Tag: Lamanšo sąsiauris

  • Prancūzų tyrimas: neršto metu silkės suėda šimtus, kartais ir per tūkstantį savo ikrelių

    Prancūzijos mokslininkai nustatė neįprastą elgesį: neršto metu dalis Daunso silkių ima maitintis savo pačių ikrais ir per trumpą laiką gali suėsti šimtus, o kartais – daugiau nei tūkstantį ikrelių.

    Toks reiškinys siejamas su paprasta priežastimi – energijos stygiumi. Kai neršto vietose sumažėja pagrindinis šių žuvų maisto šaltinis – zooplanktonas, ikrai tampa lengvai pasiekiamu ir maistingu „užkandžiu“.

    Daunso silkės kasmet žiemą telkiasi veistis prie šiaurinės Prancūzijos pakrančių, ties Bulonės prie jūros, Kalė ir Le Treporo apylinkėmis. Įprastai žuvys per nerštą beveik nebesimaitina, nes energijos atsargas sukaupia dar vasarą Šiaurės jūroje.

    Tyrėjų vertinimu, ikrų suėdimas gali būti ypač svarbus nusilpusioms žuvims, pavyzdžiui, patelėms ar vyresnio amžiaus individams, kuriems po neršto dar laukia energiškai brangi atgalinė migracija.

    Kas rasta silkių skrandžiuose

    Siekiant įvertinti, kuo žuvys minta neršto metu, Prancūzijos jūrų tyrimų instituto „Ifremer“ specialistai analizavo sugautų silkių skrandžio turinį. Žuvys buvo sužvejotos 2022 metų lapkričio 15–gruodžio 20 dienomis Prancūzijos pakrantėje – ruože tarp Somos įlankos ir Diunkerko.

    Iš pradžių mėginiai buvo vertinami plika akimi, o dalis jų papildomai skenuota ir analizuota vaizdų atpažinimo programa. Pirmąsias keturias stebėjimų savaites daugumos žuvų skrandžiai buvo tušti arba beveik tušti.

    Situacija pasikeitė penktą savaitę, kai maždaug pusė populiacijos jau buvo išneršusi. Tuomet nemažai silkių skrandžiuose aptikta šimtai ikrelių, o kai kuriais atvejais – daugiau nei tūkstantis.

    Instituto duomenimis, 99 proc. programai pavykusių identifikuoti „grobio“ vienetų sudarė ikrai. Tai rodo, kad neršto laikotarpiu Lamanšo sąsiauryje žuvų racioną kai kada beveik visiškai pakeičia jų pačių palikuonys.

    Kodėl tai gali būti naudinga žuvims

    Mokslininkai tokį elgesį aiškina energetine nauda. Ikrų maistinė vertė didelė, juos lengva praryti, o po neršto jų aplinkoje būna gausu – tuo metu, kai zooplanktono trūksta.

    Nors viena ikrų porcija, kaip pabrėžia tyrėjai, nepajėgi aprūpinti energija visai kelionei atgal, ji gali suteikti pradinį „užtaisą“ migracijai. Skaičiuojama, kad judėjimas reikalauja maždaug 1–2 kilodžaulių energijos kiekvienam kilometrui, tad bendrai tai sudaro šimtus kilodžaulių.

    Tyrimo autoriai šį reiškinį apibūdina kaip dalinį kanibalizmą – suėdama tik dalis ikrų. Akcentuojama, kad nemaža dalis ikrelių ir taip neišgyvena: juos suėda kitos rūšys arba jie žūsta dėl didelio neršto tankio.

    Ar toks elgesys kelia grėsmę populiacijai?

    Tyrėjai pažymi, kad darbas turi ribojimų: imtis nebuvo didelė, o stebėjimų teritorija – gana siaura. Dėl to dar lieka neatsakytų klausimų, kiek toks elgesys paplitęs tarp skirtingų silkių populiacijų.

    Taip pat siekiama išsiaiškinti, ar silkės geba atpažinti būtent savo ikrus, ir ar klimato kaita bei galimas zooplanktono mažėjimas ateityje nepakeistų šio reiškinio masto. Kol kas mokslininkai vertina, ar toks raciono pokytis gali turėti ilgalaikių pasekmių pačiai silkių populiacijai.

    Tyrimo rezultatai 2026 metais publikuoti mokslo žurnale „Canadian Journal of Fisheries and Aquatic Sciences“.

  • Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Virš Lamanšo tunelio kyla naujas jūrinis vėjo parkas: 62 turbinos elektrins 850 000 žmonių

    Lamanšo sąsiauris daugeliui siejasi su po vandeniu nutiestu tuneliu, jungiančiu Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Tačiau netoli Normandijos krantų dėmesį pamažu perima kitas didelis inžinerinis projektas: Dieppe–Le Tréport jūrinis vėjo parkas, kuris keis regiono energetikos paveikslą.

    Planuojama, kad jūroje bus įrengtos 62 vėjo turbinos, o bendra parko galia sieks apie 496 megavatus. Projekto vystytojai skelbia, kad tiek pagaminamos elektros turėtų pakakti maždaug 850 000 gyventojų metiniam suvartojimui padengti, nors reali įtaka priklausys nuo vėjo sąlygų ir tinklo darbo.

    Kas statoma prie Normandijos?

    Vėjo parkas įrengiamas už keliolikos iki keliasdešimties kilometrų nuo kranto, šalia Dieppe ir Le Tréport uostų. Statyboms pasitelkiami specialūs jack-up tipo laivai, kurie dirba ištisą parą, o pagrindai tvirtinami jūros dugne vidutinio gylio vandenyse.

    Numatyta naudoti maždaug 8 megavatų klasės „Siemens Gamesa“ turbinas. Jos bus montuojamos ant vadinamųjų „jacket“ tipo keturkojų konstrukcijų, kurios jūrinėje vėjo energetikoje vertinamos dėl stabilumo, ypač kai reikia tvirtų pamatų sudėtingesnėse dugno sąlygose.

    Kaina, terminai ir darbo vietos

    Projekto investicijos vertinamos apie 2 700 000 000 eurų. Planuojama, kad vėjo parkas pilną komercinį darbą pasieks iki 2026 metų pabaigos, nors jūrinių projektų grafikus dažnai veikia orai, tiekimo grandinės ir prijungimo prie tinklo darbai.

    Vietos savivaldybėms ir uostams tai reikšmingas impulsas: statybų etapas siejamas su maždaug 2 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Tokie projektai paprastai didina ir ilgalaikį poreikį uostų logistikai, aptarnavimo infrastruktūrai bei techninės priežiūros specialistams.

    Kodėl projektas svarbus platesniame kontekste?

    Prancūzija, kaip ir kitos Europos šalys, siekia sparčiau didinti atsinaujinančios energijos dalį ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Jūrinė vėjo energetika laikoma viena iš krypčių, galinčių tiekti didelius elektros kiekius, ypač kai sausumoje tampa sudėtingiau rasti vietų naujiems parkams.

    Kartu didelio masto infrastruktūra neišvengiamai keičia kraštovaizdį: dalis visuomenės tokius projektus vertina kaip būtinybę energetiniam saugumui, kiti kelia klausimus dėl poveikio vaizdui, žvejybai ar biologinei įvairovei. Dieppe–Le Tréport parkas tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip pakrantės regionai derina klimato tikslus, ekonominę naudą ir aplinkosaugos lūkesčius.

  • JK ir Prancūzija pratęsė principą vienas įeina, vienas išeina: iki spalio grąžinta vos 3,5 proc.

    JK ir Prancūzija pratęsė principą vienas įeina, vienas išeina: iki spalio grąžinta vos 3,5 proc.

    Jungtinė Karalystė ir Prancūzija susitarė iki 2026 metų spalio 1 dienos pratęsti vadinamąjį vienas įeina, vienas išeina migrantų grąžinimo susitarimą. Tai trečiadienį Prancūzijos parlamente pranešė už Europą atsakingas ministras delegatas Benjaminas Haddadas.

    Ši schema, dar vadinama „Operation Hillmore“, įsigaliojo 2025 metų rugsėjį ir yra skirta mažinti nelegalią migraciją per Lamanšo sąsiaurį. Pagal ją Jungtinė Karalystė gali dalį mažomis valtimis atvykusių migrantų, neturinčių teisės pasilikti, grąžinti į Prancūziją.

    Mainais Jungtinė Karalystė priima tokį pat skaičių prieglobsčio prašytojų iš Prancūzijos, kurių apsaugos poreikis vertinamas kaip tikėtinas. Pirmenybė teikiama pažeidžiamiems asmenims ir tiems, kurie turi šeimos ar kitų ryšių Jungtinėje Karalystėje.

    Skaičiai rodo ribotą poveikį

    Benjaminas Haddadas nurodė, kad iki 2026 metų gegužės 1 dienos pagal schemą į Prancūziją buvo grąžinti 606 žmonės, o 588 asmenys teisėtai perkelti į Jungtinę Karalystę. Tai leidžia įvertinti realų mechanizmo mastą praėjus keliems mėnesiams nuo jo starto.

    Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos duomenys rodo, kad nuo 2025 metų rugsėjo 1 dienos iki 2026 metų kovo 31 dienos mažomis valtimis atvyko 16 910 žmonių. Iš jų, pagal viešai skelbiamą statistiką, grąžinta apie 3,5 proc. atvykusiųjų.

    Tokie rodikliai kelia klausimų, kiek ši priemonė iš tiesų veikia kaip atgrasymas, nors Londono tikslas buvo smogti žmonių kontrabandos tinklams. Be to, balandžio duomenys dar nebuvo paskelbti, todėl bendra dinamika gali kisti, tačiau iki šiol tendencija išlieka panaši.

    Politinis spaudimas nemažėja

    Prancūzijos šiaurės pakrantė jau daugelį metų yra vienas pagrindinių išvykimo taškų tiems, kurie siekia pasiekti Jungtinę Karalystę. Migrantai neretai sumoka tūkstančius eurų už vietą perpildytose pripučiamose valtyse, o kelionė per vieną intensyviausių laivybos kelių pasaulyje laikoma itin pavojinga.

    Jungtinėje Karalystėje ši tema išlieka vienu jautriausių politinių klausimų ministro pirmininko Keiro Starmerio Vyriausybei. Nuo 2024 metų liepos pareigas einanti valdžia susiduria su augančiu spaudimu mažinti atvykimų skaičių, o griežtesnę migracijos darbotvarkę siūlančios politinės jėgos išlaiko aukštą dėmesį apklausose.

    Naujos priemonės ir jų rizikos

    Londonas pastaraisiais mėnesiais pristatė ir platesnį paketą per Imigracijos ir prieglobsčio įstatymo projektą, kuriuo siekiama trumpinti laikotarpį, per kurį prieglobsčio prašytojai gali likti šalyje, ir greitinti asmenų grąžinimą į saugiomis laikomas kilmės valstybes. Valdžios argumentas paprastas: kuo trumpesnė ir aiškesnė procedūra, tuo mažiau paskatų rinktis neteisėtus kelius.

    Tačiau praktikoje tokios priemonės paprastai priklauso nuo kelių veiksnių: realių grąžinimų pajėgumų, tarptautinių susitarimų, teisinio proceso trukmės ir galimybių bendradarbiauti su kilmės šalimis. Dėl to net ir griežtinant tvarką, greito lūžio pasiekti sudėtinga, ypač jei kontrabandininkų tinklai prisitaiko prie naujų taisyklių.

    Pratęstas susitarimas su Prancūzija rodo, kad abi šalys renkasi tęstinumo kelią ir išlaiko mainų principą kaip vieną pagrindinių instrumentų. Vis dėlto iki šiol skelbiami skaičiai leidžia manyti, kad schemos poveikis bendram atvykimų srautui tebėra ribotas ir priklausys nuo to, kaip aktyviai ji bus taikoma artėjant rudeniui.