Tag: Lamos

  • Nuo dieviškos lamos iki bulvių globėjos: šeši netikėti inkų dievai Anduose

    Inkų imperijoje buvo garbinami ne tik įprasti daugiadieviškų religijų dievai – kūrėjas ar saulė. Kai kurios dievybės Anduose turėjo itin konkrečias „specializacijas“ – nuo lamų ir tekstilės iki bulvių ar net paukščių išmatų.

    Apie šešias išskirtines inkų panteono dievybes pasakoja istorijai skirtas leidinys „The Collector“. Šios figūros atspindi, kokią svarbią vietą kasdienybėje užėmė gyvuliai, žemdirbystė, audimas ir ritualai.

    Inkų valstybė, dar vadinta Tahuantinsuju, driekėsi nuo dabartinės Kolumbijos pietų per Ekvadorą ir Peru iki Čilės, Bolivijos bei šiaurės vakarų Argentinos. Imperija jungė skirtingas tautas ir tradicijas, todėl religijoje persipindavo vietinės dievybės, dvasios ir šventi objektai.

    Šalia pagrindinių dievų – kūrėjo Virakočos, saulės dievo Inti ar Motinos Žemės Pačamamos – buvo ir mažiau žinomų, bet ne mažiau įdomių dievybių. Kai kurių jų kultas siejosi su labai praktiškais dalykais: maistu, sveikata, gyvulių apsauga ar derlingumu.

    Mama Oklo: audimo ir verpimo globėja

    Mama Oklo (dar vadinama Mama Uqllu) inkų mituose minima kaip vaisingumo deivė ir viena svarbiausių civilizuojančių figūrų. Pasakojimuose ji siejama su pirmuoju valdovu Manko Kapaku ir Kusko miesto įkūrimu.

    Legenda pabrėžia jos „dovaną“ žmonėms – verpimo ir audimo įgūdžius. Inkams tekstilė buvo ne vien drabužis: ji reiškė socialinį statusą, buvo naudojama apeigose ir veikė kaip vertingas mainų bei duoklės objektas.

    Mama Koka ir šventa kokos lapų reikšmė

    Mama Koka (Mama Kuka) laikyta sveikatos ir laimės deive, o tai daug pasako apie inkų požiūrį į kokos lapus. Anduose jie nuo seno naudoti ir ritualams, ir praktiniams tikslams.

    Tekste pabrėžiama, kad kokos lapai veikė kaip švelnus stimuliantas, buvo kramtomi energijai palaikyti, o taip pat siejami su aukštikalnių negalavimų palengvinimu. Be to, lapai naudoti kaip aukos šventvietėse ir net būrimui.

    Perkūnija, dvyniai ir spalvota lama

    Catequil apibūdinamas kaip mažesnė griaustinio ir žaibo dvasia, kuri mituose atlieka daugiau nei vien „oro dievo“ vaidmenį. Pasakojimuose jam priskiriama ir orakulo funkcija, ir dvynių atsiradimo istorijos.

    Urcuchillay išsiskiria itin netikėta forma: tai daugiaspalvė lama (arba lamą ir žmogų jungiantis pavidalas), laikyta bandos gyvulių – ypač lamų ir alpakų – globėju. Tai logiška, nes šie gyvuliai inkams buvo gyvybiškai svarbūs: dėl vilnos, mėsos, transporto ir aukojimo apeigose.

    Guano dievas ir bulvių motina

    Huamancantac minimas kaip guano – jūrų paukščių ir šikšnosparnių išmatų – dievas. Guano buvo vertinama kaip itin efektyvi trąša, todėl pajūrio bendruomenėms jo reikšmė tapo tokia didelė, kad atsirado ir atskira dievybė.

    Axo Mama (dar vadinama Acsumama) – bulvių deivė, „Bulvių motina“, siejama su Pačamama. Bulvės inkų pasaulyje buvo esminis maistas, o mituose pabrėžiama, kad jų auginimas ir derlius buvo glaudžiai susieti su dieviška globa.

    Tekste taip pat minima, kad inkai buvo ištobulinę bulvių džiovinimo šalčiu metodą – chuño – leidusį atsargas laikyti ilgai ir taip apsisaugoti nuo bado. Tai primena, kad daugelis religinių vaizdinių rėmėsi labai konkrečiais išgyvenimo klausimais.

  • Saulės elektrinė Australijoje avis patikėjo lamoms: jos saugo bandą nuo lapių ir mažina išlaidas

    Saulės elektrinė Australijoje avis patikėjo lamoms: jos saugo bandą nuo lapių ir mažina išlaidas

    Saulės parkas ir avys vienoje vietoje

    Naujojo Pietų Velso regione Australijoje veikiantis Shoalhaven bendruomenės saulės parkas pasirinko netipišką sprendimą: žolę po saulės moduliais prižiūri avys. Toks vadinamasis agrivoltaikos modelis leidžia vienu metu gaminti elektrą ir išvengti nuolatinio šienavimo ar technikos naudojimo.

    Praktika paprasta: gyvūnai nuėda žolę, o saulės moduliai suteikia pavėsį per kaitras. Tokiu būdu mažėja infrastruktūros priežiūros poreikis, o kai kuriais atvejais sumažėja ir gaisro rizika, nes kontroliuojama sausos žolės masė.

    Kai atsirado plėšrūnų problema

    Visgi avys po moduliais išsprendė tik dalį ūkio rūpesčių. Naktimis bandą pradėjo puldinėti lapės, o atvirose teritorijose, kur gausu slėptuvių tarp konstrukcijų ir šešėlių juostų, plėšrūnams lengviau nepastebėti priartėti.

    Saulės parko operatoriams reikėjo apsaugos sprendimo, kuris galėtų gyventi šalia avių ir nereikalautų sudėtingos, brangiai kainuojančios priežiūros. Taip buvo pasirinktas metodas, plačiai taikomas gyvulininkystėje: bandos apsaugos gyvūnai.

    Sprendimas su ilgais kaklais

    Į teritoriją atgabentos dvi lamos, kurios ėmė elgtis kaip nuolatiniai bandos sargai. Lamos paprastai pasižymi budrumu, plačiu matymo lauku ir linkusios ne sprukti, o stoti tarp grėsmės ir bandos, todėl plėšrūnams tampa gerokai sunkiau priartėti.

    Projekto komunikacijoje nurodoma, kad lamos laikosi arti avių, stebi teritoriją ir reaguoja į nepažįstamus gyvūnus, taip mažindamos riziką naktinių užpuolimų metu. Toks sprendimas iš esmės veikia kaip biologinė apsaugos sistema, papildanti agrivoltaikos naudą.

    „Mums reikėjo apsaugos, kuri būtų kartu su banda, o ne dar vienos technikos, kurią nuolat reikia prižiūrėti“, – sakė projekto atstovas.

    Kodėl tai svarbu ir už Australijos ribų

    Šis pavyzdys išryškina platesnę tendenciją, kai saulės energetika derinama su žemės ūkiu, o infrastruktūra projektuojama taip, kad leistų vykdyti veiklas po moduliais. Agrivoltaika pasaulyje dažnai įvardijama kaip būdas efektyviau naudoti žemę, sumažinti priežiūros sąnaudas ir kurti papildomas pajamas ūkiams.

    Shoalhaven atvejis parodo ir kitą aspektą: kai teritorijoje atsiranda gyvūnų, neišvengiamai reikia galvoti apie jų saugumą. Kai kur tai sprendžiama aptvarais ar šunimis, o čia pasirinktos lamos tapo praktišku kompromisu, leidžiančiu išlaikyti agrivoltaikos modelį be esminių pokyčių.