Tag: Lapės

  • Prie Černobylio fotospąstai užfiksavo vilką, briedį ir lapę: visi ieškojo maisto

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą – vienoje vietoje pasirodė vilkas, briedis ir lapė. Tyrėjai nurodo, kad visi trys miško gyventojai buvo užsiėmę tuo pačiu: ieškojo maisto.

    Apie tai pranešta paties rezervato paskelbtame įraše socialiniuose tinkluose, kartu paviešinant gyvūnų nuotraukas. Pasak rezervato atstovų, vėlyvą rudenį žvėrims miške darosi vis sunkiau susirasti, kuo pasimaitinti.

    Rezervato specialistai paaiškina, kad briedžiai šiuo metų laiku minta nuvytusia žole, šakelėmis su lapų likučiais ir jaunais pušų ūgliais. Lapės tuo metu ieško įprasto grobio – pelinių graužikų.

    O vilkai, kaip teigiama pranešime, aktyviai „šukuoja“ mišką, tikėdamiesi rasti solidesnį laimikį. Tyrėjų vertinimu, netrukus sąlygos gyvūnams gali dar labiau komplikuotis – iškritus pirmajam sniegui, maisto paieškos taps dar sudėtingesnės.

    Rudens pabaiga – išbandymas miško gyventojams

    Rezervato žinutėje akcentuojama, kad metų laikų kaita gamtoje ypač greitai pasijunta rudenį: dienos trumpėja, orai dažniau būna apniukę, o naktys pailgėja. Tokios sąlygos reiškia daugiau iššūkių ne tik smulkesniems gyvūnams, bet ir stambiems žolėdžiams bei plėšrūnams.

    Fotospąstų užfiksuoti vaizdai leidžia iš arti stebėti, kaip skirtingos rūšys prisitaiko prie to paties sezono spaudimo. Nors jų mityba skiriasi, šiuo periodu visoms rūšims bendra tai, kad energijos paieškos užima vis daugiau laiko.

    Rezervato atstovai atkreipė dėmesį, jog artėjant žiemai papildomų problemų gali kelti ir pirmasis sniegas: jis keičia gyvūnų judėjimo sąlygas, o kai kuriais atvejais apsunkina galimybę greitai rasti įprastą maisto šaltinį.

  • 70 metų trukęs eksperimentas: atrinkdami draugiškas lapes mokslininkai priartėjo prie šunų

    Beveik 70 metų mokslininkai kryptingai veisė lapes, rinkdamiesi tik tas, kurios mažiausiai bijojo žmogaus ir elgėsi draugiškai. Naujas tyrimas rodo, kad tokių gyvūnų smegenyse aptinkama mažiau neuronų srityje, siejamoje su agresyviu elgesiu.

    Apie šiuos rezultatus rašo „ZME Science“, remdamasis naujausiais mokslininkų darbais ir ilgalaikio veisimo eksperimento duomenimis. Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčiai elgsenoje atsirado palyginti greitai, o vėliau ėmė ryškėti ir išvaizdos bruožai.

    Eksperimentas prasidėjo 1959 metais Sibire, kai sovietų genetikams iš kailių fermų pavyko atrinkti sidabrines lapes ir pradėti jas tarpusavyje poruoti pagal vieną kriterijų – draugiškumą žmogui. Buvo veisiami tie individai, kurie nerodė agresijos ir mažiausiai vengė kontakto.

    Jau po šešių kartų dalis jauniklių patys ieškojo žmogaus dėmesio, o ilgainiui atsirado ir naminiams šunims būdingų požymių – pavyzdžiui, nulėpusios ausys bei trumpesnės nosys. Tai leido manyti, kad dirbtinė atranka gali greitai „atkartoti“ domestikacijos kryptį.

    Kaip tyrėjai lygino draugiškumą ir agresiją

    1970 metais tyrėjai sudarė ir priešingą – agresyvaus elgesio – grupę, atrinkdami lapes, kurios į žmones reaguodavo priešiškai. Taip buvo galima palyginti, kaip selekcija veikia gyvūnų elgesį ir biologiją, kai kryptis sąmoningai pasirenkama skirtinga.

    Neseniai Kornelio universiteto (JAV) mokslininkų grupė šiuos gyvūnus įvertino šiuolaikiniais laboratoriniais metodais. Tyrimo vadovė profesorė Eyrin Markenscoff-Papadimitriou aiškino, kad tikslas buvo suprasti neurologinius mechanizmus, kurie galėjo lemti sparčius elgsenos pokyčius.

    Tyrėjai ištyrė devynis išlikusius lapių smegenų mėginius: tris iš „draugiškos“ grupės, tris iš „agresyvios“ ir tris laukinių lapių. Dėmesys sutelktas į ventromedialinį pagumburį – sritį, dalyvaujančią agresijos ir socialinio elgesio reguliavime.

    Nustatyta, kad draugiškų lapių mėginiuose buvo mažiau su agresija siejamų neuronų nei agresyvių gyvūnų grupėje. Vis dėlto patys autoriai atkreipia dėmesį, jog dėl mažo tirtų mėginių skaičiaus dar neįmanoma tvirtai įrodyti, kad būtent šie skirtumai „sukelia“ prijaukinimą.

    Ką tai gali reikšti šunų kilmės supratimui

    Papildomi duomenys paskelbti 2026 metų spalio 30 dieną žurnale „Molecular Biology and Evolution“. Ten pateikiama išvada, kad šunų genetiniuose duomenyse matyti atrankos požymiai, susiję su mažesne baime ir agresyvumu – ir tai galėjo būti bendra kryptis skirtingose veislių linijose.

    Tyrėjai svarsto, kad vieni ankstyviausių pokyčių kelyje nuo vilko iki šuns galėjo būti biologinių sistemų, reguliuojančių baimę, agresiją ir socialinį elgesį, persitvarkymas. Tačiau lieka atviras klausimas, ar smegenų pokyčiai vyko anksčiau nei fiziniai požymiai, ar abu procesai klostėsi paraleliai.

  • 70 metų prijaukintų lapių eksperimentas: jų smegenyse aptiktas pokytis siejamas su šunų kilme

    Dar 1959 metais Sibire pradėtas neįprastas eksperimentas parodė, kaip greitai laukinį gyvūną galima pakeisti atranka į draugiškumą žmogui. Per kelias lapių kartas dalis jauniklių ėmė patys ieškoti kontakto su žmonėmis, o elgesys vis labiau priminė šunų.

    Dabar mokslininkai skelbia radę galimą biologinį tokio virsmo pėdsaką smegenyse. Naujas tyrimas rodo, kad lapės, kryptingai veistos dėl paklusnumo ir ramaus elgesio, turi mažiau neuronų smegenų srityje, siejamoje su agresija.

    Šis rezultatas svarbus ne tik lapių istorijai – jis gali padėti geriau suprasti, kaip ilgainiui vilkai tapo šunimis. Mintis paprasta: ankstyviausias prijaukinimo „lūžis“ galėjo būti susijęs su baimės ir agresijos mažėjimu, o tik vėliau atsirado ryškūs išvaizdos pokyčiai.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad išvada dar nėra galutinis atsakymas: tirtų smegenų imtis buvo nedidelė, todėl kol kas neįmanoma tvirtai pasakyti, ar neuronų skirtumai yra tiesioginė paklusnumo priežastis.

    Sibiro lapių atrankos istorija

    Eksperimentą 1959 metais pradėjo sovietų genetikas Dmitrijus Beliajevas ir jo kolegė Liudmila Trut. Jie pasirinko sidabrines lapes iš kailinių žvėrelių ūkių ir kiekvienoje kartoje poravo tik tas, kurios į žmones reagavo ramiausiai – tai buvo vienintelis atrankos kriterijus.

    Rezultatai pasirodė greičiau, nei daugelis tikėjosi: jau po šešių kartų dalis lapių ėmė aktyviai ieškoti žmogaus dėmesio. Ilgainiui kai kurių gyvūnų elgesyje ir išvaizdoje pasirodė šunims būdingi bruožai, pavyzdžiui, nulėpusios ausys ar trumpesnis snukis.

    1970 metais mokslininkai papildomai pradėjo formuoti ir priešingą liniją – atrinkdami agresyvias, į žmogų priešiškai reaguojančias lapes. Taip per dešimtmečius susiformavo dvi ryškiai kontrastingos populiacijos, suteikusios progą palyginti, kaip atranka veikia ne tik elgesį, bet ir biologiją.

    Kas rasta smegenyse

    Tyrėjai, bendradarbiaudami su Rusijoje prižiūrima lapių kolonija, ištyrė devynerias išsaugotas lapių smegenis: po tris iš „draugiškos“, „agresyvios“ ir laukinių lapių grupių. Daugiausia dėmesio skirta ventromedialiniam pagumburiui – nedidelei sričiai, susijusiai su socialiniu elgesiu ir agresijos reguliavimu.

    Naudodami fluorescencinius žymenis, mokslininkai skyrė skirtingų tipų ląsteles ir nustatė, kad prijaukintų lapių grupėje buvo mažiau neuronų, siejamų su agresyvia reakcija, nei agresyviai veistose lapėse. Tai leidžia manyti, jog atranka į draugiškumą gali keisti pačią smegenų ląstelių sudėtį.

    Tačiau tyrimas turi svarbų apribojimą: imtis maža, tad kol kas negalima tvirtinti, kad būtent šis neuronų sumažėjimas „sukuria“ paklusnumą. Greičiau tai – kandidatinis mechanizmas, kurį reikėtų tikrinti platesniuose tyrimuose.

    Užuominos apie šunų prijaukinimą

    Mokslininkai iki šiol diskutuoja, kaip prasidėjo vilkų prijaukinimas: vieni svarsto, kad mažiau baikštūs vilkai patys laikėsi arčiau žmonių stovyklų dėl maisto likučių, kiti neatmeta ir žmonių įsikišimo auginant vilkų jauniklius. Bet kuriuo atveju, gyvūnai, turėję mažesnę baimę ir agresiją, galėjo įgyti pranašumą.

    Lapių eksperimentas rodo, kad paveldimos elgesio tendencijos, veikiamos kryptingos atrankos, gali keistis palyginti greitai. Straipsnyje taip pat minima, kad atskiras 2026 metų spalio 30 dieną paskelbtas darbas, analizuojantis šunų genetinius duomenis, rado požymių, jog sumažėjusios agresijos ir baimės atranka skirtingose šunų linijose buvo nuoseklesnė nei išvaizdos bruožų atranka, o dalis elgesio pokyčių galėjo įvykti anksti prijaukinimo istorijoje.

    Kartu šios krypties tyrimai stiprina prielaidą, kad pirmasis žingsnis link šuns galėjo būti būtent elgesio virsmas – tolerancija žmogui ir mažesnė agresija, – o tik vėliau sekė ryškūs kūno ir išvaizdos pokyčiai. Nagrinėtas tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.

  • Ukrainos Volynėje lapės jau lenda į kiemus, o vilkai pastebėti prie mokyklų

    Ukrainos Volynės srityje, Šacko bendruomenėje, vis dažniau fiksuojami laukinių plėšrūnų pasirodymai visai šalia žmonių – lapės lenda į privačius kiemus ir grobia naminius paukščius, o vilkai pastebėti net prie mokyklų ir kaimų gatvėse.

    Apie situaciją, kuri kelia nerimą vietos gyventojams, portalui „Vechirnij Svitiaz“ pasakojo Šacko gyvenvietės tarybos sekretorius Bohdanas Tymošukas. Pasak jo, bendruomenė prašo srities tarnybų padėti nustatyti, kaip su šia problema kovoti.

    Anot pareigūno, lapės taip priprato prie žmonių, kad prieina per kelis metrus ir nebebijo būti vaikomos. Gyvūnai reguliariai pasirodo sodybose ir ne vieną kartą išneša vištas ar žąsis.

    Lapės pastebimos ne tik pakraščiuose – jų esą matoma ir Šacko centre. Viename apleistame name gyvūnas net išsikasė urvą ir atsivedė jauniklių, todėl vietiniai kalba apie itin suaktyvėjusią jų veiklą gyvenvietėse.

    Galima priežastis – pasikeitę migracijos keliai

    Viena iš svarstomų priežasčių, kodėl plėšrūnai vis dažniau pasirodo prie žmonių, įvardijamas sustiprintas valstybės sienos saugumas. Anksčiau gyvūnai galėjo laisviau migruoti tarp Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos, tačiau dabar jų judėjimą riboja tvoros ir prieš­tankiniai grioviai.

    Vietos gyventojams tai reiškia paprastą dalyką: laukiniai gyvūnai vis dažniau ieško lengvai pasiekiamo maisto šaltinio prie sodybų, o jų elgesys tampa drąsesnis.

    Vilkai pastebėti ir prie mokyklos

    Ne mažiau nerimo, pasak B. Tymošuko, kelia vilkų pasirodymai. Praėjusiais metais vienas vilkas užklydo į mokyklos teritoriją Pulemeco kaime tuo metu, kai vyko pamokos.

    Dar vienas vilkas buvo nufilmuotas bėgantis Melnykų kaimo centrine gatve – gyvūnas, teigiama, nereagavo net į automobilių signalus. Dėl to vietiniai baiminasi galimos grėsmės žmonėms ir naminiams gyvūnams.

    Siūlomas sprendimas – plėšrūnų sumedžiojimas, bet tai sudėtinga

    Vienu iš būdų reguliuoti plėšrūnų skaičių bendruomenėje įvardijamas sumedžiojimas. Tačiau, kaip pažymima, dėl karo padėties, saugumo ribojimų ir gyvenamųjų namų artumo tokius veiksmus organizuoti nėra paprasta.

    Teigiama, kad teisę vykdyti tokias priemones turi Šacko nacionalinio gamtos parko eiguliai, miškininkai bei vietos medžiotojų organizacija, tačiau atsakomybės imtis skubėti esą niekas nenori. Be to, tenka tvarkyti dokumentus ir atsiskaityti už panaudotus šaudmenis.

    Tuo pat metu srities tarnybos gali organizuoti masalų su vakcina nuo pasiutligės išdėliojimą, tačiau ši priemonė pati savaime neišsprendžia problemos, kad plėšrūnai ateina į kiemus ir laikosi arti žmonių.

    Sprendimų dar laukiama, o pasiutligė kelia papildomą riziką

    B. Tymošukas teigia šį klausimą kėlęs Volynės srities karinės administracijos operatyviniame pasitarime: tuomet buvo pažadėta surengti atskirą susitikimą ir nustatyti reagavimo tvarką. Vis dėlto, pasak jo, spalio 29 dieną konkrečių sprendimų dar nebuvo.

    Jis siūlo į diskusiją įtraukti eigulius, medžiotojus, vartotojų teisių ir maisto saugos tarnybas, kariškius bei pasieniečius – kad būtų aišku, kur galima vykdyti priemones, kas atsakingas ir kaip apie tai informuoti gyventojus.

    Papildomą įtampą kelia ir pasiutligės grėsmė. Straipsnyje minima, kad spalio viduryje Peščos kaime pasiutlige serganti lapė apkandžiojo šunį ir paršelį, taip pat puolė šeimininkus.

  • Černobylio biosferiniame rezervate dieną užfiksuota lapė: mokslininkai paaiškino, kodėl tai reta

    Černobylio radiacinis-ekologinis biosferinis rezervatas pranešė dieną užfiksavęs medžiojančią lapę. Tokie vaizdai, anot mokslininkų, pasitaiko nedažnai, nes šis plėšrūnas įprastai būna aktyviausias prieblandoje ir naktį.

    Rezervato specialistai aiškina, kad rudenį lapėms prasideda intensyvus pasirengimas šalčiams. Tankėjantis kailis geriau saugo nuo žemos temperatūros, o uodega tarnauja ne tik pusiausvyrai, bet ir šilumai išlaikyti ilsintis.

    „Lapė daugiausia aktyvi sutemose ir naktį, todėl pamatyti ją dieną – reta, bet visiškai įmanoma“, – sakė Černobylio biosferinio rezervato mokslininkai.

    Pasak tyrėjų, medžioklė šiuo laikotarpiu nesustoja: lapė klauso menkiausio garso, tikrina pievas ir pakraščius, ieško smulkių graužikų. Pelės ir pelėnai sudaro svarbią raciono dalį, o rudenį aplinkoje dar gausu kitų lengviau randamų maisto šaltinių.

    Mokslininkai taip pat pažymi, kad keičiantis sezonui kinta ir gyvūnų judėjimo maršrutai. Lapė peržiūri įprastas teritorijas, tikrina takus ir ieško naujų vietų, kur maisto tikimybė didžiausia, todėl kartais pasirodo ir neįprastu paros metu.

    Černobylio rezervate pastaraisiais metais nuosekliai fiksuojami įvairių laukinių gyvūnų stebėjimai, padedantys vertinti biologinę įvairovę ir populiacijų pokyčius. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai svarbūs ne tik visuomenės smalsumui, bet ir ilgalaikiam ekosistemų stebėjimui teritorijoje, kur žmogaus veikla yra smarkiai ribota.

  • Miesto kiemuose drąsėjančios lapės kelia klausimą: ar jos „prisijaukina“ pačios?

    Miesto kiemuose vis dažniau pasirodančios lapės jau seniai nebestebina, tačiau jų elgesys keičiasi: kai kurios prie žmonių prieina visai arti, leidžiasi filmuojamos ir ieško maisto šalia namų. Socialiniuose tinkluose tokie vaizdai neretai pateikiami kaip ženklas, kad lapės esą tampa naujais naminiais gyvūnais.

    Mokslininkai vertina atsargiai: dažniausiai tai nėra tikra domestikacija, o prisitaikymas prie miesto ir pripratusio prie žmogaus elgesio modelis. Biologijoje šis reiškinys vadinamas habituacija, kai gyvūnas, kartodamas saugius susitikimus, ima mažiau bijoti.

    Kodėl lapės traukia į miestus

    Miestas lapėms dažnai yra patogesnė aplinka nei natūralūs buveinių plotai, nes čia lengviau rasti maisto. Prieinami atliekų konteineriai, žmonių palikti maisto likučiai, taip pat gausiau graužikų ir paukščių, o šie resursai leidžia išgyventi net ir prastesniais sezonais.

    Be to, urbanizuotose teritorijose lapės kai kur patiria mažesnį spaudimą iš stambių plėšrūnų, o slėptuvių netrūksta: apleisti sklypai, tankūs krūmynai, parkai ir sodybų užkaboriai. Dėl to jos išmoksta judėti žmonių kaimynystėje taip, kad rizika būtų minimali.

    Ar drąsi lapė jau yra naminė?

    Lapė, kuri nebėga pamačiusi žmogų, dar nereiškia, kad ji tapo naminiu gyvūnu. Domestikacija paprastai reiškia paveldimus, per daugelį kartų įsitvirtinančius pokyčius, o ne vieno gyvūno išmoktą drąsą ar įpratimą prie konkrečios vietos.

    Todėl vaizdai, kur lapė atrodo smalsi, žaisminga ar net priartėja prie rankos, gali klaidinti. Toks elgesys dažnai susijęs su maisto paieška, patirtimi, kad žmogus šioje aplinkoje nekelia tiesioginės grėsmės, arba su jauno gyvūno smalsumu.

    Ką rodo tyrimai ir kuo svarbi rizika

    Tyrimai rodo, kad miestų lapės kai kuriais požymiais gali skirtis nuo kaimo populiacijų, o mokslininkai analizuoja, kiek šiuos skirtumus lemia atranka, o kiek tiesiog kitoks gyvenimo būdas. Vis dėlto vien tik morfologiniai ar elgsenos skirtumai dar neįrodo, kad vyksta kryptinga domestikacija.

    Praktiniu požiūriu svarbiausia yra saugumas: laukinis gyvūnas, net jei atrodo ramus, išlieka laukinis. Artimas kontaktas didina įkandimų riziką, o šėrimas skatina lapes dažniau lankytis prie namų, prarasti atsargumą ir konfliktuoti su augintiniais.

    Istorijoje žinomas atvejis, kai kryptinga selekcija per kelias dešimtis metų pakeitė lapių elgesį į žmogui draugiškesnį, tačiau tai vyko kontroliuojamomis sąlygomis. Mieste tokios programos nėra, todėl dabartinis lapių „drąsėjimas“ greičiau atspindi prisitaikymą prie patogaus maisto šaltinio, o ne kelią į gyvenimą ant sofos.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus ir laukinių gyvūnų sambūvis miestuose taps vis dažnesnis, nes urbanizacija plečiasi, o gyvūnai greitai išmoksta naudotis naujais resursais. Todėl svarbiausia praktika išlieka paprasta: neužmegzti kontakto, nešerti, užtikrinti, kad atliekos būtų neprieinamos, o augintiniai vakare būtų prižiūrimi.

  • Lapės įsikūrė po saulės elektrine JAV: paprastas tvoros sprendimas apsaugojo nuo kojotų

    Mokslininkai JAV trejus metus stebėjo mažą prerijų lapių rūšį, kuri netikėtai rado saugią buveinę po didelės saulės elektrinės moduliais. Tyrimas parodė, kad tam lemiamą įtaką turėjo ne technologijos, o viena praktiška infrastruktūros detalė.

    Saulės elektrinės teritorija buvo aptverta daugiau nei 2 metrų aukščio tinkline tvora, tačiau jos apačia palikta pakelta keliais centimetrais nuo žemės. Toks tarpas leido lapėms pralįsti į vidų, o jų pagrindiniams plėšrūnams kojotams patekti buvo gerokai sunkiau.

    Po saulės moduliais lapės galėjo kasti urvus ir auginti jauniklius, nes konstrukcijos suteikė papildomą priedangą. Be to, panelės veikė kaip savotiškas stogas, mažinantis riziką iš oro, pavyzdžiui, nuo plėšriųjų paukščių.

    Tyrėjai saulės elektrinės teritorijoje fiksavo, kaip jaunikliai sutemstant išlenda iš urvų, o suaugusios lapės stebi aplinką. Iš viso buvo stebimos 23 lapės, kurioms pritvirtinti sekimo įrenginiai padėjo suprasti jų kasdienius judėjimo įpročius.

    Duomenys parodė aiškią rutiną: dieną dauguma lapių likdavo aptvertoje teritorijoje, o naktimis dalis jų išeidavo už tvoros medžioti. Tai svarbu, nes pagrindiniai smulkūs graužikai, kuriais minta lapės, dažniau aptinkami ne pačioje pramoninėje teritorijoje, o atvirose prerijose.

    Vertinant kūno masę ir jauniklių skaičių, saulės elektrinės teritorijoje gyvenusios lapės jautėsi gerai ir mažai kuo skyrėsi nuo tų, kurios gyvena už jos ribų. Vis dėlto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dėl maisto paieškų lapėms tenka įveikti didesnius atstumus, todėl saugios priedangos ir galimybė greitai pasislėpti išlieka kritiškai svarbūs veiksniai.

    Šis atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip atsinaujinančios energetikos projektai gali būti derinami su biologinės įvairovės apsauga. Paprasti sprendimai, tokie kaip tvoros konstrukcija ar tinkamas teritorijų planavimas, gali sumažinti konfliktą tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos, neaukojant nei saugumo, nei veiklos efektyvumo.

  • Lapė ir ore skriejantis krabas: unikalus kadras iš Norvegijos nakties, kai šviesu 24 valandas

    Norvegijos Finnmarke, kai vasarą dėl vidurnakčio saulės šviesu visą parą, fotografei pavyko užfiksuoti akimirką, kuri dabar keliauja per tarptautinius konkursus. Kadre – ryža lapė, ore „pamėtėjusi“ krabą ir akimirksniu bandanti jį sučiupti ant dumbliais apaugusio kranto.

    Nuotrauką sukūrė gamtos fotografė Cecilie Bergan Stuedal. Pasak jos, kadras gimė maždaug 2 valandą nakties, tačiau apšvietimas priminė dieną – būtent tai ir yra vienas ryškiausių šiaurės vasaros bruožų, kai saulė nenusileidžia už horizonto.

    Fotografė pasakojo kelias naktis praleidusi stebėdama nedidelę lapių šeimą, kol jaunikliai pamažu virto vis drąsesniais medžiotojais. Vienas jų, anot autorės, buvo ypač smalsus ir prie žmonių priartėdavo arčiausiai, todėl leido ilgiau sekti jo judesius.

    Šįkart lapė buvo aptikusi krabą ir jį graužė, o vėliau vėl grįžo ieškoti grobio tarp jūros dumblių. Netikėtai ji krabą švystelėjo į viršų, šis nusileido atgal, tačiau gyvūnas jį akimirksniu vėl susirado ir tęsė „medžioklę“.

    „Praėjusiais metais Finnmarke vidurnakčio saulėje praleidau kelias naktis su maža lapių šeima, ir tai buvo vieni šilčiausių vasaros prisiminimų“, – sakė Cecilie Bergan Stuedal.

    Techniškai tai buvo itin trumpa scena, todėl svarbus tapo ir fotografės pasirengimas: ji naudojo profesionalią veidrodinę kamerą „Nikon D6“ bei 70–200 milimetrų židinio nuotolio objektyvą. Nurodomi parametrai – 1/1 000 sekundės išlaikymas, f/2.8 diafragma ir ISO 3 200 – rodo, kad fotografuota siekiant „užšaldyti“ staigią, chaotišką gyvūno judesio fazę.

    Nuotrauka, pavadinta „Aerodinaminis krabas“, sulaukė jau kelių įvertinimų tarptautinėje gamtos fotografijos bendruomenėje. Konkursų komisijos dažnai vertina ne vien estetiką: svarbu istorija kadre, natūrali gyvūno elgsena ir gebėjimas vienu vaizdu perteikti veiksmą.

    Gamtos fotografijos ekspertai pabrėžia, kad tokie apdovanojimus renkantys darbai dažniausiai gimsta iš ilgo stebėjimo ir kantrybės, o ne iš vieno sėkmingo bandymo. Šiaurės regionuose tam palankios ir sąlygos – vasarą ilgos šviesios valandos leidžia dirbti tada, kai gyvūnai aktyviausi, o žmogaus buvimas mažiau trikdo įprastą jų ritmą.

  • Lapės įsikūrė saulės elektrinėje: kaip aptverti saulės parkai netikėtai tampa buveinėmis

    Lapės įsikūrė saulės elektrinėje: kaip aptverti saulės parkai netikėtai tampa buveinėmis

    It wasn’t part of the plan.

    Solar farms were built to generate clean energy, not to host wildlife. Large, fenced-off areas filled with panels don’t exactly look like a natural habitat.

    But when a small, endangered fox was allowed into one of these sites, something unexpected happened.

    Instead of struggling to survive, it adapted—quickly. And what researchers saw next began to change how these spaces are understood.

    How solar farms started behaving like ecosystems

    At first glance, solar farms seem simple.

    Rows of panels. Open land. Minimal human presence.

    But that last detail turned out to matter more than expected.

    Because once construction ends, these areas become relatively undisturbed. No heavy traffic. No constant noise. Limited human activity.

    Over time, that creates stability.

    Vegetation begins to grow beneath the panels, often encouraged by design. Native plants take hold, insects follow, and small prey species begin to appear.

    It doesn’t happen overnight.

    But slowly, these sites begin to resemble something else.

    Not just infrastructure—but a habitat.

    And for some species, that shift is enough to create an opportunity.

    A species on the edge finds an unlikely refuge

    The San Joaquin kit fox has been struggling for decades.

    Native to California’s Central Valley, this small canid has lost more than 95% of its natural habitat due to agriculture and development. Survival has become increasingly difficult.

    It relies on space, cover, and access to prey.

    And it moves constantly, often using dozens of dens to avoid predators.

    So when conservationists began exploring whether solar farms could support wildlife, the idea seemed uncertain.

    Could a human-made environment really replace what had been lost?

    The only way to know was to try.

    And when the foxes entered these sites, their behavior was closely monitored.

    What researchers found wasn’t hesitation.

    It was adaptation.

    What actually happened inside the solar farms

    The foxes didn’t just pass through these areas.

    They started using them.

    Solar farms provided something rare: protection and resources in the same place.

    The perimeter fencing, originally designed to secure the site, acted as a barrier against larger predators.

    Inside, the environment was rich with small animals—rodents and insects that thrive under the panels.

    That meant food was readily available.

    The panels themselves created shade, helping regulate ground temperature and making conditions more stable during extreme heat.

    And perhaps most importantly, human disturbance was minimal.

    The foxes began establishing dens within the solar farms, using the land as part of their regular territory.

    In some cases, according to the Bren School of Environmental Science & Management, they returned repeatedly, treating these sites as reliable habitat.

    What was meant to be an energy facility had become something more.

    Why this changes how we think about how energy and wildlife interact

    For years, one of the biggest concerns about renewable energy projects has been land use.

    Building large-scale solar farms requires space—and that space often overlaps with natural habitats.

    But this example suggests a different possibility.

    With the right design and management, these sites don’t have to displace wildlife.

    They can support it.

    That doesn’t mean every solar farm will have the same effect.

    Conditions matter. Location matters. Planning matters.

    But the success of the San Joaquin kit fox shows that coexistence is possible.

    And in some cases, it may offer a second chance for species that are running out of options.

    The idea is still evolving.

    But one thing is becoming clear.

    What looks like a field of solar panels from the outside might be something very different on the inside—a place where technology and nature are starting to share the same ground.

  • Lapių lopšelis-darželis mini 40-metį: atnaujintos erdvės ir 121 vaiko bendruomenės šventė

    Ketvirtadienį Lapių lopšelyje-darželyje surengta 40-mečio šventė, subūrusi įstaigos bendruomenę, darbuotojus, tėvus ir svečius. Jubiliejus tapo proga prisiminti darželio kelią ir įvertinti, kaip per keturis dešimtmečius keitėsi ugdymo aplinka bei poreikiai.

    Renginio metu scenoje pasirodė darželio ugdytiniai: mažiausieji džiugino šokiais, vyresnieji dovanojo dainas ir kitus pasirodymus. Šventinė programa pabrėžė, kad ugdymo įstaigos tapatybę kuria ne tik pastatai ar priemonės, bet ir kasdienės patirtys, kurios vaikams tampa pirmuoju ryškiu bendruomeniškumo jausmu.

    Pasveikinti jubiliejaus proga atvyko Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius Mantas Rikteris, administracijos direktoriaus pavaduotoja Rūta Černiauskienė, Lapių seniūnė Gita Kaminskienė, kitų ugdymo įstaigų vadovai ir kolegos. Svečių dėmesys akcentavo įstaigos svarbą vietos gyvenime ir jos vaidmenį kelių kartų kasdienybėje.

    „Per 40 metų įstaiga tapo svarbia ne vienos kartos gyvenimo dalimi: dėkoju darbuotojams už atsidavimą vaikams, tėvams – už pasitikėjimą, o bendruomenei linkiu klestėti dar ne vieną dešimtmetį“, – sakė Mantas Rikteris.

    Šiandien Lapių lopšelis-darželis apjungia 121 vaiką ir 33 darbuotojų kolektyvą. Per keturis dešimtmečius įstaiga augo kartu su vietos bendruomene, tačiau nuosekliai išlaikė svarbiausią kryptį – vaikų gerovę ir saugios ugdymo aplinkos kūrimą.

    Darželyje renovuotos ir naujai įrengtos patalpos, sukurtos šiuolaikiškesnės erdvės ugdymui, poilsiui ir žaidimams. Atnaujinta infrastruktūra pritaikyta vaikų poreikiams, o modernios ugdymo priemonės ir jaukesnė aplinka padeda užtikrinti saugesnę kasdienybę bei skatina aktyvesnį vaikų įsitraukimą.

    Įstaigoje taip pat akcentuojama emocinė vaikų gerovė, saugi aplinka, šiuolaikiškas ugdymas, sveikos gyvensenos bei ekologinio sąmoningumo ugdymas. Šios kryptys atliepia pastarųjų metų ugdymo tendencijas, kai vis daugiau dėmesio skiriama ne tik akademiniams gebėjimams, bet ir vaikų emociniams bei socialiniams įgūdžiams.

    Darželio istorijoje yra ir išskirtinių pavyzdžių: Lapių lopšelyje-darželyje pirmuosius žingsnius žengė ir šiandien Lietuvą garsinantys irkluotojai broliai Domantas ir Dovydas Stankūnai. Bendruomenė pabrėžia, kad dideli pasiekimai dažnai prasideda nuo palaikančios, saugios ir vaikui palankios aplinkos.