CP v2

Tag: Laivų nuolaužos

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.

  • Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Prie Filipinų Lusono salos vakarinės pakrantės narai aptiko Japonijos krovininio laivo „Hofuku Maru“ nuolaužas. Šis laivas Antrojo pasaulinio karo metais gabeno sąjungininkų karo belaisvius ir 1944 metais buvo nuskandintas per JAV karinių pajėgų ataką.

    Tyrėjų teigimu, laive buvo 1 289 britų ir olandų karo belaisviai, dalis jų anksčiau buvo išsekinti priverstiniu darbu Birmos–Tailando geležinkelyje. Laivo triumuose sąlygos buvo itin prastos: trūko ventiliacijos, sanitarinių sąlygų, maisto ir vandens, o pats laivas nebuvo pažymėtas kaip belaisvių transportas.

    Tragiška ataka 1944 metais

    1944 metų rugsėjo 21 dieną „Hofuku Maru“ plaukė kaip antrasis laivas Japonijos konvoje netoli Lusono. JAV karinio laivyno lėktuvai atakavo konvojų, laikydami jį teisėtu kariniu taikiniu, ir viena torpeda pataikė į „Hofuku Maru“ korpusą.

    Laivas, kaip nurodoma tyrime, subyrėjo ir nuskendo per mažiau nei tris minutes, o iki 1 000 belaisvių galėjo likti įkalinti triumuose. Iš 1 289 laive buvusių žmonių žuvo 1 047, o išgyvenusieji, pasiekę krantą, buvo vėl suimti Japonijos pajėgų.

    Dokumentas, padėjęs rasti nuolaužas

    Laivo paieškos ilgą laiką strigo dėl prieštaringų pokario įrašų, apytikslių koordinatų ir skirtingų liudininkų pasakojimų. Esminiu lūžiu tapo 2025 metais aptiktas ir suskaitmenintas japoniškas karinis dokumentas, kuriame buvo aprašyta atakos eiga, laivų išsidėstymas ir pažymėta, kad smūgį gavo antrasis konvojaus laivas.

    Šią informaciją sugretinę su JAV ataskaitomis, tyrėjai padarė išvadą, kad nuolaužų reikia ieškoti gerokai piečiau, nei manyta anksčiau. Būtent tai leido patikslinti paieškos zoną ir galiausiai nustatyti tikslią vietą jūroje.

    Penki nėrimai ir 3D rekonstrukcija

    Paieškos komanda, pasitelkusi sonarą ir povandeninį vaizdinimą, aptiko nuolaužas maždaug 50 metrų gylyje, netoli Zambaleso provincijos pakrantės. Vėliau atlikti penki techniniai nėrimai, kurių metu iš šimtų nuotraukų buvo sukurtas trimatis fotogrametrinis modelis.

    Skenuojant nustatyta, kad laivas guli suskilęs į dalis, o korpuso matmenys ir konstrukcinės detalės atitinka istorinius brėžinius. Dalis vietovės buvo užnešta vulkaniniais pelenais, siejamais su Pinatubo ugnikalnio išsiveržimu 1991 metais.

    Nardymo metu taip pat aptikta žmogaus palaikų, todėl vieta laikoma karo kapaviete, saugoma tarptautinių normų. Tikslios koordinatės neviešinamos, siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo ir nelegalių nardymų.

    Nyderlandų institucijos paskelbė ketinančios bendradarbiauti su partneriais, kad būtų tinkamai įamžintos aukos, o su tyrimu siejama organizacija planuoja informuoti žuvusiųjų šeimas. Tyrėjų vertinimu, regiono vandenyse vis dar lieka keli neidentifikuoti vadinamųjų pragaro laivų nuskendimo objektai.

  • Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    „Whydah Gally“ nebuvo pastatytas kaip piratų laivas: 1715 metais Londone nuleista burlaivė buvo skirta transatlantinei prekybai, įskaitant pavergtų afrikiečių gabenimą. Laivo pavadinimas kilo nuo Ouidah uosto dabartiniame Benine, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių vergų prekybos centrų Vakarų Afrikoje.

    1717 metų pradžioje laivą užgrobė piratai, vadovaujami Samuelio Bellamy, dar žinomo Black Sam vardu. Istorikai jį apibūdina kaip neįprastai greitai iškilusį Aukso piratavimo amžiaus veikėją, o „Whydah“ tapo jo flagmanu dėl greičio, ginkluotės ir didelės talpos grobiui.

    Piratai per trumpą laiką užpuolė dešimtis prekybinių laivų Karibuose ir prie kolonijinės Amerikos krantų, į laivo triumus kraudami monetas, tauriuosius metalus, papuošalus ir kitas vertybes. Dalis tyrėjų spėja, kad skendimo metu laive galėjo būti grobis, surinktas iš daugiau nei 50 užgrobtų laivų.

    Skendimas prie Cape Cod

    Katastrofa įvyko 1717 metų balandžio 26 dienos ir balandžio 27 dienos naktį prie Cape Cod krantų Masačusetse. Galinga audra užmetė laivą ant seklumos, o korpusas nuo bangų smūgių subyrėjo, nusinešdamas beveik visos įgulos gyvybes.

    Skaičiuojama, kad laive buvo apie 150 žmonių, o išgyveno tik du. Kartu su nuolaužomis į dugną nugrimzdo ir didžiulė vertybių masė, ilgainiui virtusi viena garsiausių Šiaurės Amerikos pakrančių legendų.

    267 metus trukusi mįslė

    Po skendimo pakrantėje kartais būdavo randama pavienių daiktų, tačiau tiksli nuolaužos vieta ilgai liko neaiški. Situacija pasikeitė 1984 metais, kai amerikiečių tyrėjas Barry Clifford pranešė po daugybės metų paieškų aptikęs „Whydah“ nuolaužą, remdamasis istoriniais šaltiniais ir matavimo įranga.

    Nuo tada, kaip skelbiama, iš nuolaužos iškelta daugiau nei 200 000 artefaktų. Tarp jų buvo monetų, tauriųjų metalų luitų, papuošalų, ginklų, laivo įrangos detalių ir įgulos kasdienybės daiktų, o ypač dėmesį patraukė afrikietiški aukso dirbiniai, primenantys ankstesnę laivo paskirtį.

    Kodėl dalis lobio vis dar dingusi

    Nors tyrimai vyksta dešimtmečius, reikšminga vertybių dalis, tikėtina, vis dar lieka po smėliu ir nuosėdomis. Archeologai pabrėžia, kad stiprios srovės ir nuolat besikeičiantis dugno reljefas vienus radinius atidengia, o kitus vėl užkloja, todėl paieškos yra lėtos ir priklauso nuo gamtinių sąlygų.

    Ši nuolauža laikoma vienu svarbiausių patvirtintų piratavimo laikotarpio archeologinių objektų, leidžiančių tiksliau atkurti tiek piratų kasdienybę, tiek transatlantinės prekybos realijas. Dėl to „Whydah Gally“ istorija greičiausiai dar ilgai išliks tyrėjų dėmesio centre.

  • Nardytojai prie Furni salyno aptiko 22 laivų nuolaužas: tarp radinių ir 2 000 metų senumo kroviniai

    Graikijos Egėjo jūroje, netoli Furni salyno, povandeninės ekspedicijos metu aptiktas įspūdingas laivų nuolaužų telkinys. Per 13 dienų nardytojai ir archeologai užfiksavo 22 nuskendusius laivus, kurių dalis datuojama senovės laikais ir yra maždaug 2 000 metų senumo.

    Tyrimus vykdė Graikijos Povandeninių senienų ephoratas kartu su partneriais iš tarptautinių jūrinių tyrimų organizacijų. Į šią vietovę specialistus atvedė vietos žvejų ir narų pasakojimai apie neįprastas amforų ir keramikos sankaupas jūros dugne.

    Furni salynas nėra žinomas kaip didelis istorinis prekybos miestas, tačiau jo geografinė padėtis svarbi. Ši akvatorija yra patogus kelias tarp Rytų ir Vakarų Viduržemio jūros maršrutų, todėl per šias salas šimtmečiais judėjo prekybiniai laivai.

    Nuolaužos aptiktos skirtinguose gyliuose maždaug nuo 3 iki 55 metrų, o tai rodo, kad laivai galėjo sudužti įvairiomis aplinkybėmis ir skirtingais laikotarpiais. Tarp nustatytų epochų minimi senovės Graikijos archainei kultūrai priskiriami laikai, Romos era ir vėlesni šimtmečiai iki XVI amžiaus.

    Archeologus ypač sudomino tai, kad dalies laivų kroviniai išliko neįprastai gerai. Jūros dugne rasta amforų, kuriomis senovėje gabentas vynas, alyvuogių aliejus ir žuvų padažas, o kai kur keramika sudarė ištisas juostas, nusidriekusias povandeninių šlaitų kryptimi.

    Keli laivai įvardyti kaip išskirtiniai dėl specifinių krovinių. Tarp radinių minėta reta keramika, didelės amforos iš Juodosios jūros regiono ir pailgos amforos, kurių forma siejama su Sinopės miesto gaminiais.

    Iki šio projekto Graikijos vandenyse oficialiai buvo registruota apie 180 senųjų laivų sudužimo vietų, tad naujai fiksuotos nuolaužos pastebimai praplėtė žinomą žemėlapį. Tyrėjai pabrėžia, kad 2015 metais buvo patikrinta tik nedidelė pakrantės dalis, todėl tikėtina, kad aplinkinėje akvatorijoje dar gali slypėti daugiau nuolaužų.

    Tokie radiniai padeda tikslinti prekybos kryptis, senovinių prekių judėjimą ir jūrinių kelionių rizikas skirtingais istoriniais laikotarpiais. Be to, gerai išlikęs krovinys suteikia progą detaliau tyrinėti gamybos centrus, keramikos kilmę ir regionų tarpusavio ryšius.

    „Manėme, kad rasime tris ar keturias nuolaužas ir tuo būtume labai patenkinti, tačiau rezultatas gerokai pranoko lūkesčius“, – sakė vienas ekspedicijos vadovų Peteris Campbellas.

    Archeologai pabrėžia, kad povandeninis kultūros paveldas yra jautrus tiek gamtiniams procesams, tiek neteisėtam radinių paėmimui. Dėl to tokios vietos paprastai registruojamos, stebimos ir, esant poreikiui, saugomos, o dalis detalių viešinama atsargiai.