Indianos universiteto mokslininkas Tomas Jamesas siūlo iš naujo permąstyti, kaip apibūdiname sprendimų priėmimą. Jo teigimu, įprastas modelis, kuriame smegenys pirmiausia priima dirgiklius, tada priima sprendimą ir tik galiausiai inicijuoja veiksmą, gali būti per daug supaprastintas.
Ši schema remiasi prielaida, kad tarp jutiminės informacijos apdorojimo ir judesio valdymo yra atskiras, aiškiai išskiriamas sprendimo etapas. Tačiau, kaip pabrėžia autorius, neuromokslui palyginti lengva susieti konkrečius mechanizmus su jutimais ir judesiais, o „sprendimo momento“ fizinį procesą vienareikšmiškai identifikuoti daug sudėtingiau.
Vietoj linijinio „pirma supratau, tada nusprendžiau, tada padariau“ aiškinimo Jamesas akcentuoja nuolatinę grįžtamojo ryšio kilpą. Sprendimai, jo požiūriu, gali rastis iš nenutrūkstančios sąveikos tarp jutiminių ir motorinių procesų, kūno būsenos bei aplinkos, o ne vienoje vietoje ir vienu konkrečiu laiko tašku.
Toks požiūris nereiškia, kad sprendimai yra fikcija ar kad laisva valia išnyksta. Greičiau tai skirtis tarp patogaus elgesio aprašymo ir teiginio, jog smegenyse egzistuoja vienas konkretus mechanizmas, kurį galima vadinti sprendimų priėmimo centru.
Autorius tam pateikia analogiją su institucijomis: sakome, kad universitetas priėmė sprendimą, nors realybėje už jo slypi daugybė posėdžių, pokalbių ir skirtingų žmonių veiksmų. Panašiai frazė, kad smegenys nusprendė, gali būti naudingas trumpinys, bet nebūtinai tiksliai paaiškinantis, kas fiziškai įvyko nervų sistemoje.
Argumentui iliustruoti pasitelkiama robotika: robotas su jutikliais ir judėjimo sistema gali elgtis taip, lyg strategiškai rinktųsi, pavyzdžiui, apeitų kliūtis ar sektų sieną. Tačiau tokį elgesį galima sukurti ir be centrinio „sprendimo modulio“, kai veiksmas yra tiesioginė jutiklių, valdymo taisyklių ir aplinkos sąveikos pasekmė.
Jameso hipotezė kelia platesnį klausimą apie žmogaus elgesį: gal jis atrodo kaip sąmoningų sprendimų rezultatas, nors iš tiesų kyla iš daugelio vienu metu vykstančių procesų. Pats mokslininkas pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas prieš laisvą valią, veikiau raginimas tyrimuose dažniau vertinti sprendimus natūraliomis, dinamiškomis sąlygomis, o ne laboratorinėse situacijose, kuriose sprendimas iš anksto laikomas atskiru etapu.