Lapkritis sode vadinamas „dviejų greičių“ mėnesiu: dalį augalų dar galima pasodinti, o žieminius sėjinius geriau atidėti, kol dirva atvės. Tinkamai pasirinkus laiką, pavasarį pirmųjų daržovių galima sulaukti anksčiau.
Kaip rašoma „Deccoria“, sodinant lapkritį svarbu nepavėluoti: kuo daugiau savaičių iki įšalo, tuo daugiau šansų, kad augalas spės išleisti naujas šaknis. O žieminė sėja veikia priešingai – ji turi vykti į atšalusią žemę, kad sėklos nepradėtų dygti per anksti.
Pirmoje mėnesio pusėje dar sodinami kai kurie vaismedžiai, vaiskrūmiai, daugiamečiai augalai, taip pat česnakai ir sėjiniai svogūnai. Antroje lapkričio pusėje, kai dirva atvėsta, galima imtis žieminės sėjos – morkų, petražolių, krapų ar špinatų.
Šis laikas aktualus ir gėlių mėgėjams: esant švelnesniems orams iki pat mėnesio pabaigos įmanoma sodinti dalį svogūninių gėlių. Tačiau vėlyviems sodinimams dažniausiai reikia daugiau dėmesio apsaugai nuo šalčio.
Ką dar galima sodinti lapkritį
Iki maždaug lapkričio vidurio dar sodinami plikomis šaknimis parduodami vaismedžiai ir vaiskrūmiai – svarbiausia, kad augalai būtų ramybės būsenoje, o dirva nebūtų įšalusi. Vazonuose augantys vaiskrūmiai gali būti sodinami ir ilgiau – iki pirmųjų pastovių šalčių, kol dar įmanoma iškasti duobę.
Pradžioje dar sodinamos ir tokios kultūros kaip obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, taip pat serbentai, agrastai, avietės ir šilauogės. Šiuo metu žemė dažnai būna šiltesnė už orą, todėl šaknys dar spėja formuotis iki žiemos.
Šilumamėgiams augalams (pavyzdžiui, persikams ar abrikosams) saugesnis metas dažniausiai yra pavasaris – neįsišakniję jauni augalai lengviau nukenčia nuo šalčių. Jei plikomis šaknimis įsigytų sodinukų nespėjate pasodinti, minimas sprendimas – laikinai juos įkasti į žemę ir į nuolatinę vietą perkelti pavasarį.
Sodinant rudenį verta laikytis kelių bendrų taisyklių: prieš sodinimą pamirkyti šaknis, pažeistas vietas apkarpyti iki sveiko audinio, duobę kasti platesnę nei šaknų gniužulas. Taip pat palikti skiepo vietą apie 5 cm virš žemės ir gausiai palaistyti, kad žemė geriau priglustų prie šaknų.
Jaunus kamienus rekomenduojama apsaugoti nuo gyvūnų – tinklo juosta ar plastikine spirale maždaug 1 metro aukštyje. Kiškiai ir stirnos gali apgraužti žievę dar iki pirmojo sniego.
Svogūninės gėlės ir daugiamečiai: vėlyvas, bet dar įmanomas metas
Tulpes, narcizus, krokus ir kai kurias kitas svogūnines gėles švelnesniais metais galima sodinti iki lapkričio pabaigos, kol neįšąla dirva. Minima, kad tulpėms vėlyvas sodinimas netgi gali būti palankus, nes vėsesnėje žemėje jos rečiau nukenčia nuo pilkojo puvinio.
Sodinimo gylio taisyklė paprasta: svogūnėlis sodinamas į tokį gylį, kuris atitinka dviejų–trijų svogūnėlio aukščių gylį. Sodinant vėliau patariama rinktis gilesnį variantą – storesnis žemės sluoksnis geriau saugo nuo peršalimo.
Daugiamečius augalus šiuo metu patariama sodinti tik iš vazonų, su gerai išsivysčiusiomis šaknimis, ir rinktis visiškai atsparias šalčiui rūšis. Po pasodinimo antžeminės dalies geriau nekirpti – sudžiūvę stiebai sulaiko sniegą ir natūraliai pridengia augalo pagrindą.
Žieminė sėja: kaip gauti ankstesnį derlių
Žieminė sėja gali leisti pirmųjų daržovių sulaukti maždaug 2–3 savaitėmis anksčiau nei sėjant pavasarį. Sėklos peržiemoja dirvoje ir sudygsta vos tik žemė pradeda šilti.
Svarbiausia sąlyga – sėti tik tada, kai dirva atvėsta iki maždaug 2–5 °C. Jei lapkritis šiltas ir pasėsite per anksti, sėklos gali sudygti, o pirmasis rimtesnis šaltis daigus sunaikins.
Minima, kad lapkritį į atšalusią dirvą galima sėti morkas, petražoles, krapus ir špinatus. Taip pat sodinami žieminiai česnakai (iš skiltelių) ir žieminiai svogūnai (iš sėjinukų).
Sėjant prieš žiemą dažnai rekomenduojama berti daugiau sėklų nei pavasarį, nes dalis jų gali neperžiemoti. Taip pat pravartu rinktis saulėtą vietą, kuri pavasarį greitai įšyla, ir vengti plotų, kur gali užsistovėti tirpsmo vanduo.
Vietoje sunkios žemės eilutes galima užberti lengvesniu, persijotu kompostu – jis pavasarį mažiau sukietėja ir padeda sėkloms lengviau sudygti.
Kaip apsaugoti vėlyvus sodinimus nuo šalčio
Vėliau pasodinti augalai paprastai turi silpnesnę šaknų sistemą, todėl svarbiausia – apsaugoti žemę virš šaknų. Pavojingiausia situacija – besniegė žiema su šalčiu, nes sniegas veikia kaip natūrali izoliacija.
Kaip viena priemonių minimas apkaupimas: rožės ir jauni vaiskrūmiai prie pagrindo apipilami 20–30 cm žemės ar komposto kauburėliu. Tai padeda apsaugoti augalo pagrindą nuo peršalimo.
Taip pat tinka mulčias (lapai, šiaudai, žievė) ant lysvių su svogūnėliais ar žieminiais pasėliais, tik jį rekomenduojama kloti po pirmų šalnų. Dar viena priemonė – eglišakės, kurios praleidžia orą ir sulaiko sniegą.
Jei prireikia, naudojama balta agroplėvelė, tačiau pabrėžiama nenaudoti įprastos plėvelės – po ja kaupiasi drėgmė, o augalai gali pradėti pūti. Pavasarį dangas reikėtų nuimti palaipsniui, geriausia apsiniaukusiomis dienomis.