusi su laidotuvėmis, dvasingumu ir apeigomis. Kapavietėje fiksuotos ir sudėtingos aukojimo tradicijos, tarp jų – paaukotų arklių liekanos.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad nors duomenų vis daugėja, dalis interpretacijų išlieka atsargios: ne visi specialistai sutinka, kad plaukų analizė būtinai reiškia sąmoningą kanapių vartojimą.

    Kas rasta Tunnug 1 pilkapyje

    Atradinys padarytas Tunnug 1 pilkapyje Ujukų slėnyje – vietovėje, kuri kartais vadinama Sibiro „Karalių slėniu“. Manoma, kad šis monumentalus laidojimo kompleksas įrengtas maždaug aštuntojo amžiaus prieš mūsų erą pradžioje.

    Kasinėjimų metu aptiktos medinės laidojimo kameros, rąstiniai karstai ir daug arklių liekanų. Tarp kelių palaidojimų rasta šimtai smulkių kanapių sėklų, o radiokarboninis datavimas leidžia jas sieti su laikotarpiu prieš maždaug 2 800 metų.

    Vien sėklos dar nereiškia, kad žmonės kanapes vartojo būtent dėl psichoaktyvaus poveikio – augalas galėjo būti naudojamas ir dėl pluošto ar maistinių sėklų. Lūžį, pasak tyrėjų, suteikė išlikę žmogaus plaukai.

    Plaukuose – kanabinoidų pėdsakai

    Analizuodami gerai išsilaikiusius plaukų mėginius masių spektrometrija, mokslininkai aptiko kanabinolį (CBN). Ši medžiaga susidaro, kai THC oksiduojasi ir skyla, todėl laikoma netiesioginiu psichoaktyvių kanapių vartojimo rodikliu.

    Tyrėjai taip pat fiksavo silpnesnius cheminius signalus, atitinkančius patį THC. Jų teigimu, kanapių liekanų buvimas kapavietėje ir kanabinoidų pėdsakai žmogaus plaukuose kartu sudaro neįprastai stiprų senovinės sąveikos su šiuo augalu įrodymų rinkinį.

    Vis dėlto dalis ekspertų ragina neskubėti su išvadomis. Pavyzdžiui, teismo toksikologas Volkeris Auwärteris yra suabejojęs, ar tyrimas pakankamai tvirtas, nes kanabinoidai ant plaukų galėjo patekti ir iš išorės – nebūtinai vartojant.

    Kiti mokslininkai, tarp jų archeologė Elisa Guerra Doce, laikosi priešingos pozicijos: jos vertinimu, duomenys labiau rodo, kad kanapės buvo ne tik padėtos kaip įkapės, bet ir realiai vartotos apeigų dalyvių.

    Ritualai, aukojimai ir senovės liudijimai

    Tunnug 1 nebuvo paprastos kapinės. Ankstesniame 2024 metų archeologiniame tyrime šiame komplekse aprašytos mažiausiai 18 arklių liekanos ir vienas žmogaus palaikų kontekstas, siejamas su aukojimu; vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau arklių kaulų ir išblaškytų žmogaus kaulų.

    Tyrėjai neatmeta, kad kai kurios ceremonijos galėjo apimti ir žmonių aukas, tačiau tiesioginių įrodymų tam trūksta. Buvo iškelta ir hipotezė, kad kanapės galėjo būti naudojamos aukojamiems asmenims nuraminti, bet tai kol kas vertinama kaip spekuliacija.

    Aiškesnė atrodo kita interpretacija: kanapės galėjo būti smilkalų forma, padėti maskuoti irimo kvapus arba sustiprinti religinę patirtį laidotuvių metu. Istoriniai šaltiniai taip pat mini panašias tradicijas vėlesniais laikotarpiais.

    Pavyzdžiui, penktajame amžiuje prieš mūsų erą graikų istorikas Herodotas aprašė paprotį, kai po laidotuvių žmonės esą metė kanapes ant įkaitintų akmenų ir įkvėpė garų. Iki šiol istorikai ginčijosi, kiek tiesmukai tai reikėtų suprasti, tačiau archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad tokios praktikos Eurazijos stepėse iš tiesų galėjo būti paplitusios.

    Naujas radinys iš Pietų Sibiro šią archeologinę laiko juostą pastumia dar maždaug 300 metų atgal, palyginti su ankstesniais įrodymais, susijusiais su kanapių deginimu laidotuvių kontekste. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Science“.

  • Kodėl senovės Anatolijoje pragręždavo urnas su mirusiųjų pelenais: nauja archeologų analizė

    Kodėl senovės Anatolijoje pragręždavo urnas su mirusiųjų pelenais: nauja archeologų analizė

    Zdaniem uczonych mogły one mieć związek z wierzeniami w życie pozagrobowe, umożliwiać przekazywanie zmarłym jedzenia i napojów albo symbolizować drogę, którą dusza opuszczała świat żywych. Najnowsza analiza archeologiczna sugeruje, że za pozornie podobnymi artefaktami najwyraźniej kryły się zupełnie różne rytuały.

    Czytaj też:Europa Wschodnia jak kolebka ludzkości. Wykopaliska odsłoniły artefakty sprzed 450 tysięcy lat 

    Tajemnicze naczynia występują na stanowiskach archeologicznych rozsianych po całej Anatolii. Niektóre służyły do przechowywania prochów po kremacji, inne znajdowały się w grobach, w których zmarłych pochowano w całości. Otwory wykonywano w różnych miejscach: na dnie, bokach lub w górnej części ceramicznych pojemników. Próby wyjaśnienia ich znaczenia podjęła się badaczka Ayşegül Erden Güney, która zestawiła odkrycia archeologiczne z Anatolii i sąsiednich regionów z tekstami opisującymi dawne wyobrażenia o śmierci oraz świecie pozagrobowym.

    Jedne z najstarszych przykładów pochodzą z Gedikli-Karahöyük: tamtejsze naczynia z otworami sięgają bowiem wczesnej epoki brązu. Zdaniem ekspertów dziedzinie nie były to specjalnie przygotowane urny. Do pochówków wykorzystywano zwykłe przedmioty codziennego użytku, niekiedy już wcześniej uszkodzone. Podobne znaleziska miały miejsce w pobliżu dawnej stolicy Hetytów, Hattusy. Praktyka, o której mówimy, występowała również w Troi, Alaca Höyük i Kültepe. Oznacza to, że nie dotyczyła wyłącznie jednego regionu ani konkretnego rodzaju ceramiki.

    Archeolodzy odnotowali pewne różnice między pochówkami. W przypadku grobów szkieletowych otwory mogły pełnić funkcję praktyczną lub symboliczną, natomiast w naczyniach zawierających prochy mogły odnosić się do zupełnie innego rozumienia losów duszy. Jedna z hipotez wiąże otwory z przekonaniem, iż śmierć nie oznaczała całkowitego zerwania więzi między człowiekiem a jego rodziną. Mieszkańcy starożytnej Mezopotamii wierzyli, że duchy zmarłych nadal potrzebują pożywienia i napojów. Ich bliscy mieli obowiązek dostarczać im odpowiednie ofiary.

    W sumeryjskich i akadyjskich wyobrażeniach zaświaty były ponurym, ciemnym miejscem, w którym zmarli nie mogli samodzielnie zaspokoić podstawowych potrzeb. Zaniedbane duchy mogły powracać i niepokoić żyjących. Istnieją nawet materialne dowody takich praktyk. W mezopotamskich miastach, między innymi Ur i Tell Agrab, spoczywały ceramiczne przewody służące do dostarczania płynnych ofiar w pobliże grobów. Dokumenty z Mari wspominają o mleku, piwie i wodzie przekazywanych zmarłym za pomocą specjalnych instalacji. Wygląda więc na to, że otwory w naczyniach związanych z pochówkami szkieletowymi mogły pełnić podobną funkcję. Umożliwiałyby symboliczne lub rzeczywiste przekazywanie ofiar do miejsca spoczynku zmarłego.

    Czytaj też:Ruiny miasta Rusokastro zawierają budynek pokryty nietypową substancją. To kluczowa wskazówka dotycząca jego przeznaczenia

    Inaczej mogło wyglądać znaczenie otworów w urnach zawierających prochy. Przykłady? Chociażby z królestwa Urartu, które rozwijało się we wschodniej Anatolii w pierwszym tysiącleciu p.n.e. W Ayanis, Van-Altıntepe i Dilkaya znajdowały się naczynia kremacyjne z jednym lub kilkoma celowo wykonanymi otworami. Według Erden Güney mogły one symbolizować drogę, którą dusza opuszczała urnę, rozpoczynając podróż do zaświatów. Interpretacja ta nawiązuje do starożytnych wyobrażeń o działaniu ognia. W jednym z mezopotamskich tekstów związanych z opowieścią o Gilgameszu i Enkidu pojawia się sugestia, jakoby duch człowieka spalonego w ogniu nie trafiał do podziemnego świata, lecz unosił się ku niebu wraz z dymem.

    W kulturze Hetytów kremacja miała z kolei inne znaczenie. W przypadku władców ogień stanowił część rytuału przemiany i oczyszczenia, a zmarli królowie i królowe byli tzw. ludźmi, którzy stali się bogami. Podobne praktyki znano również poza Anatolią. Przekłute naczynia można obecnie znaleźć na stanowiskach związanych ze starożytnym Egiptem oraz społecznościami epoki brązu w Europie Środkowej. W archeologii niemieckojęzycznej określa się je czasem mianem Seelenloch, czyli otworów duszy. Nie oznacza to jednak, że wszystkie takie artefakty miały wspólne pochodzenie lub identyczne przeznaczenie. Wygląda jednak na to, że dla dawnych mieszkańców Anatolii granica między światem żywych i umarłych być może nie była tak wyraźna, jak mogłoby się wydawać.

    Źródło:Arkeoloji Dergisi

  • Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Egipto Sakaroje archeologai atvėrė senovės kapavietę, priklausiusią, kaip rodo įrašai, aukštas pareigas ėjusiam pareigūnui. Tyrėjų dėmesį patraukė ne tik mastabos tipo statinys, bet ir radiniai, kurių paskirtis kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

    Tarp aptiktų objektų minimos dvi medinės figūrėlės, rastos netipiškoje vietoje, todėl mokslininkai svarsto, ar patalpa galėjo turėti specialią ceremoninę funkciją. Kol kas Egipto institucijos nėra paviešinusios originalių radinių nuotraukų, tad tikslesnės interpretacijos laukiama iš tolesnių tyrimų.

    Kas buvo kapo savininkas?

    Kapavietėje išlikusios inskripcijos leido identifikuoti jos savininką, vardu Weni. Įrašai rodo, kad jis buvo susijęs ir su administracija, ir su religine sistema: minimi tokie titulai kaip miesto valdytojas, karališkųjų ekspedicijų prižiūrėtojas bei Žemutinio Egipto iždininkas.

    Toks pareigų rinkinys paprastai būdingas elitui, kurio laidojimo vietos Senosios karalystės laikotarpiu buvo koncentruotos būtent Sakaroje. Ši nekropolija šimtmečius buvo vienas svarbiausių regionų, kur laidoti su karališkąja valdžia susiję pareigūnai.

    Bronziniai radiniai ir medicinos versija

    Ne mažiau intrigos kelia bronziniai daiktai, kurių paskirtis nėra aiški. Egipto tarnybos pateikė pirminę prielaidą, kad jie galėjo būti naudojami medicininiais tikslais, tačiau archeologai pabrėžia, jog tai tėra ankstyva hipotezė.

    Inskripcijose nerasta užuominų, kad Weni būtų buvęs gydytojas, todėl aiškinamasi, ar įrankiai iš tiesų buvo skirti procedūroms, ar turėjo ritualinę, simbolinę ar kitą praktinę funkciją. Tokie radiniai gali papildyti žinias apie profesinę specializaciją ir tai, ką senovės egiptiečiai laikė svarbu palikti kape.

    Ką parodė pirmieji palaikų tyrimai?

    Preliminarūs palaikų vertinimai leidžia manyti, kad žmogus mirė sulaukęs daugiau nei 50 metų. Tyrėjai taip pat fiksavo pažengusias dantų problemas ir kaulų pakitimus, kurie gali būti siejami su ilgalaikiu fiziniu krūviu.

    Ar mįslingos figūrėlės buvo susijusios su laidojimo apeigomis, asmeninėmis mirusiojo pareigomis ar konkrečia kapo patalpos paskirtimi, paaiškėti turėtų tik atlikus platesnę radinių analizę. Mokslininkai tikisi, kad šis atradimas suteiks daugiau informacijos apie Senosios karalystės kasdienybę, tikėjimus ir laidotuvių praktiką.

  • Peru rastas paslaptingas vaiko kapas: 32 aukos ir keista nelogiškos būtybės atvaizdas

    Peru rastas paslaptingas vaiko kapas: 32 aukos ir keista nelogiškos būtybės atvaizdas

    Peru šiaurinėje pakrantėje, netoli Truchiljo miesto, archeologai Huacas de Moche komplekse aptiko paslaptingą vaiko kapą, siejamą su Moche civilizacija. Palaidojimas rastas šalia monumentalaus Huaca de la Luna šventyklos komplekso, kuris laikomas vienu svarbiausių šio regiono religinių centrų.

    Tyrėjų teigimu, kapo kameros dydis leidžia spėti, kad joje palaidotas labai mažas vaikas. Vis dėlto laidojimo inventorius išsiskiria prabanga: suskaičiuotos 32 įkapės, todėl keliama hipotezė, kad vaikas galėjo priklausyti aukštesnio statuso bendruomenės sluoksniui.

    Tokie radiniai Moche kultūros kontekste ypač svarbūs, nes įkapės ir laidojimo vieta neretai atspindėdavo socialinę padėtį. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vien įkapių skaičiaus nepakanka galutinei išvadai, todėl elito kilmė kol kas vertinama kaip prielaida, kurią dar reikės patikrinti.

    Keista figūra ir belaisvio motyvas

    Didžiausią susidomėjimą kelia vienas iš rastų keramikos dirbinių, vaizduojantis hibridinę, į paukštį panašią būtybę su žmogaus bruožais. Tokie ornitomorfiniai atvaizdai būdingi Moche ikonografijai, kur dievybės ir antgamtinės būtybės dažnai perteikiamos jungiant skirtingų gyvūnų ir žmogaus požymius.

    Kitas radinys vaizduoja belaisvį su ant kaklo užrišta virve. Šis siužetas gerai žinomas iš Huaca de la Luna sienų vaizdinių, kuriuose matomos kariaunų scenos, paimtų belaisvių vedimas bei ritualai, siejami su Moche religine sistema.

    Pasak archeologų, panašumas į šventyklos ikonografiją gali padėti aiškinti radinių simboliką, tačiau kol kas neaišku, ar ant keramikos pavaizduota konkreti istorija, ritualas ar mitas. Tyrėjai taip pat neturi duomenų, kad palaidotas vaikas būtų tiesiogiai susijęs su vaizduojamomis scenomis.

    Ką dar turės atsakyti tyrimai

    Dabar laukia detalus radinių dokumentavimas, keramikos konservavimas ir katalogavimas, o taip pat tikslesnis palaidojimo datavimas. Mokslininkai planuoja lyginti šį kapą su kitais to paties laikotarpio Moche palaidojimais, kad geriau suprastų laidojimo tradicijas ir socialinės hierarchijos ženklus.

    Jei prielaida apie aukštą vaiko statusą pasitvirtintų, tai sustiprintų versiją, kad Moche visuomenėje socialinė padėtis galėjo būti paveldima arba pabrėžiama jau ankstyvoje vaikystėje. Kartu šis atradimas gali suteikti naujos informacijos apie ryšį tarp religinių centrų, bendruomenės hierarchijos ir laidojimo praktikų Peru šiaurinėje pakrantėje.

  • Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe pietryčių Turkijoje laikoma viena svarbiausių ankstyvojo neolito vietovių, keičiančių supratimą apie pirmąsias ritualines erdves. Nuo kasinėjimų pradžios 1995 metais čia rasta daug žmonių kaulų, tačiau ilgą laiką trūko aiškių, nedviprasmiškų kapų.

    Nauja analizė, paremta publikuotais tyrimais, apėmė 928 žmonių kaulų fragmentus, priklausančius įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių asmenims. Dalis radinių turėjo pakitimų, kurie galėjo atsirasti ir dėl žmogaus veiklos, ir dėl vėlesnių procesų dirvožemyje.

    Du kapai, pakeitę vaizdą

    Lūžis įvyko detaliau ištyrus du laidojimus, datuojamus maždaug 8 700–8 000 metais prieš mūsų erą. Vienas kapas aptiktas 2017 metais, kai buvo įrenginėjama drenažo sistema ir vykdyti darbai šalia apsauginės konstrukcijos.

    Po stačiakampio pastato grindimis rasta inksto formos kapavietės duobė su mažiausiai trijų žmonių palaikais. Tyrėjai identifikavo moterį, vyresnę nei 35 metų, 20–30 metų vyrą ir 11–14 metų mergaitę, neatmetama ir ketvirto asmens galimybė.

    Kaulų išsidėstymas pasirodė neįprastas: kaukolės buvo sukrautos vienoje duobės dalyje, o kiti kaulai gulėjo keliose sankaupomis. Vis dėlto išlikę smulkūs plaštakų ir pėdų kaulai leidžia manyti, kad į kapą iš pradžių galėjo būti paguldyti kūnai ar vientisos galūnių dalys.

    Tyrėjai nenurodė aiškių pjovimo žymių, deginimo pėdsakų ar ochros naudojimo, kuris kai kuriose priešistorinėse bendruomenėse pasitaikydavo laidojimo kontekstuose. Dalis pažeidimų, įskaitant įtrūkimus, siejama su vėlesniu slėgiu ir nuosėdų poveikiu dirvožemyje.

    Antrajame kape rasti jauno, tikėtina, 20–30 metų amžiaus žmogaus palaikai, greičiausiai moters. Skeletas gulėjo ant kairiojo šono, sulenktas, veidu nukreiptas į rytus, o dauguma kaulų buvo išlaikę pradinę padėtį, nors smarkiai susmulkėję.

    Mokslininkai pabrėžė, kad kaulų irimą galėjo paspartinti kalkingos nuosėdos: jos skverbdavosi į kaulo struktūrą, o vėliau sudarydavo sąlygas skilinėjimui. Toks mechanizmas padeda paaiškinti, kodėl net ir anatomiškai tvarkingai palaidoti palaikai ilgainiui virsta fragmentais.

    Kas nutiko šimtams išsibarsčiusių kaulų?

    Svarbiausia įžvalga kilo lyginant šių dviejų kapų pažeidimus su šimtais fragmentų, rastų kitose Göbekli Tepe vietose. Tyrėjai siūlo, kad bent dalis išsibarsčiusių kaulų nebūtinai liudija sudėtingą ar išskirtinį ritualą.

    Viena iš tikėtinų versijų yra ta, kad laidojimai galėjo būti įrengti po pastatų grindimis aukščiau šlaite. Vėliau, dėl erozijos ir grunto slinkimo, nuogulos kartu su kaulų fragmentais galėjo nuslinkti į žemiau esančias monumentalias konstrukcijas.

    Tai paaiškintų, kodėl skirtingo amžiaus ir lyties žmonių palaikai aptikti drauge, plačiame maždaug 3 000 kvadratinių metrų plote ir įvairiuose nuosėdų sluoksniuose. Kitaip tariant, dalį chaotiško vaizdo galėjo suformuoti ne laidojimo ritualas, o vėlesnė aplinkos dinamika.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad ne visi radiniai privalo turėti vienodą istoriją. Kai kurios kaukolės rodo sąmoningos modifikacijos požymius, o tai leidžia svarstyti, kad bent dalis mirusiųjų galėjo būti išskiriami ir traktuojami ypatingai.

    Tokie rezultatai papildo platesnę ankstyvojo neolito tyrimų kryptį, kur vis dažniau atskiriama, kas yra ritualo pėdsakai, o kas vėlesnių gamtinių procesų pasekmė. Göbekli Tepe atvejis rodo, kad atsakymas gali slypėti ne vien simbolikoje, bet ir geologijoje bei ilgalaikėje vietovės transformacijoje.

  • Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado srities Zelenogradsko apylinkėse, Sambijos pusiasalyje, archeologai tyrinėja neįprastus laidojimo paminklus, kuriuose greta žmonių palaikų aptikta lokio nagų. Iš viso rasta 12 nagų, o toks skaičius regione laikomas itin retu ir keliančiu daug klausimų.

    Visi septyni kapai, apie kuriuos skelbiama tyrėjų apžvalgose, priskiriami kremaciniams laidojimams. Tai reiškia, kad mirusieji buvo sudeginami ant laužo, o vėliau jų sudeginti kaulai ir pelenai perkelti į kapavietę, todėl tiksliai atkurti apeigų eigą dabar sudėtinga.

    Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad nagai nerodo aiškių tyčinio apdirbimo žymių, tačiau turi degimo pėdsakų. Tokia detalė leidžia svarstyti, jog ant laužo galėjo būti padėta visa lokio letena arba lokio oda, prie kurios nagai buvo pritvirtinti natūraliai, o sudegus minkštiesiems audiniams išliko būtent nagų kaulinės dalys.

    Prabanga ir statusas kapuose

    Kapų įkapių visuma rodo, kad čia laidoti žmonės veikiausiai priklausė privilegijuotai vietos bendruomenės daliai. Vyrų kapuose aptikta ginklų, taip pat aukso ir sidabro papuošalų bei, kaip spėjama, specialiai laidotuvių apeigoms pagamintų dirbinių.

    Ne mažiau iškalbingi ir žirgų palaikai. Atskiruose palaidojimuose identifikuota po du–keturis gyvūnus, rasti balnai bei puošnios kamanų ir pakinktų detalės, kas rodo ritualo mastą ir demonstratyvų turto bei galios akcentavimą.

    Lokio simbolika – ne tik kariams

    Ypatingai išsiskiria moters kapas: jame žirgų nerasta, tačiau aptikta trys segės, sidabrinės apyrankės, karoliukai ir du geriamieji ragai su aukso ir sidabro apkaustais. Šiame kape taip pat buvo lokio nagų, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad lokio simbolika nebuvo skirta vien karių ar raitelių statusui pabrėžti.

    Platesniame Šiaurės ir Rytų Europos kultūrų kontekste lokys dažnai siejamas su jėga, apsauga, prestižu ir ribine, su anapusiniu pasauliu siejama reikšme. Archeologijoje lokio nagai kitose vietovėse kartais interpretuojami kaip amuletai, aprangos detalės ar apsauginę funkciją turėję atributai, todėl ir šis radinys gali rodyti sudėtingą tikėjimų bei socialinio statuso raišką.

    Tyrimai tęsiami, o galutines išvadas lems detalesnės analizės, įskaitant kontekstinius palyginimus su panašiais laidojimais Baltijos regione ir aplinkinėse teritorijose. Kol kas lokio nagai šiuose kapuose išlieka viena įdomiausių užuominų apie ritualus, tapatybę ir valdžios simbolius ankstesnėse vietos bendruomenėse.

  • Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Egiptologai, tyrinėję kapavietę Tėbų nekropolyje netoli Luksoro, atskleidė neįprastą laidojimo istoriją: viena nedidelė šoninė kamera buvo naudojama mažiausiai tris šimtmečius. Komoroje, pažymėtoje kaip Side Chamber 3, mokslininkai aptiko mažiausiai 20 žmonių palaikų ir dar vieną netikėtą radinį.

    Tyrimai atlikti kape TT 209, o jų rezultatai publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Environmental Archaeology. Komanda iš La Lagunos universiteto analizavo, kaip buvo išdėliotos mumijos, kokia buvo jų orientacija, galūnių padėtis ir kokie daiktai lydėjo mirusiuosius.

    Kaip kapas keitėsi per kartas

    Archeologai daro išvadą, kad kapavietė pradėta naudoti XXV dinastijos laikotarpiu, siejamu su Kušo valdovais. Vėlesniais šimtmečiais erdvė nebuvo palikta ramybėje: ji buvo nuolat grįžtama ir pritaikoma naujiems palaidojimams.

    Iš viso identifikuoti devyni atskiri palaidojimų „rinkiniai“, kuriuose būta ir pavienių asmenų, ir grupinių laidojimų. Kartu su mirusiaisiais rasta asmeninių daiktų bei religinių artefaktų, rodančių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir ritualų svarbą.

    Tvarka, kuri paneigė mitą

    Ilgą laiką manyta, kad daug kartų naudoti senovės Egipto kapai ilgainiui virsdavo chaotiškomis kaulų ir įkapių sankaupomis. Šiuo atveju matomas priešingas vaizdas: vėlesni palaidojimai buvo derinami prie ankstesnių, tarsi laikantis nerašytų taisyklių.

    Kai komoroje ėmė trūkti vietos, mirusieji vis dažniau buvo dedami vienas virš kito. Beveik du trečdaliai tirtų asmenų palaidoti vertikaliai, tačiau net ir taip išliko kruopščios mumifikacijos bei ritualinės laikysenos požymių, pavyzdžiui, rankų padėtis ant krūtinės.

    Netikėčiausias radinys: šuo

    Didžiausią nuostabą tyrėjams sukėlė momentas, kai ant anksčiau palaidoto vyro ir moters kojų buvo padėtas mumifikuotas šuo. Tiksli tokio sprendimo prasmė kol kas neaiški, tačiau mokslininkai neatmeta, kad gyvūnas galėjo būti susijęs su tais asmenimis ar atlikti ritualinį vaidmenį.

    Šis radinys sustiprino bendrą išvadą, kad vėlesni kapo naudotojai ne elgėsi atsitiktinai, o sąmoningai įkomponuodavo naujus palaidojimus į jau esamą erdvę. Tyrėjai tokį reiškinį apibūdina kaip tam tikrą kapo atmintį, kai ankstesni mirusieji ir jų vieta tapdavo orientyru naujiems laidojimams.

  • Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Egipte aptikti ankstyvieji kapų statiniai, kuriuos archeologai vertina kaip pereinamąjį etapą tarp paprastų kapaviečių ir vėliau atsiradusių monumentalių piramidžių. Pasak tyrėjų, šie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip per kelis šimtmečius evoliucionavo laidojimo architektūra iki Gizos komplekso masto.

    Egipto turizmo ir senienų ministerija pranešė, kad aptiktos konstrukcijos datuojamos laikotarpiu, buvusiu iki didžiųjų Gizos piramidžių statybų. Nors patys statiniai nėra milžiniški, jų planas ir techniniai sprendimai primena vėliau karališkuosiuose kompleksuose išplėtotas idėjas, pavyzdžiui, sudėtingesnes laidojimo kameras ir kruopščiai apdirbtus akmens elementus.

    „Šie kapai rodo, kad piramidės neatsirado staiga, o buvo ilgo bandymų ir statybos patirties kaupimo rezultatas“, – sakė tyrimus apibendrinę Egipto institucijų atstovai.

    Kasinėjimų metu rasta ir įvairių artefaktų: keramikos indų, laidojimo inventoriaus fragmentų, dekoravimo elementų. Dalis palaidojimų, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti aukšto rango pareigūnams ar elitui iš ankstyvosios faraonų epochos, kai valstybė dar tik stiprino administraciją ir religinius ritualus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai sustiprina vis labiau įsitvirtinančią hipotezę: piramidžių technologija buvo ne vieno staigaus proveržio pasekmė, o nuoseklių eksperimentų ir darbo organizavimo pažangos rezultatas. Tai svarbu ir platesniame kontekste, nes padeda aiškiau sieti architektūrinius pokyčius su visuomenės hierarchijos, religijos bei valdžios reprezentacijos raida.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis plačiau taikomi neinvaziniai metodai, leidžiantys aptikti paslėptas ertmes ar nežinomas struktūras neardant paminklų. Dėl to tikimasi, kad artimiausiu metu bus identifikuota daugiau ankstyvųjų statybos etapų pėdsakų, kurie papildys piramidžių kilmės istoriją konkrečiais, patikrinamais duomenimis.

  • Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Permės krašte, prie Kamos upės, archeologai viduramžių kapinyne aptiko neįprastą sidabrinę plokštelę su graviūra, datuojamą XI amžiaus antrąja puse arba XII amžiaus pirma puse. Radinys iškilo tiriant seniai žinomą laidojimo vietą, kur naujausi darbai buvo vykdomi buvusio sodybinio daržo teritorijoje, atidengus kelis anksčiau pažeistus kapus.

    Maždaug 3 centimetrų aukščio dirbinys yra lanko formos, viršuje turi mažą skylutę, o kitoje pusėje matyti tvirtinimo žymės. Tai leidžia manyti, kad plokštelė galėjo būti siūta prie audinio ar odos ir veikti kaip aprangos detalė arba pakabukas.

    Atlikus tyrimus aptikta ir nežymių aukso pėdsakų, todėl neatmetama, kad dalis paviršiaus kadaise buvo paauksuota. Tokia apdaila viduramžiais paprastai siejama su statusą pabrėžiančiais papuošalais, o pats sidabras regiono bendruomenėms buvo reikšminga ir brangi žaliava.

    Graviūra, sukėlusi klausimų

    Daugiausia diskusijų kelia vaizdas: plokštelėje išraižytos dvi antropomorfinės figūros, stovinčios greta. Abi dėvi plačius drabužius su V formos iškirpte, o jų galvos pavaizduotos didelės, migdolo formos.

    Vienos figūros galva išsiskiria neįprastu, į viršų smailėjančiu kontūru, dėl kurio radinys ir sulaukė palyginimų su ateivių vaizdiniais. Tačiau archeologai pabrėžia, kad tai greičiau gali būti galvos apdangalas, ritualinės aprangos elementas arba simbolinis būdas išskirti konkretų personažą.

    „Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad vaizduojama „ateivio“ figūra, tačiau išraiškinga galvos forma tikrai leidžia kelti kelias lygiavertes interpretacijas“, – teigia tyrėjų pateikiamos išvados.

    Ką rodo meistro darbas

    Po pagrindine graviūra aptikti ankstesnio eskizo pėdsakai rodo, kad amatininkas kompoziciją iš pradžių nusibraižė, o tik vėliau raižė sidabre. Toks kūrybinio proceso „pėdsakas“ archeologiniuose radiniuose sutinkamas retai ir padeda tiksliau vertinti to meto dirbtuvių darbo praktiką.

    Ne mažiau svarbios ir radinio aplinkybės: plokštelė rasta netoli vieno palaidojimo, bet dėl anksčiau suardyto kapo nėra tikrumo, kad ji priklausė būtent tam žmogui. Vis dėlto tyrėjai neatmeta, kad dirbinys galėjo būti panaudotas laidojimo ceremonijoje, pavyzdžiui, prisiūtas prie drobulės ar specialaus apdangalo.

    Regionas, gyvenęs prekybos ritmu

    Datavimas sutampa su laikotarpiu, kai Volgos ir Kamos baseinuose intensyvėjo prekybiniai ir kultūriniai ryšiai, o upių keliai veikė kaip pagrindinės komunikacijos arterijos. Šiose teritorijose gyvenusios ugrofinų bendruomenės palaikė kontaktus su Volgos Bulgarija, kuri buvo vienas svarbiausių Rytų Europos prekybos centrų.

    Pagal stilių ir metalo apdirbimo techniką labiau tikėtina, kad plokštelė pagaminta vietinėse Kamos regiono dirbtuvėse, o ne atgabenta iš tolimų kraštų. Tai sustiprina išvadą, kad vietos amatininkystė buvo aukšto lygio, o bendruomenės nebuvo izoliuotos nuo platesnių ekonominių ir meninių tendencijų.

  • Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Laoso Sjangchuang plokščiakalnyje, vadinamojoje Ąsočių lygumoje, archeologai iškasė vieną didžiausių akmeninių indų ir jo viduje aptiko netikėtą bei niūrų vaizdą. Indas pasirodė buvęs ne tuščias paminklas, o vieta, kur per šimtmečius buvo kaupiami žmonių palaikai.

    Tyrėjai skelbia, kad indo dugne rasta tankiai sugulusių kaulų, kurie, preliminariais vertinimais, priklausė maždaug 37 asmenims. Radiniai rodo, kad palaikai į indą buvo dedami ne vienu metu, o pakartotinai per ilgą laikotarpį.

    Radiokarboninis datavimas leido apytiksliai nustatyti, kad indas buvo naudotas maždaug 890–1 160 metais. Tai sustiprino seną hipotezę, jog tūkstančiai Laose išsibarsčiusių akmeninių indų buvo susiję su laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualais.

    Laidojimas keliais etapais

    Archeologai pabrėžia, kad aptiktas laidojimas greičiausiai buvo antrinis, kai po mirties žmogaus kūnas pirmiausia suyra kitoje vietoje, o vėliau perkeliamas į bendrą saugojimo erdvę. Tokia praktika žinoma įvairiuose pasaulio regionuose, tačiau Ąsočių lygumoje ji iki šiol buvo sunkiai pagrindžiama dėl ribotų kasinėjimų.

    Pasak tyrėjų, vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl nemažai akmeninių indų šiandien yra tušti, gali būti kaulų perkėlimas į dar kitą, galutinę vietą. Vis dėlto mokslininkai ragina šios versijos nelaikyti universalia, nes skirtingose vietovėse ritualai galėjo gerokai skirtis.

    Ne tik kaulai: rastos įkapės

    Kartu su palaikais inde aptikta ir smulkių radinių, kurie padeda geriau suprasti ritualų pobūdį. Tyrėjai mini stiklo karoliukus, keramikos šukes, akmenines plokšteles, mažą varpelį ir geležinį peilį – tokie daiktai dažnai siejami su įkapėmis ir apeigomis.

    Keramikos fragmentai kai kuriais atvejais buvo sudedami į vieną indą, tarsi dėlionė, o tai leidžia manyti, kad dalis įkapių į vietą pateko sąmoningai, o ne atsitiktinai. Tokie radiniai svarbūs ir todėl, kad padeda palyginti Ąsočių lygumos praktiką su kitomis Pietryčių Azijos laidojimo tradicijomis.

    Kodėl tyrinėti sunku iki šiol

    Ąsočių lyguma ilgus dešimtmečius buvo viena pavojingiausių archeologinių teritorijų regione dėl nesprogusių sprogmenų, likusių po karinių veiksmų XX amžiaus antroje pusėje. Tai ribojo tiek vietovių pasiekiamumą, tiek kasinėjimų mastą, todėl kiekvienas nuosekliai ištirtas objektas tampa ypač reikšmingas.

    Šį kartą vieno indo iškasimas truko kelis sezonus, nes paminklas buvo prastos būklės ir dalinai užneštas gruntu. Mokslininkai tikisi, kad tolesnė kaulų analizė padės nustatyti palaidotųjų amžių, lytį, mitybos ypatumus ir galimus giminystės ryšius.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Antiquity, o archeologai teigia, kad panašių dar neatrastų ar neištirtų vietų regione gali būti daugiau. Jei tai pasitvirtins, Ąsočių lygumos akmeniniai indai gali tapti vienu svarbiausių raktų aiškinantis senąsias Pietryčių Azijos bendruomenių socialines ir ritualines tradicijas.