CP v2

Tag: Laivų vrakai

  • Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Baltijos jūros dugne, maždaug 50 jūrmylių į šiaurę nuo Ustkos, aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių povandeninio laivo U-583 vrakas. Skaičiuojama, kad jis guli apie 70 metrų gylyje, o jo paieškos užtruko dešimtmečius dėl netikslių istorinių koordinačių.

    Atradimą siejama su Lenkijos narų ir tyrėjų komanda, dirbusia kartu su hidrografijos specialistais. Prieš ekspediciją buvo kelis mėnesius iš naujo analizuojami archyviniai dokumentai ir karo laikų pranešimai, nes ankstesnėse ataskaitose nurodyta vieta, kaip įtarta, galėjo būti klaidinga.

    Paieškose lemiamą vaidmenį suvaidino moderni jūros dugno kartografavimo įranga, įskaitant daugiaspindulį sonarą, leidžiantį detaliai atvaizduoti reljefą. Būtent tokios technologijos šiandien vis dažniau tampa pagrindiniu įrankiu identifikuojant istorinius objektus, kai vien archyvų informacijos nepakanka.

    Pirminiai skenavimai rodo, kad korpusas gali būti išlikęs stebėtinai gerai. Tai siejama su specifinėmis Baltijos jūros sąlygomis gilesniuose sluoksniuose, kur mažesnis druskingumas, ribotas deguonies kiekis ir menkesnė biologinė veikla dažnai lėtina metalo irimą, palyginti su atviresniais vandenynais.

    U-583 buvo VIIC tipo Kriegsmarine povandeninis laivas, pradėtas statyti 1940 metais Hamburgo „Blohm & Voss“ laivų statykloje. Į tarnybą jis priimtas 1941 metais ir daugiausia naudotas kaip mokomasis laivas Baltijoje, nespėjęs atlikti kovinių patrulių.

    Laivo istorija baigėsi 1941 metų lapkričio 15 dieną vakare per pratybas, kai įvyko susidūrimas su kitu vokiečių povandeniniu laivu U-153. U-583 nuskendo kartu su visa 45 žmonių įgula, išgyvenusių nebuvo, o tikroji katastrofos vieta ilgai išliko neaiški.

    Tyrėjai teigia planuojantys bendradarbiauti su jūrinėmis institucijomis, kad vieta būtų apsaugota nuo neleistinos veiklos. Neatmetama, jog vėliau gali būti rengiamos papildomos ekspedicijos su nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais aparatais, kurie padėtų tiksliau dokumentuoti būklę ir patikslinti nelaimės aplinkybes.

  • Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto, povandeniniai archeologai aptiko medinių laivo konstrukcijos dalių, kurios, kaip paaiškėjo, yra gerokai senesnės, nei manyta iš pradžių. Tyrėjai skelbia, kad radinys gali suteikti naujų žinių apie laivybą ir laivų statybą vėlyvaisiais viduramžiais.

    Apie įtartinus objektus ežero dugne mokslininkams pranešė vietovę gerai pažįstantis pramoginis naras. Atvykę specialistai iš pradžių svarstė, ar tai tik atsitiktinės medienos liekanos, tačiau vėliau užfiksuoti rėmai ir korpuso fragmentai leido gana greitai patvirtinti, kad tai vrakas.

    Pasak Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos atstovų, aptiktas laivas, preliminariai, galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio, o jo plotis siekė maždaug 3 metrus. Tokie matmenys rodo, kad tai buvo nedidelis, ežero laivybai pritaikytas medinis laivas, kurio konstrukcija skyrėsi nuo anksčiau tame pačiame regione rastų luotų tipo valčių.

    Data nustatyta pagal medieną

    Didžiausia staigmena tyrėjams tapo amžius. Atlikus nedidelio medienos mėginio analizę, suderintą su Bavarijos žemės paminklų apsaugos institucijomis, nustatyta, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas atlikti tik pirmieji nėrimai ir pirminiai matavimai: teritorija dokumentuota, parengtos detalios nuotraukos ir vaizdai, leidžiantys tiksliau įvertinti išlikusią konstrukciją. Būtent šie ankstyvieji duomenys ateityje padės apsispręsti, ar verta imtis riboto masto kasinėjimų.

    Kodėl vrako neketinama kelti

    Nors pats radinys atrodo išskirtinis, laivo iškėlimas artimiausiu metu neplanuojamas. Specialistai aiškina, kad tokie darbai reikalautų brangios ir ilgos konservavimo procedūros, o netinkamai iškėlus mediena gali greitai suirti dėl kontakto su oru ir temperatūros pokyčių.

    Be to, povandeniniai archeologai pabrėžia, kad geriausia apsauga daugeliu atvejų yra palikti objektą vandenyje, ypač jei jis dengiamas nuosėdomis. Tokia natūrali aplinka padeda stabilizuoti būklę ir sumažina irimo riziką, kol renkami duomenys ir planuojami tolimesni tyrimai.

    Klimato signalas ežerams

    Šis radinys taip pat atkreipė dėmesį į vandens telkinių pokyčius: pastaraisiais metais Bodeno ežere fiksuojami žemesni vandens lygiai, o tai gali lemti, kad anksčiau paslėpti objektai tampa lengviau pastebimi. Archeologai pastebi, kad tokios sąlygos kartais padeda aptikti naujus radinius, tačiau kartu didina riziką jų būklei, jei nuosėdų danga pažeidžiama.

    Artimiausiu metu mokslininkai ketina tęsti dokumentavimą ir tikslinti laivo konstrukcijos ypatybes, kad būtų galima aiškiau atsakyti, kokiai laivybos tradicijai šis XV amžiaus laivas priklausė. Tyrėjai tikisi, kad radinys papildys iki šiol ribotą vėlyvųjų viduramžių vrakų skaičių Bodeno ežere.

  • Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Kone 250 metų jūreivystės istorijoje gyvavusi mįslė, kur atgulė legendinis kapitono Džeimso Kuko laivas „Endeavour“, artėja prie pabaigos. Povandeninės archeologijos tyrėjai, remdamiesi naujausiu galutiniu vertinimu, teigia identifikavę Nauporto uoste JAV nuskendusį vraką, kuris atitinka šio laivo konstrukciją ir istorinius dokumentus.

    „Endeavour“ išgarsėjo 1768–1771 metais, kai gabeno Kuko ekspediciją, kuri mokslo tikslais turėjo stebėti Veneros tranzitą Saulės disko fone. Tos pačios kelionės metu buvo pasiektos Naujosios Zelandijos pakrantės ir detaliau ištirta rytinė Australijos pakrantė, todėl laivas tapo vienu atpažįstamiausių Didžiųjų geografinių atradimų epochos simbolių.

    Vis dėlto šis palikimas vertinamas nevienareikšmiškai: vieniems tai pažangos, kartografijos ir jūrinių tyrimų istorija, kitiems – Europos kolonizacijos Ramiojo vandenyno regione pradžios ženklas. Dėl to laivo identifikavimas svarbus ne tik kaip archeologinis atradimas, bet ir kaip diskusijų apie istorijos interpretaciją atskaitos taškas.

    Kaip laivas tapo „Lord Sandwich“

    Pasibaigus garsiajai ekspedicijai, laivo karjera nebuvo tokia romantiška. Laivas buvo parduotas privatiems savininkams, pervadintas „Lord Sandwich“ ir vėliau pritaikytas karo reikmėms, tarp jų ir JAV Nepriklausomybės karo laikotarpiu.

    1778 metais britų pajėgos jį sąmoningai nuskandino Nauporto uoste kartu su kitais laivais, siekdamos suformuoti povandeninę užtvarą ir apsunkinti priešo veiksmus. Nuo tada tiksli jo buvimo vieta ir identitetas išliko ginčų objektu, o per laiką uosto dugne susidarė sudėtingas kelių vrakų „kapinynas“.

    Kokie įrodymai leido identifikuoti vraką

    Paieškos intensyviau vyko nuo XX amžiaus pabaigos, kai istorikai ir povandeninės archeologijos specialistai ėmė sistemingai lyginti archyvinius šaltinius su povandeniniais radiniais. Tyrėjai analizavo konstrukcinius požymius, kurie paprastai išlieka net ir smarkiai suirus medienai: korpuso sijų geometriją, tvirtinimo vietas, balasto išdėstymą ir kitus techninius elementus.

    Galiausiai pakankamai duomenų sukaupta dėl vrako, anksčiau žymėto RI 2394. Teigiama, kad jo matmenys ir konstrukciniai sprendimai atitinka XVIII amžiaus dokumentuose aprašytą „Endeavour“ ir vėlesnius pertvarkymus, atliktus laivą naudojant kaip transporto ir karo paskirties priemonę.

    Prie išvadų prisidėjo ir medienos analizės, padėjusios įvertinti, kurie fragmentai galėjo būti pirminiai, o kurie – vėlesnių remontų rezultatas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus buvo ne vienas radinys, o visuma požymių, kurie sutapo su istoriniais įrašais apie laivo perstatymus ir eksploatacijos laikotarpį iki nuskandinimo.

    Kontroversijos ir kodėl prireikė laiko

    Laivo paieškas lydėjo ir nesutarimai, nes ankstesni pareiškimai apie „Endeavour“ radimą buvo kritikuojami kaip per ankstyvi. Skirtingos tyrėjų grupės pabrėžė, kad tokio tipo identifikacijai reikalingas ne vien tikėtinas sutapimas, bet ir detali įrodymų grandinė, atlaikanti profesionalią kritiką.

    Šįkart situaciją pakeitė galutinis vertinimas, kuriame apibendrintos ankstesnės išvados, papildomos povandeninių tyrimų detalės ir naujai sujungti archyviniai duomenys. Nors jūrinės archeologijos praktikoje absoliutus tikrumas ne visada pasiekiamas dėl irimo bei vėlesnių uosto pokyčių, tyrėjai teigia pasiekę tokį įrodymų lygį, kuris leidžia identifikaciją laikyti pagrįsta.

    Šis atradimas gali turėti pasekmių ir paveldo apsaugai, nes identifikuotas vrakas paprastai sulaukia didesnio dėmesio dėl konservavimo, tyrimų tęstinumo ir prieigos ribojimų. Kartu jis dar kartą primena, kad istorinių laivų paieškos dažnai trunka dešimtmečius ir reikalauja nuoseklaus darbo su dokumentais, inžineriniais duomenimis ir povandeninės aplinkos realijomis.

  • Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Prie Anglijos pietvakarių krantų, netoli Salcombe Devono grafystėje, aptikto XVII amžiaus laivo vrako tapatybė pagaliau nustatyta po beveik trijų dešimtmečių tyrimų. Tyrėjai teigia, kad tai galėjo būti olandų prekybinis laivas Dom van Keulen, 1633 metais plaukęs iš Maroko į Nyderlandus su itin vertingu kroviniu.

    Šis vrakas pirmąkart pastebėtas 1995 metais, kai jį fiksavo narai ir jūrinės archeologijos entuziastai. Jau tuomet iš jūros dugno iškelta šimtai auksinių monetų, papuošalų ir įvairių artefaktų, leidusių įtarti plačius to meto prekybos ryšius, tačiau tikslaus laivo vardo nustatyti nepavyko.

    Kas padėjo išspręsti mįslę?

    Lūžis įvyko išanalizavus archyvinius dokumentus, saugomus Jungtinės Karalystės nacionaliniuose archyvuose. Istorikas Ianas Frielis juose aptiko įrašų apie Dom van Keulen kelionę 1633 metų rudenį, kai laivas pateko į ypač smarkias audras, pradėjo leisti vandenį ir galiausiai nuskendo prie Anglijos krantų.

    Dokumentuose nurodoma ir išskirtinė detalė: nors laivas žuvo, visi įgulos nariai esą išsigelbėjo. Tai paaiškintų, kodėl po katastrofos dalis krovinio galėjo būti greitai išgelbėta vietos gyventojų ar gelbėtojų, o tik dalis vertybių liko jūros dugne šimtmečiams.

    Koks krovinys buvo laive?

    Tyrėjų vertinimu, laivas gabeno apie 150 maišų gumiarabikio, 64 maišus salietros ir 320 ožkų odų. Didžiausią įspūdį daro monetos: minima apie 9 000 auksinių vadinamųjų berberiškų dukatų, kaldintų Maroke iš aukštos prabos aukso, siejamo su Vakarų Afrikos regionais.

    Nors šiuolaikiniai narai rado tik dalį šių monetų, jos laikomos apčiuopiamu įrodymu, kaip glaudžiai buvo susiję Šiaurės Afrika, Vakarų Europa ir Britų salos. XVII amžiuje Nyderlandų pirkliai buvo vieni svarbiausių tarptautinės prekybos dalyvių, o taurieji metalai dažnai keliaudavo per kelis uostus, kol virsdavo monetomis ar žaliava kitoms reikmėms.

    Ką pavyko rasti vrake?

    Archeologai nurodo, kad išlikusios laivo liekanos siekia apie 30 metrų, o pats objektas yra maždaug 18 metrų gylyje. Vietoje aptikta patrankų, inkarų ir smulkesnių laivo įrangos detalių, leidžiančių atkurti laivo konstrukciją ir jo kasdienį gyvenimą.

    Tarp iškeltų radinių minimi alaviniai indai, šaukštas, aukso papuošalų fragmentai, antspaudai, keramika ir net aukso gabalėlis, kuris galėjo būti skirtas tolesniam apdirbimui. Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik dėl vertės, bet ir dėl galimybės tiksliau suprasti to meto prekybos maršrutus, prekių paklausą ir jūrų rizikas.

    Nors tapatybė įvardijama pagrįstai, mokslininkai pabrėžia, kad jūrinėje archeologijoje galutinės išvados remiasi įrodymų visuma: archyvų duomenimis, radinių kontekstu ir vietovės istorija. Tyrimai prie Salcombe gali būti tęsiami, nes kiekviena nauja detalė padeda tikslinti pasakojimą apie vieną turtingiausių XVII amžiaus jūrinių radinių prie Anglijos krantų.

  • Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Prie Kadiso uosto Ispanijoje, vykdant gilinimo darbus dėl konteinerių terminalo plėtros, aptiktas iki šiol nežinomas XVII amžiaus laivo vrakas. Laikinai jis pavadintas Delta I, o archeologiniai tyrimai atskleidė įspūdingą radinių mastą ir galimą kontrabandos istoriją.

    Aplink laivo konstrukcijas rasta 27 geležinės patrankos, 18 sidabro luitų ir įvairių to meto jūreivystės daiktų. Tyrėjai skaičiuoja, kad sidabro krovinys siekia apie pusę tonos, o vienas luitas pažymėtas 1667 metų įrašu, padedančiu tikslinti laikotarpį.

    Datavimui svarbus ir bronzinis laivo varpas su užrašu Jesús, María y José 1671. Tai leidžia manyti, kad laivas nuskendo XVII amžiaus antroje pusėje, o jo krovinys buvo surinktas iš skirtingų Europos ir Amerikos prekybos grandinių.

    Sidabro kelias iš Amerikos

    Specialistai kelia versiją, kad sidabras galėjo būti atgabentas iš dabartinės Bolivijos kasyklų regionų, įskaitant Potosí ir Oruro, kurie tuo metu priklausė Ispanijos kolonijinei sistemai. XVII amžiuje tauriųjų metalų srautai buvo griežtai kontroliuojami karūnos, tačiau realybėje klestėjo šešėlinė prekyba ir kyšininkavimas.

    Kadisas tuo laikotarpiu buvo vienas svarbiausių Atlantinės prekybos centrų, todėl kartu tapo patogia vieta apeiti oficialias taisykles. Tyrėjų teigimu, Delta I galėjo būti platesnio kontrabandos tinklo dalis, veikusi tarp Europos uostų ir Naujojo pasaulio.

    Švediškos patrankos ir olandiški tarpininkai

    Didelį dėmesį patraukė patrankos, kurios, kaip nustatyta, pagamintos Švedijoje. XVII amžiuje Švedija buvo viena reikšmingiausių ginkluotės eksportuotojų Europoje, o prekyboje dažnai dalyvaudavo Nyderlandų pirkliai ir tarpininkai.

    Archeologai identifikavo penkis skirtingus kalibrus, todėl neatmetama, kad ginkluotė buvo komplektuojama iš kelių šaltinių. Dalis patrankų apgadintos, o tai leidžia svarstyti ir apie mūšį, avariją ar bandymą skubiai atsikratyti krovinio.

    Sudėtinga gelbėjimo operacija

    Vrakas daugiau nei 300 metų gulėjo po dumblu ir smėliu, maždaug šešių metrų gylyje po uosto dugnu, todėl ilgą laiką buvo nematomas. Tik šiuolaikiniai hidrotechniniai darbai atidengė konstrukcijų fragmentus, o tolesni veiksmai pareikalavo itin tikslios gelbėjimo operacijos.

    Nardytojai dirbo beveik nulinio matomumo sąlygomis, o laivo liekanos buvo keliamos naudojant didelės galios kranus ir plūdrumo platformas. Po iškėlimo pradėtas 3D skenavimas, fotogrametrinė dokumentacija ir medienos analizė, galinti padėti nustatyti laivo statybos regioną.

    Kol kas neaišku, kokiu vardu laivas buvo vadinamas ir dėl kokių priežasčių nuskendo: audra, gaisras, mūšis ar bandymas pabėgti nuo patikros išlieka realios hipotezės. Tyrėjai taip pat pažymi, kad ankstesni gilinimo darbai galėjo pajudinti dalį artefaktų ir apsunkinti paskutinių laivo valandų rekonstrukciją.

    Ši istorija gali būti tik pradžia: toje pačioje įlankoje jau fiksuojami ir kiti panašiai žymimi radiniai, vadinami Delta II ir Delta III. Jei jų tyrimai patvirtins ryšį, Kadiso vandenys gali atskleisti dar platesnį XVII amžiaus prekybos, karo ir kontrabandos paveikslą.

  • Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Adrijos jūra dar kartą patvirtino esanti viena turtingiausių Europos povandeninės archeologijos erdvių. Prie Kroatijos krantų tiriamas daugiau kaip prieš 2 200 metų nuskendęs laivas atskleidė, kad romėnų laivybos technologijos buvo gerokai pažangesnės, nei ilgą laiką manyta.

    Mokslininkų dėmesį patraukė Ilovik–Paržine 1 vadinamas vrakas, kurį tyrėjai sieja su Romos Respublikos laikotarpiu. Ankstesni darbai daugiausia buvo skirti medinei konstrukcijai, tačiau naujausi tyrimai išryškino kur kas retesnį informacijos šaltinį, organines medžiagas, naudotas korpusui sandarinti.

    Kaip išduodamos remonto vietos?

    Tyrėjai nustatė, kad sandarinimo sluoksniuose išliko mikroskopinių augalų žiedadulkių pėdsakų. Tokia analizė leidžia atsekti, kokiose Adrijos vietose laivas galėjo būti remontuojamas, nes skirtinguose regionuose paplitusi augalija palieka skirtingą žiedadulkių foną.

    Remiantis sluoksnių seka, laivas buvo taisomas ne kartą ir, tikėtina, skirtinguose uostuose. Tai keičia ankstesnį įsivaizdavimą, kad senoviniai prekybiniai laivai dažniau būdavo trumpalaikiai, o ne ilgai eksploatuojami ir nuosekliai modernizuojami.

    Kokias medžiagas naudojo romėnai?

    Be įprastos medžių dervos, aptikta ir dervos bei bičių vaško mišinio požymių. Specialistų vertinimu, toks derinys buvo elastingesnis ir patogesnis naudoti pašildžius, todėl galėjo geriau prisitaikyti prie korpuso judėjimo bangose ir apkrovų keliamų deformacijų.

    Skirtinga remonto sluoksnių sudėtis taip pat rodo, kad Adrijos regione veikė nevienodos laivadirbystės tradicijos. Kitaip tariant, tas pats laivas tapo tarsi archyvu, kuriame užfiksuota, kaip įvairiose vietovėse skyrėsi praktiniai sprendimai ir meistrystė.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinės kilmės medžiagos povandeninėje archeologijoje ilgai buvo nuvertinamos, nes jas sudėtingiau išsaugoti ir ištirti nei metalą ar medieną. Vis dėlto tokie radiniai gali pateikti itin tikslią informaciją apie kasdienę techninę priežiūrą, žaliavų tiekimą ir net laivų judėjimo geografiją.

    Šio vrako istorija leidžia daryti platesnę išvadą apie romėnų jūrinę infrastruktūrą: prekybos maršrutai buvo intensyvūs, o uostai ir dirbtuvės sudarė tinklą, kuriame vyko nuolatinė technologinių žinių sklaida. Vieno laivo gyvenimo ciklas rodo ne primityvią, o profesionaliai organizuotą ir ilgalaikę laivybą.