CP v2

Tag: Laktozės netoleravimas

  • Kokosų kefyras be laktozės užkariauja virtuves: kodėl žarnynas už tai padėkos?

    Kokosų kefyras – augalinis fermentuotas gėrimas, kuriame natūraliai nėra laktozės. Dėl švelniai rūgštaus skonio ir probiotikų jis vis dažniau pasirenkamas kaip alternatyva įprastam kefyrui.

    Šis gėrimas dažniausiai gaminamas dviem būdais: fermentuojant kokosų pieną arba kokosų vandenį. Pirmuoju atveju gaunamas tirštesnis, kremiškas kefyras, o antruoju – lengvesnis, labiau gaivinantis ir kartais švelniai putojantis.

    Fermentacijos esmė ta pati kaip ir pieno produktuose: naudojamos kefyro kultūros, kurios daugina naudingus mikroorganizmus. Būtent todėl kokosų kefyras siejamas su žarnyno mikrobiotos palaikymu, o ši, remiantis naujausiais mitybos ir mikrobiomos tyrimais, svarbi virškinimui, imuniteto veiklai ir bendrai savijautai.

    Visgi kokosų pienas skiriasi nuo karvės pieno sudėtimi, todėl fermentacija gali vykti lėčiau ar būti mažiau stabili. Praktikoje dažnai pridedamas nedidelis kiekis cukraus, kuris tampa maistu kultūroms ir padeda procesui vykti tolygiau.

    Renkantis kokosų kefyrą parduotuvėje ar gaminant namuose verta atkreipti dėmesį į sudėtį. Kuo ji trumpesnė, tuo lengviau įvertinti, ar gėrime nėra perteklinių priedų, o svarbiausia – ar tai tikrai fermentuotas produktas, o ne tiesiog aromatizuotas kokosų gėrimas.

    Kokosų vandens pagrindu pagamintas kefyras dažnai vertinamas ir dėl mineralų, ypač kalio, kuris svarbus raumenų veiklai bei skysčių balansui. Tuo tarpu kokosų pieno pagrindu pagamintas kefyras paprastai būna sotesnis ir kaloringesnis, nes jame daugiau riebalų.

    Gaminant namuose svarbiausia higiena ir tinkamos sąlygos fermentacijai. Dažniausiai rekomenduojama naudoti švarų stiklinį indą, vengti kontakto su metalu, laikyti kambario temperatūroje ir ragauti po maždaug paros, o ryškesniam skoniui fermentuoti ilgiau.

  • Kas nutiks žarnynui, jei kasdien išgersite stiklinę kefyro: gydytojai įspėja dėl klaidų

    Kas nutiks žarnynui, jei kasdien išgersite stiklinę kefyro: gydytojai įspėja dėl klaidų

    Kefyras yra fermentuotas pieno produktas, gaminamas pieną rauginant pieno rūgšties bakterijomis ir mielėmis. Fermentacija suteikia būdingą rūgštoką skonį, lengvą putojimą ir dalinai sumažina laktozės kiekį, todėl daliai žmonių jis būna lengviau virškinamas nei įprastas pienas.

    Mitybos specialistai fermentuotus pieno produktus dažnai mini kaip kasdienės mitybos dalį, nes jie aprūpina visaverčiais baltymais ir gerai pasisavinamu kalciu. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad kefyras nėra vaistas, o jo nauda labiausiai atsiskleidžia kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama kefyro poveikiui žarnyno mikrobiotai. Klinikiniai tyrimai rodo galimas sąsajas su virškinimo komfortu, tačiau rezultatai nėra vienodi, nes skiriasi kefyro sudėtis, naudojamos kultūros ir pačių tyrimų metodikos.

    Viena dažniausių praktinių rekomendacijų suaugusiam žmogui yra apie 200–250 mililitrų per dieną, tai yra maždaug viena stiklinė. Jei fermentuotų produktų anksčiau vartota retai, verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą, nes staigesni pokyčiai kai kuriems sukelia pilvo pūtimą.

    Kefyras neretai pasirenkamas ir dėl tuštinimosi reguliarumo, tačiau čia svarbu nepervertinti vieno produkto reikšmės. Tyrimuose pasitaiko atvejų, kai vartojant didesnius kiekius, pavyzdžiui, apie 500 mililitrų per dieną kelias savaites, daliai žmonių pagerėjo tuštinimosi dažnis, bet tokie duomenys dar nelaikomi universalia norma.

    Fermentacija laktozės kiekį sumažina, bet jos visiškai nepašalina, todėl laktozės netoleruojantiems žmonėms didesnės porcijos vis tiek gali sukelti dujų kaupimąsi, pilvo raižymą ar viduriavimą. Kita vertus, dalis žmonių, kuriems pienas netinka, kefyrą toleruoja geriau, nes jame esanti laktozė būna dalinai suskaidyta.

    Kefyro reikėtų vengti turint alergiją karvės pieno baltymams, nes tai jau ne virškinimo jautrumas, o imuninė reakcija. Jei žmogaus imunitetas stipriai nusilpęs arba jis turi rimtų sveikatos būklių, produktų su gyvomis kultūromis vartojimą verta aptarti su gydytoju.

    Kasdienai geriausias pasirinkimas yra natūralus kefyras be pridėtinio cukraus ir kvapiųjų medžiagų. Jį galima gerti vieną, naudoti kokteiliams, šaltoms sriuboms ar padažams, tačiau didžiausią naudą jis duoda tada, kai mityboje netrūksta skaidulų, daržovių, ankštinių ir pakankamai vandens.

    Stiklinė kefyro per dieną nėra stebuklinga formulė žarnynui, bet daugeliui tai patogus ir vertingas įprotis. Jei po kefyro nuolat kartojasi nemalonūs simptomai, paprastai geriau ne didinti kiekį, o ieškoti priežasties ir įvertinti individualų toleravimą.

  • Valgote sūrį kasdien? Gydytojai įspėja: šių požymių neignoruokite ir žinokite ribą

    Valgote sūrį kasdien? Gydytojai įspėja: šių požymių neignoruokite ir žinokite ribą

    Sūris nebūtinai yra produktas, kurį reikėtų išbraukti vien todėl, kad jis riebus. Pieno produktai yra svarbus baltymų šaltinis, o brandinti sūriai dažnai išsiskiria didesniu kalcio kiekiu, kuris būtinas kaulams ir dantims. Tačiau kasdienis vartojimas gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių, jei nesekama porcija ir sudėtis.

    Kalcis ir baltymai yra pagrindinės priežastys, kodėl sūris daugeliui atrodo geras pasirinkimas. Pavyzdžiui, 100 gramų goudos gali turėti apie 807 miligramus kalcio, parmezano apie 1 380 miligramų, o pusiau riebaus varškės sūrio apie 94 miligramus. Be to, sūris gali būti vitamino B12 šaltinis, svarbus nervų sistemai ir kraujodarai.

    Kasdienė nedidelė sūrio porcija gali prisidėti prie sotumo, nes derina baltymus ir riebalus. Vis dėlto tai nereiškia, kad sūrį galima valgyti be ribų, ypač jei jis tampa kelių dienos patiekalų pagrindu. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra bendras dienos racionas, o ne vienas produktas.

    Kada sūris pradeda kenkti?

    Kietieji, pelėsiniai ir ilgai brandinti sūriai yra labiau koncentruoti nei varškė, rikota ar grūdėta varškė, todėl net nedidelis gabalėlis gali turėti daug energijos. Tokiuose sūriuose dažnai būna daugiau sočiųjų riebalų ir druskos. Per didelis sočiųjų riebalų kiekis mityboje siejamas su didesniu MTL cholesterolio kiekiu kraujyje.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad sotieji riebalai sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos. Ne mažiau aktuali ir druska, nes jos perteklius didina padidėjusio kraujospūdžio riziką. Dėl to sūrį patariama vertinti kaip priedą, o ne pagrindinį kelių valgymų ingredientą.

    Jei ryte renkatės geltoną sūrį, pietums valgote sūrio padažą, o vakare picą, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis gali greitai tapti per didelis. Net jei kiekviena porcija atskirai atrodo nedidelė, suminis poveikis per dieną dažnai būna lemiamas.

    Kokia porcija laikoma saikinga?

    Praktiškai dažnai minima kietojo sūrio porcija yra apie 30 gramų, tai yra gabalėlis maždaug degtukų dėžutės dydžio. Vis dėlto tai nėra universali norma, nes poreikiai priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, bendro kalorijų kiekio ir kitų raciono produktų. Didesnio atsargumo paprastai reikia žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar aukštą kraujospūdį.

    Norint sumažinti rizikas, verta kaitalioti sūrio rūšis. Vietoj kasdienio čederio, goudos ar pelėsinių sūrių dažniau galima rinktis liesesnes alternatyvas, pavyzdžiui, varškę, rikotą, mažiau riebų mocarelos sūrį ar grūdėtą varškę. Lydytus sūrius geriau palikti retesnėms progoms, nes jų sudėtyje neretai būna daugiau druskos ir sočiųjų riebalų.

    Virškinimo signalai ir netoleravimas

    Kai kuriems žmonėms po sūrio gali pasireikšti pilvo pūtimas, skausmas, dujos ar viduriavimas, ypač jei yra laktozės netoleravimas. Tačiau ne visi sūriai veikia vienodai: kietieji ir ilgai brandinti, tokie kaip parmezanas, paprastai turi labai mažai laktozės ir gali būti geriau toleruojami. Tuo tarpu minkštesni, švieži pieno produktai daliai žmonių sukelia daugiau simptomų.

    Svarbu nepainioti laktozės netoleravimo su alergija pieno baltymams. Netoleravimas dažniausiai sukelia virškinimo sistemos simptomus, o alergija yra imuninės sistemos reakcija, kuri gali būti pavojinga ir reikalauti griežto vengimo. Jei simptomai kartojasi, saugiausia sprendimą dėl mitybos korekcijų aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kasdienis sūrio vartojimas nebūtinai kenkia, jei laikomasi saiko ir renkamasi tinkama sudėtis. Kuo sūris riebesnis ir sūresnis, tuo mažesnė turėtų būti porcija, o etiketėje verta tikrinti druskos ir sočiųjų riebalų kiekį. Ilgainiui geriausiai veikia ne vieno produkto sureikšminimas, o įvairi ir subalansuota mityba.

  • Natūralus ar graikiškas? Šis jogurtas geriau sotina ir gali mažinti cukraus šuolius

    Natūralus ir graikiškas jogurtas parduotuvėje dažnai atrodo beveik vienodai, tačiau jų sudėtis ir gamyba skiriasi. Būtent dėl to skiriasi ir sotumo jausmas, ir maistinė vertė, o kai kuriais atvejais gali skirtis ir poveikis gliukozės svyravimams po valgio.

    Abu jogurtai gaminami iš pasterizuoto pieno, kurį fermentuoja jogurtinės bakterijos. Skirtumas tas, kad natūralus jogurtas po fermentacijos paprastai tik atvėsinamas, todėl jame lieka daugiau išrūgų ir vandens, o konsistencija būna skystesnė.

    Graikiškas jogurtas po fermentacijos papildomai nusunkiamas, pašalinant dalį išrūgų, kuriose yra vandens ir dalis laktozės. Dėl to produktas tampa gerokai tirštesnis, labiau koncentruotas, o vienoje porcijoje dažniausiai būna daugiau baltymų.

    Didesnis baltymų kiekis svarbus ne tik sportuojantiems ar siekiantiems išlaikyti raumenų masę. Baltymai lėtina skrandžio ištuštėjimą ir padeda ilgiau jaustis sotiems, todėl graikiškas jogurtas dažnai tampa praktiškesniu pasirinkimu pusryčiams ar užkandžiui, ypač kai jis pakeičia saldžius užkandžius.

    Be to, sotus, subalansuotas užkandis gali padėti išvengti staigių persivalgymų vėliau dieną. Kai graikiškas jogurtas valgomas vietoje saldintų desertų ar saldžių pieno produktų, bendra suvartojamo cukraus apkrova paprastai sumažėja, o tai kai kuriems žmonėms gali reikšti tolygesnę savijautą po valgio.

    Graikiškas jogurtas taip pat yra svarbių mikroelementų šaltinis, tarp jų kalcio, fosforo, kalio ir vitamino B12. Kalcis ir fosforas prisideda prie normalios kaulų ir dantų būklės palaikymo, kalis svarbus raumenų veiklai, o vitaminas B12 reikalingas normaliai nervų sistemos funkcijai ir kraujodarai.

    Renkantis verta žiūrėti ne tik į pavadinimą, bet ir į etiketę. Geriausia rinktis jogurtą be pridėtinio cukraus, kurio sudėtis trumpa, o pagrindiniai ingredientai yra pienas ir gyvosios jogurtinės kultūros.

    Atsargiai reikėtų vertinti užrašą jogurtas tipo graikiškas, nes ne visi tokie produktai gaminami tradiciškai nusunkiant išrūgas. Kai kurie tirštinami kitais pieno produktais, todėl gali būti kaloringesni arba turėti mažiau baltymų, nei tikimasi iš graikiško jogurto.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad šis produktas netinka alergiškiems pieno baltymams žmonėms. Turintiems laktozės netoleravimą, dažnai padeda be laktozės versijos, o sergant lėtinėmis inkstų ligomis ar laikantis gydytojo paskirtos dietos, baltymų ir mineralų kiekį vertėtų derinti su specialistu.

  • Šis geltonas sūris beveik be laktozės: „Emmentaler“ nauda nustebins net skeptikus

    Šis geltonas sūris beveik be laktozės: „Emmentaler“ nauda nustebins net skeptikus

    Emmentalio vardu šiandien vadinama daug šveicariško tipo sūrių, tačiau klasikinis atskaitos taškas yra Emmentaler iš Emės upės slėnio Šveicarijoje. Tradicinis Emmentaler AOP gaminamas iš karvės pieno ir brandinamas mažiausiai 4 mėnesius, o skonis nuo švelniai saldaus jaunose versijose pereina į ryškesnį ir pikantiškesnį ilgesnio brandinimo sūriuose.

    Garsiosios emmentalio skylės nėra gamybos klaida. Brandinimo metu vykstant propioninei fermentacijai bakterijos išskiria anglies dioksidą, o dujos, įstrigusios tvirtoje sūrio masėje, suformuoja apvalias ertmes. Tas pats procesas prisideda ir prie būdingo švelniai riešutinio aromato.

    Žmonės, netoleruojantys laktozės, dažnai automatiškai atsisako pieno produktų, tačiau su ilgai brandintais sūriais situacija kitokia. Gamybos metu pieno rūgšties bakterijos laktozę paverčia pieno rūgštimi, todėl tradicinis ilgai brandintas emmentalis gali būti natūraliai beveik be laktozės.

    Vis dėlto svarbu skaityti etiketes, nes emmentalio tipo sūriai gaminami ir už Šveicarijos ribų, pagal skirtingas technologijas. Dėl to gali skirtis ne tik skonis, bet ir sudėtis, įskaitant laktozės kiekį bei druskos ar riebalų proporcijas.

    Maistine prasme emmentalis yra kaloringas produktas: 100 gramų dažniausiai turi apie 380–400 kilokalorijų, maždaug 28–29 gramus baltymų ir apie 29–31 gramą riebalų, o angliavandenių būna nedaug. Tikslios vertės priklauso nuo brandinimo trukmės ir konkretaus gamintojo receptūros.

    Didžiausi emmentalio privalumai siejami su visaverčiais baltymais ir kalciu, kurie svarbūs kaulams, dantims ir raumenims. Be to, sūris paprastai suteikia fosforo, vitamino A ir B grupės vitaminų, tarp jų ir vitamino B12, reikalingo nervų sistemos veiklai ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

    Kitas dažnai minimas tradicinio Emmentaler AOP bruožas yra santykinai nedidelis druskos kiekis, tačiau jis nebūtinai toks pats visuose emmentalio tipo sūriuose. Todėl renkantis verta palyginti maistingumo lenteles ir sudėtį, ypač jei ribojate druską ar sočiuosius riebalus.

    Virtuvėje emmentalis vertinamas dėl švelnaus skonio ir gero lydumo. Jis tinka sumuštiniams, omletams, makaronams, apkepams ar fondiu, taip pat dera su keptomis bulvėmis ir daržovėmis, pavyzdžiui, brokoliais ar cukinijomis.

    Norint subalansuotesnio užkandžio, emmentalį galima derinti su kriauše, vynuogėmis, riešutais ir pilno grūdo duona. Taip sūris tampa ne vien riebalų ir baltymų šaltiniu, bet ir patiekalo dalimi, kurioje daugiau skaidulų bei naudingų nesočiųjų riebalų.

    Nors emmentalis gali būti vertinga mitybos dalis, porcijos dydis turi reikšmę. Tai koncentruotas energijos ir sočiųjų riebalų šaltinis, o jų perteklius siejamas su nepalankiais MTL cholesterolio pokyčiais, todėl atsargiau jį turėtų vartoti turintys padidėjusį cholesterolį ar širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Praktiškas sprendimas yra rinktis kelias plonas riekeles ar nedidelį kiekį tarkuoto sūrio vietoj storos sluoksnio apkepuose. Taip išlaikomas skonis ir maistinė vertė, bet patiekalas neperkraunamas kalorijomis ir riebalais.

  • Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Pastaraisiais metais augalinių gėrimų pasirinkimas sparčiai plečiasi, o šalia įprastų avižų, migdolų ar sojų vis dažniau minimas ir bulvių pienas. Šis gėrimas pristatomas kaip neutralaus skonio, lengvai pritaikomas kasdienėje mityboje ir tinkamas daliai žmonių, vengiančių įprasto pieno.

    Bulvių pienas paprastai gaminamas iš virtų bulvių, vandens ir papildomų ingredientų, kurie pagerina tekstūrą bei skonį. Kadangi sudėtis priklauso nuo gamintojo ar recepto, pirkėjams rekomenduojama atidžiai skaityti etiketes, ypač jei svarbu cukraus ar riebalų kiekis.

    Šio gėrimo populiarumą didina ir tai, kad jis natūraliai neturi laktozės, todėl gali būti alternatyva žmonėms, kurie įprastą pieną toleruoja prasčiau. Be to, jis dažnai pasirenkamas ir tada, kai norima išvengti sojų, riešutų ar glitimo, tačiau čia būtina patikrinti, ar gaminyje nėra atitinkamų priedų ar galimos kryžminės taršos.

    Maistine prasme bulvės savaime yra angliavandenių ir kalio šaltinis, tačiau gėrimo maistingumą dažnai lemia ne pati žaliava, o tai, ar produktas praturtintas kalciu, vitaminu D ar vitaminu B12. Būtent šių medžiagų kartais trūksta žmonėms, kurie atsisako gyvūninės kilmės pieno, todėl praturtinimas tampa svarbiu pasirinkimo kriterijumi.

    Praktikoje bulvių pienas vertinamas dėl švelnaus skonio ir to, kad jis gali tikti kavai, košėms, kokteiliams ar kepiniams, neužgoždamas kitų ingredientų. Kai kurie gamintojai taip pat akcentuoja, kad gėrimas gerai putoja, todėl tampa įdomus pasirinkimas ruošiant kapučiną ar latę namuose.

    Dar viena priežastis, kodėl vartotojai atsigręžia į naujus augalinius gėrimus, yra tvarumas. Europos Sąjungoje matoma kryptis mažinti maisto sistemos poveikį aplinkai, o augalinės kilmės alternatyvos dažnai siejamos su mažesnėmis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, palyginti su pienininkyste, nors konkretūs rodikliai priklauso nuo gamybos, pakavimo ir logistikos.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad augalinis gėrimas nėra automatinis pieno pakaitalas pagal sudėtį. Jei bulvių pienas pasirenkamas vietoj karvės pieno kasdien, verta įvertinti baltymų kiekį, pridėtinį cukrų ir tai, ar produktas praturtintas svarbiausiomis medžiagomis, kad mityba išliktų visavertė.

  • Kas nutinka, jei kasdien gersite kefyrą: po savaitės pajusite pokyčius, bet yra ir išimčių

    Kefyras – fermentuoto pieno gėrimas, kurio sudėtyje yra gyvų bakterijų kultūrų ir mielių. Dėl fermentacijos jis dažnai laikomas vienu palankiausių pieno produktų virškinimui, o daliai žmonių reguliarus vartojimas siejamas su mažesniu pilvo pūtimu ir sklandesniu tuštinimusi.

    Mokslinėje literatūroje kefyras dažniausiai minimas kaip probiotikų šaltinis, galintis palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę. Būtent mikrobiotos pokyčiai neretai siejami su savijauta, imuninės sistemos veikla ir uždegiminių procesų reguliavimu, nors individuali reakcija gali būti labai skirtinga.

    Kodėl kefyras dažnai rekomenduojamas?

    Kefyre yra visaverčių baltymų, taip pat svarbių mikroelementų, tarp jų kalcio ir fosforo, bei B grupės vitaminų. Dėl to jis gali būti patogus kasdienis pasirinkimas tiems, kurie nori papildyti racioną baltymais ir palaikyti kaulų būklę, ypač jei mityboje trūksta pieno produktų.

    Dar vienas privalumas – fermentacijos metu dalis laktozės suskaidoma, todėl kai kuriems žmonėms kefyrą toleruoti lengviau nei pieną. Vis dėlto tai nereiškia, kad jis tiks visiems: esant ryškiam laktozės netoleravimui ar jautrumui pieno produktams, simptomai gali išlikti.

    Kada gerti: ryte ar vakare?

    Vieno universalaus atsakymo nėra, tačiau dalis žmonių pastebi, kad kefyras ryte gali padėti suaktyvinti žarnyno peristaltiką. Kiti renkasi jį vakare kaip lengvą užkandį, ypač jei siekia mažiau apsunkinti virškinimą prieš miegą.

    Praktikoje svarbiausia stebėti savo savijautą: jei išgėrus kefyro jaučiate pilvo pūtimą ar diskomfortą, vertėtų mažinti kiekį ir vartojimą didinti palaipsniui. Dažniausiai minimas kasdienis kiekis – nuo vienos iki trijų stiklinių, tačiau jis turėtų derėti su bendra mityba ir individualia tolerancija.

    Kam kefyras gali netikti?

    Kefyro reikėtų vengti žmonėms, alergiškiems pieno baltymams, nes net ir nedidelė porcija gali sukelti alerginę reakciją. Taip pat atsargumo reikia, jei virškinamojo trakto ligos yra paūmėjimo fazėje, nes fermentuoti produktai kai kuriems gali sustiprinti simptomus.

    Jeigu turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar kyla abejonių dėl tinkamumo, saugiausia pasitarti su gydytoju arba dietologu. Tai ypač aktualu tuomet, kai naujus produktus į racioną norima įtraukti dėl konkrečių sveikatos tikslų.

    Skoniui pagerinti kefyrą dažnai maišo su vaisiais, cinamonu ar kakava, taip pat naudoja kokteiliuose. Specialistai paprastai pataria vengti pridėtinio cukraus ir nešildyti kefyro, nes aukšta temperatūra gali sumažinti gyvų kultūrų kiekį.

  • Varškė ar graikiškas jogurtas: kuris geriau sotina ir kam jų reikėtų vengti?

    Varškė ar graikiškas jogurtas: kuris geriau sotina ir kam jų reikėtų vengti?

    Pieno produktai Lietuvoje ir Europoje išlieka kasdienio raciono dalis, o tarp dažniausių pasirinkimų – grūdėta varškė ir tirštas graikiško tipo jogurtas. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs, tačiau jų maistinė sudėtis ir poveikis savijautai gali skirtis. Todėl vieno universaliai geriausio varianto nėra.

    Fermentuoti pieno produktai dažnai vertinami palankiau nei įprastas pienas, nes juose paprastai būna mažiau laktozės, o kai kuriuose yra gyvųjų bakterijų kultūrų. Dėl to daliai žmonių jie gali būti lengviau virškinami, tačiau netoleruojantiems laktozės ar alergiškiems pieno baltymams simptomai gali išlikti. Tokiais atvejais pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Skiriasi baltymai ir sotumas

    Grūdėta varškė dažnai pasirenkama dėl didesnio baltymų kiekio ir sotumo jausmo, todėl ji patogi po treniruočių ar mažinant svorį. Baltymai svarbūs raumenų atsistatymui, o pakankamas jų kiekis racione siejamas su ilgesniu sotumu ir mažesniu užkandžiavimu. Praktikoje daug lemia ir porcija bei priedai, pavyzdžiui, cukrus ar saldūs užpilai.

    Graikiško tipo jogurtas taip pat yra baltymingas, tačiau jo vertė dažnai siejama su fermentacija ir bakterijų kultūromis, kurios gali prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės. Jei renkamasi natūrali versija be pridėtinio cukraus, tai gali būti patogus kasdienis pasirinkimas pusryčiams ar užkandžiui. Dalis žmonių jogurtą toleruoja lengviau nei grūdėtą varškę.

    Kam svarbu atkreipti dėmesį?

    Renkantis grūdėtą varškę verta pasižiūrėti į druskos kiekį, nes kai kuriuose produktuose natrio būna daugiau. Tai aktualu žmonėms, kurie turi aukštą kraujospūdį ar riboja druską dėl širdies ir kraujagyslių rizikos. Taip pat reikšmę turi riebalų kiekis: riebesni variantai gali didinti bendrą sočiųjų riebalų dalį mityboje.

    Graikiško tipo jogurto atveju dažna klaida – rinktis aromatizuotas versijas, kuriose būna daugiau pridėtinio cukraus. Tokie produktai gali būti kaloringesni ir prasčiau atitikti tikslą gerinti mitybos kokybę. Jei svarbus jautresnis virškinimas, dažniau rekomenduojama rinktis natūralų, be saldiklių ir kuo trumpesnės sudėties.

    Ką rinktis kasdien?

    Jei prioritetas yra sotumas ir didesnis baltymų kiekis, dažniau tiks grūdėta varškė, ypač derinant ją su daržovėmis ar uogomis. Jei norisi švelnesnio produkto virškinimui ir fermentuoto pasirinkimo kasdienai, praktiškas sprendimas gali būti natūralus graikiško tipo jogurtas. Abiem atvejais verta sekti porcijas ir rinktis kuo mažiau perdirbtus variantus.

    Svarbiausia, kad mityba būtų įvairi: baltymų šaltinių galima gauti ir iš žuvies, ankštinių, liesos mėsos, kiaušinių, o žarnynui palankių fermentuotų produktų yra ir tarp kefyro ar raugintų daržovių. Jei atsiranda pilvo pūtimas, bėrimai ar kiti simptomai, tai gali būti signalas peržiūrėti pieno produktų kiekį ir pasitarti su specialistu.

  • Mozzarelos skystį dažnas išpila į kriauklę: kada jį galima naudoti ir kaip jis veikia žarnyną

    Mozzarela dažniausiai parduodama su skysčiu, kuris padeda sūriui išlikti drėgnam, elastingam ir šviežiam. Tačiau daugelis šį skystį automatiškai išpila, nors dalį atvejų jis gali būti panaudotas virtuvėje. Svarbiausia įvertinti, kas tai per skystis ir ar produktas buvo laikytas tinkamai.

    Priklausomai nuo gamintojo, pakuotėje gali būti lengvai pasūdyta laikymo terpė arba į išrūgas panašus skystis, kuriame lieka nedideli kiekiai pieno komponentų. Jame gali būti laktozės, išrūgų baltymų pėdsakų ir mineralų, tačiau tai nėra probiotinis gėrimas ar išskirtinis maisto papildas. Dažniau tai praktiškas ingredientas, leidžiantis sumažinti maisto švaistymą ir suteikti patiekalams švelniai pieno, truputį sūroką skonį.

    Kaip veikia virškinimą?

    Žarnynui poveikis priklauso nuo individualios tolerancijos pieno produktams. Jei žmogus gerai toleruoja laktozę ir pieno baltymus, nedidelis kiekis tokio skysčio paprastai nesukelia problemų ir gali būti naudojamas kaip kulinarinis priedas. Vis dėlto daliai žmonių jis gali sustiprinti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ar diskomfortą.

    Jautresni turėtų būti žmonės, turintys laktozės netoleravimą ar dirgliosios žarnos sindromą, nes net maži kiekiai laktozės gali sukelti nemalonius simptomus. Taip pat verta atkreipti dėmesį į druskos kiekį: kai kurios užpilo versijos būna gana sūrios, todėl netinka tiems, kurie riboja natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio ar inkstų ligų.

    Kur panaudoti virtuvėje?

    Skystį galima įmaišyti į padažus, sriubas ar troškinius, kai norisi švelnaus, pieno produktams būdingo poskonio. Jis gali tikti ir tešlai, pavyzdžiui, picai ar duonai, jei recepte dera lengvas sūrumas. Kai kurie jį naudoja marinatams, ypač paukštienai, nes druska ir rūgštingumas gali padėti minkštinti mėsos skaidulas.

    Vis dėlto šio skysčio nereikėtų laikyti ilgai atidaryto. Jei jis įtartinai aptemęs, gleivėtas, stipriai rūgščiai kvepia arba pati mozzarella buvo laikoma atidaryta per ilgai, saugiau skystį išpilti. Vertinant paprastai, galioja ta pati taisyklė kaip ir kitiems greitai gendantiems pieno produktams: jei kyla abejonių dėl kvapo ar išvaizdos, geriau nerizikuoti.

  • Ajranas iš 3 ingredientų: vėsina, sotina ir gali padėti žarnynui – štai kaip pasigaminti

    Ajranas iš 3 ingredientų: vėsina, sotina ir gali padėti žarnynui – štai kaip pasigaminti

    Ajranas – tai gaivus sūrus gėrimas iš natūralaus jogurto, vandens ir druskos. Jis nėra desertas ar saldus kokteilis: skonis lengvai rūgštus, o charakteris labiau išraiškingas, todėl ypač tinka prie aštresnių, riebesnių ar sotesnių patiekalų.

    Namuose ajraną pasigaminti paprasta ir greita. Dažniausiai užtenka sumaišyti stiklinę natūralaus jogurto su puse stiklinės labai šalto vandens, įberti žiupsnelį druskos ir trumpai suplakti ar sutrinti, kol viršuje susidaro putos.

    Konsistenciją galima reguliuoti pagal skonį: jei norite skystesnio gėrimo, įpilkite daugiau vandens. Ajraną taip pat galima pagardinti mėta, krapais, tarkuotu agurku, trupučiu citrinų sulčių ar žiupsniu pipirų, tačiau klasikinė versija išlieka trijų ingredientų.

    Didžiausias ajrano privalumas – jo jogurtinė bazė. Natūralus jogurtas yra fermentuotas pieno produktas, o pasirinkus jogurtą su gyvomis bakterijų kultūromis, ajranas gali papildyti mitybą produktais, kurie siejami su palankesne žarnyno mikrobiotos būkle.

    Vis dėlto svarbu nepervertinti: ajranas nėra vaistas ir „negydo žarnyno“. Tačiau jis gali būti protinga alternatyva saldintiems gėrimams, ypač jei kasdienybėje norisi kažko gaivaus, bet nenorima papildomo cukraus ar saldžių priedų.

    Ajranas dažnai laikomas lengvesniu už patį jogurtą, nes skiedžiamas vandeniu. Dėl to jis gali padėti atsigauti po karščio, maloniai gaivina ir kartu suteikia dalį jogurtui būdingų maistinių medžiagų, įskaitant baltymus.

    Maistinė vertė labiausiai priklauso nuo pasirinkto jogurto. Natūralus jogurtas paprastai yra kalcio šaltinis, taip pat gali suteikti fosforo, kalio ir B grupės vitaminų, ypač riboflavino bei vitamino B12, kuris svarbus normaliai nervų sistemos veiklai.

    Dar vienas pliusas – tai, ko ajrane dažniausiai nėra. Gaminant iš natūralaus jogurto nereikia dėti cukraus, sirupų ar vaisinių užpildų, todėl gėrimo sudėtis išlieka paprasta, o skonis – ne desertinis.

    Ne visiems ajranas tinka vienodai. Kadangi recepte naudojama druska, žmonėms, kuriems rekomenduota riboti natrio kiekį, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar inkstų ligų, vertėtų rinktis minimalų druskos kiekį arba jos visai atsisakyti.

    Atsargumo gali prireikti ir netoleruojantiems laktozės. Fermentuoti pieno produktai daliai žmonių būna lengviau toleruojami nei pienas, tačiau reakcija individuali, todėl prireikus galima rinktis jogurtą be laktozės.

    Ajranas kartais lyginamas su kefyru ar lassi, bet tai skirtingi gėrimai. Kefyras gaminamas fermentuojant pieną su specifinėmis kefyro kultūromis, todėl skonis dažnai būna ryškesnis, o pats gėrimas gali būti lengvai putojantis.

    Lassi taip pat gaminamas jogurto pagrindu, tačiau populiarios versijos neretai būna saldintos ir vaisinės, todėl jose gali būti daugiau cukraus. Ajranas išsiskiria trumpa sudėtimi, sūriu skoniu ir tuo, kad labiausiai tinka kaip gaivus priedas prie maisto, o ne saldus gėrimas.