CP v2

Tag: Laidojimo ritualai

  • Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Egipte aptikti ankstyvieji kapų statiniai, kuriuos archeologai vertina kaip pereinamąjį etapą tarp paprastų kapaviečių ir vėliau atsiradusių monumentalių piramidžių. Pasak tyrėjų, šie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip per kelis šimtmečius evoliucionavo laidojimo architektūra iki Gizos komplekso masto.

    Egipto turizmo ir senienų ministerija pranešė, kad aptiktos konstrukcijos datuojamos laikotarpiu, buvusiu iki didžiųjų Gizos piramidžių statybų. Nors patys statiniai nėra milžiniški, jų planas ir techniniai sprendimai primena vėliau karališkuosiuose kompleksuose išplėtotas idėjas, pavyzdžiui, sudėtingesnes laidojimo kameras ir kruopščiai apdirbtus akmens elementus.

    „Šie kapai rodo, kad piramidės neatsirado staiga, o buvo ilgo bandymų ir statybos patirties kaupimo rezultatas“, – sakė tyrimus apibendrinę Egipto institucijų atstovai.

    Kasinėjimų metu rasta ir įvairių artefaktų: keramikos indų, laidojimo inventoriaus fragmentų, dekoravimo elementų. Dalis palaidojimų, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti aukšto rango pareigūnams ar elitui iš ankstyvosios faraonų epochos, kai valstybė dar tik stiprino administraciją ir religinius ritualus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai sustiprina vis labiau įsitvirtinančią hipotezę: piramidžių technologija buvo ne vieno staigaus proveržio pasekmė, o nuoseklių eksperimentų ir darbo organizavimo pažangos rezultatas. Tai svarbu ir platesniame kontekste, nes padeda aiškiau sieti architektūrinius pokyčius su visuomenės hierarchijos, religijos bei valdžios reprezentacijos raida.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis plačiau taikomi neinvaziniai metodai, leidžiantys aptikti paslėptas ertmes ar nežinomas struktūras neardant paminklų. Dėl to tikimasi, kad artimiausiu metu bus identifikuota daugiau ankstyvųjų statybos etapų pėdsakų, kurie papildys piramidžių kilmės istoriją konkrečiais, patikrinamais duomenimis.

  • Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Permės krašte, prie Kamos upės, archeologai viduramžių kapinyne aptiko neįprastą sidabrinę plokštelę su graviūra, datuojamą XI amžiaus antrąja puse arba XII amžiaus pirma puse. Radinys iškilo tiriant seniai žinomą laidojimo vietą, kur naujausi darbai buvo vykdomi buvusio sodybinio daržo teritorijoje, atidengus kelis anksčiau pažeistus kapus.

    Maždaug 3 centimetrų aukščio dirbinys yra lanko formos, viršuje turi mažą skylutę, o kitoje pusėje matyti tvirtinimo žymės. Tai leidžia manyti, kad plokštelė galėjo būti siūta prie audinio ar odos ir veikti kaip aprangos detalė arba pakabukas.

    Atlikus tyrimus aptikta ir nežymių aukso pėdsakų, todėl neatmetama, kad dalis paviršiaus kadaise buvo paauksuota. Tokia apdaila viduramžiais paprastai siejama su statusą pabrėžiančiais papuošalais, o pats sidabras regiono bendruomenėms buvo reikšminga ir brangi žaliava.

    Graviūra, sukėlusi klausimų

    Daugiausia diskusijų kelia vaizdas: plokštelėje išraižytos dvi antropomorfinės figūros, stovinčios greta. Abi dėvi plačius drabužius su V formos iškirpte, o jų galvos pavaizduotos didelės, migdolo formos.

    Vienos figūros galva išsiskiria neįprastu, į viršų smailėjančiu kontūru, dėl kurio radinys ir sulaukė palyginimų su ateivių vaizdiniais. Tačiau archeologai pabrėžia, kad tai greičiau gali būti galvos apdangalas, ritualinės aprangos elementas arba simbolinis būdas išskirti konkretų personažą.

    „Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad vaizduojama „ateivio“ figūra, tačiau išraiškinga galvos forma tikrai leidžia kelti kelias lygiavertes interpretacijas“, – teigia tyrėjų pateikiamos išvados.

    Ką rodo meistro darbas

    Po pagrindine graviūra aptikti ankstesnio eskizo pėdsakai rodo, kad amatininkas kompoziciją iš pradžių nusibraižė, o tik vėliau raižė sidabre. Toks kūrybinio proceso „pėdsakas“ archeologiniuose radiniuose sutinkamas retai ir padeda tiksliau vertinti to meto dirbtuvių darbo praktiką.

    Ne mažiau svarbios ir radinio aplinkybės: plokštelė rasta netoli vieno palaidojimo, bet dėl anksčiau suardyto kapo nėra tikrumo, kad ji priklausė būtent tam žmogui. Vis dėlto tyrėjai neatmeta, kad dirbinys galėjo būti panaudotas laidojimo ceremonijoje, pavyzdžiui, prisiūtas prie drobulės ar specialaus apdangalo.

    Regionas, gyvenęs prekybos ritmu

    Datavimas sutampa su laikotarpiu, kai Volgos ir Kamos baseinuose intensyvėjo prekybiniai ir kultūriniai ryšiai, o upių keliai veikė kaip pagrindinės komunikacijos arterijos. Šiose teritorijose gyvenusios ugrofinų bendruomenės palaikė kontaktus su Volgos Bulgarija, kuri buvo vienas svarbiausių Rytų Europos prekybos centrų.

    Pagal stilių ir metalo apdirbimo techniką labiau tikėtina, kad plokštelė pagaminta vietinėse Kamos regiono dirbtuvėse, o ne atgabenta iš tolimų kraštų. Tai sustiprina išvadą, kad vietos amatininkystė buvo aukšto lygio, o bendruomenės nebuvo izoliuotos nuo platesnių ekonominių ir meninių tendencijų.

  • Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Laoso Sjangchuang plokščiakalnyje, vadinamojoje Ąsočių lygumoje, archeologai iškasė vieną didžiausių akmeninių indų ir jo viduje aptiko netikėtą bei niūrų vaizdą. Indas pasirodė buvęs ne tuščias paminklas, o vieta, kur per šimtmečius buvo kaupiami žmonių palaikai.

    Tyrėjai skelbia, kad indo dugne rasta tankiai sugulusių kaulų, kurie, preliminariais vertinimais, priklausė maždaug 37 asmenims. Radiniai rodo, kad palaikai į indą buvo dedami ne vienu metu, o pakartotinai per ilgą laikotarpį.

    Radiokarboninis datavimas leido apytiksliai nustatyti, kad indas buvo naudotas maždaug 890–1 160 metais. Tai sustiprino seną hipotezę, jog tūkstančiai Laose išsibarsčiusių akmeninių indų buvo susiję su laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualais.

    Laidojimas keliais etapais

    Archeologai pabrėžia, kad aptiktas laidojimas greičiausiai buvo antrinis, kai po mirties žmogaus kūnas pirmiausia suyra kitoje vietoje, o vėliau perkeliamas į bendrą saugojimo erdvę. Tokia praktika žinoma įvairiuose pasaulio regionuose, tačiau Ąsočių lygumoje ji iki šiol buvo sunkiai pagrindžiama dėl ribotų kasinėjimų.

    Pasak tyrėjų, vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl nemažai akmeninių indų šiandien yra tušti, gali būti kaulų perkėlimas į dar kitą, galutinę vietą. Vis dėlto mokslininkai ragina šios versijos nelaikyti universalia, nes skirtingose vietovėse ritualai galėjo gerokai skirtis.

    Ne tik kaulai: rastos įkapės

    Kartu su palaikais inde aptikta ir smulkių radinių, kurie padeda geriau suprasti ritualų pobūdį. Tyrėjai mini stiklo karoliukus, keramikos šukes, akmenines plokšteles, mažą varpelį ir geležinį peilį – tokie daiktai dažnai siejami su įkapėmis ir apeigomis.

    Keramikos fragmentai kai kuriais atvejais buvo sudedami į vieną indą, tarsi dėlionė, o tai leidžia manyti, kad dalis įkapių į vietą pateko sąmoningai, o ne atsitiktinai. Tokie radiniai svarbūs ir todėl, kad padeda palyginti Ąsočių lygumos praktiką su kitomis Pietryčių Azijos laidojimo tradicijomis.

    Kodėl tyrinėti sunku iki šiol

    Ąsočių lyguma ilgus dešimtmečius buvo viena pavojingiausių archeologinių teritorijų regione dėl nesprogusių sprogmenų, likusių po karinių veiksmų XX amžiaus antroje pusėje. Tai ribojo tiek vietovių pasiekiamumą, tiek kasinėjimų mastą, todėl kiekvienas nuosekliai ištirtas objektas tampa ypač reikšmingas.

    Šį kartą vieno indo iškasimas truko kelis sezonus, nes paminklas buvo prastos būklės ir dalinai užneštas gruntu. Mokslininkai tikisi, kad tolesnė kaulų analizė padės nustatyti palaidotųjų amžių, lytį, mitybos ypatumus ir galimus giminystės ryšius.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Antiquity, o archeologai teigia, kad panašių dar neatrastų ar neištirtų vietų regione gali būti daugiau. Jei tai pasitvirtins, Ąsočių lygumos akmeniniai indai gali tapti vienu svarbiausių raktų aiškinantis senąsias Pietryčių Azijos bendruomenių socialines ir ritualines tradicijas.

  • Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laoso šiaurėje, netoli Phonsavano miesto, archeologai ištyrė vieną didžiausių iki šiol rastų akmeninių indų, vadinamų paslaptingųjų stiklainių lygumos indais. Maždaug 1,3 metro aukščio ir per 2 metrų pločio akmeninio indo viduje aptikta tankiai sudėtų žmonių kaulų, kaukolių fragmentų ir dešimtys dantų.

    Laboratoriniai tyrimai parodė, kad palaikai priklausė ir vaikams, ir suaugusiesiems. Radiokarboninis datavimas leido nustatyti, kad į indą mirusieji buvo dedami maždaug IX–XII amžiuje, o pats laidojimo naudojimas galėjo tęstis apie 270 metų.

    Kas iš tiesų buvo šie indai?

    Daugelį dešimtmečių mokslininkai ginčijosi, kam skirti Laoso kalvose išsibarsčiusieji milžiniški akmeniniai indai. Buvo svarstoma, kad tai galėjo būti atsargos vandeniui ar maistui, tačiau naujausi radiniai vis labiau stiprina laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualų versiją.

    Tyrėjai aiškina, kad akmeniniai indai galėjo būti sudėtingos laidojimo sistemos dalis. Viena iš hipotezių teigia, kad kūnai iš pradžių būdavo paliekami irti, o vėliau atrinktos kaulų dalys pernešamos į didįjį indą, tarsi į bendruomenės ar giminės kriptą.

    Radiniai prakalbo apie prekybą

    Inde aptikta ir spalvotų stiklinių karoliukų, o jų cheminė sudėtis leido sieti dalį papuošalų su tolimais regionais. Tyrėjų teigimu, kai kurie karoliukai galėjo būti atgabenti iš teritorijų, kuriose šiandien yra Indija ar Mesopotamija, o tai rodo plačius mainų ryšius prieš daugiau nei tūkstantį metų.

    Toks kontekstas keičia požiūrį į kalnuotų Laoso vietovių bendruomenes: jos galėjo būti gerokai labiau įtrauktos į regioninę prekybą ir kultūrinius kontaktus, nei ilgą laiką manyta. Be to, tai padeda geriau suprasti, kodėl kai kurios laidojimo tradicijos galėjo turėti paralelių kituose Azijos regionuose.

    Tyrimus ilgai stabdė pavojus

    Šiaurės Laose suskaičiuojami tūkstančiai akmeninių indų, dalis jų sveria po kelias ar keliolika tonų, tačiau tiksliai nežinoma, kas juos pagamino ir kaip jie buvo transportuojami per sudėtingą reljefą. Tyrimus ilgą laiką ribojo ir pavojus dėl karo laikų nesprogusių užtaisų bei minų, todėl nemaža teritorijų dalis archeologams buvo sunkiai pasiekiama.

    Naujas atradimas svarbus tuo, kad pateikia aiškesnį įrodymą apie šių indų ryšį su laidojimo papročiais ir leidžia tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių ritualus. Kuo daugiau panašių indų bus ištirta, tuo arčiau mokslininkai priartės prie atsakymo, kas ir kodėl sukūrė vieną paslaptingiausių Pietryčių Azijos archeologinių kraštovaizdžių.

  • Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano Atbajaus dykumoje archeologai aptiko šimtus paslaptingų akmeninių statinių, kurie, kaip manoma, buvo monumentalūs kapų kompleksai iš laikotarpio maždaug nuo 4 500 iki 2 500 metų prieš mūsų erą. Radiniai užfiksuoti didžiulėje teritorijoje, todėl mokslininkai teigia, kad čia galėjo klestėti iki šiol menkai pažinta ir nuo kaimyninių civilizacijų atskirai besivysčiusi kultūra.

    Vietovė dešimtmečius buvo beveik netyrinėta dėl ekstremalių klimato sąlygų, sudėtingo reljefo ir didelių atstumų. Situaciją pakeitė palydovinių vaizdų analizė: iš kosmoso identifikavus įtartinus kontūrus, komandos vykdė patikrinimus vietoje ir dokumentavo struktūras, išsibarsčiusias dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų plote.

    Aptiktos kapavietės dažnai sudarytos iš didelių akmenų ratų ir pailgų konstrukcijų, kai kurios jų siekia iki 18 metrų. Centrinėje dalyje įrengtos laidojimo kameros, o aplink jas suformuotos akmeninės apvados, leidžiančios kalbėti apie nuoseklią, ilgai gyvavusią laidojimo tradiciją.

    Svarbiausia tyrėjų išvada ta, kad tokio tipo kompleksai nevisiškai sutampa su geriau žinomomis senovės Egipto ar Nubijos laidojimo praktikomis. Dėl to keliama prielaida, jog regione veikė savita bendruomenė, turėjusi savus ritualus, architektūrinius sprendimus ir simboliką, kuri iki šiol archeologiniuose šaltiniuose buvo menkai atpažįstama.

    Mokslininkai šiuos paminklus sieja su pusiau klajokliškomis piemenų bendruomenėmis, kurių gyvenime svarbią vietą užėmė galvijai. Netoli dalies kapaviečių rasta uolų piešinių su karvių vaizdiniais ir gyvūnų liekanų, kurios galėjo būti naudojamos apeigose, pavyzdžiui, kaip laidojimo aukos ar statusą pabrėžiantys ženklai.

    Šie atradimai taip pat papildo supratimą apie priešistorinį Afrikos klimatą. Šiandien Atbajaus regionas yra labai sausas, tačiau prieš maždaug 6 000 metų čia vyravo drėgnesnės sąlygos, siejamos su vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kai didesnėse teritorijose buvo daugiau augmenijos ir sezoninių vandens telkinių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vėlesnis klimato sausėjimas galėjo pakeisti žmonių migracijos kryptis ir pamažu išardyti tokių bendruomenių gyvenimo būdą. Vandens ir ganyklų mažėjimas tikėtina stūmė gyventojus trauktis į derlingesnius regionus, o dykumoje likę kapų kompleksai tapo ilgalaikiu buvimo šioje teritorijoje liudijimu.

    Didelį įspūdį daro radinių mastas: šimtai panašaus tipo kapaviečių rodo ne atsitiktinius pavienius laidojimus, o ilgai gyvavusią tradiciją ir tikėtinai plačius socialinius ryšius. Mokslininkai pažymi, kad vienodėjantys konstrukcijų principai gali reikšti bendrus įsitikinimus ir tam tikrą taisyklių rinkinį, perduodamą iš kartos į kartą.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis didesnį vaidmenį atlieka nuotoliniai tyrimai, kai palydoviniai duomenys padeda aptikti struktūras sunkiai prieinamose vietose, o lauko darbai skiriami tiksliniam patikrinimui. Tokia praktika ypač svarbi dykumų regionuose, kur pėdsakai gali būti gerai išlikę, tačiau pati teritorija yra logistiškai sudėtinga.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni kasinėjimai ir datavimo tyrimai leis tiksliau nustatyti, kaip šios bendruomenės gyveno, kokius ritualus praktikavo ir kaip jų istorija susijusi su Nilo slėnio regiono raida. Kartu tai priminimas, kad Afrikos dykumos vis dar gali slėpti atradimus, galinčius iš esmės koreguoti ankstyvųjų visuomenių istoriją.

  • Kasachstane po 6 metrų sluoksniu aptiko aukso žmogų: kas slypi legendiniame kape?

    Kasachstane po 6 metrų sluoksniu aptiko aukso žmogų: kas slypi legendiniame kape?

    Vakarų Kasachstane archeologai, tyrinėdami senovinių pilkapių kompleksą, aptiko išskirtinį, maždaug 6 metrų gylyje buvusį kapą. Jame rasti vyro palaikai ir gausios auksu puoštos aprangos detalės, dėl kurių laidojimas siejamas su vadinamąja aukso žmogaus tradicija.

    Tyrimai vyko Aktobės srityje, netoli Taskopos kaimo, kur identifikuota apie 15 pilkapių. Iki šiol ištirti keturi, o viename jų ir buvo aptiktas prestižinis laidojimas, galimai datuojamas V amžiumi prieš mūsų erą.

    Pilkapių radinys su auksu

    Pasak tyrėjų, kapavietėje rastas vyras buvo palaidotas su drabužiais, dekoruotais įmantriais auksiniais elementais. Tokie laidojimai Centrinėje Azijoje dažniausiai siejami su aukšto statuso kariais ar bendruomenių lyderiais, o auksas laikomas ne tik turto, bet ir galios simboliu.

    Ypatingą dėmesį patraukė šalia palaidotas arklys, kurio kamanos ir pakinktai taip pat buvo puošti metalinėmis detalėmis. Klajoklių stepės kultūrose arklys turėjo išskirtinę reikšmę: jis buvo ir transporto priemonė, ir socialinio rango ženklas, todėl laidojimai su žirgais neretai aiškinami kaip karių ar elito atstovų kapai.

    Kodėl aukso žmogus svarbus

    Aukso žmogaus vardas regione jau tapęs simboliu dėl anksčiau atrastų panašaus tipo laidojimų, įskaitant plačiai žinomą Issyko radinį, kuriame rasta tūkstančiai auksinių papuošimų. Tokie atradimai rodo aukštą amatininkystės lygį ir sudėtingą socialinę struktūrą, būdingą senosioms Saka ir kitoms stepės bendruomenėms.

    Naujasis kapas gali papildyti žinias apie ankstyvųjų klajoklių hierarchiją, laidojimo ritualus ir jų pasaulėžiūrą. Kadangi daugelis šių bendruomenių nepaliko rašytinių šaltinių, būtent archeologiniai radiniai tampa pagrindiniu būdu atkurti jų istoriją.

    Ką dar atskleis laboratorijos

    Tyrėjai pabrėžia, kad darbai tik prasideda: artefaktai bus tiriami laboratorijose, siekiant nustatyti tikslesnį datavimą, aukso dirbinių gamybos technologijas ir galimas žaliavų kilmės kryptis. Tokios analizės leidžia suprasti ir prekybinius ryšius, nes metalų bei dirbinių stilius neretai atskleidžia kontaktus su kitais regionais.

    Archeologai neatmeta, kad ne visi pilkapiai jau atskleidė savo paslaptis, todėl regione gali būti ir daugiau panašių laidojimų. Tolimesni kasinėjimai bei tyrimai turėtų padėti aiškiau atsakyti, kam priklausė šis kapas ir kokią vietą žmogus užėmė tuometėje stepės visuomenėje.